Inga Gilė savo kūrybos parodoje Druskininkų viešojoje bibliotekoje
Spalio 2 d. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta Ingos Gilės personalinė paroda Vilnonis Čiurlionis. Anksčiau menininkė kvietė draugus pasidalinti senais nebenaudojamais siūlais ir juos įaudė į paveikslus, improvizuodama M. K. Čiurlionio kūrinių motyvais. Modernia taftingo technika autorė maišo ne dažų, o siūlų atspalvius, tyrinėdama M. K. Čiurlionio spalvų gylius ir vaizdinius, perteikdama savaip jau žinomus paveikslus. Paroda kvietė stebėti, kaip subtili tekstilė susilieja su klasiko vizijomis ir kiekvienas siūlas atskleidžia naują, šiuolaikinį požiūrį į lietuvių palikimą. Paroda skirta M.K. Čiurlionio 150 gimimo metinėms.Atidarymo metu pradėtas, iki spalio 9 dienos sukurtas dar vienas parodos eksponatas šio klasiko portretas iš siūlų. Kiekvienas bibliotekos ir parodos lankytojas buvo kviečiamas prisidėti, įausdamas giją į Čiurlionio portretą.Šie paveikslai yra daugiau nei mano ambicija pagerbti Lietuvos genijaus M. K. Čiurlionio atmintį ir pasidalinti vizija, ką aš jaučiu, žiūrėdama į jo paveikslus. Čia fiziškai galime pajusti ryšį tarp meninės kūrybos ir lietuvių moterų buities. Čiurlionio kūrybos šaltinis, fantazija, grožio samprata čiurlena tuose pačiuose laukuose, kur savo vilną augino avelės, ir trobose, kur dainavo verpdamos, ausdamos, megzdamos moterys. Tie patys siūlai, galėję šildyti kūną, tapo paveikslais. Menas tai ar amatas? Ar objektas labiau vertingesnis, prasmingesnis, nei šiltos kojinės sunku pasakyti. Bet kokiu atveju, tikiuosi, sušildys. Jei ne kūną, tai sielą ir akis, - sako Inga Gilė.
Druskonio inf.
* * *
Inga Gilė baigė dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Daugelį metų dirbusi grafikos dizainere, Inga visuomet ieškojo įvairesnės kūrybinės raiškos - yra iliustravusi knygų vaikams, veda kūrybiškumo ir meno užsiėmimus, tapo. Šiuo metu Vilniuje, Lukiškių kalėjime 2.0, drauge su Meile Dubosiene įkūrusi kūrybos studiją UMPAPA STUDIJA 84. Inga yra aukštaitė, gimusi Utenos rajone, tačiau Druskininkų kraštas jos gyvenime tapo svarbus - čia, Švendubrėje, gimęs jos mylimas žmogus Petras Šikšnelis, Juozo ir Teresės Šikšnelių sūnus. Šiame ypatingame krašte ir gimė idėja apie VILNONIS ČIURLIONIS parodos kūrinius, jų spalvas, interpretacijas ir formas.
M.K.ČIURLIONIO
KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI
Druskonio
rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS
Sugrąžinta atmintis
Ona Šimkonytė-Stankevičienė ir jos vyras Vladas (dešinėje) su riecieliškėmis
Alvydo Lukoševičiaus nuotr., www.alfotografija.lt
2023 m. Prezidentas G.Nausėda apdovanojo M.Šimkonytę-
Miliauskienę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvai ilgametę veiklą teikiant pagalbą pažeidžiamiausiems žmonėms ir užtikrinant jų orumą
Tęsinys. Pradžia 19-ame numeryje
Ona Šimkonytė-Stankevičienė
Marija Valuckienė savo knygoje Sibiro aidai aprašo Flioro ir Emilijos Šimkonių vaikų likimus, pradėdama nuo vyriausios dukters Onos Šimkonytės-Stankevičienės, 1948 metais gimusios Panaros kaime, tačiau neatsimenančios tų gražių gimtųjų namų, kuriuose praleido laimingus vienerius metus ir du mėnesius, kol jos šeimą ištrėmė į Sibirą. Onutė nieko neatsimena, kaip buvo sunku jos mamai kelionėje iki tremties vietos. Būdama tarp suaugusiųjų, Onutė užaugo rimto charakterio, uždaro būdo, nekalbi, atsakinga, darbšti. Rusiška aplinka ir kiemo vaikai ją įpratino prie rusų kalbos, o tai itin padėjo mokykloje, nes šeimoje Šimkoniai kalbėjo lietuviškai. Gabi ir darbšti lietuvaitė mokykloje