Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kriminalai
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO MENO PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

 ,,Dievas mums davė žodį ne tuščiam plepėjimui“  
                                                                 
(Vytautas Kaziela)

Vytautas Kaziela


Almanacho „Atokios stotys 24“ pristatyme (iš kairės į dešinę): Nerijus Cibulskas, Česlovas Skaržinskas, Diana Paklonskaitė, bibliotekos direktorė Laima Žėkienė, Vytautas Kaziela, Jonas Liniauskas

   Sausio 23-ąją Druskininkų viešojoje bibliotekoje pristatytas 14-asis Lietuvos periferijose ir emigracijoje kuriančių poetų kūrybos almanachas „Atokios stotys 24“. Renginio vedėja bibliotekos direktorė Laima Žėkienė priminė, kad šią dieną šviesios atminties poetei Nijolei Miliauskaitei sukaktų 75-eri metai. Visai neseniai mirė kitas brandus kūrėjas, buvęs Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas rašytojas Juozas Šikšnelis. Abu kūrėjai pagerbti tylos minute. 
   Almanacho sudarytojas – poetas, publicistas ir leidėjas Vytautas Kaziela. Pats sudarytojas - jau 30 metų Rašytojų sąjungos narys, 2024 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, o poezijos rinkinys ,,Neatsimerk, Viešpatie“ tais pačiais 2024 m. pelnė dar Metų knygos titulą. Jo poezijos kraitėje – per 10 eilėraščių rinkinių, kelios publicistikai ir vaikams skirtos knygos. Bendroje kūrybos kraitėje - per 40 leidinių. Šalia – alinantis, betgi svarbus žurnalisto darbas. Trumpai tariant, šio leidinio sudarytojas yra ypatingas - gerai pažįsta kūrybinio proceso visumą, žino problemas, o periferijos ar emigracijos autorius visų pirma išskiria tuo, kad jų kūrybos prieinamumas skaitytojams galbūt ribotas dėl visiems suprantamos priežasties - gyvenimo atokiau nuo didžiųjų miestų ar net savo šalies. Iš čia ir almanacho pavadinimas ,,Atokios stotys“. 
   Popietėje dalyvavo poetai Jonas Liniauskas, Diana Paklonskaitė, Nerijus Cibulskas su žmona, Česlovas Skaržinskas bei miesto žmonės, kuriuos galime pavadinti nuolatiniais kultūrinių renginių lankytojais. Pastariesiems šie dalykai yra savotiškas gyvenimo papildas, be kurio jie tiesiog negali egzistuoti. Čia, Viešojoje bibliotekoje, yra jų ,,užeiga“, dažnas apsilankymas. Toliau viskas vyko įprasta tvarka. Skaitomi pasirinkti eilėraščiai, dalijamasi įspūdžiais. Solidus leidinys. Pateikti 32–ių autorių kūriniai. Nurodyta tik jų vardai ir pavardės. Nė vienas jų nepristatomas galbūt sąmoningai – skaitytojui laisvė įvertinti, atmesti ar giliai širdies kamputyje paslėpti bei saugoti jų sukurtus vaizdinius, laikmečio egzistencines būsenas. Galbūt netgi susitapatinti su kūrėjo vertybėmis, egzistenciniu nerimu ar sarkazmu, žvelgiant į užuominas apie dabarties gyvensenos ypatumus. Juolab įsigyti tokį almanachą, kaip naudingą, pažintinę knygą, atveriančią gyvą kūrėjų žodį. Pirmuosius puslapius atveria N.Cibulskas, o paskutinius užveria sudarytojas, leidėjas ir poetas V.Kaziela. Tikiu, kad šis almanachas ras vietą mūsų gyvenime. Vartysime puslapius ir galbūt įtrauksime į savo kasdienybės rutinos išskirtinę laiko atkarpą – pavyzdžiui, ,,Vakaras su knyga“. Tokią skaitymo terapiją atrado ir sau išskiria ne vienas ir ne viena. Žinau.
   Tuoj po oficialaus pristatymo, padėkojimų ir apdovanojimų pasidalijimas įspūdžiais buvo tęsiamas kamerinėje erdvėje – mažyčiame svečių kambaryje prie arbatos puodelio. Buvo jauku, pagyvėjo pokalbis, o jauniausi kūrėjai - druskininkiečiai N.Cibulskas ir jo žmona - savotiškai pabaigė renginį. Jie pakilo, atsiprašė ir nurodė priežastį - ,,važiuojam į Ratnyčią vaiko pasiimti“. Pirmame aukšte dar triūsė darbuotojos. Laikas baigti darbą. Už lango – dar vis rudeniškas viduržiemio vakaras. 
   V.Kazielą ,,užfiksavau“ 2024 m. rudenį, kai Druskininkuose vyko jau daug metų įsitvirtinęs Poetinis ruduo. Čia kasmet susirenka irgi, galima sakyti, giminiškos sielos. Labai nudžiugau, kad buvo proga ne tik pamatyti, pagirdėti, bet sienoje plačiu masteliu matyti autorių skaitomus tekstus. Šiuolaikinę poeziją kartais prilyginu kryžiažodžiui, kurį ne kiekvienam lemta išspręsti – reikia įsigilinimo. Į sąmonę lenda kontekstai, juos tenka išžvejoti iš gilumos. Arba grįžti be laimikio, turint galvoje mintį – kitąsyk pagausiu (esmę, jausmą, būseną ar ką kita). Tenka mintyse susidėti skyrybos ženklus, tada tekstas truputėlį atsiveria. Arba ne. Tuomet belieka pasigrožėti gimtosios kalbos galimybėmis. Kaip teigė Henrikas