Pirmas

NAUJIENA!


NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Dėl kurorte atsiradusio nykščio pakvipo tarptautiniu
  skandalu
  Praėjusią savaitę kurorte būta didžiulio piaro – kurorto valdžia su būriu valdininkų iš įvairiausių ministerijų „pašventino“ „Like“ – ant Snow arenos stogo užkabintą didžiulį į viršų iškelto nykščio simbolį. O šią savaitę sudrebino skandalas dėl galimai pažeistos intelektinės nuosavybės: teisininkams užkliuvo, kad nykščio simbolis – pasisavintas. Kiek už tai teisme gali paprašyti Like prekės ženklo savininkas - socialinio tinklo milžinas „Facebook“?

  Savaitės pradžioje televizijos kanalas TV3 išplatino intriguojantį pranešimą, jog naujos kartos infošou „VIRAL‘as“ laidoje mėgins atsakyti į klausimą: ar tikrai Druskininkų miesto siekis – pasauliui apie save pranešti teisiantis su „Facebook“ įkūrėju? 
   „Valstybinis turizmo departamentas paskelbė konkursą – kuris Lietuvos miestas surinks daugiausia „Patinka“, ar, kitaip tariant, „Like“. Nors dėl laimėtojo vardo rungėsi ir didieji miestai Vilnius, Kaunas, Klaipėda, internautai savo simpatijas atidavė Druskininkams. Kaip tik dėl to miesto užrašas ir didžiulis į viršų iškelto nykščio simbolis iškilo ant miesto žiemos pramogų komplekso. Vieni druskininkiečiai šia iniciatyva džiaugiasi, kiti gūžčioja pečiais. O teisininkams užkliuvo, kad nykščio simbolis – pasisavintas. Nykščio panaudojimas gali būti traktuojamas kaip prekės ženklo pažeidimas. Kiek miestui galėtų kainuoti toks verdiktas?“, – žiūrovus laidos tema intrigavo „VIRAL‘as“ - socialinės kritikos ir sofistikuoto humoro nestokojanti pramoginė laida.
   Prie žydrųjų ekranų visus turėjo privilioti ir kandžios pašnekovų mintys. „Prekių ženklo įstatymas numato tokias galimybes kaip visų pirma, aišku, reikalauti nutraukti pažeidimą, uždrausti naudoti ženklą ateityje, atlyginti turtinę žalą. Be abejo, galbūt norėtų prisiteisti vieną kitą milijoną, kaip, tarkime, yra įprasta Jungtinėse Amerikos Valstijose“, –TV3 anonsas žiūrovus viliojo advokatės Ingos Lukauskienės pasisakymu. „Anot Valstybinio turizmo departamento vyriausiosios patarėjos Raimondos Balnienės, kaip tik teismo Druskininkai ir nori labiausiai, mat tada visas pasaulis sužinotų apie šį miestą. „Galbūt jis (Zuckenbergas – red. pastaba) pats paėmė šitą ženklą, čia dar reiktų labai daug diskutuoti. Tai – įrodinėjimo dalykas. Taigi mes šito nebijom, mes šitą apgalvojom dalyką. Labai džiaugsimės, jeigu bus tarptautinis teismas. Tiesiog be galo džiaugtumėmės. Taip atsipirktų mums visa reklama. Mes išgarsėtume visame pasaulyje. Ką jūs... Tokie marketinginiai fokusai yra nuostabūs“, – laida „VIRAL‘as“ žiūrovams pametėjo ir antrosios barikadų pusės džiūgavimus.
   Tai ką Druskininkų nykščiui vis dėlto išbūrė kritikos ir humoro dozės nestokojanti TV3 laida?
   Laidos „VIRAL‘as“ žurnalistai, parodę kelis kadrus iš pompastiškos ženklo „atidarymo“ ceremonijos Druskininkuose, laidą pradėjo nuo R.Malinausko. 
   “Buvo konkursas laimėti Like ženklo nominacijoje, gavom Like net iš Australijos, kitų valstybių“, - gyrėsi vyras. „Ženklas didžiulis – beveik 58 metrai pločio, 8 metrai aukščio. O ho ho! - vyniojosi balsas už kadro. - Mere, o jums patinka?“. „Buvo daug idėjų, ir vienas iš šios idėjos autorių buvau aš. Man jau turėtų patikt“, - dėstė R.Malinauskas. 
   „Na taip, turėtų patikti, bet kaip šis didelis nykštys patinka druskininkiečiams? Žmonės – jums ši iniciatyva Like ar nelabai Like? „Oi, kaip gražu, oi, kaip gerai!“, - prieš kameras džiūgavo keli šventės dalyviai.
   „Aš manau, ir „VIRAL‘ui“ reikėtų kokio Google, „Victoria secrets“ ar Maxima ženklo. Ir mes taip išpopuliarėsim! - į euforišką vietinių džiūgavimą dėl iškelto nykščio ironiškai sureagavo laidos vedėjas. - Bet man širdis sako, kad su tais prekiniais ženklais gal ne visai legalu?“. „Baik tu, Mindaugai, tai čia ir yra gerai. Pažiūrėk, Druskininkai pasivogė Like ženklą, juos paduos į teismą ir visas pasaulis apie juos sužinos“, - jaunąjį kolegą gyvenimo išminties mokė laidos partnerė. 
   „Tai čia rimtai?“. „Taip, taip...“. 
   „Pasirodo, pasisavintas prekinis ženklas gali atnešti, oi, kokių didelių nemalonumų. Advokatė Inga Lukauskienė „VIRAL‘o“ komandą patikino, kad visų pamėgtam Druskininkų kurortui gali grėsti milijonai“, - štai taip buvo pristatyta laidos pašnekovė A.Lukauskienė. 
   Advokatė nevyniojo žodžių į vatą: „Be abejo, galbūt norėtųsi prisiteisti vieną kitą milijoną, kaip yra įprasta JAV, bet pas mus turtinė žala yra apskaičiuojama šiek tiek kitaip. Skaičiavimas remiasi į tai, kokią naudą, tarkim, gavo atsakovas, arba kokią žalą patyrė ieškovas“. „O siaube, ponia Inga, ar nieko nemaišot? Juk tai viso labo mėlynas nykštys?“. „Preliminariai pasižiūrėjus, taip, tai yra bendrijos prekių ženklas, sudarytas iš žodžio Like ir nykščio simbolio. Toks prekės ženklas yra registruotas ir jis, be abejo, galioja Lietuvoje“, - neabejojo A.Lukauskienė.
