Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Į klausimą, kieno iniciatyva Druskininkų kapinėse išdygo
  „gėdos stulpai“, kapinių prižiūrėtojas buvo atviras:
  „Nueikite į savivaldybę ir ten paklauskite“

TV3 laidos stop kadras





  „Jeigu jūs jau taip labai jaudinatės, tai dabar tvarka turbūt leis nebesmaigstyti“, - atšovė R.Malinauskas opozicijos lyderiui Viliui Semeškai, savivaldybės tarybos posėdyje paklaususiam, kiek dar laiko žmones piktins miesto kapinėse pridygę „gėdos stulpai“ – į kai kurias kapavietes prismaigstyti informaciniai stendai, skelbiantys, kad kapas pripažintas neprižiūrimu. Klausimas dėl visoje šalyje nuskambėjusių „gėdos stulpų“ kilo, liepos 10-ąją tvirtinant laidojimo, kapaviečių identifikavimo ir kapinių lankymo savivaldybės teritorijoje naująjį tvarkos aprašą. Tačiau ir praėjus mėnesiui, Druskininkų kapinėse vis dar matosi prismaigstyti „gėdos stulpai“. 

   Birželio pradžioje per Lietuvą nusirito šokiruojanti žinia iš Druskininkų. Druskininkiečiai pakraupę – kapines prižiūrinti bendrovė - savivaldybei priklausanti UAB „Druskininkų paslaugų ūkis“ - ant daugiau nei pusės šimto kapaviečių prismaigstė, vietinių žodžiais, gėdos stulpų. Ant senų, neprižiūrimų kapaviečių įsmeigti užrašai, skelbiantys, kad kapas pripažintas neprižiūrimu. Kapinių administratoriai čia nemato nieko blogo. Jie tikina taip norėję artimuosius paraginti, kad sutvarkytų kapavietę, antraip jos neteksią. Druskininkiečiai tai vadina nepagarba tiek mirusiems, tiek jų artmiesiems. 
   Žmonės piktinasi – kapinės ne vieta gėdinti. Jų nuomone, jei žmogus neprižiūri artimųjų kapo, tam yra rimta priežastis. Gal visi išvažiavę iš Lietuvos, o gal ir pačių artimųjų nėbera tarp artimųjų. „Paprasčiausiai skaudu. Juk ne visi žino, ne visi turi pinigų, ne visi turi už ką pasamdyti, viskas gi kainuoja. Yra gi tarnybos, kurios gali pavalyti, apkirpti tą žolę, pranešti asmeniškai kažkam tai, artimiesiems, o ne šitaip. Tiesiog skaudu“, - pamačiusi kapavietėse prismaigstytus užrašus, TV3 reportaže stebėjosi viena druskininkietė.
   Savivaldybei priklausančios UAB „Druskininkų paslaugų ūkis“ atstovas teigia, kad užrašais nenorėta nieko įskaudinti ar sugėdinti. Nuo šių metų kovo mėnesio įsigaliojo Vyriausybės nutarimas, kad ilgai neprižiūrimas kapavietes savivaldybės gali perimti savo žinion. Taip nutarta dėl kapaviečių trūkumo Lietuvoje. Druskininkai nusprendė viešais užrašais artimiesiems priminti, kad jei ir toliau neprižiūrės kapavietės, jos neteks. „Jos užima plotą, jų sąskaita, kad ten niekas neatsiranda, nei giminės, nei niekas, kertami miškai, iš karto auga plotai kapinių bereikalingai, tai yra papildomos sąnaudos prižiūrėti kapines ir t.t. Galų gale atėjo tas laikas, kaip jų inventorizacija“, – dėstė Darius Sirusas, Druskininkų kapinių prižiūrėtojas. 
   Tačiau druskininkiečiams toks kapinių prižiūrėtojų motyvas atrodo keistas ir nelogiškas. Nemažai kapaviečių, ant kurių prismaigstyta užrašų, yra senos, net antkapių su pavardėmis nėra. Panašu, kad čia palaidotų net artimųjų nebėra. „Kyla logiškas klausimas, jeigu iš tiesų metus ar keletą metų nesilanko artimieji, nejaugi tikimasi, kad jie pamatys tą užrašą. Trūksta logikos, trūksta elementaraus padorumo, žmoniškumo ir atjautos. Tai yra netoleruotina“, - tokią paslaugų ūkio įmonės iniciatyvą TV3 reportaže kritikavo savivaldybės tarybos narys, opozicijos lyderis Vilius Semeška. 
   „Gėdos stulpais“ besipiktinančius druskininkiečius nustebino ir viešumoje pasirodęs savivaldybės įmonės UAB „Druskininkų paslaugų ūkis“ direktorės B.Jonušauskienės pasisakymas, kad „jeigu artimieji neturi galimybių prižiūrėti kapaviečių, mes teikiame šią paslaugą“ ir netgi nurodė įkainį – po 3,48 eur per mėnesį. „Ši įmonė užsiima viešaisiais darbais, žmonės atidirbinėja už pašalpas, tai negi neprižiūrėtų kapų negalima sutvarkyti per viešųjų darbų programas? Ar tų kapų negali aptvarkyti moksleiviai, dalyvaujantys įvairiuose projektuose? Mano nuomone, šitokiu būdu siūlyti žmonėms pirkti „kapų tvarkymo paslaugas“ yra tiesiog nepadoru“, - svarstė savivaldybės tarybos narys V.Semeška.
„Gėdos stulpų“ klausimas iškilo ir liepos 10-ąją vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje, tvirtinant laidojimo, kapaviečių identifikavimo ir kapinių lankymo savivaldybės teritorijoje naująjį tvarkos aprašą.
   „Klausimas dėl rašytinių leidimų išdavimo – kas dabar išdavinės leidimus dėl laidojimo?“ - į sprendimo projektą pristačiusį savivaldybės administracijos ūkio skyriaus vedėjo pavaduotoją R.Valentą kreipėsi V.Semeška. „Apraše aiškiai nustatyta, kad leidimus išduoda savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo, o seniūnijose – seniūnai“, - nurodė jis. 
Tuomet V.Semeška priminė žmones papiktinusius „gėdos stulpus“. „Tai, kad į kapavietes yra smaigstomi kuolai su lentelėmis, iššaukia tikrai didelį visuomenės susijaudinimą“, - pabrėžė jis. 
„Na žinot, be jūsų asmeninio susijaudinimo kažkokių tai jaudinimųsi aš daugiau ir nebuvau girdėjęs, bet jeigu jūs jau taip labai jaudinatės, tai dabar tvarka turbūt leis nebesmaigstyti“, - V.Semeškai atrėžė R.Malinauskas.
   Kaip bus realiai įgyvendintas toks R.Malinausko patikinimas, „Druskonis“ tikėjosi sužinoti iš Druskininkų kapinių prižiūrėtojo Dariaus Siruso.
   - Vietos valdžia neseniai priėmė laidojimo, kapaviečių identifikavimo ir kapinių lankymo naująjį tvarkos aprašą. Kas iš esmės čia keičiasi, gal paaiškintumėte žmonėms?
   - Jums paprasčiau paskaityti kovo 1 d. Vyriausybės nutarimą. 
   - Esate atsakingas už kapinių priežiūrą, tad išdėstykite esminius dalykus, kas gi keičiasi.
   - Jeigu yra neprižiūrima kapavietė, žmonės, norintys prižiūrėti kapavietę gali kreiptis į savivaldybę, su teise laidoti save arba savo artimuosius. 
   - Tai negi čia kažkokia naujiena?
  