Radauskas, kad lietuvių kalba yra geriausias įrankis eilėraščiams kurti. Dar imponuoja eilėraščių architektūra, nutylėjimai, netikėtumai, kurie išjudina iš rutinos ar prisnūdimo. Esu įsitikinusi, kad šie žmonės, kuriuos girdėjau, negali nekurti. Telanko juos tokia sėkmė, kuri paliečia skaitytojus. Taigi, kaip sakiau, V.Kazielą panorau pakalbinti jau tada. Gal ir gerai, kad tuomet gavau tik kontaktinius duomenis. Betgi ir dabar ruduo. Esu gerai susipažinusi su jo poezijos knyga ,,Neatsimerk, Viešpatie“. Viešpats beveik nepasirodo, o ir Ukrainos vardas nekartojamas. Malonu, kad gerbiamas laureatas ir Metų knygos autorius V.Kaziela sutiko atsakyti į pateiktus klausimus.
   - Susitikime pasakėte, kad esate tikintis žmogus. Ar tai lėmė rinkinio pavadinimą, kaip raktą, kuris atveria svarbiausią mintį, būseną?
   - Taip, esu tikintis žmogus ir į tikėjimą atėjau ne studijuodamas religijas, o per skaudžias gyvenimo patirtis. Esame netobuli Dievo vaikai. Ir ne Dievas sukūrė netobulą pasaulį, o mes jį tobulindami padarėme tokį. Kodėl aš taip pavadinau šitą knygą? Neatsimerk, Viešpatie, kad nepamatytum, kas su mumis atsitiko. Arba, paprasčiau, mes stipriai prisidirbome. Aš neprašau Dievo, kad jis ateitų ir viską sutvarkytų. Aš prašau Dievo suteikti mums galimybę patiems susitvarkyti. Ir tik tada, kai pamatysiu, kad, nepaisant visų mūsų pastangų, mums tai nepavyko, galėsiu pasakyti: atsimerk, Viešpatie! Ir dar kartą išgelbėk mus nuo šito baisaus karo. Išgelbėk mus nuo mūsų pačių. Mes esame negailestingi savo Viešpačiui, tai mes, o ne kas kitas kasdien jį kalame prie kryžiaus.
   - Šioje erdvėje, bibliotekoje, kuri mums asocijuojas su kultūros sklaida, aš jus matau dažnokai. Kas jus sieja su Druskininkais, juk darbuojatės savame krašte - Utenoje?
   - Jau keturiasdešimt metų gyvenu Utenoje. Čia gyvena mano vaikai ir anūkai. Čia mano tėvų kapai. O Druskininkai mano ramybės uostas. Ir čia aš atvažiuoju, kad po sunkaus darbo atgaučiau pusiausvyrą. Susidėliočiau viską savyje. O Dzūkijos pušynai išvalytų mano galvą ir sielą. Žinoma, dabar jau galėčiau pabūti ilgiau, bet neleidžia mano vis nepabaigiami darbai: esu įkūręs leidyklą ir esu ne tik leidėjas, bet ir redaktorius. Per metus išleidžiame 10–15 knygų. O tai yra labai daug. Butą Druskininkuose pirkau galvodamas apie senatvę... Gal, sakau, ji dar neatėjo? Keista, bet Druskininkuose nesijaučiu svetimas. Myliu šį miestą ir žmones. O ir jie pamažu atranda mane, mano kūrybą.
   - Man visi šio rinkinio „Neatsimerk, Viešpatie“ eilėraščiai atrodė jausmo palytėti bei minties subrandinti. Kažkodėl ypač įsiminė ,,Skeveldros“. Kodėl taip pavadinote? Ar jums visada pavadinimas yra toks reikšmingas? Juk daugelyje apsieinama be pavadinimų? Nuo ko tai priklauso?
   - Tokia yra visa mano kūryba. Už mano nugaros didžiulė gyvenimiškoji patirtis. Aš nesėdžiu kaip ta karalaitė pilies bokšte ir man nereikia nieko išgalvoti. Rašau tik tai, kas mane jaudina ir ką man skauda. Mane labai palietė karas Ukrainoje. Ten žūsta žmonės, griūva namai, kaukia pavojaus sirenos. Nors gyvename už 1000 kilometrų nuo fronto linijos, bet krintančių bombų skeveldros pasiekia ir mus. Visas Ukrainai skirtas knygos skyrius yra mano, kaip europiečio, požiūris, mano reakcija į šį baisų karą.
   - Beje, kaipgi su tais skyrybos ženklais? Ar tai pasitikėjimas skaitytojais, kurie galbūt taps kūrybos vyksmo dalyviais, modernumo raiška ar kiti dalykai? 
   - Dėl skyrybos ženklų galiu pasakyti tik tiek: man jie atrodo nereikalingi. Čia paliekama kūrybinė erdvė skaitytojui. Aš noriu, kad tarp rašytojo ir skaitytojo vyktų lygiavertis bendradarbiavimas. Ne vartojimas, o kūrybinis bendradarbiavimas. Sutikite, kad tą patį eilėraštį kiekvienas perskaitome kitaip.
   - Rinkinyje daug nebūties. Detalių, užuominų. Čia pacituosiu miniatiūrinį eilėraštį, kuris mane labiausiai paveikė: 
   Pasilabinu
   Su išgalvotu 
   Žmogumi
   Nulipu
   Išgalvotais laiptais
   Tiesiai
   į vakarą
   Jūra skaičiuoja akmenukus
   Nuskendusio 
   Berniuko saujoj.
   Manau, nesupyksite, jeigu pasiteirausiu, ar nebuvo lemtingas tas iššūkis, kai ,,Vaga“ pradangino jūsų pirmą eilėraščių rinkinį. Jūs atkūrėte iš atminties, galbūt perkūrėte, kad šis stotų į gretas su kitais – sėkmingesniais. Pavadinote jį ,,Dienų dugne“. Įvardijimas irgi daugiaprasmis – gal tai užuomina į būsenas. Ir šiandien paminėjote būsenas, kaip svarbiausią kūrinio genezės aspektą. 
   Kūrėjo atkaklumas, atkirtis, išbandymas ar kas kita?

