Pirmas

NAUJIENA!


NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Druskininkų „LIKE“ ženklas – dar viena niekam
  nereikalinga turistinė iškaba?
Raimonda MIKALČIŪTĖ, 15min.lt

   Pompastiškai pristatytas naujasis Druskininkų simbolis – didžiausias pasaulyje „LIKE“ ženklas – jau sulaukė kritikos. Savaitgalį kurorte lankęsi lietuviai pastebėjo, kad vaikštant Druskininkų centre objekto nesimato, o nuvažiavus prie „Snow Arenos“ pasirodo nepilnas užrašas – „Ruskininkai LIKE“.
   „Druskininkų „LIKE“ vadinta „dar vienu unikaliu turizmo objektu“, bet rezultatas, paprastai tariant, išėjo toks – iškaba. Taip, labai didelė, labai aukštai, bet tai – jokia skulptūra. Turizmas nuo to nedidės, todėl juokingai atrodo Valstybinio turizmo departamento, Druskininkų savivaldybės komentarai. Čia, kaip ir su Varėnos „Eifeliu“, kvepia sovietmečiu, kai stovima prie iškabos ir kalbama apie ją, lyg būtų nerealiausia Lietuvos skulptūra“, – kalbėjo savaitgalį Druskininkuose lankęsis Karolis Žukauskas.

Didžiausias, bet nesimato

   Vienai reklamos agentūrai vadovaujantis vilnietis atkreipė dėmesį į tai, jog „didžiausia pasaulyje“ skulptūra net nėra matoma patiems druskininkiečiams ir svečiams. Būtent tai, kad užrašas „Druskininkai LIKE“ bus aiškiai matomas ir taps lietuviškomis „Holivudas“ raidėmis, anksčiau akcentavo projektu besididžiuojanti Druskininkų valdžia.
   „Reikia gerokai pasistengti, norint pamatyti šį objektą. Iš Druskininkų centro (pėsčiųjų alėja ir aplink) jos nesimato, tam specialiai reikia pavažiuoti M.K.Čiurlionio gatve, tada šviečia iškaba toli. Arba nuvažiuoti iki „Snow Arenos“, kaip mes ir padarėme.   Tačiau tuomet (ženkle – aut. past.) trūksta vienos raidės ir užrašas atrodo gana įdomiai – „Ruskininkai“. Matyt, gudrus ėjimas norint pagerbti vienos šalies atstovus, nemažais kiekiais plūstančius į kurortą“, – prie nuotraukos, kurią įdėjo savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, parašė K.Žukauskas.
   Vilnietis svarstė, kad galbūt iš gondolų keltuvo, kuris turėtų pradėti veikti pavasarį, „LIKE“ ženklas matysis puikiai.
   „Tačiau bet kuriuo atveju tai nebus joks turizmo objektas, kokiu jį vadina. Tai yra informacinė lenta ir tiek. Ir apie tai bus galima spręsti paprastai: patikrinkite 100 turistų, išvažiuojančių iš Druskininkų, fotoaparatus. Pas kiek jų rasite nuotraukas su šiuo „turizmo objektu“? Vienas, du, ne daugiau. Iš toli ji per maža, kad būtų įdomi akiai ir fotoaparatams, nuo arenos prieigų matosi tik dalis jos. Jeigu tą ketvirtadalį milijono būtų atidavę menininkui su fantazija, neabejoju, kad Druskininkai dabar turėtų žymiai įdomesnę skulptūrą matomesnėje vietoje“, – įsitikinęs pašnekovas.

Departamentas nesuvaldė projekto pabaigos?

  
Didžiausią pasaulyje „LIKE“ ženklą Druskininkai laimėjo Valstybinio turizmo departamento (VTD) organizuotame konkurse, kurio metu 5 populiariausiuose socialiniuose tinkluose vartotojai galėjo palaikyti savo mylimą miestą balsuodami, keldami nuotraukas, jomis dalindamiesi, palikdami atsiliepimą ar kviesdami draugus balsuoti.
   Savo darbe su įvairiais projektais susiduriančio K.Žukausko nuomone, VTD, kurio iniciatyva atsirado šis konkursas, nesuvaldė baigiamojo etapo – skulptūros sukūrimo.
   „Nežinau, kieno idėja buvo pakeisti skulptūrą į iškabą, bet VTD čia galėjo neleisti Druskininkų savivaldybei taip supaprastinti projekto. Idėja, kaip suprantu, gimė biurokratų kabinetuose, turbūt Druskininkuose. Kai „skulptūros“ ar „menas“ gimsta biurokratų kabinetuose ir konkursai skelbiami tik įgyvendinimui, toks ir rezultatas“, – teigė K.Žukauskas.

Idėjos autorius – kurorto meras

   Druskininkų savivaldybės atstovai kritiką vadina nepamatuota. Valdininkų teigimu, ženklas įrengtas aukščiausioje miesto vietoje ir puikiai matomas iš M.K.Čiurlionio gatvės, ypač – prie M.K.Čiurlionio muziejaus. „Nereikia pamiršti, kad Druskininkai miškinga vietovė, be to, dabar dažnai būna rūkas“, – priežastis, dėl ko savaitgalį apsilankę lietuviai galėjo nematyti naujojo ženklo sakė savivaldybės atstovai.
   Kritikuoti naujojo miesto simbolio Druskininkų valdžia negali, nes vietą, kurioje jis pastatytas, pasiūlė Druskininkų meras Ričardas Malinauskas. Jis taip pat buvo ir idėjos, kaip turėtų atrodyti pats ženklas, autorius.
   „Atskiram konkursui pinigų nebuvo numatyta, todėl idėją, kaip turi atrodyti ženklas, išrinkome diskutuodami departamente (VTD – aut. past.). Iš viso buvo svarstomos 5-7 idėjos. Tarp jų buvo ir labai keistų.
   Pavyzdžiui, siūlė ženklą pastatyti ant šaligatvio – iš šulinio dangčio išlindusį „Like“ nykštį, kuris būtų apšviestas ir nuo jo kristų šešėlis. Tačiau dieną toks „ženklas“ atrodytų nekaip. Dar vienas variantas buvo tiesiog, statyti skulptūrą – kumštį su iškeltu į viršų nykščiu.
   Galima sakyti, kad mano idėja buvo priimtiniausia iš pasiūlytų. Ji gimė man, prisiminus kelionę į Tailandą, kur mačiau miesto užrašą – apšviestas raides. Atrodė panašiai kaip užrašas „Hollywood“, – pasakojo Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.
Atkreipus dėmesį, kad galbūt reikėjo miestui svarbaus ženklo sukūrimą patikėti menininkams, kurorto vadovas atsakė kategoriškai: „Tai ne visada geriausia išeitis. Turime tokių atidavimų menininkams pavyzdžių – vamzdis Vilniuje. Galų gale, jei jau ženklas kažkam nepatiks, pasibaigus projektui bus galima jį nuimti. Tačiau kritikams siūlau pirmiausia kažką sukurti patiems. Mums pavyko viskas, ko norėjome, 100 proc.“.
   Priekaištų ženklui neturi ir Valstybinis turizmo departamentas. VTD vyriausioji patarėja Raimonda Balnienė Druskininkų mero pasiūlytą ir įgyvendintą sumanymą vadina „idea fix“. Jos nuomone, iš „LIKE“ ženklo padarytas lietuviškasis „Hollywood“ simbolis taps papildoma turistine atrakcija: „Manome, kad ši idėja pasiteisino ir „LIKE“ ženklas pretenduoja tapti labiausiai paveiksluojamu objektu Druskininkuose“.
   Ženklas „Druskininkai LIKE“ įrengtas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis (pagal VTD įgyvendinamą projektą „Lietuvos turizmo produktų pristatymas, įvaizdžio formavimas bei reklama socialiuose tinkluose“).
   Užbaigus pirmąjį projekto etapą, VTD ženklo gamybą perdavė Druskininkų savivaldybei, kuri ir organizavo viešųjų pirkimų konkursą. Ženklas buvo pagamintas per 2-3 mėnesius ir oficialiai įžiebtas lapkričio 7-ąją.
   Bendra projekto vertė – beveik 230 tūkst. litų.