- Čia ne naujiena, čia visą laiką buvo. 
   - Tai kam tuomet politikams reikėjo tą aprašą tvirtinti?
   - Todėl, kad kasmet yra daromi pakeitimai nuo Vyriausybės. Paskaitykit.
   - Tamsta esate atsakingas asmuo ir jūsų pareiga žmonėms paaiškinti, kas konkrečiai keičiasi.
   - Yra Vyriausybės kovo 1 d. nutarimas, jūs jį paskaitykit. Aš kaip darbuotojas pildau tą nutarimą.
   - Tai kas gi naujo tame nutarime, kuris yra perkeltas į minėtąjį aprašą? Kad savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo dabar leidimus išduoda?
   - Leidimus kam?
   - Laidoti.
   - Laidoti niekas nesikeičia. Išduoda paslaugų ūkis.
   - Štai prieš 9 metų tvirtintas tvarkos aprašas: ten nėra įrašo, kad leidimus laidoti išduotų savivaldybės administracijos direktorius, o dabar yra.
   - Aš nesu skaitęs šio sprendimo ir negaliu jo komentuoti. Nes aš esu žemiausia grandis. Manęs į šituos posėdžius nekviečia. 
   - Norėjom paklausti dėl tų „gėdos stulpų“. Tai gal jų nebebus nuo šiol?
   - O kas čia dabar per „gėdos stulpai“?
   - Taigi pats pasakojot visai Lietuvai – per TV3 buvo rodytas reportažas apie tuos informacinius pranešimus dėl priežiūros, įsmeigtus kapavietėse.
   - Čia yra kovo 1 d. Vyriausybės nustatymas, jog kas nori prižiūrėti tas kapavietes, jose laidotis, gali kreiptis į savivaldybę. 
   - R.Malinauskas viešai per savivaldybės tarybos posėdį leido suprasti, kad lyg ir nebebus jau tų „gėdos stulpų“. 
   - Nežinau, aš negirdėjau, nebuvau ten.
   - Kol kas jie stovi ten įkasti?
   - Taip. Ir internete įvesti.
   - Norite pasakyti, kad tie „gėdos stulpai“ bus kaip ir iki šiol? Tai kaip suprasti tą R.Malinausko pasisakymą?
   - Aš nežinau. Man niekas nieko nesakė. Posėdyje nedalyvavau. Meras man irgi neskambino. 
   - Dar klausimas dėl „gėdos stulpų“. Sakykit, kas iš jūsų vertina, tinkamai sutvarkyta kapavietė ar ne?
   - Prie ko čia yra „gėdos stulpai“? Čia yra kas – apibrėžimas? Čia yra pažymėtos neprižiūrimos kapavietės. 
   - Kapinėse yra ir visai padoriai atrodančių kapų, kurie paženklinti tais pranešimais. Kas iš jūsų nusprendžia, kad kapavietė yra neprižiūrėta? Kas konkrečiai?
   - Ta prasme, kas konkrečiai nusprendžia?
   - Kuris konkrečiai darbuotojas nurodo, kad kapavietė neprižiūrėta?
   - Pagal metus. Pas mane yra nuotraukos. Jei nuo pernai metų situacija nesikeičia, ji automatiškai yra neprižiūrima kapavietė.
- Tai čia jūs asmeniškai nusprendžiate – prižiūrėta kapavietė ar ne?
   - Praktiškai taip, aš nusprendžiau. 
   - Ar jūs turite licenziją, eksperto pažymėjimą, kad galite vertinti, gražiai sutvarkytas kapas ar ne? Čia juk yra labai subjektyvus dalykas. Vienam žmogui kapavietė atrodo sutvarkyta, kitam galbūt ne.
   - Žodžiu, kiek suprantu, jūs ruošiate eilinį, kaip jis ten - užsakytą straipsnį opozicijos.
   - Tai visus žmones, kuriuos piktina šitie jūsų sukalti „gėdos stulpai“, jūs vadinate opozicija?
   - O kodėl jie man neskambina? Nei vienas neskambino. 
   - Todėl, kad žmonės pyksta, kad, jų nuomone, taip elgtis kapavietėse negalima, ir kreipiasi į žurnalistus. 
   - Dėl ko?
   - Sibire lietuvių tremtinių kapų irgi yra daug neprižiūrėtų – pagal tokią jūsų logiką ten taip pat „gėdos stulpų“ reikėtų prismaigstyti ir kapus „nacionalizuoti“? Kaip jūs vertintumėte tokį tenykštės valdžios elgesį?
   - Čia jūs logikos nevelkite. Pas mane yra visiškai kitokia logika negu jūsų. Paprasčiausiai aš vykdau, kas man parašyta įstatymais. Logika yra ne prie ko. Yra Vyriausybės kovo 1 d. nutarimas, ten apibrėžta, kas yra neprižiūrima kapavietė, ir ką toliau daryti. 