   - Ne, tai nesusiję nei su mano pirmąja knyga, nei su jos istorija. Tiesiog mano gyvenime buvo daug mirties. Pats esu ne kartą ir ne du vaikščiojęs jos pakraštėliais. Šiek tiek daugiau nei prieš metus palaidojau savo Mamą, o netekties jausmas manęs iki šiol nepaleidžia. Dabar rašomoje knygoje vienas skyrius bus skirtas Mamai.
   - Na ir paskutinis klausimėlis – tradicinis. Ko palinkėtumėte druskininkiečiams? Ne paslaptis, kad mūsų miestas traukia savęsp būtent kuriančius žmones. Juolab dabar, kai jau tapo kultūros sostine?
   - Mylėti savo miestą. Jūs turite didžiulį turtą, puoselėkite ir saugokite jį. Druskininkai buvo verti tapti Lietuvos kultūros sostine. Ir ja tapo. Žinau, turėsite daug gražių ir prasmingų renginių. Ir šis almanacho „Atokios stotys“ pristatymas yra mūsų dovana Druskininkų žmonėms. Visi turėtų suprasti, kad kultūra ir menas vaikšto ne tik Vilniaus prospektais, bet ir kur kas mažesnių miestų šaligatviais.
   - „Esu būsenų poetas, todėl rašau tai, ką jaučiu ir išgyvenu asmeniškai“, teigėte ir šiame almanacho pristatyme. Kas lėmė tokį nusiteikimą?
   - Man būtų gaila laiko sėdėti kabinete ir „užsiimti kūryba“ – konstruoti eilėraštį. Rašau tik tada, kai negaliu nerašyti, iškosėju su krauju. Turiu eilėraštį išgyventi, išnešioti savyje. Stengiuosi nemeluoti nei gyvenime, nei kūryboje.

*  *  *

   Popietė neprailgo. Išsiskirstėme. Visi mes esame Kelyje. Einame, praeiname, susitinkame, pasilabiname, išsiskiriame. Nežinia, kas svarbiau – ėjimas ar kryptis? O gal visai kas kita?

Kalbino Izabelė Ūsienė

 

 

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO MENO PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

