Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Nuoširdžiai apie mažo ūgio didį žmogų

Laimutė Raugevičienė (pirmoji iš kairės) su V.Krėvės muziejaus viešniomis lituanistėmis


Druskininkų ,,Ryto” gimnazijos abiturientai su klasės vadove V.Krėvės memorialiniame muziejuje Subartonyse


V.Krėvės biustas Druskininkuose
                                  Straipsnio autorės ir L.Raugevičienės nuotr.

Izabelė ŪSIENĖ

   Vincas Krėvė – Mickevičius yra lietuvių prozininkas, dramaturgas, literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas, žmogus, palikęs ženklų pėdsaką literatūroje ir kultūroje. Išeivijoje buvo vertinamas, pastebėtas, betgi pareiškęs norą būti palaidotas gimtinėje, Subartonių kaime, šalia savo artimųjų. Jo valia jau po kūrėjo mirties įvykdyta. Rašytojo kūriniai ir visuomeninė veikla rado atgarsį lietuvių kultūroje, o Dainavos krašto menininkai įprasmino jo veikėjus savo kūryboje, istorikai neužmiršo V.Krėvės laikysenos, tapus politiniu veikėju. 
   Druskininkuose rasime Vinco Krėvės gatvę ir kuklutį rašytojo biustą kitapus „Vynotekos“ parduotuvės. Tikėtina, kad kažkada atsiras ženklesnis klasiko atminimo įamžinimas. Tiesa, medžio drožėjas Antanas Česnulis savo muziejuje po atviru dangumi Jaskonių kaime skulptūrose pavaizdavo veikėjus iš V. Krėvės apysakos ,,Pas dangaus vartus“, nepamirštas ir skerdžius Lapinas iš apsakymo ,,Skerdžius“. Mokinių vadovėliuose tarp kitų chrestomatinių tekstų randame ir šio iškilaus menininko kūrinių. 
Visgi atidžiau ir giliau į V.Krėvės gyvenimą pažvelgė Merkinės bei Subartonių žmonės. Akivaizdu, kad čia kūrėjas gilesnes šaknis įleidęs, savo kraštą apdainavęs literatūriniuose padavimuose. Netgi netyla ginčai tarp kalbininkų ir istorikų, kaip geriau vadinti šį kraštą – Dainava ar Dzūkija? Kaip sako paprasti žmonės – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. 
   Vos atleidus karantino suvaržymus, į Subartonis plūstelėjo ekskursijų. Kvietė kultūriškai atsinaujinusi Merkinė, atgijo ir pasipildė Subartonių muziejus. Juolab kad šiuo metu jam vadovauja Laimutė Raugevičienė, ilgus metus rinkusi medžiagą apie Vincą Krėvę ir dėl asmeninių ryšių su rašytojo gimine. Kaip jai kilo sumanymas įgyvendinti seną svajonę ir muziejaus lankytojams atskleisti savo giminystės ryšius – apie tai ir norėjau pakalbinti gerbiamą Laimutę. Šiuo metu ji vadovauja muziejui. O veiklos nemažai. Atvažiuoja į Subartonis iš Prienų rajono (75 km į vieną pusę). Pirmiausia pakuria krosnis, kad lankytojai nesušaltų, apeina eksponatus, peržiūri ekskursantų registraciją, parengtus pasakojimus papildydama asmeniniais prisiminimais apie Subartonių kaimo žmones ir bendravimą su jais. Su dzūkišku užsidegimu pasakoja apie rašytoją tai, kas muziejuje sukaupta ir internetinėje spaudoje talpinama. Neslepia ateities planų, kaip šią vietovę, prisiglaudusią prie istoriškai garsios Merkinės, priartinti. O kaipgi kitaip, jeigu ne garsindama V.Krėvės asmenybės ir jo kūrybos šviesą? 
T   uomet, kai su buvusia ,,Atgimimo“ mokyklos direktore Danute Časiene ir jos kurso drauge lankėmės Subartonyse, dar visom spalvom plieskė bobų vasara. Muziejininkę užtikome kaip tik bebaigiančią iškūrenti abi krosnis. Kad jaukiau ir šilčiau būtų. 