   - Perskaičiau tą jūsų pasiūlytą Vyriausybės nutarimą, bet jame niekur nėra parašyta apie jokias lenteles, kokių jūs prismaigstėte kapavietėse. Ten parašyta aiškiai: „Jeigu kapavietė neprižiūrima ilgiau kaip metus, kapinių prižiūrėtojas raštu įspėja už jos priežiūrą atsakingą asmenį, kad būtina ją sutvarkyti, ir nurodo kapavietės nesutvarkymo pasekmes. Jeigu per metus nuo įspėjimo įteikimo dienos kapavietė nesutvarkoma, kapinių prižiūrėtojas per 5 darbo dienas raštu informuoja savivaldybės vykdomąją instituciją apie galbūt neprižiūrimą kapavietę. Ši gautus duomenis apie galbūt neprižiūrimą kapavietę per 5 darbo dienas paskelbia savivaldybės interneto svetainėje“. Tai kas čia pas jus per saviveikla su tais „gėdos stulpais“?
   - O kaip žmones informuoti, man pasakysite?
   - Taigi tame Vyriausybės nutarime, kurį jūs gal penkiskart primygtinai mums siūlėte perskaityti, aiškiai parašyta – informuoti artimuosius raštu, paskelbti internete. 
   - Raštu? Jūs matėte laidojimo datas - 1983-i metai?
   - Prie ko čia 1983-ieji ar 2013-ieji. Jeigu žmogus neateina į kapines prie artimojo kapo metus ar daugiau laiko, tai kaip, jūsų manymu, jis pamatys tą „gėdos stulpą“?
   - O jūs galvojate, kad yra išlikę užrašai, kas yra palaidotas? Kaip surasti gimines?
   - Bet Vyriausybės nutarime nei žodžiu neužsimenama apie jokias lenteles, kurias privaloma įkasti į kapavietę informavimo tikslais. Atsakykite, kieno vis dėlto iniciatyva buvo nutarta smaigstyti kapavietėse tuos „gėdos stulpus“?
   - Jūs nueikite į savivaldybę ir ten paklauskite. 
   - Tai čia buvo savivaldybės nurodymas įkalti tas lenteles?
   - Yra dar ir keturioliktas Vyriausybės nurodymas (?) dėl neprižiūrimų kapaviečių ir taip toliau. Yra dar ir keturios STT vykdomos bylos dėl nelegalios prekybos kapavietėmis.
   - Aš jūsų klausiu apie „gėdos stulpus“ Druskininkų kapinėse, o ne STT tyrimus. Kurio konkrečiai savivaldybės tarnautojo tai buvo nurodymas?
   D.Sirusas padėjo ragelį. Matyt, pavardė, kurią jis būtų priverstas pasakyti, yra pakankamai garsi. 
  „Druskonis“ domėjosi, kokia praktika dėl kapinių priežiūros naudojama kaimyninėse savivaldybėse. Kalbinti Lazdijų, Varėnos savivaldybėse esančių kapinių prižiūrėtojai juokiasi, paklausti, ar ir jie, galbūt sekdami Druskininkų pavyzdžiu, muštruoja žmones tokiais „gėdos stulpais“. „Aptvarkom patys, kiek galim, nes nemažai atvejų nėra ką ir informuoti. Būdavo ir viešieji darbai, atidirba žmonės už pašalpas. Suprantam padėtį, kad daug žmonių išvažiavę laimės ieškoti į kitus kraštus, privažinėti į kapus negali. Neturim mes į ką kreiptis ir iš to problemos nedarom“, - sakė jie „Druskoniui“. 
   „Mes nenaikinam senų kapų, nesikreipėm į valdžią nei karto, kiek aš dirbu. Nesam pripažinę nei vieno kapo neprižiūrimu. Kiek sugebam, tvarkom vidurvasary, ypač prieš Motinos dieną, daugiausiai prieš Visus Šventus stengiamės apžiūrėti. Žvakučių uždegam, - minėjo Lazdijų rajone esančios vienos iš kapinių prižiūrėtoja. - Pas mus žmonės, žinokit, tokie jau yra, kad jie, prie savo kapo matydami apleistą kapavietę, ją prieš Vėlines būtinai apžiūri. Ir seniūnijai ne taip ir baisiai daug tos priežiūros lieka. Žmonės taip jau įpratę – prie savo kapo esančio neprižiūrimo kapo abejingai nepalieka. Jeigu jau yra neprižiūrimas kapas, vadinasi, tam yra rimtos priežastys. Kažkokių ypatingų gėlių nesodina, bet kokią plastikinę gėlytę, žvakutę įkiša, apipeša žoles. Juk visi mes turime širdį, o ne akmenį. Kiekvienam tame kapelyje ilsisi žmogus, vienaip ar kitaip šiame gyvenime palikęs savo pėdsaką, ir mes turime gerbti kiekvieno žmogaus atminimą. Norint kažkam kitam atiduoti neprižiūrimą kapavietę, juk yra sudėtinga ir ilga procedūra, čia taip paprastai nesigauna. Ir mes turime daugiau kaip 10 metų neprižiūrimų kapų, bet nebuvo nei vieno atvejo, kad kreiptumėmės dėl jo pripažinimo neprižiūrimu ir perdavimo kažkam kitam. Paprasčiau yra prižiūrėti, sutvarkyti bent minimaliai. Gal po dešimt ar dvidešimties metų užaugę anūkai ar proanūkiai atvažiuos, norės susirasti protėvių kapą. Nes niekada nėra jokios garantijos, kad visiškai niekas neatsilieps. Pas mus „gėdos stulpų“ nėra ir net tokios minties nėra“. 