  Netekome žinomo architekto ir meno kūrėjo 


GERARDAS STANISLOVAS ALGIRDAS ŠATŪNAS 
1938 03 16 – 2025 01 18

   Š. m. sausio 18 d. Amžinybės keliu išėjo žinomas druskininkietis architektas, meninės fotografijos ir vitražo kūrėjas Gerardas Stanislovas Algirdas Šatūnas. 
   G.S.A. Šatūną galima tituluoti gyvybingiausiu Druskininkų fotografų klubo nariu, kuris vien tik pastaruoju metu surengė penkias savo kūrybos parodas. Praėjusių metų pabaigoje atidarytos „Susigrąžintos žiemos akimirkos“ Druskininkų kavinėje „Vero Cafe“ bei „Susigrąžinto laiko akimirkos“ Vieciūnų bibliotekoje iki šiol eksponuojamos. Pasak bičiulių, Gerardas per savo solidžią 86-erių metų patirtį sukaupęs tiek fotojuostų negatyvų, jog jų pakaktų per metus bent 10 autorinių parodų surengti. Praeities nuotraukų, turinčių išliekamąją vertę, paruošimui eksponuoti reikia investicijų, kurių tam G.S.A. Šatūnas negailėdavo. Fotografija užsiiminėjęs nuo 1953 metų Šatūnų namo palėpėje tėvo, brolio ir paties įrengtoje fotolaboratorijoje jis liko ištikimas tradiciniams juostiniams fotoaparatams bei juodai-baltoms nuotraukoms. 
   Daugiau nei dešimtmetis, kai kūrybiškai aktyvus G.S.A. Šatūnas atsakingai ir apgalvotai ruošė personalines fotografijų parodas ne tik Druskininkuose. 2020 m. pavasarį buvo atidaryta Gerardo Stanislovo Algirdo fotoparoda iš ciklo „Laiko ženklai“, 5-oji autoriaus šio ciklo ekspozicija Druskininkuose nuo 2012-ųjų metų. Juodai- baltų nuotraukų, 1953-1957 m. fotografuotų juosteliniu fotoaparatu „Smena“, kurį autoriui padovanojo tėvas, ciklą po to pratęsė tokio paties pavadinimo parodos, aprėpusios vėlesnio laikotarpio pastebėjimus, atspindinčios laiko tėkmę, liudijančios trapios būties įvykius. 
   Prieš šešetą metų Druskininkuose buvo eksponuojama G.S.A. Šatūno fotografijos paroda „Susitikimas Jeruzalėje”, turinti skausmingą ir tuosyk šviesią priešistorę. Tai akimirkos, užfiksuotos viešint Izraelyje, kur buvo pakviestas žydaitės „sesers” Emmos Kaplan, kurią karo metais Šiauliuose slėpė G.S.A. Šatūno tėvai. Holokausto muziejuje Izraelyje Gerardas Algirdas Stanislovas išvydo įamžintas savo tėvų žydų gelbėtojų Onos ir Stanislovo Šatūnų pavardes. Deja, jau po mirties tėvas Prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanotas žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už ypatingą pasižymėjimą gelbėjant žūvantį žmogų. Šiuo kryžiumi apdovanojami asmenys, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones nuo nacių genocido. 1941 m. Stanislovas Šatūnas slapta iš Šiaulių geto parsivedė namo savo draugų Kaplanų 7-metę dukrą Emmą ir ją slapstė iki karo pabaigos sandėliuko kambarėlyje. Tėvų griežtu nurodymu keturi broliukai Šatūnai šiukštu niekam neprasitarė, kad turi „seserį” žydaitę. Po karo Emma emigravo su teta į Izraelį,o su broliais Šatūnais susitiko tik po 15-os metų. 1980 m. ji aplankė Šatūnų šeimą Druskininkuose. 
   2022 m. rudenį G.S.A. Šatūnas kavinėje „Vero Cafe“ pristatė originalią meninės fotografijos parodą pavadinimu „COVID -19. Migrantai. Karas“, asociatyviai atsiliepiančią į tuometines aktualijas. Tų pačių metų tą pačią dieną kovo 4-ąją likimas surežisavo atverti dvi druskininkiečio G.A.S. Šatūno kūrybos parodas: bendrą su sūnumi žinomu menininku Gerardu Raitu Šatūnu vitražo parodą „2G.Ezoterika ir abstrakcija“ Kėdainiuose ir autorinę fotografijos parodą „Laiko ženklai“ „Vero Cafe“ kavinėje Druskininkuose. 
   2020 m. vasarą G.S.A. Šatūno vitražų paroda „Abstrakcija“ atidaryta V. K. Jonyno galerijoje. Jos organizatoriai pastebėjo, kad kurdamas vitražus G.S.A. Šatūnas idėjų semiasi iš fotografijų, aplinkos stebėjimo. Savo simpatijas menininkas atiduoda tradicinio vitražo, plono stiklo ir švino konstrukcijos technikai. Tai – kūriniai, nesusiję su realybe, neatkartojantys nė vieno žinomo daikto ar reiškinio. Abstrakcija dažniausiai kuriama be parengtinio piešinio, kylanti spontaniškai iš dailininko santykio su plokštuma ir medžiaga, laisvai plėtojama tema ir kompozicija. Išraiškinga, ryški spalvų paletė suteikia abstrakcijai savitas nuotaikas. Stebina, neįpareigoja ir neapsunkina žiūrovo iš anksto užduotomis temomis, o kiekvienas abstrakcijoje gali regėti tai, ką nori. Autorius sąmoningai nesuteikia savo darbams pavadinimų, kad neįspraustų jų ir žiūrovo į rėmus. 
   Su vitražo menu G.S.A. Šatūną supažindino jo brolis Konstantinas Eugenijus Šatūnas, baigęs Vilniaus dailės institute vitražo specialybę, jis kvietė į pagalbą vykdydamas įvairius užsakymus. Dirbdamas kartu su broliu, G.S.A. Šatūnas sužinojo nemažai vitražo meno paslapčių ir pats pasuko jo kūrybos keliu. Nors iš pradžių rinkosi kitą profesiją, po 1962-aisiais baigtų studijų tuomečio Kauno politechnikos instituto Statybos ir architektūros fakultete dirbo Šilutėje vyriausiuoju architektu. Beveik po dešimtmečio persikėlė į Druskininkus, kur toliau darbavosi instituto „Komprojektas“ filiale. Kai tapo laisvesnis nuo pagrindinio darbo (projektavimo), ėmėsi fotografijos ir širdžiai mielo „žaidimo“ spalvomis bei linijomis su spalvotais stiklais – vitražo meno. Daugelis bičiulių įsitikino G.S.A. Šatūno dosnumu dovanojant jiems savo sukurtus vitražiukus.