 

  Kiek kavos šiemet išgėrė valdininkai?
   Kaip pinigus leidžia savivaldybės administracijos valdininkai? Tai galima pamatyti, pavarčius administracijos mažos vertės viešųjų pirkimų sąrašą. Tiesą sakant, nėra tie pirkimai tokie jau vieši – praktiškai visi jie neskelbiami, o vykdomi atseit apklausos būdu. Tik apklausiamas būna vienas vienintelis kažin kokiu būdu pasirinktas tiekėjas. 
   Šitaip per 9 šių metų mėnesius savivaldybės administracija išleido daugiau nei 727 tūkst. litų biudžeto lėšų. Į šią sumą įeina kai kurių pastatų ir automobilių remontas, jų detalės bei kiti ūkiniai reikalai. 
   O štai gėlėms savivaldybės administracija išleido 4225 litus, svečių maitinimas atsiėjo daugiau nei 4 tūkst. litų. Už saldainių rinkinius “Druskininkai” sumokėta 3443 litai, o už šokoladą “Napolitan” – 2639 litai. Kavos, kažkodėl vadinamos “žaliava kavos aparatams”, nupirkta už 2875 litus. Tualetiniam popieriui bei rankšluostinėms servetėlėms išleista 1965 litai.
   Skulptūros “Ratnyčėlė” replikų pagaminimo užduotis atiteko skulptoriui Žilvinui Pabrinskiui. Jam sumokėti 4 tūkst. litų.
   Kelių reportažų transliaciją per Dzūkijos TV savivaldybės administracija nupirko už 1452 litus, o kurorto šventės reklama besirūpinusiai bendrovei “Reklamos ekspertai” atseikėta 7760 litų. Nors savivaldybė turi savo viešųjų ryšių skyrių, jubiliejinių metų pristatymo spaudos konferencijos “Druskininkams 220” jam surengti nepatikėjo. Beveik 7200 litų už tai sumokėta bendrovei “VIP Viešosios informacijos partneriai”. Dvipusis pilonas, vadinamasis reklaminis bokštas, “220 priežasčių kodėl Druskininkai” kainavo 24 tūkst. litų. Jį gamino bendrovė “ALT reklama”. Ta pati bendrovė savivaldybei padarė ir vėliavas (tentus) už 10 tūkst. litų. Knyga “Druskininkai. Etiudai, panoramos” ir įklijos “Mero žodis” į šią knygą atsiėjo beveik 12 tūkst. litų. 
   Už vizas delegacijai, birželio mėnesį važiavusiai į konferenciją Gardine pagal projektą “Kaimynus jungiantis ekologinis transportas”, sumokėta 3 su puse tūkst. litų. Pasivažinėjo vieni pas kitus ir traukinuką už daugiau nei 345 tūkst. litų įsigijo, bet kada jis iš tiesų ims riedėti iki Gardino, visiškai neaišku.

“Druskonio” inf.

 

  Mero tvorą gins pelės?
   Prasidėjus teismams dėl Druskininkų mero Ričardo Malinausko sodybos Latežerio kaime, kur prokurorai reikalauja nugriauti ne tik gabalą garsiosios tvoros, skalaujamos Ratnyčėlės vandenų, bet ir dalį gyvenamojo namo, meras ir jo vadovaujamos savivaldybės administracija į kovą metė didžiules teisines pajėgas. Tvorą gina pora garsių advokatų, keletas pasamdytų ekspertų, tam pajungti savivaldybės teisininkai ir būrys valdininkų. Betrūksta tik tarp miesto gyventojų palaikymui renkamų parašų.
   Kažkas socialiniuose tinkluose pajuokavo, kad turėtų atsirasti ir R.Malinausko tvoros gynimo iniciatyvinė grupė. Ir jie netoli nuo tiesos – beveik prieš pusmetį garsieji peliukai Mauzeris ir Sūrskis jau diskutavo apie tai laidoje “Dviračio šou”. Nedaug nuo to laiko tvoros reikalu tepasislinkome – kaip stovėjo ji, taip ir stovi, sau įbridusi į upelį, o jos šeimininkas vis dar įrodinėja, kad taip buvę nuo senų senovės. Tai ką gi ten kalbėjo “Dviračio šou” personažai?
   Suskamba telefonas. Sūrskis pakelia ir šneka. Balsas ragelyje žada surinkti du autobusus Vilniuje, Kaune – šešis. Vilniuje lauks prie “Akropolio”, Kaune – prie “Urmo” bazės. Susitiksim Druskininkuose!
   Mauzeris domisi, gal organizuojama masinė ekskursija į vandens procedūras? Sūrskis tokias kvailas mintis paneigia, sako, jog toli gražu ne. Jis esąs socialiai jautrus žmogus, kuriam ne vis tiek visa ta neteisybė, visas tas melas, tas purvas, kuriame klūpo Lietuva. Visi į Druskininkus! Ginsime paprastą žmogų Ričardą Malinauską! Korumpuota valdžia ir teisėsauga, neatsižvelgdama į jokias žmoniškumo normas, nusprendė nugriauti jo tvorą! Tvorą tikrai atstovėsim!
   Mauzeris bando prieštarauti sakydamas, kad mero R.Malinausko tvora yra neteisėta ir akivaizdžiai pažeidžianti įstatymus, nes yra įsibridusi į Ratnyčėlę. Sūrskis rėkia jam: “Jums tiktai atimti, sugriauti, sulaužyti žmogaus likimą!”. Pelė siūlo į ekspediciją ginti R.Malinausko tvoros paimti ir Darių Kuolį su kreidutėmis (prisimenate istoriją, kai visuomenininkas D.Kuolys užrašė ant Druskininkų šaligatvio šūkį “Tiesos!” ir už tai buvo nubaustas?). Anot Sūrskio, prie tvoros susirinkusiems gynėjams griausmingas balades žada dainuoti Vytautas V.Landsbergis. Šitaip ketinama sustabdyti velnius antstolius. Visi pamatys, ką gali minia! Valdžios ir V.Mazuronio paranoja nepraeis!
   Bet reikia neprisijuokauti. Nes ims koks Druskininkų mylėtojų klubas ir pasigaus idėją...

“Druskonio” inf.

 

  Dzūkiška „Santa Barbara“ – su politikos prieskoniu

Oficialiai paskelbta, jog Darbo partijos Druskininkų skyrius kandidatu pavasarį vyksiančiuose mero rinkimuose iškėlė savivaldybės tarybos narį 39 metų Renaldą Maziuką. Su jo vardu siejama ne viena pikantiška istorija. Kaip pavyzdį, skaitytojams siūlome prisiminti daugiau nei prieš porą metų plačiai nuskambėjusį nutikimą. 