„Druskonio“ inf.



  Kaip išbrido iš alkoholio liūno

Druskininkietis Saulius Gražys alkoholio visiškai nevartoja 28-eri metai

   Galbūt ne kiekvienam priimtinas druskininkiečio Sauliaus Gražio kelias blaivybės link, tačiau jo patirtis gali būti įrodymas, jog alkoholikui įmanoma atsisakyti girtuoklystės, kuri žmogų paverčia zombiu, t.y. priklausomu ne nuo savo valios. 64-erių metų Sauliaus atvirumo, kaip atsikratė svaigalų, tikslas padėti alkoholikams, naikinantiems save ir artimuosius. Druskininkams tai itin aktualu, nes daugelio daugiabučio kiemuose susitelkusios savotiškos alkoholikų grupelės, nuo ankstyvo ryto iki vėlumos sutūpusios ant suoliukų ir besidairančios, kaip susikrapštyti centukų pigiam vyneliui, kurių pavadinimai, tarkim, „Smigis“ ar „X failai“, atitinka jų turinį. 

Blaivybės link

  
Saulius atvirauja, jog lemtinga akistata atsikratant alkoholio, kuris daugelį metų buvo jo gyvenimo bėda, įvyko prieš daugmaž 31-erius metus. Pavežėjęs bičiulį pijokėlį į Gerdašius, savo problemas, susijusias su alkoholio vartojimu, išsisakė vietiniam kunigui, kuris Saulių pakvietė į zakristiją, davė Šventą Komuniją bei liturginį maldyną. Į Gerdašių kunigo patarimą stiprinti valią maldomis S.Gražys atsainiai atsakė, jog maldynui nusipirkti pinigų neturi, be to, jokių poterių nemoka. Parsivežė maldyną namo ir numetė. „Tuomet nesupratau, kad esu piktosios dvasios gundomas, dėl to neturiu laiko maldyną atsiversti ir maldą „Tėve mūsų“ paskaityti, - prisimena S.Gražys. – Tada maldų ir bažnyčios lankymo dar nepraktikavau, todėl net neįtariau, kad įgėręs kvaišalų buvau gundomas piktųjų dvasių dėl nebendravimo su Viešpačiu Dievu šventojoje dvasioje, su Jėzumi Kristumi šv. Komunijoje“. Kai pagalbos pakeisti probleminį gyvenimo būdą nebuvo kur kreiptis, vis atsiversdavo maldyną ir palaipsniui išmoko maldas, ypač kreipimąsi „Dieve, neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“, kad apsaugotų nuo alkoholio ir visokio blogio. Dar prieš tai, kai ligoninėje gydėsi kasos chronišką uždegimą su skrandžio nuliniu rūgštingumu, pankretitą, kolitą ir gastritą, daktarams dėl ligų uždraudus vartoti alkoholį, jau po metų blaivystės vėl pakėlė taurelę, po to – kitą ir dar daugiau, ir prasidėjo maždaug trejus metus trukęs ypač aktyvus gėrimas. Anot Sauliaus, pats sunkiausias laikas buvo iki vienerių blaivystės metų, kai, pradėjus negerti alkoholio, ima lįsti visos ligos. „Daugelis, be stikliuko ilgiau ištvėrę, kūno skausmus vėl alkoholiu pradeda malšinti,“ – samprotauja jis. Kai pats su tokiais skausmais susidūrė, ligas ir valią jiems įveikti bažnyčioje maldomis ir Šventosios Komunijos priėmimu stiprino, ir visa tai jam padėjo. 

Teisybės paieškos 

   „Vakarinių maldų galia padėjo stiprinti miegą, - prisimena S.Gražys. – Rytinėmis maldomis Dievo paprašydavau, kad tą dieną geriau sektųsi, vakarinėmis, kad ramiau išsimiegočiau, sekmadieniais, kad savaitė būtų sėkminga, ir taip tęsdavosi gėrio gyvenimas. Atsitikdavo nekaip, jei pamiršdavau maldomis paprašyti Viešpatį Kristų būti su juo“. Pasak Sauliaus, maldų dėka jis nesyk patyrė Dievo malonę pačiose pavojingiausiose situacijose, kurios galėjo blogai baigtis. Palaipsniui pradėjo vis dažniau lankyti bažnyčią, kamputyje susigūžęs. Ir maždaug per tris mėnesius savo nuodėmes išpažino, pradėdamas nuo ankstyvos jaunystės, kiek jų prisiminė. „Galiausiai kunigas mano uolumą išpažinti ankstesnes nuodėmes pristabdė, pridurdamas, kad man jos jau seniai atleistos, – pasakoja Saulius. – Išgėrinėti pradėjau dar jaunystės laikais, gyvendamas ir besimokydamas Vilniuje, studijuodamas politechnikume radijo ryšio ir transliacijos specialybę. Svaigų gyvenimo būdą tęsiau ir 1973 metais, apsigyvenęs ir įsidarbinęs Druskininkuose. Grimzdau į girtuoklystę, pats to nesuprasdamas. Dievo dėka šeima išliko. Dabar jau sąžiningai galiu prisipažinti, kad alkoholio negeriu 28-erius metus, rūkyti mečiau prieš daugmaž 29-erius metus. Aš, maždaug 33-ejų metų atsivertęs į tikėjimą Dievu, dar sovietmečiu platinau katalikų maldas poilsiautojams ir druskininkiečiams net girtuokliavimo vietose. Todėl susilaukiau darbovietės pareigūnų priekaištų, kad nusižengiu ateizmo principams. Ieškojau teisybės knygynuose, įvairių religinių pakraipų susibūrimuose, parapsichologų užsiėmimuose. Blaivystę sustiprino Atgimimo laikotarpis, kai masiškai veržėmės į bažnyčias“. 