O šiandien, po ilgokos pertraukos, kalbinu L.Raugevičienę virtualiai – taip, kaip mūsų ketinimus pakoregavo viruso ,,išmonės“. O ir už lango jau žiema. Neseniai, per pačias Kalėdas, švietė visu baltumu, o šiandien, įžengusi į 2022 metus, vėl žiūri į mus pavandenijusiomis apniukusio rudens akimis. Beje, 2022-ieji metai žymi ir V.Krėvės 140-tąjį jubiliejų. Iki spalio 19-tosios, rašytojo gimtadienio, dar toloka, bet Subartonyse tam kruopščiai ruošiamasi. 
   Džiugu ir malonu kalbinti entuziastingą muziejininkę apie tai, kaip jos gyvenimą pakeitė darbas būtent čia – klasiko tėviškėje. Lankymas – viešėjimas neprailgo, bet netruko prabėgti tos kelios valandos – lituanistės, kaip sako žmonės, ,,turėjo kalbos“. Malonu, kad Laimutė sutiko pabendrauti ir šįkart, jau virtualioje erdvėje, pačioje 2022–ųjų metų pradžioje.
   - Gerbiama Laimute, mums labai smalsu sužinoti, kaipgi atsidūrėte čia – Subartonyse?
   - 2020-ųjų gegužės mėnesį Merkinės krašto muziejus paskelbė atranką į Vinco Krėvės memorialinio muziejaus muziejininko vietą. Ankstesnė muziejininkė Evelina Buržinskienė pasirinko kitą pareigybę. Na, tada aš prisiminiau močiutės, Vinco Krėvės sesers Veronikos Mickevičiūtės – Lapėnienės, kuri gyveno Druskininkuose, norą saugoti rašytojo atminimą. Ji sakė: ,,Tu, Laimute, esi mokytoja, kaip ir mano brolis, turi saugoti atminimą. Beveik 40 metų muziejuje dirbo mano teta Veronika Kisielienė, kuri taip pat jautė pareigą bei pašaukimą pasakoti apie savo dėdę Vincą. Taigi dalyvavau Merkinės krašto muziejaus Vinco Krėvės memorialinio muziejaus muziejininko atrankoje ir... nelaimėjau, nes neatitikau kažkokių kriterijų. Neilgai trukus, pirmosios vietos laimėtojas dėl kažkokių priežasčių išėjo iš darbo ir tuomet mano svajonėms pagaliau buvo lemta išsipildyti. Taigi nuo 2021 m. gegužės 1 d. aš dirbu Subartonių Vinco Krėvės muziejuje.
   - Šiais laikais rašytojo gimtoji vieta atrodo kaip etnografinė sodyba, autentiškai atkurianti rašytojo laikmečio dvasią. Kaip pasijutote ,,kitokioje darbovietėje“? Turbūt radosi nemaža darbų, kuriuos norėjosi atlikti pirmiausia?
   - Po 35-erių metų darbo švietimo srityje pasijutau kaip atvykusi į savo prosenelių, močiutės gimtinę, nes vaikystės vasaromis dažnai atostogaudavome Subartonyse. Tiek visko žinau apie V.Krėvę - lankytasi muziejuje, jubiliejaus minėjimuose. Norėjau sukurti aplinką lankytojams, kad čia jiems būtų jauku, šilta ir įdomu, todėl išbandžiau įvairias edukacijas su skirtingo amžiaus lankytojais.
   - Kokius giminystės ryšius aptikote, suradote, dėl ko nusprendėte ne tik domėtis rašytojo gyvenimu, praturtinti prisiminimus kaip netolima giminaitė, bet ir savotiškai ,,apsigyventi“ Subartonyse kaip rašytojo gentainė?
   - Jau būdama antroje klasėje iš mamytės sužinojau, kad žymus rašytojas V.Krėvė yra mano tėvelio dėdė. Mano močiutė Monika Kazlauskienė, V.Krėvės sesuo, buvo ištremta į Sibiro platybes ir ten mirė. Net kapo nežinome. O štai jos vaikai ir anūkai yra rašytojo atminimo saugotojai. Sesers Monikos vaikus globojo kita sesuo Veronika Mickevičiūtė –Lapėnienė, todėl visi anūkai ją vadino močiute. Esu surinkusi daug medžiagos, visada domėjausi V. Krėvės gyvenimu ir kūryba, todėl norėjau visiems nuoširdžiai papasakoti, koks puikus žmogus, rašytojas, kultūros veikėjas V.Krėvė buvo ir kaip mylėjo savo kraštą bei Lietuvą.
   - Kas yra šio įdomaus sumanymo bendraminčiai, rėmėjai, dargi, sakyčiau, komanda? Kaip jums sekasi vykdyti šią misiją?
  