Vilma DANAUSKIENĖ, lrytas.lt, 2012-02-27 

   Istorija Leipalingio miestelio Alėjos gatvėje iš pirmo žvilgsnio primena amerikietiškąją muilo operą su visais privalomais elementais.
   Vos trisdešimtmetį perkopusi pradinių klasių mokytoja panelė Gintarė Alkevičiūtė šių metų vasario 8-ąją į kaimyno, 71 metų Antano Valentos namą įžengė ieškodama negrįžtančio tėvo Gintaro Alkevičiaus. Jauna moteris spėjo, kad išgerti kartais nevengiantis tėvas greičiausiai pas kaimyną kilnoja taurelę.
   „Nieko panašaus nebuvo, kaimynas atėjo grąžto. O ta įsiveržė ir pradėjo visaip koneveiktis. Aš pakilau ir sakau: „Lauk iš mano namų!“ – prisiminė senolis susikibimą su garsia kaimyne. Garsia, nes, pasak A. Valentos, atlėkusi labai garsiai šaukė.
   Prieš porą metų Druskininkų apylinkės teismas panelę Gintarę nubaudė beveik 2 tūkst. litų bauda už tai, kad ji telefonu siuntinėjo pikantiško pobūdžio šmeižikiškas žinutes kitai savo kaimynei – gretimame name gyvenančio žinomo verslininko Rimo Žilionio žmonai. Istorija baigėsi tada, kai neištikimybe apkaltintas ir dėl to vos neišsiskyręs ponas verslininkas nepabūgo kreiptis į policiją, ir šmeižikiškų sms žinučių rašytoja atsidūrė kaltinamųjų suole.
Savo kaimyno iš kitos pusės, pono Antano Valentos, vasario 8 d. šitaip sutikta panelė mokytoja išeidama griebė kieme stovėjusį metalinį kastuvą ir ištratino kaimyno trobos langus. Per didžiausius šios žiemos šalčius paliko senolį be langų. A.Valenta nesutriko ir savo suniokotą turtą pabandė apginti taip, kaip priklauso teisinėje valstybėje – paskambino į policijos komisariatą ir pranešė apie panelės mokytojos išpuolį.
   Druskininkų policijos komisariato apylinkės inspektorius Saulius Lesevičius, kuriam minėtas tarnybinis pranešimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir pakliuvo, įvykio tirti neskubėjo – sakė tikslinantis aplinkybes.
   Panelė Gintarė, greičiausiai supratusi, kad senolis kaimynas Antanas nežada juokauti žiemą atvirais langais paliktas, puolė ieškoti „advokato“ – paskambino savo kūdikio tėvui, gerbiamam ir žinomam Druskininkų pedagogui, karatė treneriui, vienos saugos tarnybos regiono vadovui, Druskininkų savivaldybės tarybos nariui, Darbo partijos atstovui Renaldui Maziukui.
   Neseniai iškeptas politikas meilužės reikalus ėmėsi spręsti iš esmės. „Iš karto po incidento man paskambino iš nepažįstamo numerio. Vyriškis prisistatė Renaldu Maziuku ir pagrasino, kad už tai, jog iškviečiau policininkus, būsiu pakastas griovyje“, – žurnalistams apie pokalbį su politiku pasakojo senolis Antanas iš Leipalingio Alėjos gatvės.
   „Nesiginu, kad skambinau, – draugė pasiskundė, jog buvo Valentos namuose sumušta, prismaugta ir kitaip sužalota. Kodėl nesikreipė į policiją draugė? Į medikus kreipėsi. Ką sakiau senukui? Neprisimenu, gal ir galėjau tokius žodžius pasakyti, vienu žodžiu, buvau supykęs ir liepiau jam liautis terorizuoti kaimynę“, – atvirai apie Druskininkų savivaldybėje propaguojamą telefoninį terorą pasakojo pats politikas Renaldas Maziukas.
   Panelė mokytoja sakė žurnalistams situacijos be advokato nekomentuosianti. O ponas Antanas, žurnalistus nusivedęs ant maždaug aštuonių metrų aukščio skardžio, parodė apačioje esantį griovį: „Va, čia gal šitam mane pakasti susirengė?“
   Senukas tikino bijąs – anksčiau pas karingąją kaimynę įtakingasis draugas esą lankydavosi kada ne kada, o po incidento pradėjo lankytis kas vakarą. „Atvažiuoja ginkluotas greičiausiai, nes su tarnybine mašina, su švyturėliais – kad pagąsdintų mane seną“, – sakė ponas Antanas.
   Vyras tikino, kad kai po dviejų savaičių apylinkės inspektorius S.Lesevičius atvažiavo pas jį pagaliau „tikslinti aplinkybių“, jis papasakojęs ir apie politiko Maziuko skambutį. „Policininkas prie manęs paskambino tuo numeriu, iš kurio man buvo grasinta. Atsiliepęs Maziukas patvirtino, kad man skambino, bet policininkui sakė, jog skambino tik šiaip, pasikalbėti. Koks pasikalbėjimas – aš jo juk nepažįstu!?“ – svarstė Antanas Valenta.
   Kol kas Druskininkų policininkai neskuba nei pradėti ikiteisminio tyrimo dėl sunaikinto svetimo turto, nei, juo labiau, politiko dėl galimų grasinimų į apklausą kviesti. Atvirkščiai – liepia senukui Antanui ieškotis advokato ir rašyti skundą teismui, kad pastarasis nubaustų tariamą grasintoją.
   „Čia kažkas nori pakenkti mano politinei karjerai. Tas kaimynas pats vienas nebūtų sugalvojęs žurnalistų išsikviesti“, – vienos televizijos žurnalistams į kamerą porino po Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžio savivaldybės pastate prigautas politikas Renaldas.
   Kaltų toli ieškoti meilužės interesus telefonu sprendžiantis politikas neketino. Jau kitą dieną po žurnalistų vizito pas dar vieną Alėjos gatvės gyventoją – panelės Gintarės ir senuko Antano kaimynystėje gyvenantį žinomą ūkininką Mindaugą Tradišauską – apsilankė minėtas apylinkės inspektorius Saulius Lesevičius ir dar du kriminalistai.
   Arti milijono litų savojo turto deklaravęs buvęs kandidatas į Lazdijų rajono savivaldybės tarybą Mindaugas Tradišauskas pareigūnų buvo informuotas, jog vyks krata ieškant naminės degtinės, kurią esą ūkininkas ir politikas pardavinėja tarsi kokia kaimo „taško“ pilstukininkė.
   „Nei man rodė kratos orderį, nei sakė, koks tyrimas ir pagal ką pradėtas. Neva, kai reiks – sužinosiu. Sakau – eikit ir ieškokit, tik palaukit, kol pakviesiu namo savininkę – mano motiną Bronę Tradišauskienę. Po nesėkmingos kratos mes pareikalavome, kad būtų surašytas protokolas apie pareigūnų veiksmus, mat ketiname juos skųsti dėl neteisėto patikrinimo“, – sakė ponaitis ūkininkas Mindaugas, kurio vienintelė kaltė – garsių kaimynų pašonėje stovintis motinos namas.
   Pasak ūkininko, atvykę policijos pareigūnai net neslėpė, kad galimai neteisėta krata tėra priedanga – tikrasis jų vizito tikslas buvo išsiaiškinti, „kas iškvietė televiziją“.
   Dzūkiškas „Santa Barbaros“ sezonas tęsiasi...

 

  Rinkiminė kampanija Druskininkuose prasidėjo nuo ginklų
  žvanginimo. Kas toliau?