Neįtaria, kad neriasi kilpą 

   S.Gražys įsitikinęs, kad alkoholikai yra sunkiai sergantys ligoniai, vargiai galintys padėti sau, nes įvairus apsisvaiginimas sunaikina valią, paralyžuoja užsispyrimą, padaro žmogų tinginiu. „Paprastai jie patys sau meluoja, patys nesuprasdami, kad meluoja, jog gali negerti, - tęsia Saulius. – Kai buvau bedievis, meluodavau pats sau, prisižadėdamas, kad daugiau negersiu, tačiau vėl patekdavau į užburtą ratą“. Anot jo, girtuoklystė yra savotiškas „velnio apsėdimas“, kai apgautas nelabojo pats sau neriasi kilpą ant kaklo, nė neįtardamas, kad neriasi. Daug jo buvusių draugų ir sugėrovų – jau po žemės kauburėliais, nes nepavykdavo atsikratyti baisios ydos ir pasikeisti. Saulius girdėjo atsitikimą, kai vienas alkoholikas po 25-erių metų blaivystės vėl gerti pradėjo, negalėjo susilaikyt ir greitai anapilin iškeliavo. 
   Suprantama, kiekvienam alkoholikui blaivybės link – savas kelias. Vieniems padeda anoniminių alkoholikų susibūrimai, kitiems – psichiatrai ir tabletės, tuo tarpu Sauliaus teigia, kad jam padėjo Dievas ir įžadas visą savo gyvenimą siekti blaivystės, nuolatinis bažnyčios lankymas, maldos, išpažintys, Komunijos. „Kuo dažniau lankai bažnyčią ir meldiesi „Dieve, neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“, tuo daugiau įgyji valios išsigelbėti nuo baisaus narkotiko – alkoholio ir jo pasekmių,“ – priduria S.Gražys, daug metų kiekvieną dieną nepraleidžiantis šv. Mišių bažnyčioje. Netikintiems Dievo galiomis alkoholikams jis pataria dažniau lankytis bažnyčioje, kiekvieną sekmadienį ir dažniau nebijoti priimti Šventą Komuniją. 

Pasižadėjo padėti kitiems 

   S.Gražys vadovauja Druskininkų Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės draugijai, kurios knygoje 387 asmenų parašai, patvirtinantys jų blaivaus gyvenimo siekį. Draugija kiekvieną sekmadienį kviečia į šv. Mišias už blaivystę Ratnyčios ir Druskininkų bažnyčiose. Druskininkiečiams Saulius platina raštiškus pasižadėjimus dėl Dievo, Tėvynės Lietuvos, mūsų vaikų, vaikaičių ir savo sveikatos įsipareigoti Dievui nuo šiandien negerti svaigiųjų gėrimų ir kitaip nesisvaiginti pasirenkamu laikotarpiu, 3-ims mėnesiams, metams… visam gyvenimui. Įtikėjęs Dievo pagalba blaivėti S.Gražys miesto skelbimų lentose platina posakius į tikėjimą Dievu ir blaivybės siekį. Kaip Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės draugijos narys Saulius raštu pasižadėjęs pagelbėti kitiems blaivėti bei raginti jaunimą atsispirti svaigalų pasiūlai. 

„Druskonio“ inf.

 

  Premjero patarėjo įspūdžiai iš Vandens parko


    Premjero Sauliaus Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas, užpraeitą savaitgalį lankęsis Druskininkuose, savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje aprašė įspūdžius iš Druskininko mero pasididžiavimo - Vandens parko.
   „Grįžau iš vandens pramogų parko Druskininkuose. Kietai! Galvojau, kodėl į pirčių zoną tik nuo 18? Nes šešiolikmečiai į pirtis nevaikšto?
   Supratau labai greitai. Užėjom. Pro šalį prašlitiniavo toks tatuiruotas vyriškis, rusas, kuris prieš 30 metų kur nors pamaskvėj lariokus reketavo, dabar taksistu dirba, bet šeimą kažkur vasarą nuvežti reikia.
   Kas antras žodis keiksmažodis. Toliau tokių tik daugiau. Visų trajektorijos kaip to britų lėktuvo iš Diunkerko, kai kuras baigiasi.
Pasirodo, pirčių zona yra full scale alubaris. Cieli du. Eini į baseiną, ten sėdi keli ruoniai, po feni prie bokalo gyvenimą aptarinėja. Pirmą valandą jie taip iš savo vietų prie baseino baro ir nesikėlė. Iki pusės vandenyje, man tik klausimas, kaip ten su tuliku.
Iš kitos pusės einant į baseiną jakuzis. Ten du svečiai iš netolimo užsienio įpiešę tiek, kad kelių aukštų matai niekas, palyginus su rizika jiems priburbuliuoti.
   Vyrai rimtai nužvelgia kiekvieną į baseiną lipančią damą. Strateginė vieta nuklota vienkartiniais bokalais. Gal išnešt neleidžia, kad visi kietumą matytų?
   Visur kalbama rusiškai. Garsiai kalbama. Kad iš antro aukšto trečiam girdėtų, kur buchalina zemliakai. Dar ir susišūkaujama.
Biznio planas tobulas. Kiek tu pirtyse be skysčių pabūsi? O vandens geriamo nemokamai nė su žiburiu. Čia tau ne SPA Vilnius. Ir net ne koks „Impuls“. Keliauji pirkti.
   „Borjomi“ buteliukas, kurį pirkau aš, kainuoja beveik tiek, kiek bokalas alaus. Tikro kento pasirinkimas aiškus.
   Ir jo moters. Nes ji gi žino, kad dehidrataciją po pirčių geriausiai mažinti cukrum ir alkoholiu iš Pinacolada, nei vandenuku už 2 eurus.
   Žodžiu, nežinau, kas norėjo iš šios vietos padaryti pigaus Turkijos viešbučio baseino filialą su atitinkama publika, bet jiems tikrai pavyko“.
                                            *    *    *
   S.Skvernelio patarėju neseniai tapęs žurnalistas Skirmantas Malinauskas premjerui patarinėja kovos su korupcija, ryšių su parlamentu ir strateginės komunikacijos klausimais. Pastaruosius penkerius metus S. Malinauskas dirbo portale 15min.lt. Jis yra baigęs teisės bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete. Ten pat įgijęs Tarptautinės žmogaus teisių apsaugos magistro laipsnį.