   „Tačiau turizmo departamento vyr. patarėja R.Balnienė, išgirdusi tokias naujienas, šypsosi. Jei bus teismas, Druskininkai išgarsės visame margame pasaulyje, todėl teismą su pasaulinio tinklo milžinu ji “like”-ina“, - buvo pristatyta ir antroji barikadų pusė, atstovaujama Druskininkų valdžios draugės iš Turizmo departamento. „Čia dar reikėtų daug diskutuoti, tai įrodinėjimo dalykas. Taip kad mes šito nebijom, mes apgalvojom šitą dalyką“, - gynėsi R.Balnienė.
   „Nebijoti, daryti teisių pažeidimą turbūt nėra pati tinkamiausia pozicija“, - išgirdusi ponios iš Turizmo departamento atsakymus, ironiškai šypsojosi advokatė I.Lukauskienė. 
   „Labai džiaugsimės, jeigu bus teismas, – optimizmu tryško R.Balnienė. - Tiesiog be galo džiaugtumėmės, tai atsipirktų visa reklama, mes išgarsėtume visame pasaulyje!“. (Gaila, moteriškė nepasisakė, kas būtų pralaimėjimo atveju: iš kieno kišenės tuomet tektų susimokėti bylinėjimosi išlaidas: iš jos, idėjos autoriaus ar mūsų visų?).
   „Ne, fokusas bus tada, kai Markas Zuckerbergas paprašys iš Druskininkų kokių dešimties milijonų – ne litų, dolerių! – ironizavo balsas už kadro. - Fokus marokus: ne tik nykščio neteksim, bet ir biudžete skylės žiojės!“.
   Dėl Druskininkuose iškilusio nykščio buvo pakraupęs iš viešųjų ryšių specialistas Arijus Kašauskas: „Man atrodo šiek tiek keista. Jeigu apie tai kalba valstybinis sektorius, turizmo departamentas, kad jie tikėtųsi, jog mus kažkas apkaltins pasisavinus ženklą, tai tikrai ne geriausias būdas prisistatyti valstybei. Kažkas galų gale turėtų būti atsakingas už mūsų įvaizdžio formavimą. Ir prisiimtų atsakomybę už tai“. „Tiesa, derėtų pridėti, kad Druskininkuose atsiradęs Like ženkliukas kainavo nei daug, nei mažai – 160 tūkst. litų. Visi pinigai – iš ES struktūrinių fondų”, - besiklausant viešųjų ryšių specialisto minčių, įsiterpė balsas už kadro. 
   „Kiek turistų dėl šito dalyko turėjo potencialiai atvykti į Lietuvą, kiek atvyko ir kiek atvyks per artimiausius metus? Kol turizmo departamentas į šituos klausimus negali atsakyti, tol šis projektas, mano nuomone, yra visiška nelaimė“, - trumpai ir aiškiai virš Druskininkų pakibusį simbolį įvardijo A.Kašauskas. 
   „Labai kontraversiškos nuomonės. Dabar tikriausiai belieka laukti ir tikėtis, kad teismais Druskininkams nekvepia...“, - susimąstė laidos vedėjas. „ Jūs tiktai mūsų nepaduokit į teismą...cha cha cha! Pralošit, cha cha cha!“ – žurnalistams į kamerą garsiai juokėsi A.Balnienė.
   „Mes tai ne... Bet aš įsivaizduoju – Markas (Zuckerbergas, - red. p.) dabar žiūri ir galvoja – tuoj aš visą Lietuvą paduosiu į teismą ir visiems jiems atjungsiu feisbuką. Bet klausyk, kaip tai būtų blogai... Kur aš tada nuotraukas dėčiau? Su maistu, asmenukes, su pupytėmis visą savo kolekciją? Taigi čia blogai!“ – susiėmė už galvos laidos vedėjas. „Ai, Mindaugai, tu nedramatizuok, einam geriau, šiltai feisbuką pažiūrėsim...“, - kolegą ramino „VIRAL‘o“ draugė.
   * * *
   Kilus skandalui dėl nykščio, pakabinto ant Snow arenos stogo Druskininkuose, neabejotina, kad ši žinia greitai pasieks „Facebook“ būstinę Amerikoje. 
   O druskininkiečiai apie šį „projektą“ jau pradėjo kurti istorijas: „Kas mes – aborigenai? Krykščiame iš džiaugsmo, užsikabinę ant stogo privačios bendrovės simbolį? Tai gal “Maxima” prekės ženklą – iksą - užsidėkim ant galvos, bus dar gražiau? Kodėl, užsikabinę tą nykštį, mes turim nemokamai reklamuoti milijardus uždirbantį „Facebook”-ą? Čia tas pats, kaip europiečiai užkariavo Ameriką: bruko indėnams stiklo šukes mainais į aukso gabalus...“. 
   O ką apie kėsinimąsi į intelektinę nuosavybę mano darbo patirtį stambiose tarptautinėse kompanijose turintys žmonės?   Druskininkietis Vilius Semeška ilgą laiką dirbo vadovaujantį darbą tarptautinėje „Lidl“ bendrovėje, buvo jos atstovas Baltijos šalyse. 
„Intelektinės nuosavybės, tai yra užpatentuoto, gerai pasaulyje žinomo, prekės ženklo neteisėtas naudojimas/vagystė yra nusikaltimas. Visos save gerbiančios tarptautinės bendrovės saugo savo prekės ženklus ir labai rimtai reaguoja į bet kokį kėsinimąsi, susijusį su jų intelektine nuosavybe, - kalbėjo V.Semeška. - Projektui „Like“ buvo naudojamos ES bendrijos paramos lėšas (skirtingais šaltiniais remiantis, nuo 160 iki 230 tūkst. Lt), skirtos mūsų valstybei. Užpatentuotas prekinis ženklas, nesusitarus su jo savininkais, buvo sumontuotas ir šiuo metu naudojamas ant paties aukščiausio Druskininkuose objekto/stovo, kuris mums, savivaldybės gyventojams, kainavo 40 mln. litų ES bendrijos paskirtos paramos gyvenimo kokybei gerinti. Nesinorėtų, kad Druskininkų vardas pasaulyje būtų linksniuojamas ne kaip senas tradicijas turinčio kurorto, Lietuvos genijaus M.K. Čiurlionio miestas, tačiau kaip gėdingai intelektinę nuosavybę pavogusi Rytų Europos teisinė dykuma. Už dar vieną skandalą, gadinantį mūsų kurorto įvaizdį jau net ir tarptautiniu mastu, yra tiesiogiai atsakingi šio sumanymo autoriai, kurie privalės atlyginti galimus milijoninius nuostolius tiek kurortui, tiek ir valstybei. Druskininkai buvo, yra ir bus pats gražiausias kurortas, kurį mėgs (Like‘ins) mūsų svečiai, jei vietovė išliks kaip kurortas, tačiau ne pramogų ir prekybos centras po atviru dangumi, su atsivežtomis neskoningomis idėjomis iš Tailando, Las Vego ar Holivudo“. 