- Didžiausi rėmėjai ir palaikytojai yra mano šeima, giminės. Labai padeda Merkinės krašto muziejaus darbuotojai, su kuriais parašėme projektą kitų metų Krėvės jubiliejui ir laukiame atsakymo. Džiaugiuosi Subartonių kaimo gyventojais, kurie yra pirmieji pagalbininkai, kai reikia greitos pagalbos.
   - Kaip jums sekasi gyventi, staigiai pakeitus darbo profilį ir kaip vyksta V.Krėvės sodybos bei interjero atnaujinimas?
   - Žinote, švietimas ir kultūra labai susiję. Kadangi esu mokytoja, gidė, todėl man ši veikla labai įdomi ir galiu pasakyti, kad yra tas pats, kas pasiruošti pamokai, edukacijai ar ekskursijai. Turime aukų dėžutę, kur lankytojai gali aukoti muziejui. Už šiuos pinigus perku Krėvės knygas, kurių muziejus neturi. 
   - Iš tiesų neturėjo būti lengva šitaip ,,persikvalifikuoti“, nepaisant to, kad idėją brandinote ilgai, o medžiagą rinkote kantriai ir rūpestingai. Su kokiomis problemomis susidūrėte, įgyvendindama šią svajonę ir pareigą?
   - Paskutinius 12-a metų dirbau Birštono meno mokyklos direktore. Žinoma, buvo nelengva apsispręsti, bet džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes visas savo žinias, patirtį puikiai pritaikau muziejuje.
   - Kuo ir kaip pasipildė rašytojo biografija, galbūt išryškėjo asmenybės ir kūrybos ypatumai, paveikti jūsų giminystės ryšių?
   - Džiaugiuosi lankytojais, Subartonių kaimo gyventojais, kurie pasakoja įvairius su Krėve susijusius nutikimus. O paskutinis susitikimas su lankytojais davė gražų rezultatą – V. Krėvės kalbos, pasakytos 1952 m. švenčiant 70 metų jubiliejų JAV, įrašo kopiją, kurią galėsime naudoti muziejuje ekskursijų metu, nes pasirašėme sutartį su Lietuvos valstybės archyvu.
   - Kokių reakcijų susilaukėte iš lankytojų? Apibūdinkite savo, kaip V.Krėvės giminaitės, edukacines pamokas. Ar neteko patirti komiškų ar kitokių situacijų?
   - Lankytojai labai susidomi, kad esu giminaitė, ir atidžiau klausosi mano pasakojimų bei užduoda įvairių klausimų, susijusių su giminyste. Vienas lankytojas paklausė, ar Jūs čia nuo pradžių muziejaus įkūrimo. Sakau ,,turbūt“, nes mano tėvelių vestuvės buvo atšoktos šiame name.
   - Ko palinkėtumėte esamiems ir būsimiems muziejaus lankytojams?
  - Paprasčiausiai lankykite muziejų su vaikais, giminėmis, su mokiniais ir pavieniui. Tik lankydami muziejus galime pajusti mūsų Lietuvos kultūros lobius.

* * *

   Grįžo prisiminimai į tą ne visai įprastą bendravimą, kai ruduo puikavosi visomis bobų vasaros spalvomis. Pasakojimai muziejaus erdvėse, pasivaikščiojimas po netoliese esamas kapinaites, stabtelėjimas prie rašytojo kapo, pamąstymas apie kiekvieno mūsų galimybę, reikmę ar problemą išeiti, troškimą sugrįžti ir atsidurti tarp gentainių, parimusių smėlio kauburėliais. Tylomis pasimėgauti netoliese plytinčio ežerėlio vėsa ir lieptelio paprastumu, svetingumu – atsigulk, pažiūrėk į medžius, paklausyk vandens, vėjo, dar užsilikusių paukščių ir žolės kalbos. Išgirsk, kaip jie šnara lietuviškai. Gal tada suprasime ir Laimutės – muziejininkės profesinės veiklos posūkį? Priartės ir V.Krėvės – mažo ūgio ir didelio talento žmogaus - troškimas sugrįžti. Tenlink, kur šaukia širdis. 
   Šiandien belieka palinkėti visiems druskininkiečiams ir kiekvienam asmeniškai: ,,Išėję ir parėję – būkite laimingi, savaip įprasminę kiekvieną buities ir būties akimirką“. 