*  *  * 

   Amžinojo poilsio G.S.A. Šatūnas atgulė Druskininkų senosiose kapinėse, šalia tėvo Stanislovo. 
   Dėl netekties nuoširdžiai užjaučiame Gerardo Stanislovo Algirdo Šatūno šeimą ir artimuosius.

Druskininkų fotografų klubas ir bičiuliai


G.S.A. Šatūnas (viduryje) su bičiuliais savo fotoparodos “Laiko ženklai” atidaryme 2022 m.


   Gerardas Algirdas Stanislovas Šatūnas gimė 1938 m. Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais su tėvais apsistojo Šiauliuose, Vaisių gatvės name prie senojo miesto parko. 
   Gerardo tėvas Stasys įsidarbino Chaimo Frenkelio odos fabrike, kuriame vokiečių okupacijos metais buvo gaminama produkcija vokiečių kariuomenės reikmėms. Pagrindinę darbo jėgą sudarė Šiauliuose įkurto žydų geto gyventojai. Tuo pat metu tėvas Stasys, rizikuodamas šeimos saugumu, nusprendė išgelbėti bendradarbio žydo Kaplano dukrą Emmą, kurią, padedant ir sūnui Gerardui, išsivedė iš akylai saugomos geto teritorijos. Tarybiniais metais Emma Kaplan sėkmingai baigė studijas Vilniaus universitete bei emigravo į Izraelį. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Emma atvykdavo į Vilniaus universitetą skaityti paskaitų. 2014 m. Gerardas su sūnumi svečiavosi Jeruzalėje pas „giminaitę“ ir savo viešnagės įspūdžius užfiksavo nuotraukose, kurias eksponavo parodoje „Susitikimas Jeruzalėje“ restorane „Vitaminas B12“ Druskininkuose (2018 m.). 
   1957 m. Gerardas baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, kurioje piešimo pamokas vedė žinomas menininkas, pedagogas, fotografas, kraštotyrininkas, vienas iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje Gerardas Bagdonavičius. Būdamas moksleiviu kartu su broliu Kostu pradėjo užsiiminėti fotografija, namo palėpėje su tėvu įsirengė nedidelę fotolaboratoriją. To laikotarpio užfiksuotas akimirkas Gerardas eksponavo Druskininkų kavinėje „Boulangerie“ surengtoje parodėlėje „Laiko ženklai 1“ (2012 m.). 
   1958 m. Gerardas Algirdas Stanislovas įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą studijuoti architekto specialybės. 1962 m. paruošė ir apgynė KPI vertinimo komisijoje diplominį darbą „Kino teatro Kaune architektūrinis – konstruktyvinis sprendimas“. 1957–1962 m. laikotarpio fotografijų paroda „Laiko ženklai 2“ buvo eksponuota kavinėje „Boulangerie“ (2012 m.).
   Diplomuotas architektas buvo paskirtas dirbti Šilutės rajono vyriausiuoju architektu. Šiame Mažosios Lietuvos mieste su žmona, pedagoge Veronika susilaukė dviejų sūnų Dariaus ir Gerardo. Aukštos ir atsakingos vyr. architekto pareigos įpareigojo atidžiai planuoti ir prižiūrėti pramonės, žemės ūkio statybos objektų, rajono miestelių naujų individualių namų projektus, išsaugoti vokiečių laikotarpio urbanistikos statinius. 1962–1970 m. gyvenimo Šilutėje laikotarpio fotografijų paroda buvo eksponuota kavinėje „Boulangerie“ (2013 m.). 
   1970 m. Šatūnų šeima persikėlė gyventi į Druskininkus. G.S.A. Šatūnas Komprojekto Druskininkų skyriuje darbavosi prie gyvenamųjų namų konstruktyvinių brėžinių projektų, pramonės statinių rekonstrukcijų įgyvendinimo, individualių namų projektavimo. 
   Gerardo fotografijų parodos buvo eksponuotos Druskininkų viešbučio „Pušynas“ vestibiulyje (2012 m.), Mažojoje galerijoje, SPA Vilnius konferencijų centre (2013 m.), kavinėje – kepyklėlėje „Boulangerie“ (paroda „Sanssouci“, 2015 m.), restorane „Vitaminas B12“ (paroda „Šventoji“, 2017 m., paroda „Sidė“, 2019 m., paroda „Laiko ženklai 5“, 2020 m.), kavinėje „Vero Cafe“ - „Kovidas, migracija, karas“, Liškiavos kultūros centre - vitražų ir fotografijų paroda, 2023 m., kavinėje „Vero Cafe“ -„Gyvenimo akimirkos“, 2024 m. Šioje parodoje autorius eksponavo pokario laikotarpio ir šių dienų fotoakimirkas, kurios virto asmeninio gyvenimo atminties ženklais. Praėjusiais metais surengtos G.S.A. Šatūno vitražų ir fotografijų parodos Veisiejų kraštotyros bei Kapčiamiesčio E.Pliaterytės muziejuose. Šuo metu kavinėje „Vero Cafe“ tebeeksponuojama paroda „Susigrąžintos žiemos akimirkos“.
   Daugelį metų Gerardas A.S. Šatūnas laisvalaikiu kurė vitražus iš plono, montuoto švino juostelėmis, spalvoto stiklo, stalo šviestuvus. Nedidelio formato kūriniuose dominuoja dekoratyviniai motyvai ir abstrakcinės kompozicijos. Sukūrė heraldinės tematikos vitražų. Juose atsispindi autoriaus ryškus vaizduotės ritminis žaismas, statiškos ir dinamiškos, banguojančios kompozicijų formos, linijos. Autorius buvo ištikimas tradicinei klasikinei vitražo technikai. 