 

  “Kiekvienas turi verslininko gyslelę”




Indrė KUKUČIONYTĖ

   Jauno verslininko Pauliaus Balčiūno (nuotraukose) pirmasis darbas buvo rinkti šiukšles. Jis iki šiol kuprinėje nuolatos nešiojasi du varinius žiedus, primenančius apie naivią pamoką - neinvestuok į tai, ko nežinai. Jis svajoja, kad nuo 35-erių metų galės nebedirbti. Toks yra 21-erių metų verslininkas Paulius, į gyvenimą žiūrintis degančiomis akimis.

   - Kaip tu, toks jaunas, atsidūrei versle?
  
- Jokio verslo užnugario, netgi jokio finansinio, iš tėvų pusės nėra. Viskas atsirado tiesiog savaime. Visas mano gyvenimas dėliojosi taip, kad, jei nebūčiau užsiėmęs riedžiais, tikriausiai būčiau kariuomenėje - aš ir dabar mokausi ne tik VGTU, bet ir lankau jaunųjų karininkų mokymus Karo akademijoje. Su riedžiais viskas prasidėjo, kai po dvyliktos klasės, kaip ir daugelis bendraamžių, ieškojau vasarai darbo. Feisbuke mano kolega, draugas, paskelbė, kad ieško darbuotojų. Aš jam parašiau ir paklausiau apie tai. Jis papasakojo, kad smagiam direktoriui, savininkui, reikia trumpai parašyt apie save, nuotrauką nusiųst. Parašiau. Paskambino. Įsidarbinau. Ateidavo pats savininkas tiesiog pakalbėt, pažiūrėti, kaip sekasi, ir man pačiam buvo įdomu paklausti: “Kaip tau pačiam čia viskas pavyko?”. Gal po metų jis prasitarė: “jeigu tu nebūtum klausęs, aš gal net nebūčiau sakęs ir gal tu net nebūtum nieko daręs”. Mane labai sudomino visas procesas, tas visas naujas pasaulis... Žėrinčiom akim žiūri į viską, nes kiekvienam žmogui tai, kas nauja, neatrasta, yra labai įdomu. Aš pradėjau žiūrėti į visą tą verslą kaip į vieną didelį nuotykį. 
   - Bet buvai vos baigęs mokyklą, be jokios patirties ar kapitalo. Kaip tu viską pradėjai?
    - Su tuo žmogum mes vis kalbėjomės ir vis dažniau šnekėjom apie verslą. Jis pamatė, kaip aš kruopščiai atlieku savo darbą. Galbūt tam įtakos turėjo ir tai, kad buvau Šaulių sąjungoj, viską dariau labai struktūrizuotai. Mes vis dažniau ir dažniau susitikdavom, bendravome, ir vieną dieną jis man pasiūlė užsiimti Vilniuje verslu, kurį jis jau buvo sukūręs Kaune. Nepavyko. Po metų jis pardavė visą riedžių punktą kitam žmogui, nes planavo emigruoti, o mane parekomendavo kaip galimą darbuotoją ar vadovą. Tuo metu su kolega startavom, įkūrėm įmonę, rengėm koncepciją, netgi važiavom į Izraelį, į Tel Avivą, partnerių ieškoti. Kadangi naujasis savininkas irgi buvo ne vietinis, tai mane paskyrė vadovu. Aš užsiėmiau darbuotojų paieška, vadyba, techniniu ir žmonių aptarnavimais - viskuo. Jeigu kas sugesdavo, irgi taisydavau. Su tuo pirmuoju savininku vis susitikdavau. Vieną vasarą pas jį nuvažiavau, ir jis man sako: “Pauliau, o tu negalvoji persipirkti verslo sau?”. Jis man jau po pirmos darbo vasaros siūlė ieškoti pinigų ir bandyti kažką pirkti, bet aš dar bijojau imtis kažkokių veiksmų, rizikuoti. Juk natūralu, kad kiekvienas žmogus bijo kažko, ypač kai “čia verslas, čia dideli pinigai”. Tuo metu aš kaip tik įstojau į universitetą. Kalbėjausi su kolega, per žiemą įgijau geros patirties ir tada pagalvojau, o kodėl ne? Aš tiesiog paklausiau tuometinį savininką, ar galiu perpirkti jo verslą. Jis tuo metu dirbo užsieny, visos aplinkybės susiklostė palankiai, ir jis man pasakė “gerai”. Pasitelkiau viską, ką turėjau - visą informaciją, visas žinias ir per maždaug dvi savaites surinkau tą reikiamą sumą ir įsigijau nuosavą verslą.
   - Tai iš kur tu gavai lėšų?
   - Pradžioje - iš privačių žmonių. Ieškojom, išsiaiškinom, kad vienas tėtės draugas lyg ir turi pinigų, tai susitikom, pakalbėjom... Panaudojau tuos derybinius įgūdžius, kuriuos įgijau pačioje paprasčiausioje riedžių nuomoje. Paėmiau jo pinigų verslui, apie kurį jis nieko nežinojo, tik maždaug apibūdinau, parodžiau, kokie skaičiai buvo praėjusiais metais, ir tiek. Iš tiesų tai buvo sėkmės blyksnis. Nusipirkau verslą liepos 8 d. ir iki sezono pabaigos jau atidaviau pusę gautos sumos. Sezonas buvo neblogas.
   - O jei kas nors į tave taip kreiptųsi... ar suteiktum tokį kapitalą verslo naujokui?
   - Dabar neturiu tiek pinigų. Jei tai būtų iš tiesų gera idėja, geriau parūpinčiau kontaktų ir padėčiau rasti pinigų. Savo turimom žiniom kažkokią pinigų sumą panaudočiau geriau, nei atiduočiau kažkokiam žmogui. Investuočiau. Man padėjęs žmogus buvo pensininkas, susitaupęs nemažai pinigų: “na paskolinsiu, užsidirbsi, nereikės po lova laikyti kojinėje”. 
   - Minėjai, kad reikia geros idėjos. Kaip atskirti gerą idėją nuo blogos? Kaip tu žinojai, kad riedžiai bus gera idėja?
   - Nes aš jau žinojau, kaip visas tas verslas veikia: buvo antro sezono vidurys, ir aš jau žinojau, kokios nuomos apsimoka, kiek žmonių apsilanko, galėjau netgi numanyti, kas įvyktų nusipirkus dar riedžių... Kai žiūri atgal, labai lengva viską matyti, bet pasakyti, kas laukia ateity - sunku. Čia tas pats kaip investuojant. Viskas ciklais eina, bet sunku pasakyti, ar dabar leisis į apačią, ar kils į viršų. Kas yra gera idėja? Kai eini gatve ir pamatai gražų vaikiną ar gražią panelę, tai iš karto žinai, kad jis arba ji yra gražūs. Tas pats su gera idėja - tu iškart žinai, tai gera idėja, ar ne. 
   - Ar tam reikia turėti verslininko gyslelę? 
   - Manau, kad kiekvienas ją turi. Gal ir nesu pats geriausias pavyzdys, bet net ir aš, neturėdamas jokios atspirties, pasinaudojau galimybe, padariau ir pavyko. Aš manau, kad mes kiekvienas turim tą gyslelę, tiesiog kai ji pasirodo, reikia už jos kabintis. Žmonės, ypač jaunimas, bijo prisiimti atsakomybę už save ir rizikuoti. 
   - Jei tau būtų nepasisekę, būtum likęs be nieko ir galbūt dar minuse, su skolom. Galbūt ta rizika kartais iš tikrųjų kelia racionalią baimę? 
   - Tai visiškai suprantama. Elon Musk, vienas garsiausių pasaulio investuotojų, yra pasakęs “verslo pradėjimas yra kaip stiklo kramtymas spoksant į bedugnę”. Verslas yra sunkus dalykas. Žmonės, kurie ieško stabilumo, versle jo neras. Man reikia stabilumo, tad iš pradžių man buvo labai sunku, ypač perlaužti save, o persilaužus teko dar aplinkiniams įrodyti, kad va čia yra gerai.
   - Ar susilaukei neigiamų nuomonių? 