„Druskonio“ inf. 

 

  Antanas Balkė. Druskininkų suklestėjimo anatomija


Antanas BALKĖ
www.tiesos.lt; www.15min.lt

   Studijuojant Valstybiniame dailės institute plastinę žmogaus anatomiją, teko pažinti žmogaus skeleto, raumenų, organų, sausgyslių struktūrą. Tik gerai žinodamas nematomas vidaus struktūras ir formas, gerai supranti ir perskaitai matomą, išorinę kūno plastiką. Ką šiuo teiginiu noriu pasakyti? Vieną paprastą dalyką – svarbu matyti ne tik išorinius, fasadinius Druskininkų vaizdus ir valdžios darbus, bet ir visą nematomą valdžios veikimo mechanizmą.
   Šiandien stebime rožinį mero paveikslą „Mano Druskininkai“ savaitraštyje ir realistinius fragmentus „Druskonyje“ ir „Druskininkų naujienose“. Ryškėja vis daugiau vienvaldystės faktų, nesuderinamų su civilizuotais demokratiniais valdžios ir visuomenės santykiais, todėl iškyla akivaizdi būtinybė pažvelgti į vienvaldystės sandarą, pažinti ir išsiaiškinti tikrąsias tokio Druskininkų užvaldymo priežastis.
   Druskininkai dažnai apibūdinami kaip kurortas, turintis išskirtinius gamtos privalumus, išskirtinius objektus, bet pamirštama, kad turi ir išskirtinį valdymą. 14 metų valdymo laikotarpis (2000–2014 vadovaujant R. Malinauskui) neabejotinai vertas platesnės analizės ir vertinimo. Kaip bežvelgtume, dabartiniai Druskininkai ir autoritarinis Druskininkų valdymas – tam tikras fenomenas Lietuvoje. Šis žmogus per 14 metų sugebėjo į savo rankas paimti ne tik atstovaujamosios (tarybos), vykdomosios (administracijos), bet ir valstybinių institucijų, veikiančių savivaldybės teritorijoje, valdžios galias.
   Neužtenka vien konstatuoti ir kaltinti, labai svarbu suprasti ir įvardyti šio fenomeno – Druskininkų ir mero „suklestėjimo“ – priežastis, išanalizuoti sąlygas, dėl kurių neribota valdžia gali atsidurti vieno žmogaus rankose. Ne tik dėl to, kad šis valdymo modelis blogas iš esmės, nes nesuderinamas su demokratijos principais, bet ir dėl to, kad jis, laikui bėgant, neišvengiamai degraduoja, užprogramuodamas negatyvias ilgalaikes pasekmes. Toks valdymas dengiasi melu, suskaldo bendruomenę, iškreipia dalies bendruomenės narių sąmonę ir daugelio normalią vertybinę orientaciją, pasėja baimę, skatina konformizmą, faktiškai grąžina tarybinių laikų valdžios ir piliečio santykį gerokai aštresniu pavidalu. 
   Iškyla logiškas klausimas: jeigu jau neribota valdžia atsidūrė vieno žmogaus rankose, vadinasi, demokratine save vadinančioje valstybėje kažkas dėl to yra akivaizdžiai kaltas: įstatyminė bazė, teisinė sistema, pati bendruomenė, ES paramos pinigai. Negi tik šis valdžios žmogus?
 
Autoritarizmo metamorfozės

   Bet kurio rango autokratas visuomet siekia ir sieks turėti daugiau galių – tai aksioma, tačiau ne kiekvienas autokratas virsta diktatoriumi, nors aiškių ribų tarp šių vienvaldystės stadijų tikriausiai nėra. Aš turėjau galimybę 11 metų matyti (kaip sakoma iš vidaus), kaip laikui bėgant augo ir stiprėjo mero vienvaldystė, kaip viena nuomonė, viena tiesa tapo valdymo efektyvumo garantu. Be abejo, ryškėjo šio valdingo žmogaus negatyviosios savybės, siaura vertybinė orientacija, arogancija, tolerancijos stoka, nepagarba eiliniam tarnautojui ir griežtos valdymo hierarchijos įtvirtinimas.
   Greitai iš administracijos ir pavaldžių įstaigų buvo pašalinti, jo vertinimu, nepakankamai lojalūs. Tai buvo demonstratyvi pamoka kitiems, nes autokratui reikalinga ištikimų pavaldinių aplinka, ne kompetentinga komanda. Ją paprastai sudaro minkštos valios, ribotos savigarbos, be aukštesnės moralės nuostatų žmonės. Tokioje aplinkoje galioja daugybė nerašytų taisyklių.
Sakyčiau, labai lengvai ir greitai buvo „įteisinti“ vienvaldystės principai: vadas visada teisus, vadas viską išmano, vadas neklysta ir pan.
   Greitai atsirado artimosios aplinkos pataikavimas, vado liaupsinimas, šimtaprocentinis pritarimas bet kuriam jo teiginiui, idėjai. Administracijos direktoriai, patarėjai, skyrių vedėjai greitai suprato, kaip svarbu merui pritarti, priprato prie tiesioginių (žodinių, dažniausiai telefonu) nurodymų vykdymo, prie galimybės būti apšauktiems, prie komandų pakeltu tonu. Visada stebino tokių žmonių savigarbos ir orumo stoka. Pasirodo, laisvas, savarankiškas mąstymas – dalykai per sudėtingi, painūs ir reikalaujantys atsakomybės. Turėti neklystantį ir visose srityse kompetentingą vadą – paprasčiau, tuo labiau, kad lojalumas ir nuolankumas buvo skatinamas suteikiant aukštesnes tarnybos kategorijas, priedus. Tokioje situacijoje vieni jautėsi gudriais konformistais, kiti save laikė tiesiog pragmatikais.
   Pasirodo, realizuoti vienvaldystę nedidelėje valstybės teritorijoje visai nesudėtinga. Kietos rankos (sprando) vado ir tarno (baudžiauninko) sindromai – žmogaus ypatybės reikalingos viena kitai. Ši abipusė priklausomybė iškreipia valdžios ir bendruomenės santykį: valdžia (meras) įgyja neklystančio ir nekritikuojamojo statusą, bendruomenei suteikiamas pritarančiųjų ir besidžiaugiančiųjų tokia valdžia vaidmuo. Nesutinkantys su tokiu vaidmeniu paskelbiami kenkėjais, kovai su jais metami administraciniai, turimos įtakos jėgos struktūrose resursai. Šis procesas greitai sukuria baimės atmosferą bendruomenėje, nes nepritariantys vienvaldystei vienaip ar kitaip yra valdžios baudžiami, ignoruojami, naudojami, nors ir primityvūs, bet demonstratyvūs būdai daryti jiems poveikį, kad kiti matytų ir bijotų panašių pasekmių. Žmogaus baimė dėl galimybės vienaip ar kitaip nukentėti, deja, yra autoritarinio valdžios veikimo pagrindas.
Ar turi demokratinėje valstybėje kažkam rūpėti, kad tam tikroje valstybės teritorijoje realizuojamas toks rytietiškas valdymo modelis, kad oponuojantys valdžios melui ir savivalei čia diskriminuojami, verčiami disidentais? Klausimas šiandien, matyt, iš retorinių kategorijos.
   Galima nesunkai įžvelgti siekiančių absoliučios valdžios veikimo dėsningumus, bendrus bruožus. Autokratams svarbiausia matomi jų vadovavimo rezultatai, išorinis fasadas, patikimi ir galingi propagandos instrumentai, įtaka jėgos struktūroms (jų vadovams). Reikalingi mitai, kurie padėtų užvaldyti didžiosios bendruomenės dalies sąmonę. Dėl to statomi išskirtiniai, dideli, jo valdžios galią demonstruojantys objektai, kuriais pabrėžtinai didžiuojamasi. Tokiems objektams reikalingi dideli pinigai. ES paramos lėšos – kaip tik tas aruodas. Autokratai statosi rūmus, mėgsta prabangą, galingus automobilius, taip pabrėždami savo išskirtinumą ir visagalystę. 

