Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kriminalai
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Elenos Kriaučiūnaitės – gydytojos iš pašaukimo – 
  fenomeno paslaptis
Tęsinys. Pradžia Nr. 9 


Freskos “Dainavoje” autorė Angelina Banytė (viduryje) su gyd. Elena Kriaučiūnaite ir prof. Sofija Veiveryte

Renginio organizatorių siurprizai

   Renginio kuratorė A.Česnulevičienė minėjimo dalyviams pateikė siurprizą – unikalią progą pamatyti archyvinę filmuotą medžiagą apie „Dainavos“ sanatoriją, išgirsti gydytojos E.Kriaučiūnaitės balsą. Kuratorė pasidžiaugė, kad visuomeninis transliuotojas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija palankiai atsiliepė į jos prašymą paieškoti reportažų apie Druskininkų „Dainavą“. Atsiųstame įraše, kuris buvo sukurtas 1972 m., akcentuojamas ne tik gydymo ir sveikatinimo tradicijų puoselėjimas „Dainavoje“, bet ir aptariama sanatorijos kultūrinė veikla, bendradarbiavimas su Dailininkų sąjunga, Dailės muziejumi, minimi sanatorijoje vykstantys Poezijos pavasario renginiai, rašytojų ir aktorių kūrybos vakarai, kamerinės muzikos koncertai, dailės parodos. E.Kriaučiūnaitė iš ekrano kalbėjo, kad sanatorijos lankytojams padeda ne tik purvo terapija, angliarūgštės vonios, dietinis maitinimas, bet sveikatą pataiso ir tauri muzika, gražus paveikslas, įdomi knyga.
   Kitas netikėtumas, suintrigavęs ir didžiai sudominęs renginio dalyvius, – tai dailininkės Angelinos Banytės freskos „Dainavos šalis“, prieš 50 metų papuošusios sanatorijos vestibiulį, jubiliejaus minėjimas. Profesionalaus dailės kūrinio gyvavimo sukaktuvių šventė Druskininkuose kol kas yra naujiena. Didžiulė, monumentali, raiškaus stilizuoto piešinio, sodrių gamtos spalvų A.Banytės freska atlikta sudėtinga ir ilgaamže technika. Kapitalinio remonto iki šiol neprireikė. Tačiau pastabi autorės akis užkliuvo už kai kurių vietų, reikalaujančių atnaujinimo. Dailininkė po pusšimčio metų pertraukos atvyko iš Klaipėdos į Druskininkus pamatyti savo kūrinį, papasakoti jo gimimo istoriją, pagerbti kūrinio užsakovę gydytoją E.Kriaučiūnaitę jos 100-ųjų gimimo metinių proga.
Šis kūrinys – tai A.Banytės diplominis darbas, atliktas vadovaujant prof. Sofijai Veiverytei. Įdomu tai, kad Dailės instituto diplomantė klaipėdietė Angelina rengė eskizus ir projektus kitokiai freskai, kurią planavo tapyti Palangos „Gintaro“ poilsio namuose. O tuo metu jos diplominio darbo vadovė, garsi monumentalistė prof. S.Veiverytė keletą atokvėpio savaičių praleido „Dainavos“ sanatorijoje. Pabendravusi su vyriausiąja gydytoja E.Kriaučiūnaite ir pastebėjusi jos meilę menui, S.Veiverytė nusprendė, kad Druskininkų „Dainava“ verta turėti freską anksčiau nei Palangos „Gintaras“. 

Pasodinta gydytojos 100-mečio liepaitė

   Kurorto medikų bendruomenė jau ne kartą Medicinos darbuotojų dieną pasitinka „Dainavoje“. Profesinės šventės proga susirinkusiuosius sveikino Druskininkų savivaldybės vicemeras Linas Urmanavičius. Tęsiant daugelį metų „Dainavoje“ gyvuojančią medžių sodinimo tradiciją, sanatorijos vyriausiosios gydytojos E.Kriaučiūnaitės garbei Medicinos darbuotojų dieną buvo pasodinta liepaitė. Ji papildė liepų alėją, nusidriekusią palei Maironio gatvę. 
   Kūrybos namų „Druskos studija“ organizuotas renginys „Prisiminkime Gydytoją iš pašaukimo“ buvo įvairiabriaunis, prasmingas, aktualus ne tik medikų bendruomenei. Renginį globojo Seimo narys Z.Streikus, mecenavo „Draugystės sanatorija“. Renginio partneriai – Druskininkų savivaldybė, Druskininkų reabilitacijos centras „Dainava“ ir Druskininkų LIONS moterų klubas. Liepaitės sodinuką iš Tomo Pankos medelyno parūpino druskininkietė Irena Petrauskaitė.

„Druskonio“ inf.