 

 

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO MENO PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

  Druskininkų metraštininko gyvenimo darbai 


VYTAUTAS VALENTUKEVIČIUS 
1931 10 02 – 2025 01 28 

IN MEMORIAM 

   Sausio 28-ąją po sunkios ligos Amžinybė priglaudė žinomą druskininkietį Vytautą Valentukevičių, kurio pristatinėti nebūtina, nes beveik visa jo gyvastis ir darbai susiję su mūsų bendruomenės bei krašto istorija, vietine bendryste, Sąjūdžiu ir dar daug kuo, nes buvo veiklus ir aktyvus, daugelyje renginių esantis, apie viską savo principingą nuomonę turintis. Vytautas, ilgametis „Druskonio“ bendradarbis ir patarėjas, paskutinįsyk mūsų laikraštyje išsisakė praėjusių metų vasarą, pakritikuodamas Vilniaus alėjos pradžioje pastatytą „Sūručio“ skulptūrą. 
   Pagerbdami Druskininkų senbuvio, uolaus savo krašto patrioto, istoriko V.Valentukevičiaus atminimą, primename mūsų pokalbį 2021 metais „Druskonyje“ jo 90-ojo jubiliejaus proga, pavadintą „Per savo 90 metų gimtinės nei blogais darbais, nei blogais žodžiais neteršiau“, kuris apibendrina žinomo druskininkiečio gyvenimo darbus. 
   - Besidomintys mūsų kurorto ir krašto istorija Jus, Vytautai, dažnai pavadina Druskininkų enciklopedija arba tiesiog vietiniu metraštininku. Kada pradėjote svarbiausių Druskininkų įvykių metraštį? 
   - Druskininkais susidomėjau, vaikščiodamas paskui karves, kai gydyklų parke skambėdavo nuostabi muzika, kuri užkurdavo, užburdavo dvasioje slapčiausius jausmus. Iki šiolei girdžiu simfoninio orkestro garsus, kurie ragina suktis valso sūkuryje. Kiekvieną sekmadienį girdėdavau sodrų bažnyčios varpo gausmą ir žinodavau, kad iki šventų mišių pradžios beliko pusvalandis. Skubėdavau į Ratnyčios bažnytėlę. Druskininkai tuomet dar likdavo tabu. 
   Vartai į Druskininkus „atsivėrė“, kai jaunimas iš visų aplinkinių kaimų plūstelėjo į mieste įkurtą progimnaziją. Mokslo šventovė įsikūrė T.Kosciuškos gatvėje, 12-uoju numeriu pažymėtame pastate. Miestas praklego lietuviškai. Atsivertė nauji Druskininkų istorijos puslapiai. Visi galėjome rašyti, ką panorėję. 
   Pradžioje dairiausi. Norėjau miestą pažinti. Rusų kalbos nemokėjau. Stebėjau sovietinių kariškių, kurie atvyko po Berlyno šturmo ir aplinkiniuose kaimuose plėšikavo, gyvenimo būdą ir elgseną. Jie išlauždavo namų duris, šeimininkus suvarydavo į kampą, pastatydavo sargybinį ir ieškodavo, ką nugvelbti. Stebėjau įvykius ir galvojau, ką daryti. Kaip pasielgti, kai tavo durys, užremtos storomis lentomis, daužomos apie pusvalandį, kai tavo kaimynai jau atsidūrę nelaimėje? Rašyti negalėjau, nes nebuvo ant ko... Nebuvo sąsiuvinių. Per pamokas džiaugdavomės, turėdami kokią nors skiautelę popieriaus, nesvarbu kokio... 
   - Neseniai „Druskonyje“ spausdinome jūsų rašinių ciklą apie susitikimus Druskininkuose su žymiais rašytojais ir poetais, išleidote knygas „Sąjūdžio žingsniai Druskininkuose“ ,„Druskininkų raidos chronologija“, „Druskininkų istorijos“, du Druskininkų istorinius kalendorius.... Ką dar?
   - Pradėjau rašinėti apie 1953 metus, mirus šalies diktatoriui. Tai dariau su baime: rašiau, plėšiau ir vėl rašiau... Rimčiau pradėjau fiksuoti karo įvykius, „Druskininkų išvadavimą“. 1986-1988 metais susidomėjau Lietuvos partizanų judėjimu. Vaikščiojau po kaimus ir užrašinėjau gyvų partizanų pasakojimus. Ketverius metus sėdėjau archyvuose Vilniuje, Alytuje, ir visa tai labai glaustai atgulė knygose „Druskininkų raidos chronologija“ I t, II t (reikėtų išleisti ir III-ąjį tomą), „Žmonių likimai Druskininkų krašto okupacijų metais“. Artimiausiu matu pasirodys „Druskininkai. Auros šviesoje“. 
   - Kokias temas naujausias jūsų leidinys aprėps? 