Valdas TRINKŪNAS

   Natūralu ir įprasta, kad prieš kiekvienus rinkimus politikai prisimena net ir rinkėjus, jeigu ir per visą kadenciją jie buvo nelabai reikalingi. Nes kaip ir ką daryti, kokius sprendimus priiminėti, kur ką statyti ar ką nugriauti, kam ką duoti, o kam ne, jie ,,žino” geriausiai. Todėl ir tartis su juos išrinkusia bendruomene poreikio nebėra. Ypač, jeigu išrinktojo kėdėje užsisėdi ne vieną ar dvi kadencijas, bet metus skaičiuoji dešimtmečiais. Tada atsiranda iškreiptas savininko jausmas, kaip UAB-e ar individualioje įmonėje, kur dauguma esminių sprendimų priklauso savininkams. Bet ten situacija yra kita, savininkas rizikuoja savo arba skolintais pinigais, kuriuos privaloma grąžinti ir už jų gražinimą yra įsipareigojęs visu savo asmeniniu turtu. Nors ir ten šiuolaikiški UAB-ų savininkai ar vadovai stengiasi panaudoti visų darbuotojų intelektą ir patirtį, planuojant ir įgyvendinant kompanijų strateginius planus. Netgi jausdami visišką asmeninę, turtinę ir teisinę atsakomybę dėl klaidingų sprendimų ar susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, vien tik Lietuvoje kasmet bankrutuoja 1000 – 1400 įmonių ir bendrovių. O ar jums teko girdėti, kad Lietuvoje, ar kur nors pasaulyje, bankrutuotų savivaldybės? Gal tik vieninteliam JAV miestui Detroitui buvo paskelbta bankroto procedūra, bet daugiau tokių atvejų šiuolaikinėje istorijoje nėra. Netgi Graikija, kuri visų žymiausių pasaulio ekonomistų buvo vadinama bankrutavusia valstybe, padedant Pasaulio bankui, Tarptautiniam valiutos fondui ir Europos Sąjungai, baigia išsikapstyti iš pelkės.
   Kokios viso to pasekmės? Dėl neatsakingos, nekompetentingos, o kartais net ir nusikalstamos politikų veiklos gyventojai yra įstumiami į milžiniškų skolų liūną, o jų grąžinimas užkraunamas netgi ant kitos kartos, vaikų pečių. Gal dalis rinkėjų to neįvertina kaip skolos ar naštos, juk ji atrodo grąžinama ne iš jų kišenių. Tai ir yra loginė klaida. Juk viešieji finansai yra bendruomenes pinigai, mūsų visų pinigai, kurie tinkamai valdomi tampa visuomenės gerove. Jie pagerina bendruomenių gyvenimo kokybę. Jie investuojami į darželius ar mokyklas, poliklinikas ar ligonines, kompensacijas, pašalpas sergantiems ir invalidams, pigina komunalines paslaugas, viešąjį transportą ir infrastruktūrą, kultūros ir sporto prieinamumą bei daug kitų sričių, kurios pagerina bendruomenės narių gyvenimo kokybę.
   O kas atsitinka, kuomet viešieji pinigai švaistomi politikų ambicijų tenkinimui, neracionaliems projektams realizuoti, kuomet gyvenama ne pagal pajamas? Tada didelė tikimybė, kad jie išlaidaujami neracionaliai. Kasmet politikai patvirtina deficitinius biudžetus, o tai reiškia, kad išleisti planuoja daugiau, negu tikisi surinkti pajamų. Politikai su dideliu pasididžiavimu puikuojasi atliktais grandioziniais darbais, įgyvendintais abejotinos naudos ir ekonominio racionalumo objektais, bet niekada nepamini, už kokius pinigus visa tai padaryta. Dažniausiai tai būna daroma už skolintus pinigus. Prie viso to nepavykę projektai, į kuriuos investuojami dideli kiekiai bendruomenės lėšų, tyliai numarinami, užglaistomi, tiesiog pamirštami kaip nepavykę dėl nežinia kieno kaltės, o atsakingų už beprasmį visuomeninių pinigų eikvojimą niekas neieško ir jų atsakomybės nereikalauja. 
   Pastaruoju metu juos dar neva gelbėja Europos Sąjungos fondų pinigai, kurie įsivaizduojami kaip dovana ar iš dangaus nukritęs aukso gabalas, bet taip nėra. Visų pirma bet koks objektas, pastatytas ar įsigytas už ES pinigus, jeigu jis nėra ekonomiškai atsiperkantis, jį eksploatuojant reikalingi papildomi pinigai iš biudžeto. Todėl, netgi gavus dovanų, labai svarbu jas racionaliai panaudoti, kad tos dovanos kurtų pridedamąją vertę, darbo vietas, bet nebūtų našta biudžetui, kitaip sakant, mums visiems ir ilgam laikui.
   Jeigu šią logiką perkelti į žmonių gyvenimą, tai, manau, visiems būtų malonu susiremontuoti butą, o gal nusipirkti didesnį ar naujesnį, gal pasistatyti nuosavą namą, pasikeisti automobilį, įsigyti naujos buities technikos ir t.t. Bet mes visi suprantame, kad taip elgtis būtų neatsakinga, o gal net pražūtinga. Jeigu neturi tokių santaupų arba pajamų, tai prisiskolinęs gali greitai sulaukti antstolių vizito ir atsidurti benamių prieglaudoje arba gero kaimyno ūkiniame pastate.
   Bet nė vienas politikas, kuris elgiasi labai panašiai, dar negyvena prieglaudose, o dažniau atvirkščiai - jo asmeninis turtas auga neproporcingai pajamoms, atsiranda turtingų tėvų ir senelių, kurie vargšams politikams dovanoja namus ir vasarnamius, dažnas važinėja neva svetimais automobiliais ar skraido lėktuvais pagal įgaliojimą. Turi kitų turtų ir vertybių, kurių neprivalu registruoti, o tai reiškia, kad lieka visuomenei nežinomi.
   Netgi mūsų sostinė, kuri lietuvio ir ne tik akiai kasmet tikrai gražėja ir europėja, dėl ko į ją su pavydu žiūri kitų didžiųjų Lietuvos miestų ir net provincijos gyventojai, realybėje yra praskolinta ir gyvena ne pagal savo išgales. Vilnių slegia milžiniškos skolos, ir netgi bankai, suprasdami, kad sostinė praktiškai negali bankrutuoti, jau nebeduoda paskolų ne tik senųjų paskolų refinansavimui, bet ir apyvartinėms lėšoms, dėl ko nemokami arba vėluoja atlyginimai savivaldybės įmonių ir subrangovų darbuotojams.
   Labai įdomu, kaip sostinės rinkėjai įvertins dabartinių savivaldybės vadovų ir partijų indėlį į tai, kad miestas yra bankrutavęs tiesiogine finansine prasme, nors ši būsena pasiekta ne vien tik dabartinės valdžios pastangomis?
   Dauguma rinkėjų mato ir nori matyti tik pozityvius pokyčius ir judėjimą į priekį. Tai yra pozityvu tik tol, kol nepaliečia jų asmeninių interesų ir piniginių. Savivaldybės skolos yra savivaldybės ir atrodo, kad mūsų tai neliečia. Juk tik maža dalis rinkėjų yra ekonomistai, domisi nors šiek tiek globalesnėmis problemomis ir supranta ilgalaikes tokios politikos pasekmes.
Labai panaši situacija yra ir mūsų kurorte. Esame prasiskolinę maksimaliai, kiek tik leidžia Lietuvos įstatymai. Vystėme ir toliau vystome komercines veiklas, kurios nesusiję su viešųjų paslaugų tenkinimu ir nebūdingos savivaldos ar jos įtakoje esančių įmonių funkcijoms. Gerai, kad sugebame gauti ir įsisavinti ES fondų lėšas, bet labai blogai, kuomet atskirų objektų reikalingumas kurortui ir jų ekonominis pagrįstumas kelia didelių abejonių, o dėl kai kurių objektų prisiimti ilgalaikiai savivaldybės įsipareigojimai kelia nuostabą. Manau, didelė klaida, jeigu tai nėra įstatymų pažeidimas, kad savivaldybė ir jos įmonės, vystydamos ūkinę-komercinę veiklą, sudaro tiesioginę konkurenciją verslui, kuris užsiima panašia arba ta pačia veikla. Viena iš pagrindinių savivaldos funkcijų yra sudaryti palankias sąlygas verslo vystymui, privačioms investicijoms, darbo vietų kūrimui, bet jokiu būdu ne konkuruoti su verslu ir kaišioti pagalius į privataus verslo vežimą. Politikai laikini savo pozicijose ir privalo rūpintis ne ilgalaikiu verslo vystymu, pelno siekimu, bet viešaisiais bendruomenės poreikiais. Peršasi išvada, kad už to slypi politikų interesas turėti visus svertus ne tik politiniame lygmenyje, bet ir ūkinėje veikloje, kontroliuoti rinkėjus per darbo vietas, finansų srautus, investicijas ir t.t.
   Dauguma mūsų kurorto gyventojų ir svečių džiaugėsi pagaliau sutvarkyta centrinės miesto dalies gatvių ir šaligatvių infrastruktūra, kuri jau tikrai buvo beviltiška, bet ar kas nors žino, kad dešimt metų šiems poreikiams miestas negalės skirti nė vieno lito ar euro, nes visi šios biudžeto dalies pinigai bus skiriami prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų vykdymui. Aš neteigiu, kad tai blogi darbai, bet kurorto bendruomenė visa tai turėjo žinoti prieš priimant sprendimą, nes dešimt metų visos gatvelės gyvenamuosiuose miesto rajonuose ir daugiabučių kiemuose nebus remontuojamos ar atnaujinamos, nes pinigai jau išleisti.