Europos Sąjungos paramos pinigų galia 

   Nebandysiu įrodinėti ar neigti, kad ES paramos lėšos svarbios tvarkant infrastruktūros, visuomeninius objektus, viešąsias erdves. Vis dėlto svarbiausias kitas rodiklis – kiek ES lėšos investicijų pavidalu gerina daugumos gyventojų socialinius, ekonominius rodiklius, kelia pragyvenimo lygį. 
   Kadangi valdžia ir pinigai neatsiejami, dėl jų skirstymo vyksta rimti žaidimai. Kalbant apie ES lėšas, neatsitiktinai naudojamas terminas „įsisavinimas“. Kai teigiama, kad savivaldybė parengė krūvas nuostabių projektų, daugeliui gavo, kitiems dar gaus finansavimą, toks pateikimas vertintinas kaip noras gerokai pagražinti ES lėšų dalybų procesą. Iš tikrųjų ne tiek svarbu parengti projektą, kiek svarbu „prastumti“. Šiame veiksme svarbūs politikų ryšiai ministerijose, jų politinis svoris, partiniai (grupiniai) interesai ir santykiai, derybinės galios, patikimos korupcinės schemos. Kai sprendžiasi dešimčių milijonų litų skyrimai, labai svarbu, kad visi proceso dalyviai būtų suinteresuoti asmeniškai, tada stūmimas sprendimo (skirti finansavimą) link gerokai stipresnis ir sklandesnis, nes už didelius pinigus statomi dideli objektai, o dideli objektai duoda reikšmingus politinius dividendus ir asmeninę naudą.
   Druskininkų valdžia turi du tokius komercinius objektus, kurie visada pateikiami kaip išskirtiniai pasiekimai, kai teigiama apie Druskininkų suklestėjimą ir ypatingus mero nuopelnus. Vandens parko idėja ir pirmieji projektiniai variantai buvo parengti dar 1998 m., tačiau tik sulaukus didelių ES paramos lėšų (2005 m.), prasidėjo statybos. Dėl objekto reikalingumo ir naudos abejoti neverta, verta prisiminti ES lėšų skyrimo Vandens parko statybai peripetijas ir kai kuriuos sutapimus. Tuometinis ūkio ministras V. Uspaskichas buvo viešai suabejojęs tokio objekto statybos tikslingumu už ES pinigus, bet įvyko konfidencialios derybos tarp keturių akių Druskininkuose, politikai suderino visus įsisavinimo niuansus ir ledai pajudėjo. Pajudėjo ir mero pirmųjų rūmų statyba, pajudėjo daugiabučių gyvenamųjų kvartalo Liepų g. statyba. Tokie sutapimai ir nematoma ES lėšų įsisavinimo proceso tamsioji pusė. Veikimo logika paprasta: išpūtus didžiojo objekto sąmatą (juk pinigai ne mūsų, o ES), atsiranda galimybė pastatyti papildomą nekilnojamąjį turtą ir apsidovanoti juo. Šis įsisavinimo būdas gerokai saugesnis negu piniginiai dividendai (procentai). 
Sniego arenos atveju jau visiškai aiškiai svarbiausiu tikslu tapo 40 mln. litų ES lėšų įsisavinimo galimybė. Objekto rentabilumas, naudos vertinimas, išlaikymo kaštai buvo antraeiliai ir tarsi nereikšmingi, nors valdžia žinojo Vokietijos, Olandijos sniego arenų rentabilumą ir problemas. Ne kartą meras ir jo artimoji aplinka važiavo slidinėti, semtis sniego arenų eksploatavimo patirties. Jau dabar aišku, kad objekto išlaikymui vienokia ar kitokia forma teks kasmet aukoti solidžias biudžeto lėšas, o po 20 metų liks metalo laužo krūva. Paradoksalu ir tai, kad abejotinų perspektyvų objektui 2009 m. buvo skirti tokie ES paramos pinigai, o štai biokuro katilui (pigesnės šilumos tiekimui) tuo laiku neatsirado, nors šilumos kainos sumažėjimą realiai būtų pajutę dauguma druskininkiečių. Bet valdžia žinojo, kad druskininkiečiams visų pirma reikalingas išskirtinis objektas ir labai stengėsi.
Taigi, Sniego arena – vasiukinis projektas, tenkinantis valdžios ambicijas nustebinti Lietuvą, gerinti savo reputaciją, bet, deja, turintis blogas perspektyvas. Pateikiamas viešas valdžios argumentas: šiandien yra ES paramos pinigų ir juos reikia paimti. Niekam labai nerūpi, kas bus su tais objektais po 20–30 metų (kaip su „Nemuno“ sanatorijos pastatais), nes visokios kadencijos bus jau pasibaigę. Nerūpi valdžiai, nerūpi ir bendruomenei, nes šitie pinigai tarsi ir ne mūsų.
   Naujausias objektas – keltuvai – dar aiškiau demonstruoja valdžios „gebėjimus“ panaudoti „niekieno“ pinigus.Tai nei verslo, nei aplinkosaugos projektas, o tam naudojamos aplinkosaugai skirtos lėšos, nors taršos mažinimu čia net nekvepia. Kažkodėl niekas net nebandė suabejoti, ar 13 mln. litų vienam kilometrui (toks trasos ilgis) ne per dideli pinigai? O gal realioji sąmata ir yra tie 6 mln., tai reikštų, kad kompanija gauna objektą už dyką, tereikės atsidėkoti geradariams „aukštosios“ politikos verslo atstovams? Juk už 13 mln. galima visą pramogų parką su daugybe pramogų įrengti arba visai solidžią kultūros renginių salę pastatyti, sutaisyti per 20 km apgailėtinos būklės dviračių takų. Valdžia paaiškina: čia, žinote, ne tie pinigai (ne iš tos kišenės), už kuriuos tokie objektai statomi, nors realiai bus viena, užtat „išskirtinė“ pramoga – 1 km pravažiuoti virš pušų viršūnių ir galimybė pasipuikuoti. Žinoma, dar unikali ir tuo, kad pastatyta tarp objektų, kurie ir žeme puikiausiai pasiekiami. Mąstančiam žmogui tokie dalykai nesuprantami, bet tie, kuriems galima uždėti rožinius akinius, galės šaukti „valio“, žavėtis 8,5 m aukščio „Like“ ženklu už 230 tūkst. ES paramos litų. 
   Visi nauji ar rekonstruoti objektai įgyvendinti ES paramos lėšų dėka, todėl teiginys, virtęs mitu, kad meras prikėlė Druskininkus, skamba aiškiai perdėtai. Atsakant paprastai – prikėlė ES paramos pinigai. Ne visi objektai blogi, ne visi turi ir korupcijos šleifą. Juk ES paramos lėšomis (ir imdamas paskolas) susitvarkė, renovavo savo pastatus buvusios sanatorijos („Eglė“, „Lietuva“, „Vilnius“, „Draugystė“, „Dainava“) ir tai nemaža dalimi prisidėjo gerinant kurorto išorinį vaizdą. Patogu politikui, pataikiusiam vadovauti šiuo periodu, prisirašyti sau nuopelnus, bet pakankamai aišku – be ES paramos ir Druskininkai atrodytų kitaip, ir mero nuopelnai būtų kitokie.
   Paradoksali ES paramos pinigų galia ir rezultatas: politinis kapitalas tiesiogiai proporcingas ES paramos įsisavinimo dydžiui. Neatsitiktinai valdžia taip mėgsta įkasinėti išskirtinių objektų kapsules, perkirpinėti jų atidarymo juosteles, fotografuotis ir gauti ordinus, bendruomenei tokiomis progomis „dovanoja“ galingus fejerverkus. Kuo daugiau savivaldybė turės savo UABų (o šie objektai suvokiami kaip asmeninis mero nuopelnas), tuo didesnis mero valdymo laukas ir įtaka. Materialūs resursai suteikia sąlygas valdyti ir žmogiškuosius resursus.
   Dažnai viešai abejojama: ar apskritai mūsuose įmanomi skaidrūs, nekorumpuoti didelių objektų įgyvendinimo atvejai? Galimai mūsų azijinio mentaliteto apraiškos stipresnės negu europinio. Jos pasireiškia per argumentą: nesvarbu, kiek valdžia pavogė, svarbu, kad padarė. Jeigu toks požiūris laikytinas teisingu, tada neturėtume stebėtis, kad turtinė diferenciacija, socialinė atskirtis didėja, pragyvenimo lygis nekyla, verslo kultūra žema, o politikos verslas klesti.