 

 

  Nevietinio stoto Sūrutis 
NUOMONĖ



Vytautas VALENTUKEVIČIUS 

   Aprašydamas savo sėkmingą gydymąsi Druskininkuose 1814 ir 1816 metais garsus istorikas romantikas Teodoras Narbutas paminėjo savo gydytoją paprastą kaimo valstietį Sūraučių arba Sūrutį, kurio garbei praėjusiais metais Druskininkuose iškilo skulptūra. Kaip prisimena tuometiniai keliautojai, pavyzdžiui Teodoras Triplinas, žmonės plūste plūdo gydytis pas legendinį Sūrutį, kuris geriausiai išmanė, kaip gydymuisi panaudoti vietinius mineralinius vandenis. Gerokai vėliau Gardino gubernatorius, išgirdęs žmonių pasakojimus apie stebukladarį valstietį, įsteigė Druskininkų šaltinių globos komitetą bei mineralinių vandenų gydyklą. Deja, vadinamasis Sūrutis, kurio amžinojo poilsio vieta nežinoma, neseniai atgimė Druskininkuose nežinia kokios šalies stotu ir berods riterio šarvais, kurie neturi nieko bendro su vietiniais valstietiškais lininiais apdarais, tarkim, vizualiai pateiktais akademiniuose istorijos vadovėliuose, pvz.“Vidurinių amžių istorijoje“. Suprantama, skulptoriaus valia improvizuoti savaip Sūručio tema, tačiau šioje skulptūroje ryškūs užmojai į autentiką, kurios mes, stebėtojai, savo ruožtu turim teisę pasigesti. 

 

 

  Apie baugų ir smagų ,,Šiurpinį“

“Šiurpinys”, jo autorė Rasa Lazauskaitė (dešinėje) ir iliustratorė Laimutė Varkalaitė spaustuvėje