   - Knyga „Druskininkai. Auros šviesoje“, kuri jau yra spaustuvėje, tai rašiniai literatūrine ir istorine tematika. Tai pokalbiai su poetais ir rašytojais, „Poetinių pavasarių“ dalyviais, prasidėję 1968 m. Publikuoju pokalbius Druskininkuose su Eduardu Mieželaičiu, Juozu Baltušiu, Vytautu Petru Blože, Imantu Zieduoniu, Stasiu Žaldoku, garsiu vertėju Antanu Dambrausku, darbo kolega sanatorijoje „Saulutė“. Antroje knygos dalyje publikuoju Kornelijaus Platelio Sąjūdžio metais skaitytus tekstus, kurie ir šiandien yra aktualūs, turi išliekamąją vertę. 
   - Visą savo gyvenimą „rausėtės“ po Druskininkų ir šio krašto istoriją, rinkot ir skelbėt atrastus naujus istorinius faktus, priminėt nepelnytai užmirštus mūsų miesto žmones ir jų darbus... Kokie istoriniai Druskininkų įvykiai nustebino atradimo džiaugsmu, kokie vietiniai žmonės, be žinomų ir šlovinamų, jums yra autoritetai?
   - Rausiausi ir tebesirausiu dokumentuose apie Dainavos krašto vieną gražiausių ir reikšmingiausių miestų – Druskininkus. Merkiniškiai krauna lapą prie lapo savo miestelio istorinius dokumentus ir metrikas apie buvusią Dainavos sostinę, išgarsintą legendų, pasakojimus apie Prezidento Antano Smetonos žavėjimąsi Merkine, jos gamta ir žmonių svetingumu. Dainava turi perliukų, tik mokėkime jais džiaugtis, rodyti svečiui, apie juos pasakoti, tarkim, apie mūsų miškų džiovintus baravykus, kurie savo skoniu ir kvapu prilygsta triufeliams, kaip rašoma knygoje apie Merkinę. Žmogaus valioje yra gamta ir jos teikiamos gėrybės. Nepadorus elgesys su žmogumi gimdo jame nepadorumus gamtos atžvilgiu. Kenčia visuomenė. Bujoja neapykanta, apgaulė, melas, užmarštis žmonių, kurie daro gražius ir prasmingus darbus, dešimtmečiais garsina Druskininkus ir Lietuvą pasaulyje. Skaudu, bet netoliaregiškumas klesti, ir dėl to kenčia kurorto kultūra. 
   Nepelnytai užmirštų mūsų miesto žmonių yra labai daug: Stasys Kondraška, Kazimieras Vilutis, Domininkas ir Petras Viščiniai, L.Baranovskis, Eugenija Levicka, Karolis Dineika, Antanas Dambrauskas, Albina Dalibogaitė, Vincas Tekorius, Albinas Gaidys, Elena Kriaučiūnaitė, Irena Rutkauskienė, Aušra ir Romualdas Šilinskai, Kornelijus Platelis, Vladas Ereminas ir daugelis kitų. 
   - Buvote vienas pirmųjų Druskininkų sąjūdiečių. Kas paskatino Jus taip staigiai apsispręsti Lietuvos nepriklausomybės byloje, kai daugelis vietinių tesižvalgė, kuo viskas baigsis ir neskubėjo imtis laisvėjimo darbų? Matyt, ne vien pakilius jausmus kėlė Sąjūdžio pradžia? Buvo juk ir nežinios, ir netikrumo?
   - Staigiai apsispręsti Lietuvos laisvėjimo byloje padėjo kasdieninis gyvenimas su ašaromis Lenino gatvės 17-uoju numeriu pažymėtame name, nes sovietų valdžia nelaikė manęs žmogumi. Užsisklęsdavau ir skaitydavau partizanų laikraštį „Laisvės varpas“, kuris buvo leidžiamas Degimų bunkeryje Skroblaus upės kairiajame krante, „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kitą pogrindinę literatūrą. 
   Augau Neravų kaime garsiojo kalvio ir staliaus Aleksandro Laukionio šeimoje. Gimiau ir gyvenau Viršurodukio kaime, kur įvyko Lietuvos ir Lenkijos pasieniečių konfliktas. Lemtis „atėmė“ iš manęs ginklą ir netapau partizanu... Užtat Sąjūdžio nariu tapau akimirksniu. Buvau Sąjūdžio tarybos narys, dalyvavau Sąjūdžio suvažiavimuose, vadovavau į Baltijos kelią vykstančiai 39 autobusų bei dar apie 10 mažų autobusiukų kolonai. Jais pagal sąrašą į Baltijos kelią vyko 2009 druskininkiečiai. Kelio Vilnius-Ukmergė 41-ame kilometre, prie Gintaro Žilio pastatyto kryžiaus, vedžiau renginį, kuriame pasisakė ir prof. Antanas Buračas, ir kiti įžymūs žmonės. Parlamentarai apdovanojo dviem medaliais, sidabriniu ir bronziniu, Seimo 100-mečio ženkliuku, sveikinimais, bet ne tai svarbu. Sąjūdžio pradžioje tikėjau tuo, ką dariau, negalvodamas, kuo visa tai baigsis. Kadangi nebuvau Lietuvos partizanu, tai atitaisiau, tapdamas Sąjūdžio nariu. 