Moralinis degradavimas: melas tapo norma

  
Teigdamas, kad autoritarinis valdymas degraduoja, turiu pateikti įrodymus.
   Sunkiai suvokiamas valdžios požiūris į bendruomenę, kada mero sklypo istorijoje Turistų 11, oficialiais administracijos dokumentais buvo skleidžiamas akivaizdus melas: neva mero sklypą su 25 arų valstybės žeme aptvėrė nauja tvora ir iškasė 6 arų tvenkinį nežinia kas (pagal skambią frazę: meras „ne prie ko“). Teismai greičiausiai pripažins tvorą niekieno nuosavybe. Valstybės žemės užvaldymo faktas negaus nei teisinio, nei moralinio vertinimo, nes meras šį reikalą susitvarkė skubos tvarka ir be nuostolių.    Paspaudė reikiamas valstybės institucijas ir ta pati tvora juosia jau 3 įteisintus sklypus.
   Ne ką gražesnės ir mero rūmų bei tvoros Latežerio kaime istorijos aplinkybės bei akivaizdus melas, o statomi rūmai ant Vijūnėlės tvenkinio kranto – valdžios įžūlumo ir korumpuotumo įrodymas. Kaip rodo faktai, meluoti priversta visa mero artimoji aplinka, pavaldiniai šioje situacijoje virto marionetėmis, ginančiomis melą.
   Rezultatas: dalis buvusių mano bendradarbių tapo mero savanaudiškų ir neteisėtų veiksmų įkaitais. Galima stebėtis, galima juos užjausti, bet faktai apgailėtini. Girdisi balsai, kad tokiam merui (kiek visko nuveikė) negaila ir 25 arų valstybės žemės, ir pakrantės. Valdžia (meras) negali meluoti, kvailinti bendruomenės. Paniekinę viešąjį pasitikėjimą, normalioje valstybėje tokie personažai atsidurtų valdžios ir pagarbos užribyje.
   Laikas ir būtinybė paklausti savęs: gal Druskininkų bendruomenė neverta tiesos, pagarbos? Gal mes visiški kvaileliai, baudžiauninkai, mums galima, liaudiškai tariant, „kabinti makaronus“ ir tyčiotis? O gal R. Malinauskas gali elgtis, kaip nori, dėl to, kad „suklestėjo“ Druskininkai, sutvarkė viską ir visus?
Jeigu jau valdžia gali kvailinti bendruomenę, ji turi teisę žinoti gerokai daugiau, negu valdžia norėtų.