Izabelė ŪSIENĖ

   Apie šią druskininkietės Rasos Lazauskaitės ,,pasakų siaubasakų“ knygą ,,Šiurpinys“ galima rašyti daugybe aspektų. Mąstymą išjudina jau pirmieji puslapiai. Puiki kalba, metaforų ir veiksmažodžių gausa smelkiasi, veikia sąmonę, stebina autorės talentu kalbėti, sakyti, įtikinti. 
   Antai pirmame puslapyje, manau, svarbiausi žodžiai pasakyti trumpai ir iš esmės. Autorė padėkoja rėmėjai ir nurodo knygos paskirtį - ,,gali skanauti ir maži, ir dideli“. Štai kodėl Rasa atrėmė vienintelį knygos trūkumą, kurį jai išsakiau, – viršelis sunkus, kaip reiks ją vaikams į kuprinę įsidėti. Ir įtikino. Šios knygos paskirtis – jaukiai namuose tupėti. Būti skaitomai. Sutikau su argumentais. Jaučiuosi labai pamaloninta, kad autorė jau antrą knygą man padovanoja. 
   Knygelės genezė - ,,Trumpa pasaka apie tai, kaip mintis knyga pavirto“. Puiki metafora, kuria išaiškinamas pasakos žanras. Gera matyti, kad naujovės, kaip tie paukščiukai suka lizdą klasikinės pasakos ertmėse. O pavadinimas – naujas, tikras ir įtikinamas, intriga kvepianti, ko gero, ir vėl metafora. Žavu. Ir toliau kalbėjimas labai dualistinis – tekstų autorė tarytum neatskiriamai susidraugavusi su dailininke. Piešinėliai traukia akį. Jie visi yra svarbūs – skelbia judesį, veiksmą, kalbos skaidrumą. Be jokių tuščiažodžiavimo apnašų. Štai pirma pasakaitė ,,Bobutė ir vilkelis“. Bobutė nuolat ką nors veikia – mezga visiems, kam tik patinka. Pirmiausia, beje, ,,nusinarpliojo dukrytę“. Paskui tenka broliuką nuregzti. Veiksmas be moralo, tokio būdingo klasikinėms pasakoms. Broliuko ir sesytės ginčas netradiciškai tradiciškas. Lazdynas – pirmasis grėsmės ir blogio vykdytojas. Kaip šmaikščiai suskamba ant žodžio ,,kodėl“ suverti dialogo karoliukai. Prie šio dar prisideda ,,kam“ ir ,,ką“. Toliau viską lemia veiksmažodžiai. Jie užmezga intrigą, ir pasakoje atsiranda vilkas. Tradiciškai tas, kuris žino tik savo tiesą – pagauti, praryti, pilvą užpildyti. Jo žodynas - ,,suurzgė“, ,,išsišiepė“, ,,nusispjovė“, ,,pasišiaušė“ ,,sustugo“, pagaliau ,,capt ją ir prarijo“. Metafora slepia tokių vilkiškų ,,tiesų“ esmę. Užraukė pokalbį, paglostydamas pilvą: ,,Esu blogas, toks ir liksiu“. Toks vilko kalbos nekintantis slėpinys. Įdomiai autorė tęsia ryšį su tradicine pasaka – turi būti gėrio pergalės moralas. Ir čia yra, bet gražiai paslėpta. Vilkui, nuolat kankinamam pilvo sopės dėl bobutės virbalų krutėjimo pilve, jau ,,byra ašaros – taip graužia ta bjaurastis. – Ką nori padarysiu, tik paleisk!“ Bobutė ištraukia vilko pažadą - jis bus geras. Vietoje moralo – veiksminga atomazga ,,ir vilkas vienu truktelėjimu ištraukė visą kojinę su įsikibusia į jos galą bobute. Pasipurtė, nusispjovė ir tiek kojos neša pasileido tolyn“. 
   Gėrio vyksmas tęsiasi. Jis bobutės darbščiose rankose. Ką čia bepridursi. Irgi veiksmažodiškai įtikinamas: ,,Žiūrėk man, - pagrūmojo bobutė, - užsuksiu patikrinti!“
   Ir to gėrio, darbo rankomis sukurto, gražus tęstinumas. Finaliniai pasakos žodžiai daugiaprasmiai. Kuo ne metafora. ,,Tuomet pasibruko po pažastimi kojinę ir pasiramstydama virbalais nuklibikščiavo namo“.
   Mano pačios virbalai su trim kamuoliukais siūlų primena: Ką čia beveiksi, reikia ką nors kam nors trijų spalvų daiktą numegzti. Gal prireiks. Ir nuo ,,vilko“ galima atsiginti...
   Kaip matote, perskaičiau atidžiuoju skaitymu vieną pasaką. Galvoje jau sukirbėjo daugybė pozityvų. Betgi negaliu toliau analizuoti kitų pasakų tradiciniu mokytojo tonu. Teatsiskleidžia kitų skaitančiųjų nuomonės. Kitais aspektais. O taip ir bus. Gal todėl ši knygelė sunki – pritvinkusi gerumo. Skaitykite, nenusivilsite. Turėkite ją didžiajame kambaryje, kur susirenkate (jeigu...) visa šeima. Sako, gerų knygų garsinis skaitymas gydo. Yra ir tokia ,,terapija“. Šalia kitų, visaip deklaruojamų.
   Visus savo rašinius baigiu palinkėjimu, kuriame retkarčiais apsireiškia kokia metafora. Bet gal šįkart pasakysiu tiesiai šviesiai. Geras mokytojas tas, kurį jo mokiniai keliomis galvomis praauga. Čia pasigyriau. Taigi visi dabar taip daro. Gyvenimas tęsiasi. Keliesi, eini, dirbi, randi kuo pasiramstyti. Prasidžiugau. Rasa, jos antra knyga. Jei laikas man grįžtų atgalios, vėl sukčiau į tą patį kelią ir būčiau ,,dantistė, kuri moka įstatyti iškritusius“. Taip man parašė Rasa, dovanodama šią knygą. Iškalbi metafora. Tarnavau gimtajai kalbai visą profesinį gyvenimą. Gal ne visus dantukus savo ,,kankintiniams“ ,,atgal įstačiau“, bet vis ,,tebekrutinu virbalus“. 
   Mūsų skambiausioje pasaulio kalboje daugėja iškritusių dantų – išvarytų žodžių. Jie atgyja gerose knygose.

 

 