   - Šeima sakė, kad saugotis reikia. Tai buvo kaip stabdis, bet ir “aha, čia gali būti taip ir taip blogai, bet gerai, aš žinosiu, kad čia taip galėtų atsitikti, galiu kažkur paslysti, ar su pinigais, ar perinvestuoti, aš priimu šitą riziką, suprantu, kas gali būti, stengsiuosi, kad taip neatsitiktų, ir kad taip nebūtų, darysiu tą, tą ir tą”. Riziką reikia suprasti, išanalizuoti ją taip, kad žinotum, kaip ją apeiti. Nereikia jos bijoti, reikia ją priimti, suprasti ir susikurti veiksmų planą.
   - Bet tavo studijos - multimedija ir kompiuterinis dizainas - nėra tiesiogiai susijusios su verslu. Visos tavo žinios yra iš praktikos ir iš kitų žmonių patirčių? 
   - Tikrai taip. Visiškai nesusiję mano studijos, ir tai, ką aš darau, tai, kas man iš tiesų patinka. Man patinka multimedija, bet... verslas sugadino mane kaip žmogų. Pabandžiau savo verslą, dabar atrodo, kad negalėčiau kažkam kitam dirbti, turiu daryti kažką pats. Savo ateitį paimti “už ragų” ir ją valdyti, kurti savo rankomis.
   - Ar turi planų, kaip viskas plėsis toliau? Ar galvoji apie naują verslą, kitus miestus?
   - Visada žiūriu į ateitį. Čia yra sezoninis verslas, aš svarstau, ką veikti žiemą. Kai negaliu kažkuo užsiimt, man pasidaro kiek liūdna. Šiuo metu laukiu atsakymų iš kai kurių mane dominančių įmonių, kuriose norėčiau įsidarbinti, tačiau jei atsakymas bus neigiamas, manau, kad bandysiu kurti naują verslą. Jis bus ne sezoninis - pasižiūrėjus atgal ir į kitų žmonių praktiką, susidarė toks įspūdis, kad, įdėjus tiek pat darbo į ne sezoninį verslą, tas verslas veiks visus metus ir nereikės tų sezoninių pasiruošimų, kurie nuvargina. Pavyzdžiui, riedžius reikia labai atidžiai paruošti kiekvienam sezonui, o restoraną prižiūri, valdai nuolatos, nėra tokio “va čia tai dabar daug darbo reikės” laikotarpio, nereikia ieškoti naujų leidimų, derinimų, viską susitvarkai ir turi ištisus metus. Ypač patrauklu tai atrodo Druskininkuose, tokiame mieste, kur viskas juda visus metus, - turim turistų ir žiemą, ir vasarą. Tačiau sezoninis verslas pradžiai yra labai gera patirtis - nereikia įsipareigoti visiems metams. 
   - Ar ketini ir toliau sieti gyvenimą ir verslą su Druskininkais?
   - Tikriausiai kad ne, nes „lubos čia man yra per žemai“. Jau pernai pastebėjau, kur Druskininkuose yra riedžių verslo lubos. Sakoma, kad blogas karys yra tas, kuris nenori būti generolu, tai galima pritaikyti ir čia. Aišku, Druskininkuose galima daryti kažką, “prisidurti prie algos”, bet man tai nelabai gerai skamba. Aš noriu kurti algą sau ištisus metus, o Druskininkai yra labiau toks paslaugų verslo miestas, o tai, ką aš... Iš tiesų sunku pasakyti, ką aš veiksiu po metų. Nedrįsčiau sakyti, ką po metų darysiu, nes kai pernai pabandžiau suplanuoti metus į priekį, pasiekiau tris kartus didesnį rezultatą. Nereikia per daug planuoti, nes tada savo galimybes gali netgi “uždaryti”, apsiriboti.
   - Ar visą dieną galvoji apie verslą - atsikeli su ta mintimi ir užmiegi?
   - Tikrai taip. Jeigu tu negalvoji apie savo veiklą, kurią veiki, tai reiškia, kad tu ne tą veiki, kad tu nesimėgauji ta patirtimi, kurią įgyji kasdien. Tokiu atveju siūlyčiau pasiieškoti ko kito. Jei tau nepatinka tai, ką tu darai, tai tu neįdėsi 100 procentų savęs.
   - Tai kaip tada tavo studijos ir asmeninis gyvenimas?
   - Studijos... Gal tėvai bus laimingi, jei baigsiu. Šiaip jos įdomios, tiesiog man tas verslas yra toks... Dėl ko žmonės eina į universitetą? Tam, kad baigtų ir gautų darbą. Bet jei aš dabar galiu tą darbą sau susikurti, man universitete net nereikia būti, tai tada pagalvoji - kam man tada tas universitetas... Man toks klausimas jau buvo užduotas, bet aš tada net neatsakiau. Čia gal veikia tas visuomenės spaudimas - jei nebaigsi universiteto, tai ko tu vertas? Apie tai negalvoju.
   - Ką tu patartum jaunam, ką tik mokyklą baigusiam, visuomenės spaudžiamam, atsakomybių vengiančiam žmogui?
   - Visų pirma pasakyčiau - su kuo būsi, su tuo sutapsi. Tikriausiai tai pats pirmas dalykas, kurį supratau po dvylikos klasių. Dėl to aš stengiausi kuo daugiau būti su tuo verslo sąjungininku, pas kurį įsidarbinau. Aš patyriau, kai leidžiu daugiau laiko su juo, tiesiog pradedu galvoti brandesnėmis mintimis, ne kada čia į barą, ar į kavinę nueit, bet mąstau labiau apie ateitį. Siūlyčiau kiekvienam, jaunam ir senam, - pasižiūrėk, su kuo bendrauji ir ar tikrai tu nori būti toks pats, kaip jie. Gal tu turi iš tiesų tą vidinę ugnį? Tai tokių žmonių ir ieškok. Svarbiausia yra norėti ir imtis veiksmų. Tave formuoja 5 žmonės, su kuriais daugiausiai praleidi laiko, netgi tėvai. Pasižiūrėk į tėvus ir paklausk: ar aš noriu būti toks kaip jie? Gal tada reikia imtis kokių nors veiksmų? Gal geriau aš nenueisiu dabar su jais šašlykų kept, bet paskaitysiu knygą apie investuotojus Elon Musk ar Warren Buffet? Bet knygų neužtenka skaityti, reikia imtis veiksmų.
                                         *    *    *
   Kelios dėmesio vertos mintys, kuriomis Paulius pasidalino pokalbio metu:
   “Visiems siūlyčiau nebijoti klausti. Mes galvojam, kad atsakys “ne”, ir galvoje susikuriam tokį vaizdinį, jau iškart užsiblokuojam. Tačiau paklausus 99% atsakymų būna kitokie. Manau, daugelis pasidalintų savo patirtimi vien dėl to, kad kas nors tuo domisi.”
   “Atsiras klausimas - atsiras ir atsakymas. Jeigu tik veiksi.”
   “Pradėk nuo paprastų dalykų ir eik į viršų.”
  “Viskas gyvenime yra įmanoma, tik klausimas, ar apsimoka.”
   “Pinigus visada gali atgauti, užsidirbti, bet laiko... to dar niekas neišrado.”
   “Neleidžiu savo praeičiai rodyti, ką turiu daryti dabar.”
   “Kiekvienas žmogus, su kuriuo aš bendravau, kuris bent kiek prisilietė prie mano gyvenimo, turėjo įtakos tam, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar.”
   “Kaip save pateiksi, tokiu žmonės tave ir matys. “
   “Atrodyk sėkmingas, prieš būdamas sėkmingu.”
   “Visko yra išmokstama.”
   “Kai kažką nuolatos darai, atsiranda gebėjimas.”
   “Pirma pats turi tikėti savimi ir tuo, ką darai, nes jeigu nuoširdžiai pats netikėsi, niekas tavimi netikės.”