Galima daug kalbėti ir analizuoti politikų daromas klaidas ir galimai nusikalstamas veikas, bet nuo to situacija nesikeičia. Retai tenka girdėti, kad valdžioje esantys žmonės patys pripažintų savo klaidas ar nesugebėjimą valdyti situaciją. Dažniau atvirkščiai, visomis įmanomomis teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis stengiasi įpūsti ugnies į gęstantį laužą. Demokratinė santvarka tuo ir skiriasi nuo kitų valdymo formų, kad pilietinė visuomenė rinkimų keliu pasirenka jiems atstovausiančius ir jų lūkesčius įgyvendinančius politikus. Rinkėjai privalo suprasti, kad tik dalyvaudami rinkimuose jie nusprendžia, kokius atstovus pasirinkti ir kam patikėti viešuosius pinigus ir būsimus sprendimus.
   Artėjantys savivaldos rinkimai Lietuvoje – tai galimybė įvertinti bendruomenės išrinktųjų nuveiktus darbus, įgyvendintus pažadus ir lūkesčius.
   Jau daugiau kaip dešimtmetį aktyviai dalyvaudamas Druskininkų kurorto gyvenime pastebėjau, kad kurorto valdžia, kuri be pertraukos jau beveik 15 metų vadovauja visų miestelėnų ir mūsų svečių kasdieniam gyvenimui ir kuria ateities planus, ypač per paskutinę kadenciją nebeišsikapsto iš skandalų, prastai vykdo savo tiesiogines funkcijas sudaryti palankias sąlygas privataus verslo plėtrai bei investicijoms, darbo vietų kūrimui, bedarbystės mažinimui, biurokratizmo ir korupcijos apraiškų šalinimui, gerų santykių bendruomenėje užtikrinimui. Veikiau atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau įsigali autokratinis valdymas, nesiskaitymas su kitų, o ypač su oponentų nuomone, keršto ir persekiojimų už kitokią nuomonę ar kritiką politika.
   Matydamas ir net savo kailiu jausdamas tas negeroves ir vietinės valdžios patyčias, susidūriau su dilema: BŪTI AR NEBŪTI? Perfrazuojant ši garsų posakį, savo tolimesniems veiksmams galėjau pasirinkti tik du kelius:
   1. Nuleisti galvą, nieko nematyti ir negirdėti, neva nebyliai pritarti viskam, kas vyksta aplinkui, o gal net nusispjauti ir išnykti iš šios „zonos“.
   2. Nesitaikyti su negerovėmis ir patyčiomis, viešai išreikšti aktyvią pilietinę poziciją, pasiūlyti bendruomenės nariams veiksmų ir santykių alternatyvą?
   Kaip parodė tolimesnis gyvenimas, pasirinkau antrąjį kelią. Paskatintas dešiniųjų partijų, įstojau į Lietuvos Liberalų Sąjūdį. Su bendraminčiais įsteigėme šios partijos Druskininkų skyrių. Noriu jus patikinti, kad tikrai ne keršto jausmas ar noras prislinkti prie valdžios lovio paskatino mane pasukti šiuo keliu.
   Daugiau negu 30 metu ūkinio ir vadovaujančio darbo patirtis įvairiose ūkinės veiklos srityse man leidžia pasitikėti savo jėgomis, o komandinio žaidimo įgūdžiai sudaro palankias prielaidas sukurti ir suderinti gerai skambantį orkestrą ir savivaldos lygmenyje.
   Malonu pastebėti, kad nežiūrint į ypač nepalankias ir priešiškas nuostatas iš valdančiųjų pusės, beveik kasdien mūsų skyrius sulaukia naujų narių ir simpatikų, kurie užsuka, skambina ar rašo į skyriaus būstinę, norėdami vienaip ar kitaip prisidėti prie laukiamų politinių ir visuomeninių pokyčių.
   Nors iki šiol dar nespėjome kažko ženklaus nuveikti, bet dėmesį savo vardan jaučiame labai stipriai, bandant visomis priemonėmis mus sunaikinti arba diskredituoti bendruomenės akyse, imtasi darbo iš peties. Tik pasukus politikos link, iš Druskininkų žemėtvarkos tarnybos kartu su žmona sulaukėme Administracinio teisės pažeidimų protokolo, neva esame užgrobę valstybinę žemę, protokolas surašytas po paslaptingo anonimo, už kurio, labai tikėtina, slepiasi mūsų politiniai oponentai, skundo. Žinoma, jokios žemės net nebandėme užgrobti, tai patvirtino Druskininkų miesto apylinkės teismas.
   Buvau taip pat apkaltintas toleruojąs nelegalų darbą. Tuo bandė pasirūpinti Darbo inspekcijos samdinys, bet ir ten ,,balti siūlai” šviečiasi. Visas šias „džiugias“ naujienas, nekreipdamas dėmesio į nekaltumo prezumpciją, paskelbė savivaldybės leidžiamas ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos neteisėtu pripažintas propagandinis leidinys.
   Ką jau kalbėti apie žurnalistu save vadinantį Valdą Kvedarą, kuris politikų kontroliuojamoje ir bulvarinėje žiniasklaidoje apie mane prirašė būtų, nebūtų ir net nesapnuotų dalykų, o Druskininkų savivaldybės „nelegalas“ pasigardžiuodamas viską perspausdina.  Nors visoje šioje rašliavoje esu pristatomas kaip nusikaltėlis ir recidyvas, bet faktas yra tas, kad ne aš, o rašeiva V. Kvedaras už savo ankstesnius kūrinius yra nuteistas už šmeižtą, pripažintas pažeidęs žurnalistinę etiką. O man, bent jau kol kas, neteko būti nuteistam ir, tikiuosi, nebūsiu.
   Tikriausiai dauguma druskininkiečių skaitė straipsnius ir matė televizijos laidas apie mūsų mero elnių ir šautuvų istorijas. Ir čia liberalai buvo apkaltinti sąmokslu prieš šventąjį merą. Gal tikrai meras ir jo komanda turi ką ginti nuo liberalų žvilgsnių, jeigu net ginklais žvangina?
   Nors šiame straipsnelyje bandžiau nors šiek tiek supažindinti jus su ta atmosfera ir sąlygomis, kuriomis tenka dirbti ir bendrauti su būsimais rinkėjais mums, dešiniesiems, bet noriu jus užtikrinti, kad daugiau iki savivaldybių rinkimų pabaigos nei aš, nei Druskininkų liberalai nebandysime teisintis ir plautis purvą, o gal ir mėšlą, kurį ant mūsų galvų pila ir, tikėtina, dar pils mūsų oponentai, samdydami neaiškius rašeivas ir protokolų rašytojus bei visa tai talpindami nelegaliame propagandiniame savivaldybes leidinyje, kurį už mūsų visų pinigus neregėtu tiražu ir neprašant pristato į kiekvienos šeimos pašto dėžutę.
   Kaip nebandysime patys teisintis, taip pat nesiruošiame pulti ir juodinti savo oponentų už jų nevykusius ir tamsius darbelius. Manome, kad dauguma iš jūsų viską matote, jaučiate ir žinote, todėl patys sugebėsite atskirti šiaudus nuo pelų, gerus darbus nuo blogų.
   Tolimesniame bendravime su jumis, tiek spaudos puslapiuose, tiek ir tiesioginiuose susitikimuose, mes pabandysime pateikti jums tai, kokius Druskininkus mes matome ateityje, kokiomis priemonėmis tai siūlysime padaryti. Tarsimės su jumis, kaip skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, kurti naujas darbo vietas, mažinti bedarbių skaičių, ypač tarp jaunimo. Kaip ir kokiomis priemonėmis reanimuoti kultūrinį gyvenimą ir atkurti kultūros objektų infrastruktūrą. Manome, kad druskininkiečiai nusipelnė turėti reprezentacinį meno kolektyvą, galbūt ir ne vieną? Ypatingą dėmesį skirsime komunaliniams mokesčiams, ypač šilumai ir namų renovacijai.
   Laukia racionalių sprendimų švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos sistemos.
   Į visų šių klausimų sprendimą norėtume įtraukti kurorto bendruomenę, visus aktyvius žmones, visuomenines organizacijas ir, žinoma, specialistus. Visus šiuos ir kitus klausimus mes pateiksime jūsų vertinimui Liberalų Sąjūdžio rinkiminės programos rėmuose.
   Bet svarbiausias mūsų tikslas – sustabdyti žmonių supriešinimą ir skirstymą į savus ir svetimus, atkurti pasitikėjimą ir bendrystę. Juk gyvename XXI amžiuje, ir nėra kitos alternatyvos, tik pilietiškai aktyvi bendruomenė, nebijanti reikšti savo nuomonę, diskutuoti ir ginčytis, gali sukurti pasitenkinimu ir pagarba paremtą bendrystę.
   Naudodamasis proga noriu pakviesti visus pilietiškai aktyvius bendruomenės narius aktyviai prisidėti prie taip reikalingų ir jau subrendusių permainų mūsų kurorto politiniame gyvenime. Galite kreiptis skambindami tel. 8 622 16189, rašydami el. paštu info@druskininkuliberalai.lt arba užsukdami į Lietuvos Liberalų Sąjūdžio Druskininkų skyriaus būstinę adresu: K. Dineikos g. 1, Druskininkai.
   Kinų patarlė byloja: kas užtveria tau kelia, tas stumia tave pirmyn!