  Sukakčių ir nuotaikų kaita

Elmos Šturmaitės akvarelės parodos atidaryme birželio 1-ąją



   Žinomos druskininkietės dailininkės Elmos Šturmaitės kūrybos gerbėjai „Druskoniui“ pasufleravo, kad jos akvarelės paroda „Nuotaikų kaita“, atidaryta birželio 1 d. Miesto muziejaus galerijoje, sutampa su keletu jubiliejinių sukakčių. 
   1999 m. E.Šturmaitė įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, Kauno akvarelininkų grupę “Vanduo ir spalva”. Vadinasi, šiemet sukanka 25 metai nuo šio įvykio. 1974 m. Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakulteto dėstytojai savo buvusią studentę Elmą, pradėjusią savarankiškai kurti, paskatino dalyvauti dailės parodoje. Tad sukako 50 metų nuo tos pirmosios parodos. Trečioji sukaktis susijusi su E.Šturmaitės jubiliejiniu gimtadieniu birželio 10 d., kuris paviešintas ir iškilių Tauragės kraštiečių sukakčių kalendoriuje. „Druskonis“, nesyk rašydamas apie E.Šturmaitės kūrybą ir asmenį, užsiminė apie jos šaknis Mažojoje Lietuvoje, kur gimė ir augo to krašto lietuvininkų šeimoje. Į Druskininkus Elma atvyko 1973 m., baigusi dailės studijas Šiaulių pedagoginiame institute, ir iškart pagyvino vietinę meninę veiklą. 1976 m. subūrė dailininkus įkuriant Druskininkų vaikų dailės mokyklą. Nuolatos dalyvavo grupinėse akvarelės, tapybos, tekstilės parodose, bienalėse, pleneruose Lietuvoje ir užsienyje, o autorinių parodų 58-ias iki šiol surengusi. E.Šturmaitės, Lietuvos dailininkų sąjungos narės, turinčios meno kūrėjos statusą, kūrinių įsigiję šalies ir užsienio muziejai bei kolekcionieriai. 
   Kaip praneša akvarelės parodos „Nuotaikų kaita“, atidarytos birželio 1-ąją, anotacija „Šioje parodoje – vieno laikmečio kūriniai, vieno įkvėpimo ir skirtingų nuotaikų išraiška. Sprendimo būdui pasirinkti kartais tenka ieškoti atsakymo ir gyvenimo realijose. Pastoviai kuriant vyksta savaiminis atsinaujinimas, intuityvus temų atradimas technikoje, medžiagoje, spalvų deriniuose“. Šį parodos apibūdinimą savaip pratęsė jos atidaryme pasisakiusieji. Parodos autorės ir susibūrusiųjų pokalbis buvo laisvas ir betarpiškas, nes susirinko vieni kitus senokai pažįstantys. Dailininkė Dovilė Lukoševičiūtė po savo pastebėjimų apie parodos autorės meistriškai valdomą akvarelę ir jos spalvinę gamą, kuri asocijuojasi su poezija ar šokiu, klustelėjo autorės, kokios nuotaikos jai yra ryškiausios. Sulaukė atsakymo, jog nuotaikos nuo ryto iki vakaro kaitaliojasi priklausomai nuo aplinkos, oro, būsenos ir kitokių poveikių. Labiausiai mėgstanti ramybės būsenas, be nervo, įtampos... Akvarelininkei kiekviena nuotaika turi savo spalvą. Žinomas poetas Kornelijus Platelis pagal eksponuojamas akvareles bandė atspėti autorės nuotaikų kaitą per visą parą nuo pat ryto iki nakties. „Neįvaldęs amato, neperteiksi nuotaikos,“ – pridūrė K.Platelis, turėdamas galvoje autorės profesionaliai įvaldytą akvarelės techniką. „Paroda – intymi, kompaktiška, lakoniška, tačiau labai turininga nuotakų ir minčių prasme,“ – tęsė ponas Kornelijus. Druskininkietė Diana Paklonskaitė parodos akvareles apibūdino talpia spalvų ir įvairiausių būsenų poezija. Prisistačiusios nuostabaus E.Šturmaitės talento gerbėjomis Loreta Baliukonienė ir Audronė Padegimaitė paskaitė poezijos, kuri, jų nuomone, atitinka autorės darbus. Prieš tai ponia Loreta įteikė parodos autorei rūtų puokštę, nuskintą E.Šturmaitės gimtajame prūsų krašte. Menotyrininkė Vida Mažrimienė kėlė klausimą, kokia gi mūza globoja Elmą, ir pati į jį atsakė, jog tai širdies šauksmas kurti, surasti kasdienybėje sluoksnį, pilną šviesos. 40 metų E.Šturmaitės kūrybą pažįstantis gydytojas Jonas Valskys neabejoja, jog ji sukelia sielos aukščiausias vibracijas ir gerina pasaulį. Linkėdamas parodos autorei ne ramybės, o kūrybinio kunkuliavimo, žinomas gydytojas pasigedo Druskininkuose bohemos, kur būtų galima pabendrauti ir pasiginčyti. Žinoma tautodailininkė Diana Lukošiūnaitė Elmai viešai padėkojo už patarimus. Dailininko Virginijaus Sutkaus pastebėjimas, jog E. Šturmaitė priklauso geriausiųjų Lietuvos akvarelistų trejetukui, buvo sutiktas plojimais. Virginijus priminė, jog Elma taipogi yra puiki pedagogė bei geras žmogus, skatinantis ir kitus kurti, dosniai dalijantis profesinę patirtį. Vieni E.Šturmaitės kūrybos gerbėjai savo sveikinimus jai tyliai pakuždėjo, kiti, tarkim, dailininkė Rūta Žukauskaitė garsiai priminė aukščiausio profesionalumo lygio menininkės gimtadienį, o dailininkas Arūnas Vaitkus pasveikino žemietę žemaitiškai. 

„Druskonio“ inf.

 


Paieška