 

 

  „Stengiuosi parodyt Dzūkijos gamtos žavesį ir turtingumą“ 

Kun. B.Krakevičius (viduryje) atidaro savo meninės fotografijos parodą Liškiavoje                                       R.Kvaraciejaus nuotr.






Broniaus Krakevičiaus nuotraukos

   Gruodžio 19-ąją šventiškai pažymint Liškiavos bažnyčios pastatymo 280 metų sukaktį parapijos šeimyntrobėje buvo atidaryta kunigo Broniaus Krakevičiaus meninės fotografijos paroda „Pasivaikščiojimas po Dzūkiją“. Ji surengta Druskininkų fotografų klubo, Liškiavos parapijos klebono Vidmanto Strioko ir, žinoma, paties autoriaus iniciatyva. 
   Druskininkų fotografų klubo vadovas Rimas Kvaraciejus, prisimenantis kun. B.Krakevičiaus fotoparodą, eksponuotą Druskininkų senojoje bibliotekoje prieš daugiau nei 10 metų, pastebėjo, jog autoriaus fotoįžvalgos gamtoje nuo to laiko tapo gerokai tobulesnės techniniu požiūriu, brandesnės meniškai. 
Parodos „Pasivaikščiojimas po Dzūkiją“ atidarymo proga pašnekinome druskininkiečiams gerai pažįstamą buvusį Druskininkų parapijos kleboną kun. B.Krakevičių. 
   - Pasak Druskininkų fotografų klubo vadovo Rimo Kvaraciejaus, mūsų mieste savo pirmąją fotoparodą surengėt prieš daugiau nei dešimt metų. Kokie tai buvo fotokadrai, ar panašūs į eksponuotus parodoje Liškiavoje, o gal šiek tiek kitokie? Ar visose savo fotoparodose, kurių nemažai surengėt, didžiausią dėmesį skyrėt gamtai? 
   - Pirmosios mano parodos buvo Druskininkuose maždaug prieš penkiolika metų. Kaip ir tada, taip ir dabar daugiausia fotografuoju gamtą, tad mano parodos - gan panašios. 
   - Anonsuodamas savo fotoparodą „Pasivaikščiojimas po Dzūkiją“, tarsi primenat, jog egzotikos nebūtina ieškoti svetur, ji yra visai šalia mūsų, gimtuosiuose miškuose. Kokios akistatos su gamta ir laukine gyvūnija jūsų fotoobjektyvui buvo pačios įdomiausios? 
   - Stengiuosi parodyt Dzūkijos gamtos žavesį ir turtingumą. Gamtoj aš specialiai neieškau kažko išskirtinio, tai, kas užfiksuota nuotraukose, galima sutikt išėjus pasivaikščiot, pasivažinėt po Dzūkiją. Fotografuodamas stengiuosi netrukdyt gamtoje esantiems gyvūnams, paukščiams, jų negąsdinti, bet beveik kiekviena nuotrauka, patekusi į parodą, turi savo istoriją... 
   - Nors jūsų dvasinės tarnystės laikotarpis Druskininkų parapijoje senokai pasibaigė, tačiau iki šiolei išlikot Druskininkų fotografų klubo narys. Berods, jūsų fotografijos paroda Liškiavoje taip pat yra bendrystės su Druskininkų fotografais pasekmė? Kaip kilo idėja surengti fotoparodą „Pasivaikščiojimas po Dzūkiją“? Jei tai kilnojamoji paroda, tai kur kitąsyk apsistos? Gal galerijoje Marcinkonių geležinkelio stotyje, kur pastaruoju metu druskininkiečiai menininkai rengia savo parodas? 
   - Esu Druskininkų fotografų klubo narys ir, rengdamas parodas, tokiu prisistatau. Ne išimtis ir paroda Liškiavos vienuolyne. Ši paroda su mažais pakeitimais jau buvo Alytuje, Valkininkuose, Rūdiškėse, Varėnoje. Kur dar bus, laikas parodys. O gal jau naują pavyks surinkt...
   - Pristatydamas savo parodą, užsimenat, kad fotografija susidomėjot dar būdamas trečioje klasėje. Ar meninė fotografija iki šiol yra pagrindinis jūsų pomėgis? Teko išgirsti, jog itin domitės ir sportu, ypač krepšiniu? 
   - Fotografija domiuosi nuo vaikystės, bet nesu menininkas, aš gal daugiau fiksuoju tai, kas jau sukurta. Meninei fotografijai reikia daug kantrybės, o aš jos dažniausiai neturiu. Na, o gyvenime, be abejo, visokių pomėgių yra, kaip ir pas kiekvieną žmogų, kaip pvz. sportas, bet jau sunkoka krepšinį žaist, bėgiot, slidinėt, nes metai savo daro. Tad jau dažniau būnu tik žiūrovu, stebėtoju ir džiaugiuosi kitų pasiekimais. 