Politinė reklama bus apmokėta iš Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkimų kampanijos sąskaitos. Užsak. Nr. 46/1 

 

  Draudimai švartuotis laivams Nemuno krantinėje turės būti
  panaikinti
Susisiekimo ministerija atsižvelgė į grupės druskininkiečių kreipimąsi dėl ženklų, draudžiančių švartuotis Nemuno upėje ties Druskininkais, panaikinimo. Vandens kelių direkcija kreipsis į Druskininkų savivaldybę, reikalaudama nuimti minėtus ženklus.

   Rugsėjo pabaigoje grupė druskininkiečių kreipėsi į susisiekimo ministrą Rimantą Sinkevičių dėl ženklų, draudžiančių švartuotis Nemuno upėje ties Druskininkais, panaikinimo. Jų nuomone, būtina panaikinti šiuo metu pastatytus ženklus, draudžiančius švartuotis Nemuno upėje ties Druskininkais. Panaikinus ženklus, kurorte galėtų būti daug aktyviau vystoma komercinė, pramoginė laivyba. Gyventojai galėtų aktyviau naudotis upe - valstybinės reikšmės vandens keliu privačiais laivais transporto bei susisiekimo tikslais. Pasak jų, galimybių švartuotis Nemuno upės dešiniajame krante ribojimas neskatina vidaus vandenų laivybos plėtros, neatitinka sąžiningos konkurencijos ir lygių galimybių principų.
   Susisiekimo ministerijos pavedimu buvo sudaryta komisija, kuri, peržiūrėjusi Nemuno upės ruože Baltarusija-Kauno marios pastatytus navigacijos ir kranto ženklus bei įvertinusi jų reikalingumą, nutarė, kad Druskininkų mieste, Nemuno upės dešiniajame krante, maždaug 1 km 110 m ruože nuo Maironio g. vidaus vandenų transporto priemonių stovėjimą reguliuojantys ženklai saugiai laivybai įtakos neturi, yra pertekliniai, todėl turėtų būti panaikinti. Atsižvelgdama į tai, Vidaus vandens kelių direkcija kreipsis į Druskininkų savivaldybę dėl minėtų ženklų nuėmimo. 
„Per Druskininkus einantis vidaus vandenų kelias Nemuno upės atkarpoje Privalka-Birštonas turi valstybinės reikšmės vidaus vandens kelio statusą, todėl neįtikėtina, kad tie ženklai draudžia net baidarininkams prisišvartuoti ir pasigrožėti kurortu, išskyrus specialius susitarimus su išskirtines sąlygas turinčių dabartinių dviejų prieplaukų valdytojais, - „Druskoniui“ sakė vienas iš kreipimosi į susisiekimo ministrą iniciatorių Vilius Semeška. - Nuėmus draudžiamuosius ženklus, kurorte Nemuno pakrantė taptų daug gyvesnė. Galėtų atsirasti kavinių, restoranų net viešbučių (tokių kaip Prahoje ar Olandijoje) ant vandens, daugiau maršrutų. Galbūt dėl konkurencijos atpigtų ir paslaugos, pagaliau demokratinėje šalyje nebūtų ribojama konkurencija, ir kiekvienas druskininkietis ar kurorto svečias turėtų galimybę į kurortą atvykti nuosava valtele ar kateriu. Džiugu, kad Susisiekimo ministerija neliko abejinga situacijai Druskininkuose, matydama, kad konkurencijos stoka, monopolijų įsigalėjimas kenkia tiek vietiniams gyventojams, norintiems plėtoti savąjį verslą, tiek ir atvykstantiems poilsiautojams. Šiltnamio sąlygos taip vadinamiems saviems, pasitelkiant administracinius apribojimus, demokratinėje valstybėje yra tiesiog netoleruotinos, pagaliau, konkurencijos stoka tiesiogiai atsiliepia paslaugų kokybei bei kainai“.

„Druskonio“ inf.

 

  Kurortiniai apartamentai - blizgesys ar skurdas?

Vytautas JANONIS

   Šį straipsnelį parašyti paskatino profesinė liga. O tokių ligų būna įvairių - kam dulkės užgula plaučius, kam įskausta sąnariai ar nuo neteisingos sėdėsenos iškrypsta stuburas.Gi architektus persekioja kitokios bėdos. 

Mintys prie pastato

   Eini sau gatve, saulė šviečia - regis, būk laimingas ir džiaukis gyvenimu. Bet ne. Šaligatvis prastai paklotas, trinkelė išvirtus... Arba štai: naujas pastatas, bet langas kažkoks per mažas ir dar kreivai įstatytas... Ir vietoj džiaugsmo – apmaudas. Protas tarsi ramina: na ir kas, juk ne tu projektavai ar statei, ko čia rūpinies? Matyt, ilgi metai statybose, diena dienon besiginčijant su užsakovais ir rangovais, besibarant su darbininkais dėl negrabiai įmūrytos sąramos ar nelygiai pakloto grindinio, palieka pėdsaką. Nejučiom ima kankinti, sakyčiau, ir svetimos bėdos - pradedi mąstyti ne tik apie namus, bet ir apie žmones, juose gyvenančius, pinigus, tinkamai ar ne visai statyboms išleistus, gatvės ar net viso miesto gyventojų sėkmes ar nesėkmes. Taigi nesvetima ir man ta liga, kuria, manau, kiekvienas architektas daugiau ar mažiau, anksčiau ar vėliau suserga. 
   Čia ruošiuosi pasidalinti mintimis, kurios kyla, einant pro pastatą, laikraščiuose reklamuojamą kaip „apartamentai“. Nesiimsiu nagrinėti šio nelietuviško žodžio reikšmės, nes sąvoka pakankamai aiški. Kartais ji naudojama viešbučių patalpoms apibūdinti. Viešbučio „apartamentai“- tai tokios lyg ir didesnės, geriau įrengtos svečių patalpos. Paprastai apartamentuose net keletas kambarių: miegamasis, vonia, virtuvėlė, kabinetas bei terasa poilsiui. Sakyčiau - nieko įdomaus - tiesiog paslauga turtingesniems klientams. Kaip projektuotojas, gerai žinau, kad viešbutininkai netgi yra gudrybių prisigalvoję – užrakina vienas duris tarp kambarių, atveria kitas tiesiai į koridorių, ir prašau: du paprasti numeriai vietoje „apartamentų”. Jei nėra vieno turtingo svečio, apgyvendina du kuklesnius.

NT vertė kurorte - didesnė

   Prieš gerą dešimtmetį, dar kylant statybų kainoms prieš nekilnojamojo turto krizę, išpopuliarėjo ir kitokia apartamentų samprata. Mintis: „apartamentai“ – tiesiog butas. O jei namas kurorte – tai „antrasis“, poilsiui skirtas žmogaus butas. Padėjo čia ir palanki bankų politika, leidžianti nesunkiai skolintis gyvenamojo ploto įsigijimui, ir statybininkų, statybų verslo žmonių, lengvai įžvelgusių aukso gyslą tokių objektų plėtroje, entuziazmas. Per gerą dešimtmetį Palangoje, Šventojoje ir Druskininkuose išdygo ne vienas toks pastatas, o spaudos leidiniai ir interneto puslapiai pasipuošė spalvotomis „nekilnojamojo turto kurortuose“ projektų reklamomis. Taigi procesas, gerokai anksčiau prasidėjęs, jau spėjo įtakoti lietuviškųjų poilsiaviečių gyvenimą ir todėl, manau, vertas platesnio aptarimo.
   Pirma, ką reiškia šis NT - nekilnojamojo turto verslas kurorte? Pirmiausia – finansine prasme. Pats turtas, beje, kaip ir kiti turtai – smagus dalykas jo savininkui. Ar daugelis iš mūsų nenorėtų turėti kambarėlio pajūryje? Norus, tiesa, atšaldo kaina, prasidedanti gal ties ketvirčiu milijono litų, tačiau reklamose nesunkai galima rasti, ypač Palangoje, ir „apartamentus” už milijoną ir daugiau. Ir ne litų, o eurų! Kaip ten bebūtų, reikia sutikti, kad tokie pasiūlymai be reikalo neatsiranda, ir pripažinti, kad susiduriame su tikrai pelningu verslu. Statybos darbai, beje, pasižymintys panašia kaina bet kuriame mieste, kurortuose neša nepalyginamai didesnį pelną. kaipgi čia neprisiminti amerikiečių patarlės, kad nekilnojamojo turto kainą lemia trys sąlygos: pirma - vieta, antra- vieta, trečia.... irgi vieta. Todėl turime suprasti, kad šitas statybų organizatorių ir rangovų spaudimas savivaldybėms pasinaudoti kurortų plotais jau yra ir ateityje tik stiprės. 