Vietos politikos ypatumai

   Politinė situacija, kai viena partija turi absoliučią daugumą (kelias kadencijas) savivaldybės taryboje, yra labai grėsminga demokratijos pamatams, nes programuoja neribotų valdžios piktnaudžiavimų perspektyvą, nelieka jokių veikiančių jos kontrolės instrumentų. Savivaldybės kontrolierius, audito tarnyba, net vyriausybės atstovas tampa priklausomais ir butaforiniais – tarytum žaidimas vyktų šachmatų lentoje tik vienos spalvos figūromis.
   Visiškai juokingos ir komiškos kontrolieriaus ar auditoriaus ataskaitos (visai neseniai publikuotos) skamba taip: „Druskininkų savivaldybėje tinkamai užtikrinama korupcijos prevencija“ (nes meras – Antikorupcinės komisijos pirmininkas). Parodija ir Audito tarnyba bei jos ataskaitos. Iš esmės tarnyba reikalinga tik kaip mero sarginis šuo – ji ne kartą buvo panaudota pašalinant iš pareigų „netinkamus“. Visa tai rodo dar vieną išskirtinį autokrato bruožą – represinės sąmonės diktuojamus keršto veiksmus santykiuose su neįtikusiais pavaldiniais ir oponentais. 
   Pavyzdys: jeigu Švietimo centro direktorius V. Gintutis bandytų išvengti prievolės leisti savaitraštį „Mano Druskininkai“ (pirmos instancijos teismas pripažino laikraštį neteisėtu), jį patikrintų auditorius A. Petrauskas ir surastų tai, už ką būtų atleistas iš pareigų be teisės gauti darbą kunigaikštystės teritorijoje. Todėl ir stengiasi V. Gintutis šviesti druskininkiečius reikalinga politine šviesa. Jeigu Vandens parko direktorius E. Antanaitis suabejotų savaitraščio leidybos finansavimo teisėtumu ir tikslingumu, jį patikrintų savivaldybės kontrolierius V. Valentukevičius ir valdyba nubalsuotų.
   Tikėtina, kad visi paminėtieji bent jau supranta, kad virto reikšmingais vienvaldystės įrankiais, kaip ir visas propagandos aparatas, nes išskirtinis dėmesys oponentams „Mano Druskininkuose“ neslūgsta. Straipsniai apie didžiuosius mero nuopelnus ir straipsniai su išnarstytomis oponentų biografijomis bei „nustatytais“ faktais piliečių pasąmonei diktuoja: Druskininkus nusipelnė valdyti vienas, nepakeičiamas vadas. Štai kaip valdžios kontrolės instrumentai virto paprastais ir veiksmingais mero valdymo instrumentais, ir niekam dėl to valstybėje neskauda galvos.
   Dažnai girdime iš valdžios ruporo, kad valdžia nepolitikuoja, o tik sklandžiai dirba. Iš tikrųjų tarybai (absoliučiai daugumai) meras paliko tik mechaninio balsuotojo vaidmenį. Iš tarybos merui realiai reikia visai nedaug – drausmingo pritarimo ir balsavimo, t.y. atlikti tik formalumus įtvirtinant savo tiesos monopolį. Visa kita - jau politikos verslo dalykai. Kol byrės ES paramos pinigai, didžiuotis bus kuo.
   Keli opozicijos atstovų balsai čia atvirai ignoruojami, traktuojami kaip nepageidautini, nereikšmingi, erzinantys, nors objektyviai opozicija neturi jokių galimybių net minimaliai daryti įtaką tarybos sprendimams. Pats meras niekada nebuvo opozicijoje, jam tai nepažįstama ir nesuvokiama būsena. Logiška ir sveika būtų išbandyti ir kitą (opozicijos) galimybę – pabūti ne valdžioje ir jau už savo pinigus padaryti kažką gero (verslo prasme) Druskininkams, koreguoti iškreiptą savo galių vertinimą.
   Nesistebiu, kad toks rytietiškas valdymo modelis nemažai bendruomenės daliai yra priimtinas. Deja, turime pripažinti, kad per 24 nepriklausomybės metus daugelio mentalitetas esmingai nepasikeitė, tačiau faktas yra ir tas, kad vienvaldystė priimtina iki tol, kol ji nepaliečia asmeniškai. 



 

 

Kreipimasis į politinių partijų Druskininkų skyrius, dalyvausiančius 2015 m. savivaldos rinkimuose, į Druskininkų savivaldybės bendruomenę 