„Druskonio“ inf. 


   Bronius Krakevičius gimė 1963 m. Varėnos raj. Dubičių kaime. Mokslus pradėjo Dubičių aštuonmetėj mokykloj, vėliau tęsė Panočių vidurinėje. 1981-1983 m. tarnavo sovietų armijoje. 1984 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1990 m. Jo Eksc. vyskupas J.Steponavičius suteikė jam kunigystės šventimus. Kunigišką tarnystę pradėjo Eišiškių parapijoje, vėliau jam teko dirbti Lentvario, Kalesninkų, dar kartą Eišiškių, Rūdiškių, Paluknio, Druskininkų, Valkininkų parapijose. Šiuo metu B.Krakevičius yra Marcinkonių parapijos klebonas.

 

 

  Sugrįžo iš užsienio ir surengė parodą

Rimas Bernatavičius (dešinėje) pristato savo meninės fotografijos parodą 

   Jau trečiąsyk iš užsienio, kur dirba, žinomas druskininkietis Rimantas Bernatavičius praėjusių metų pabaigoje parsivežė į gimtuosius Druskininkus savo fotopastebėjimų pluoštelį, kurio dalis Druskininkų fotografų klubo dėka tapo parodėle. Į kelių didelės apimties nuotraukų parodą, kurioje užfiksuoti ne vien šveicariški vaizdeliai, gruodžio 29-ąją susirinko bei suvažiavo iš tolėliau, pvz. iš Švendubrės, gausus lankytojų būrys, kuriame klegėjo ir rašytojas Juozas Šikšnelis su žmona Terese, ir žinomi Druskininkų gydytojai, ir kultūros žmonės. Visus juos sutalpino naujoji Druskininkų fotografų ekspozicijų vieta kavinėje „Vero Cafe“ (M.K.Čiurlionio g. 34). Pirmąsyk savo patirties Vakaruose bei kasdienines fotoįžvalgas Rimantas Druskininkuose eksponavo 2018-ųjų gruodį, antrąsyk – 2019-ųjų rugpjūtį. Trečiąsyk panašaus pobūdžio parodą praėjusiųjų metų gruodžio 29-ąją atidarydamas, Rimanto mokytojas Andrius Mosiejus priminė gerokai ankstesnes R.Bernatavičiaus autorines ekspozicijas viešbutyje „Pušynas“ ir restorane „Kolonada“. Šveicarijoje ir kaimyninėse šalyse renovuojantis statinius, Rimantas laisvadieniais dviračiu numina apie 200 kilometrų ir, be abejo, fotografuoja tenykščius kraštovaizdžius. Parodos atidaryme gruodžio 29-ąją pasisakiusi Loreta Baliukonienė eilėmis pasveikino ištikimus bendraminčius švenčių proga bei paprašė pagerbti tylos minute neseniai mirusį menininką Valdą Gilių, taip pat ir fotografą, perskaitydama jam skirtą Erikos Drungytės eilėraštį. 48-erių R. Bernatavičius pristatė savo parodą, dėkojo jos rengėjams bei atviravo apie savo būsimuosius fotomotyvus. 

„Druskonio“ inf.


Paieška



Ar pritariate nuomonei: "Vagia, bet ir miestui duoda"
Pritariu
Nepritariu
Tai nusikaltimas


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

T-shit
onita.lt

Darbo skelbimai

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Greitas kreditas
internetu

Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2020 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Aurimas A.