Negyvenamų pastatų ligos

   Antra, pirkėjų paieškos savitumai. Tamsūs langai jau prieš du ar tris metus pastatytuose, bet iki šiol neparduotuose namuose Druskininkuose byloja apie šios problemos svarbą. Čia verta atkreipti dėmesį į reklaminį skelbimą ant statybininkų tvoros V.Kudirkos gatvėje su nuoroda „predstaviteldstvo po Rossiji”. Nieko keista - statytojai, matyt, nepasižymi didesne fantazija, negu provincijos sūrių gamyklėlės vadovai, todėl jų verslo orientacija tradicinė - jei ne lietuviai, tai rusai vis tiek nupirks... Visgi Rusijos rinka pasižymi nepastovumu - rusiški pinigai taip pat greitai dingsta, kaip ir atsiranda. Priežasčių tam daug - finansų stichija, karo sukeltas rublio kritimas, užsienio kelionėms galinčios užsiverti sienos. Kita vertus – istoriškai jau nuo gilios senovės pažįstamas tos šalies žmonių noras suiručių metu pabėgti, išsivežti kapitalą, įsigyti gyvenamąjį būstą svetur. Ne be reikalo greta įsigytino nekilnojamojo turto Lietuvoje reklamų rusiškuose interneto puslapiuose dedama ir pilietybės įgijimo instrukcija. Deja, neteko skaityti spaudoje jokių pasvarstymų apie naujųjų gyvenamųjų plotų savininkų įtaką vietinei demografijai, tautiniams santykiams visuomenėje ir t.t. Regis, savivaldybėse tai – dar nesvarstyta tema. 
   Trečia, antrųjų butų kolonijų įtaka kurortų urbanistikai ir architektūrai. Kalbant su kolegomis, jau prisidėjusiais prie pardavinėjamų „apartamentų“ projektavimo ir statybos, ryškėja, kad bene didžiausia bėda yra tokių namų eksploatacija. Netgi pilnai užpildyti vasarą (ypač pajūryje), ne sezono metu pastatai ištuštėja, o lietuviška žiema diktuoja savo sąlygas. Čia savininkai pradeda gudrauti - nešildyti patalpų, kiek tai įmanoma naujuose statiniuose (šildymo kaštai tikrai nepasižymi kukliomis sumomis). Gi nešildomi butai ima įtakoti ir besišildančius kaimynus. Užtenka vieno „atšalusio“ buto ir kaimynams ima drėkti vidinės sienos. Su fizika nepasiginčysi - nukritus temperatūrai, šiluminei izoliacijai nepritaikytos vidinės pertvaros netrunka pasiekti „rasos tašką“ – kai tinko paviršiuje pradeda kauptis drėgmė. O drėgmė - tai gyvybė, ir gyvybė šiuo atveju – pelėsis. Su biologija taip pat ginčytis nėra ko. Tai tik mums pelėsis – tiesiog bjauri dėmė ties vonia ar lubų kampuose. Visokiems vabalėliams – puikiausias užkandis, ir čia jau tik skonio reikalas .Yra ir dar viena problema: neturėdami kasdieninių gyventojų, savininkų neprižiūrimi „apartamentai“ netrunka apsirgti negyvenamų pastatų ligomis, nes negyvenamas namas irgi turi savybę pamažėle griūti. Pavojus, kad tokius pastatus pamėgs vandalai – taip pat neatmestinas. Juo labiau , kad ne tik atskiri butai, bet ir namai ar kvartalai žiemą ima atrodyti „mirę” – bent taip teigė projektų vykdytojai, pastatę ne vieną daugiaaukštį.

Ar ne teritorijos išpardavimas?

   Ketvirta, nerimas, kad apartamentų statyba vietoje tradicinių poilsinių nepasiteisins. Ar tokiu atveju į poilsiautojų poreikius orientuotus butus bus galima perdaryti į normalius, vietos gyventojams tinkančius būstus? Sunkumai akivaizdūs - nėra sandėliukų, rūsių, vietos vaikų vežimėliams ir skalbyklėms, teritorijoje - žaidimų aikštelių. Neįmanoma išspręsti gyventojų automobilių privažiavimo, laikymo problemų ir t.t.
   Penkta, (ir svarbiausia) kaip tokie „apartamentai“ pakeis vietinių žmonių gyvenimą? Jie jau dabar jį keičia. Rekreacinėse zonose atsiras namų kvartalai. Kieno sąskaita? Akivaizdu, kad apartamentų namų statybos, atėmusios iš tradicinio verslo – poilsinių, gydyklų, sanatorijų - miesto plotus, yra priešingybė buvusiajai teritorijų paskirčiai. Apartamentų pastatas, netgi užpildytas, niekada neprilygs poilsinėms, kurių pacientų aptarnavimas buvo kurorto dirbančiųjų kasdienybė. Įdomu palyginti, kiek darbo vietų, sakykime, buvo „Pušyno“ sanatorijoje, ir kiek jų numatoma, pavyzdžiui, „Saulės sonatoje”, dygstančioje toje pačioje vietoje. Apie darbo vietų kokybę – nėra ką ir kalbėti. Ir nors jau pradedame vengti „sanatorijos“ pavadinimo (bent kalbėdami angliškai), suprantame, būtent tradicinės poilsinės – su savo gydyklomis, procedūrų kabinetais visuomet buvo kurorto gyvenimo pagrindas. Netgi buvo skaičiuojama, kad viena darbo vieta sanatorijoje – keturi aprūpinti vietiniai gyventojai mieste. Kuo jas pakeisime, pardavę geriausias miesto teritorijas „apartamentų“ statybos verslui? Pastatę namus, statybų organizatoriai išvažiuos. Naujieji gyventojai – dažnai netgi nusipirkę butus trumpalaikiam poilsiui (Rusijos piliečių atveju - vien užvažiavimui pakeliui į Šengeno erdvę) tikrai neužpildys mūsų gydyklų. Todėl panašu, kad stebime paprastą teritorijos išpardavimą. Teritorijos, kurioje pabirusios poilsinės jau du šimtus metų maitino druskininkiečius. Nežinau, kiek naujųjų statinių architektūra ir urbanistiniai pokyčiai pasitarnaus miesto įvaizdžiui. Labai jau abejotina, kad bene brangiausioje kurorto vietoje - senojo miesto parko prieigose, vietoj buvusio “Voveraitės” kino teatro, dabar statomi “antrųjų butų“ pastatai - geras sumanymas. Juk jie užstos T.Kosčiuškos gatvę ir amžiams panaikins istorinę pėsčiųjų trauką - centrinę parko alėją. O ką gausime mainais už šią netektį? „Apartamentus”, negyvais langais žiūrinčius į mažėjantį, bedarbystės užguitą miestą?

 

  „Aš saugus, kai žinau“ 




   Druskininkų vaikų darželio „Žibutė“ vyresniųjų grupių „Drugelis“, „Aguonėlė“, „Ežiukas“ auklėtiniai ir pedagogai – respublikinio projekto „Meškučio Kubušo gamtos mylėtojų klubas“ dalyviai – toliau aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose. 
Lapkričio 5-osios rytmetis buvo skirtas renginiui „Aš saugus, kai žinau“. Vaikai, susirinkę į salę, plojimais pasitiko Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistę Editą Vaitkevičiūtę. Visi kartu stebėjo „Aguonėlės“ grupės mažųjų parengtą inscenizaciją apie Kiškio ir Vilko susidūrimą pėsčiųjų perėjoje, pakomentavo situaciją ir prisiminė saugaus eismo taisykles. Edita pasidžiaugė, kad vaikai išmano, kaip pereiti gatvę, ką reiškia šviesoforo spalvos, žino, kam reikalingas atšvaitas ir kur jį nešioti. Pabaigoje pateikė staigmeną – pakvietė vaikų numylėtinį, policijos pagalbininką – šunelį Amsį, kuris egzaminavo mažuosius, įteikė meškiuko formos atšvaitus. Atminimui visi nusifotografavo. Po to visi išskubėjo į aikštelę, kur vaikų laukė dar vienas siurprizas – vokiečių aviganės Drakos, dresuojamos kinologo Gintauto Savilionio, pasirodymas. Plojimai ir džiaugsmo šūksniai lydėjo kiekvieną Drakos komandą. Vėliau vaikai patraukė prie pėsčiųjų perėjos, esančios šalia Jaunimo užimtumo centro, kur pereiti gatvę padėjo kelių policininkai Modestas Kauzonas ir Liutauras Ciparis. Mažieji įtvirtino žinias ir įgūdžius, eidami per šviesoforo reguliuojamas perėjas, šalia „Statoil“ degalinės ir „Iki“ prekybos centro. 
   Darželio administracija ir grupių pedagogės dėkingi Vytauto Rodos iš „Aguonėlės“ grupės tėveliams Živilei ir Vytautui, padėjusiems organizuoti vaikų saugumui skirtą renginį. 