Išgyvenu 91-uosius metus vien dėl to, kad mane pasiėmė auginti mamos brolis. Pramokau iš jo kalvystės amato. Dažnai girdžiu priekalo garsus ir Dzimniaus upelio, ant kurio kranto stovėjo kalvė, almėjimą. 
   - Ar išliko druskininkiečių sąjūdiečių solidarumas, būtinas dabarties valdžios darbams principingai įvertinti? Berods jie po įvairias partijas išsibarstė ir vieningą balsą prarado? 
   - Sąjūdžio susibūrimų euforija, žmonių nuoširdumas ir atsivėrimas gyvavo apie trejetą metų. Po 1990-ųjų ėmė silpnėti, kai į valdžią sugrįžo senoji nomenklatūra. Reikėtų televizijai pakartoti TV laidą, kurioje Sibiro žiniuonė atsako, jog V.Lansbergis laimės, tačiau jo pergalės įtvirtinimas tęsis labai ilgai... 
   Pirmaisiais Sąjūdžio metais Lietuvos partizanai ir laisvės kovotojai buvo nuoširdūs, dalijosi mintimis, bet greitai pokalbiai pradėjo rauktis ir peraugo į garsinimąsi nebūtais dalykais. Šiandien žmonių, ištisomis paromis važinėjusių į Vilnių ginti parlamento rūmų, tarsi nebeliko, jų niekas nekalbina. 
   - Kas jus kaip istoriką, Lietuvos pilietį ir Druskininkų senbuvį šiuo metu trikdo? Ar kartais nenusiviliat, jog ne už tokią dabartį kovojot? 
   - Kaip jau minėjau, šiandien mane trikdo Sausio 13-osios laisvės gynėjų, tokių kaip mano dukra, išgyvenusi tą pačią skaudžiausią naktį, kai prie TV bokšto liejosi kraujas ir sprendėsi tautos likimas, užmarštis. Tiek mano dukra, tiek aš esam laimingi, kad gyvenam laisvoj Lietuvoj, tačiau mūsų džiaugsmą užgožia bedvasiai skriaudikai, kuriems nerūpi visos tautos gerovė. Laisvoj Lietuvoj ir vargt, ir skriaudas išgyvent maloniau. Viduje visada buvau pakankamai laisvas, nors sovietmečiu mane ujo skundikai- išdavikai iš „Saulutės“ sanatorijos, meno gaminių įmonės, švietimo įstaigų. Žinau jų vardus ir pavardes. Neabejoju, kad jie savo darbelius prisimena. Tegu sau laimingai gyvena laisvoje Lietuvoje ir jos neteršia. 
   - Kokį „didžiausią turtą“ per 90-ies metų patirtį užgyvenot? 
   - Vienas iš didžiausių mano turtų, kad per 90 metų savo gimtosios Lietuvos nei blogais darbais ar žodžiais, nei šiukšlėmis iš kišenės neteršiau. Sukaupiau daug knygų, literatūros ir kitokios medžiagos apie Druskininkus ir Lietuvą. Užauginau dorus vaikus, kurie dirbo ir tebedirba atsakinguose postuose. Anūkas baigė teisės mokslus ir dirba, kitas anūkas šiais metais baigė „Ryto“ gimnaziją keturiais šimtukais ir pradėjo studijas Vilniaus universitete. Jauniausioji anūkė mokosi 9-oje gimnazijos klasėje. Neužgyvenome jokių materialinių turtų, be būstų, kuriuose gyvename ir kuriuos nuolatos puošia Lietuvos trispalvė ir istorinė tautos vėliavos.

*  *  *

   V.Valentukevičius amžinojo poilsio atgulė sausio 30 d. šalia tėvų Druskininkų kapinėse Ratnyčioje. Dėl skaudžios netekties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą bei artimuosius. 

„Druskonio“ redakcija 


Vytautas Valentukevičius išvykoje į šv. Lipką Lenkijoje


    Vytautas Valentukevičius gimė 1931 m. spalio 2 d. Viršurodukio kaime, augo Neravuose. Mokėsi Druskininkų gimnazijoje. Studijavo istoriją Vilniaus universitete. Mokytojavo Druskininkų 1-oje, 2-oje ir jaunimo vidurinėse mokyklose. Dirbo M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje, kelionių ir ekskursijų biure, „Saulutės“ sanatorijoje, tarptautinių santykių lektoriumi. Buvo Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Druskininkų skyriaus pirmininkas, paminklotvarkininkas, Sąjūdžio tarybos ir miesto tarybos narys.


Paieška