DĖL DRUSKININKŲ KULTŪROS STRATEGIJOS
2014 m. lapkričio 6 d.
Druskininkai

   Artėjantys 2015 m. Savivaldos rinkimai Druskininkuose suteikia galimybę tikėtis pozityvių permainų Druskininkų kultūrinio gyvenimo perspektyvoje. Tam reikalingos konkrečios kultūros ir meno veiklos programinės nuostatos partijų (merų) rinkiminėse programose. 
   Manome, kad strateginis kultūros tikslas – sudaryti sąlygas žmogaus kūrybinei raiškai ir visapusiškai asmenybės raidai, kultūros įvairovei, sklaidai ir prieinamumui, kaip Druskininkų socialinės ir ekonominės pažangos pagrindui, ugdyti pilietinę savimonę, puoselėti Druskininkų išskirtinumą ir patrauklumą.
   Druskininkų valdžia 2004-2014 m. kultūrinio gyvenimo sritį laikė nesvarbia, nors Druskininkai turi objektyvias prielaidas ir galimybes būti aukštos kultūros miestu, kurortu. Nesukurta kultūrinės veiklos infrastruktūra (nedalyvaujama „Kultūros centrų modernizavimo 2007–2020 metų programoje“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 785, nes net neturima ką modernizuoti, kai kultūros centras virto prekybos centru. Į kultūros centrų modernizavimo programą Lietuvoje įtraukta 63 aukščiausios ir pirmos kategorijos regionų kultūros centrai, vykdantys plačią kultūrinę veiklą, turintys aukštos kvalifikacijos specialistų. Bendras lėšų poreikis šiems darbams atlikti – 380,7 mln. litų), kultūros projektų rėmimas tik simbolinis, silpna profesionalaus meno sklaida. Mero propaguojama konferencijų centro idėja „Nemuno“ teritorijoje pernelyg ambicinga ir todėl utopinė. Be to, rengti konferencijas gerai pasiruošęs privatus sektorius, todėl savivaldybei nereikėtų šioje paslaugų srityje konkuruoti. Svarbūs kultūros savivaldos aspektai ignoruojami. Tvarkant viešąsias erdves, parkus, trūksta darnios aplinkos formavimo požiūrio, viešumo ir skaidrumo, sprendimai priimami nedalyvaujant kultūros bendruomenei. Miesto viešųjų erdvių akcentai (skulptūros „Pasaga“, „Avinai“) pastatyti nekonkursine tvarka, „Legenda“ pašalinta be autoriaus ir bendruomenės žinios. „Lietuvos skydo“ idėjos peripetijos demonstruoja valdžios aroganciją, provincializmą, autoritarizmą. Produktyvi kultūros erdvė ir kokybė galima tik esant atviram, konstruktyviam valdžios ir meno kūrėjų bendradarbiavimui. Tokį bendradarbiavimą galėtų užtikrinti įsteigta kultūros savivaldos institucija - Kultūros ir meno taryba, į kurią 2-4 metų kadencijai narius deleguotų kultūros ir meno asociacijos, savivaldybės taryba. 
   Šiandien lyginant savivaldybės biudžeto lėšas, skiriamas pramoginiams, proginiams renginiams, Kultūros centro veiklai ir paramą aukštesnės kultūros projektams (30 tūkst. Lt), matoma aiški disproporcija ir noras kultūros reikalus tvarkyti siekiant politinių, valdžios savigyros ir aukštinimo tikslų. Parodos, festivaliai Druskininkuose rengiami atskirų kultūros entuziastų, menininkų ir mecenatų pastangomis. Valdžia tenkinasi šių kultūros renginių išdidaus stebėtojo vaidmeniu.
   Druskininkų dailininkų asociacija ir kultūros bendruomenė 2012 m. balandžio 27 d. konferencijoje „Druskininkų kultūros retrospektyva ir perspektyva“ priėmė rezoliuciją, ją pateikė Savivaldybės merui, tarybai. Rezoliucijos turinys nesudomino nei Druskininkų atstovaujančios, nei vykdomosios valdžios: nebuvo jokios reakcijos. Todėl šiandien matome būtinybę ir galimybę dar kartą siūlyti savivaldos rinkimuose dalyvausiančioms politinėms partijoms svarstyti, pritarti ir į savo rinkimines programas įtraukti šias Druskininkų kultūros strategijos nuostatas, tikslus:
   1. Prioritetu laikyti kultūros sklaidos objekto (teatro, kino, koncertų, parodų salių) projekto įgyvendinimą Druskininkuose. Nesiekti grandiozinio varianto įgyvendinimo. 
   2. Vadovaujantis LR vietos savivaldos įstatymu, įsteigti Kultūros ir meno tarybą kaip kultūros savivaldos instituciją ( Lietuvos kultūros tarybos prie Kultūros ministerijos modelis savivaldos lygmenyje). Tarybos pagrindinės funkcijos: Savivaldybės kultūros rėmimo lėšų skirstymas, kultūros projektų įgyvendinimo priežiūra. Tarybos patariamoji funkcija – miesto viešųjų erdvių tvarkymo, viešojo meno projektų (konkursų) vertinimas, apdovanojimų skyrimas menininkams, kultūros puoselėtojams. 
   3. Pasiekti, kad Savivaldybės skiriamos lėšos kultūros projektų paramai būtų ne mažesnės kaip 0,3 proc. Savivaldybės biudžeto. 
   4. Parengti ir įgyvendinti tikslines Druskininkų kultūros plėtros programas, skirtas kultūros ir meno veiklai, kultūros paveldo sričiai, istorinio, etnografinio regiono tradicijų puoselėjimui. 

 

  Gerbiami Lietuvos kariai ir jų rėmėjai!


plk. ltn. Svajūnas PAPILIAUSKAS, 
Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės vadas

  
Kreipiuosi į visus kovotojus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę: Lietuvos partizanus, pogrindžio dalyvius, dimisijos ir atsargos karius, karius profesionalus ir savanorius, šaulius, jų šeimos narius ir artimuosius, draugus ir visus, kurie palaiko ir remia mūsų karius.
   Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena. 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, o tų pačių metų lapkričio 23 dieną išleistas pirmasis įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Jos kūrėsi sudėtingomis sąlygomis, vykstant Nepriklausomybės kovoms. Nepaisant sunkumų, Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos žmonių dėka buvo sukurta moderni, Vakarų Europos šalių pavyzdžiu organizuota Lietuvos kariuomenė ir nemažas mobilizacinis rezervas. Tačiau 1940-1941 metais šios pajėgos buvo materialiai ir moraliai sužlugdytos bei sunaikintos įtraukiant jas į totalitariniais principais organizuotos sovietinės armijos sudėtį.
   Nepaisant represijų ir trėmimų, 1941 metais Lietuvos žmonės organizuotai sukilo ir ginklu išvijo sovietus iš Lietuvos. Prie šio sukilimo organizavimo reikšmingai prisidėjo nepriklausomos Lietuvos kariai. Juk Lietuva turėjo nemažai parengtų ginti savo kraštą karių! Deja, Lietuvos valstybė nebuvo išvaduota, teko iškęsti nacių okupaciją ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. 
   Priešui antrą kartą okupavus Lietuvą, gyventojai įsitraukė į partizaninę kovą ir pogrindį kovoti prieš sovietų režimą. Šį pasipriešinimą taip pat organizavo buvę Nepriklausomos Lietuvos karininkai, puskarininkiai, eiliniai ir jų rėmėjai. Paskutinis partizanas slapstėsi iki 1986 metų, o pilietinis pasipriešinimas pogrindyje vyko iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Ši kova buvo labai aktyvi Pietų Lietuvoje.
   Lietuvos kariuomenė atkurta netrukus po to, kai 1990 metais paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika. Jos užuomazga buvo „žaliaraiščiai“, kurie budėjo daugelyje Sąjūdžio organizuotų renginių. Pirmasis išbandymas savanorių karių laukė lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis. Tais pačiais metais, gindamas Lietuvos parlamentą, žuvo Alytaus savanoris Artūras Sakalauskas. Lietuvos žmonių veiksmų dėka Laisvė buvo apginta. Tačiau okupacinė kariuomenė vis dar buvo Lietuvoje. Todėl mūsų kariams reikėjo organizuoti jos išvedimo ir kontrolės operacijas. Jauna kariuomenė Lietuvos žmonių pagalba sėkmingai susitvarkė ir su šiomis užduotimis. 
   Taigi kovų už Nepriklausomybę ir Laisvę dvasia kurta Lietuvos kariuomenė gyvuoja jau daugiau kaip 24-erius metus. Lietuvos kariai kartu su NATO partneriais sėkmingai vykdo bendras operacijas, pratybas Lietuvoje ir už jos ribų. Tačiau be visuomenės, valstybės ir savivaldos institucijų, karių šeimų paramos būtų sudėtinga vykdyti jai keliamas užduotis. Todėl raginu visus ir toliau prisidėti prie savo krašto saugumo bei gynybos, stoti į Lietuvos kariuomenę, palaikyti ją morališkai. 
   Dėkoju visiems kariams už pastangas, rėmėjams už paramą ir palaikymą ginant mūsų Tėvynę, linkiu ramybės, geresnio gyvenimo Jūsų šeimoms ir niekada nepasiduoti priešui, kaip tai darė mūsų Tėvai, Seneliai ir Proseneliai!