„Druskonio“ inf. 

 

  Sodyba, kur keptuvės tarsi varpai gaudžia 

Vytautas Balčius ir jo “dvarelis”



“Dvarelio” iškaba


Visos tvoros apkabinėtos indais


Keptuvių medis


Visi daiktai savaip išeksponuoti


Arklio kaukolė ant “žydinčių” akmenų


Akmeninės stovylos


Trobesio vidaus detalės


Ožkų (taurių) medis


Puodukų medis


Baltas medis vidury Balčių laukų

Arūnas ZURLYS 

   Dvarelis „Senas beržas“ Mažonyse, įsikūręs prie pat kelio į Jovaišius, keli kilometrai už Leipalingio Seirijų link, iš tolo daugelį nuteikia smalsiai. Vieniems gali įtikti, kitiems – nepatikti, tačiau visiems, be išimties, smalsu, kas čia per išmonė: keptuvių ir puodų, raktų ir spynų, taurių ir kitokie medžiai, įvairiausiais indais apkabinėtos tvoros, akmenų stovylos, visokių kitokių daiktų gausa. 

Humoro nestokoja 

  
„Man gražu,“ – sako šios sodybos šeimininkas 58-erių metų Vytautas Balčius, savo laisvalaikį skiriantis įvairiausiems daiktams rinkti, atsigabenti ir tarpusavyje derinti. „Nenuobodžiauju, turiu ką veikti“, - priduria Vytautas, nuolatos savo „dvarelį“ naujais eksponatais turtinantis ir senus daiktus restauruojantis. Jau pati iškaba prie sodybos vartų įrodo, jog Vytautas humoro nestokoja ir į gyvenimą smagiai reaguoja. Ant iškabos „Dvarelis „Senas beržas“, nurodytas jo Slyvanosių gatvės adresas, nors šis Mažonių kaimo vieškelis oficialiai Jovaišių gatve pavadintas. Kodėl Slyvanosių? Ogi tokiu būdu vietinius mėlynanosius įamžino. Šalia Slyvanosių gatvės nurodyti trys numeriai 56,32, 22, anot V.Balčiaus, nurodo jo sodybos vis kitokią numeraciją iš trijų skirtingų Leipalingio, Seirijų ir Jovaišių pusių. Ant iškabos išraižyta Vytauto tėvo vėliava, kurioje nesunku naminukės gamybos aparatus atpažinti. Pasak Vytauto, jo šviesios atminties tėvukas mokėjo itin kokybišką samanę varyti ir tuo apylinkėse garsėjo. Šią žemės dalį, kur „dvarelį“ įsirengė, Vytautas būtent iš savo sąžiningo tėvuko paveldėjo. Protėvių Balčių atminimui jų laukų viduryje šakotą medį įkasė ir pagal pavardę simboline balta spalva nudažė. Nuo Leipalingio-Seirijų plento nesunku išvysti šį tolumoje boluojantį sausuolį, kuris primena, jog čia Balčių tėvonija esanti. 

Ir vokiečiai, ir norvegai filmavo 

   Į Jovaišių golfo aikštyną važiuojantys dažnai prie V.Balčiaus „dvarelio“ stabteli ir sodybon užsuka. Be tautiečių, šią paslaptingą vietą, kurią kartu su gaspadorium Vytautu raganos saugoja, jau spėjo ir norvegai, ir vokiečiai aplankyti, nufilmuoti ir iškeltu nykščiu įvertinti. Komplimentų „dvareliui“ angliškai nesuprato, tuo tarpu vokiškus žodžius atsirinko, juolab 6-erius metus V.Balčius vilkiko vairuotoju Europos kelius išmaišė. Svečiai įsiamžino prie arklio kaukolės ar slibino iš džiovintų lydekų galvų, kitokių retesnių eksponatų, kurie ne vien tik nuotaiką pakelia, bet ir šiurpuliukais pakutena. Svetingas šeimininkas V.Balčius kiekvieną „dvarelio“ medį savaip apibūdina. Antai keptuvių medis, sukilus vėjui, tarsi varpais sugaudžia. Iš visų keptuvių masyviausia, anot Vytauto, visų jų motina, solidžiau padėta. Ant kito sausuolio tabaluojančios spynos, pasirodo, niekad neatsirakins ir neatsirakino. O pametusieji būsto raktus gali atvykti ir tinkamo arba panašaus ant raktų medžio paieškoti. Ant greta esančių sausuolių dvi keramikos – rankų darbo (puodelių, nereikalingų Druskininkų sanatorijoms) ir gamtos (sraigių kriauklyčių) palygintos. Prie ožkų medžio, taurėmis apkabinėto, Vytautas pataria užsispyrusioms moterims pastovėti, kad šio sindromo atsikratytų. 

Savaip suderinęs 

   Ko gero, akmenų aplinkiniuose laukuose ir miškuose jau nebeliko, nes juos V.Balčius savon sodybon susivežė. Vieną ant kito sudėdamas, tarsi akmeninių stovylų alėją išrikiavo. Arčiau namo kartu su autentiškomis gėlėmis ir akmeninės ant metalinių kotų „žydi“. Vytautas užsimojęs akmenis atvirkščiai, nuo mažiausio apačioje iki didesnių viršuje, sudėti. Matęs kažkur, jog taip įmanoma. Visus daiktus šiame „dvarelyje“ Vytautas savaip suderinęs. Tarkim, trijų rūšių pjūklus sukryžiavęs, arklio pakinktų „papuošalus“ suvėręs, megztus žmogeliukus, kuriuos pažįstama leipalingietė norėjo išmesti, sukabinęs, iš ežero ištrauktą medieną ar 100 šakų kelmą išeksponavęs ir kt. Visko nesuminėsi, pabuvojęs ir išvydęs. 

Pats trobesį susirentė 

  
Paveldėtoje žemėje Vytautas pats iš sandėliuko trobesį 1995 metais pasistatė, nes šviesios atminties tėvų namai 1981 m. sudegė. Susiręstame trobesyje jaukiai ir šiltai gyvendamas, anksti keliasi ir į darbą Druskininkuose važiuoja. Šiuo metu dirba vairuotoju projektavimo bendrovėje, o per savo darbingą amžių spėjo ir statybininku, ir elektriku, ir vilkiko vairuotoju padirbėti. „Dėl pinigų nesiplėšau – kiek gaunu, tiek užtenka. Mano poreikiai nedideli, visko užtenka. Jau beveik dešimt metų nei rūkau, nei alkoholio nevartoju, - atvirauja Vytautas. - Taupyt nemoku, šia diena gyvenu“. 
   Vytautas dažniau nei jo šeimos nariai linkęs šiame Mažonių trobesyje apsistoti, nors turi butą Druskininkuose, Ateities gatvėje, kur žmona Virginija su jauniausiu 23-ejų metų sūnumi Vykintu gyvena. Šalia trobesio, kurio interjere taipogi pilna visokiausių „bildukų“, V.Balčius būsimojo namo pamatus išliejęs. Kitais metais ketina ant jų po kambarį savo visiems trims vaikams įrengti, kad šioje gražioje vietoje galėtų paatostogauti. „Kadangi mano ir žmonos vardai V raide prasideda, nutarėm ir vaikus vardais iš tos pačios raidės pakrikštyti. Taigi, sūnus, gyvenantis Druskininkuose, yra Vykintas, dukros, apsistojusios Vilniuje ir Jurbarke,Vita ir Vaida“.

Paieška



Kas, jūsų spėjimu, gyvens garsioje pilyje ant Vijūnėlio tvenkinio kranto?
Statytojas alytiškis A.Baranauskas
Kurorto meras R.Malinauskas
Princesė ant žirnio
Ten bus senelių prieglauda
Manęs tai nedomina


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.