 

  Šunų pagrindiniai prizai iškeliavo svetur




Indrė KUKUČIONYTĖ

   Praėjusį savaitgalį į Druskininkų aerodromą, kur vyko Lietuvos kinologų draugijos organizuota tarptautinė šunų paroda, sugužėjo gausus būrys įvairiataučių augintojų ir jų keturkojų augintinių. Net 1753-imis į varžybas įregistruotais šunimis pasigėrėti susirinko daugybė žiūrovų. 

   Kaip pasakojo vilnietis Raimundas, tai pagrindinė tarptautinė šunų vasaros paroda, tad jos praleisti nevalia. Pasak veislyną turinčio Raimundo, tokios šventės yra puiki proga ne tik pasirungti dėl geriausiųjų vardo, bet ir susitikti su bendraminčiais, sužinoti naujienas apie šunų auginimą ar naujas veisles. Pramogų netrūko ir mažiesiems, kuriems organizuoti kūrybiniai užsiėmimai, edukacinės programos. 
   Svarbiausi parodų apdovanojimai iškeliavo į Rusiją. Gražiausio parodos augintinio titulas atiteko Leiklendo terjerei Lindai, daugkartinei parodų nugalėtojai, jau tapusiai ir pasaulio čempione. Gražiausio Lietuvos šuns vardą pelnė rusų žaisliukas Blueberry Nights Candy Man. 
   Organizatorių teigimu, šunų parodos yra kur kas daugiau, nei nugalėtojai, šunų skaičius, veislių įvairovė. “Mums paroda yra galimybė šviesti visuomenę, didinti šeimininkų atsakomybę ir kalbėti visuomenei apie gyvūnų gerovę”, - portalui “Bimas” pasakojo Lietuvos kinologų draugijos viešųjų ryšių atstovė Aurelija Staskevičienė.

Paieška



Ar pritariate nuomonei: "Vagia, bet ir miestui duoda"
Pritariu
Nepritariu
Tai nusikaltimas


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


IŠNUOMOJA 160 kv. m KOMERCINES PATALPAS Krėvės g. 5, Druskininkuose.
Tinka parduotuvei ir kitokiai įvairiai komercinei veiklai.
Kreiptis tel. 861240856.


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.