 

  „Norėjome, kad priartėtų gamta”


Izabelė ŪSIENĖ 

   Pabėgti iš kasdienybės norisi kiekvienai moteriai. Kurios mėgsta gaminti – pasmalsauti, nemėgstančios – lankstu apeiti keptuves, puodus ir kitus virtuvės reikmenis savo namuose. Tada pamatuojame savo piniginės gylį ir žengiame, kur mums jauku, kainos per daug nesikandžioja, o praleisti tą laiką, kai už lango apstu ir monotonijos, tamsos ir kitų rudens siurprizų, norisi jaukioje aplinkoje. Tokioje, kur vengiama slegiančių spalvų ir daiktų. Man asmeniškai tokia vietelė tapo kavinukė prie seno pašto. Kaip sakoma, iš pirmo karto krito į akį. Žinojau, skaičiau, bet apsilankiau neseniai, ponios Irenos pakviesta. Ne taip seniai ten buvo ,,Mona Liza“. Bet užeikime dabar. Tą mes ir darome su ponia Irena, kuri čia lankosi jau senokai. Kodėl čia? Priežasčių nemažai. Savininkė jauna, maloni, energinga ir linkusi įsiklausyti į lankytojų norus, žinoti jų sveikatos, gyvensenos būdą ir požiūrį į maistą, kaip žmogaus gyvenimo dalį. Kavinukė – kepyklėlė - tokia paskirtis leidžia labiau atsižvelgti į lankytojų pageidavimus. Kalbamės su Dovile – kavinės savininke (nuotraukoje). 

- Kodėl visiškai pakeitėte vidaus interjerą? 

   - Norėjau šviesos. Net langai padidėjo, kai pakeitėme sienų spalvą . Džiaugiuosi, kad žmonės tą pastebi ir, regis, nepriekaištauja. Norėjome, kad ,,priartėtų“ gamta, atsivertų erdvė už lango – ežeras, kelio vingis, žolės žaluma ir, žinoma, gėlės, kai jos žydi. O kokie medžiai: kai liepsnoja klevas, virpa beržų lapai, matosi pušų kraštelis, meiliai žvelgia Druskonio akis. Man gražu ir nuotaiką praskaidrina. Mes, lietuviai, ir taip ilgai gyvename tamsoje. Gal todėl nestokojame irzlumo, nepamatuoto liūdesio ar kitų negatyvių jausmų.

- Kas būdinga gaminamai produkcijai ? 

  
- Natūralumas, šviežumas ir kokybė. Trumpai tariant, - visi gaminiai ir kepami čia – nieko neatsivežame iš kitur. Nenaudojame jokių mišinių, viską gaminame pačios, tik iš natūralių produktų: kiaušinių, sviesto, pieno, miltų. Tradicinei naminei juodai duonai kepti nenaudojame mielių, turiu savo raugą – jo neišleidžiu iš savo namų septynerius metus. Raugas - svarbiausia duonelės sudėtinė dalis, nes nuo jo kokybės priklauso galutinis duonos skonis. Netinkamoje aplinkoje laikomas raugas prigamina nereikalingų rūgščių, kurios kenkia duonos skoniui. Baltų miltų duoneles kepame su mielėmis, bet ir čia laikomės tradicijos – raugą reikia ilgai rauginti. Ilgai rauginama kvietinių miltų duona su mielėmis neapsunkina virškinimo, nes kviečiuose esantis gliutenas keičia savo struktūrą ir yra žymiai lengviau įsisavinamas. Netiesa, kad mielės kenkia žmogaus organizmui. Mielių rūšių priskaičiuojama per 1000. Žmonės, neįsigilinę į sveikos mitybos principus, nesupranta, kad mielės, kurios kildina produktus, žūsta pasiekusios 45-50 C temperatūrą. Dažniausiai mielių poveikis painiojamas su mieliagrybiu Candida albicans, kurio yra kiekvieno mūsų organizme. Nusilpus organizmui, mieliagrybis suaktyvėja ir ima vartoti organizmo išteklius. Pagreitintas maisto gaminimo būdas kenkia skoniui ir, žinoma, žmogaus sveikatai. Renkamės grūdus, kuriuose mažiau vadinamųjų glitimų – pavyzdžiui, žirniuose. Štai jūsų draugė užsisako žirnių duonelę, kurią pagaminame pagal užsakymą. Paskanaukite. Sausainiai iš kukurūzų miltų irgi jau turi savo gerbėjų. Pastebėkite, kad jie nesaldūs, vos pagardyti. Apie kiekvieną rūšį galėčiau kalbėti ilgai ir detaliai, bet juk visi šiais laikais labai skuba. Geriau kartą paragauti negu klausyti aiškinimų.

- Kas dažniausiai lankosi jūsų kavinėje?

   - Tie, kurie nori nusipirkti skanios duonos, pasimėgauti mūsų kepamais pyragais prie kavos ar arbatos puodelio – dažniausiai išbėgę iš darbo įstaigų pietauti. Mėgsta kibinus su sultiniais, sausainius, užsisako naminių tortų. Kitu metu neskubėdami mėgaujasi lietuvišku maistu poilsiautojai rusai, lenkai, kiti didmiesčių žmonės, kurie natūralaus maisto retai kada ragauja. Ką jie mėgsta? Lenkai – kibinus, rusai – saldumynus, daug duonos visi išsiveža į namus.

- O kava? Kaip išgaunate tokį skonį?

  - Kad kava būtų skani, ji turi būti šviežia. Mes perkame iš firmos „Šviežia kava“. Ši firma iš įvairių pasaulio šalių atsiveža neskrudintas kavos pupeles ir jas paskrudina, tik klientui užsakius. Užsisakome tokį kiekį, kad visada klientai gautų šviežiausiai skrudintą. Tokios kavos ir skonis kitoks. Neperskrudintą sveikiau gerti. Visi mums sako, kad gera kava.
   Užsisakome po puodelį kavos ir sausainių, keptų iš kukurūzų. Man patiko – nesu labai saldžių kepinių mėgėja. Šie – kaip tik man. Pasišnekučiuojame apie šį bei tą. Dovilė nuskuba prie savo darbų. Suprantu ir aš, kodėl čia traukia žmones užeiti. Natūralus maistas, kitoks pojūtis, kai ateini į mažą parduotuvėlę ar kavinę. Pas Dovilę – taip pat.

Paieška



Kas, jūsų spėjimu, gyvens garsioje pilyje ant Vijūnėlio tvenkinio kranto?
Statytojas alytiškis A.Baranauskas
Kurorto meras R.Malinauskas
Princesė ant žirnio
Ten bus senelių prieglauda
Manęs tai nedomina


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.