buvo pirmūnė bei gera krepšininkė. Vidurinę mokyklą baigė sidabro medaliu. Kai šeima grįžo į Lietuvą, mokėsi Druskininkų 2-osios vidurinės mokyklos, dėstomos rusų kalba, 11-oje klasėje. Su sese Marija gyveno mokyklos bendrabutyje, išeiginėmis dienomis sugrįždavusios į tėvų namus Ricieliuose. Kadangi Onutė svajojo būti mokytoja, be jokių trikdžių įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultetą, kurį sėkmingai baigė. Jai, kaip labai gerais pažymiais baigusiai institutą, buvo suteikta pirmenybė pasirinkti darbovietę. Kadangi panoro dirbti arčiau tėvų, Lazdijų rajono Švietimo skyrius O.Šimkonytę paskyrė dirbti Leipalingio vid. mokykloje. Nuo 1973 m. buvo paskirta mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Šių pareigų atsisakė, nes, nebuvusi nei spaliuke, nei pioniere, nei komjaunuole, nesutiko stoti į komunistų partiją. Onutė išleido tris savo auklėtinių laidas, su jais mėgdavo keliauti po įvairius tuometinės sąjungos miestus. Nuolatos kursuose ir seminaruose mokytojams tobulino savo kvalifikaciją, jau būdama garbaus amžiaus, išmoko informacines technologijas taikyti savo pamokose. Kai nepriklausomybės metais sumažėjo mokykloje rusų kalbos pamokų, jai teko mokyti geografijos, o kai sumažėjo mokinių, dirbo mokyklos bibliotekos skaitykloje. Leipalingio pagrindinėje mokykloje Onutė dirbo iki pat pensijos 2010 metais, įgijusi 40 metų pedagoginio darbo toje pačioje mokykloje stažą.
1986 m. O.Šimkonytė ištekėjo už Vlado Stankevičiaus ir apsigyveno Druskininkuose. Kartu jie užaugino Vlado dukrą Aušrą, likusią be mamos 9-erių metų. Aušra, baigusi 1-ąją vidurinę mokyklą ir pedagogikos mokslus, dirbo Druskininkuose auklėtoja. Su druskininkiečiu Igoriu Butkumi susilaukė sūnaus Naglio, baigusio Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą bei Generolo Jono Žemaičio karo akademiją.
Marija Šimkonytė-Miliauskienė
Jaunesnioji Šimonių dukra Marija knygoje Sibiro aidai pati pasakoja apie save. Gimusi 1952 m. arkliu kinkytame vežime pakeliui į ligoninę Krasnojarsko krašte,
apie šeimos sunkias gyvenimo sąlygas Balachtos rajono Tolujko kolūkyje težinanti iš tėvų pasakojimų, nes kūdikystės laikų neatsimenanti. Šimkonių šeima kentė šaltį, labai trūko maisto, kadangi tėvas Flioras, vienintelis šeimos maitintojas, tapo invalidu, po encefalitinės erkės įkandimo jo dešinė ranka liko paralyžuota. Vaikystėje Marija dažnai sirgo. Vienąsyk, kai ją, labai sergančią ir silpną, motina ketino vežti į ligoninę, kaimynė patarė pasilikti ir leisti vaikui ramiai numirti namuose.
Marija prisimenanti naują gyvenimo etapą Tomsko apskrities Asino mieste, kur tėvai persikraustė arčiau ištremtų mamos tėvų bei brolių ir seserų. Kai tėvas Flioras pradėjo dirbti ligoninėje arklininku, šeima apsigyveno tame pačiame pastate, kur buvo arklių gardai. Prisimena, jog baisu būdavo iki lauko durų praeiti ilgą koridorių su gardais, kuriuose prunkšdavo ir kanopomis kasdavo žemę arkliai. Marija buvo judrus vaikas, todėl dažnai nukentėdavo, tarkim, vienąsyk paslydo ant ledo, smarkiai susitrenkė galvą, neteko sąmonės. Gydytojai konstatavo smarkų smegenų sutrenkimą, kurį po daugelio metų priminė migreniniai galvos skausmai. Buvo nenuorama ir dažnai drąsiai bėgdavo pas mylimą močiutę, dėdes ir tetas, kurie Mariją labai mylėjo. Susidraugavo su kirpėja, pas kurią vis užsibūdavo. Pradėjo eiti į mokyklą pas tą pačią sesės Onutės mokytoją. Ji, kaip ir mokslai, Marijai labai patiko. Norėjo būti gera mokinė, kaip ir sesė, kuri visada buvo klasės pirmūnė. Marija ne tik labai gerai mokėsi, bet ir dainavo mokyklos chore, dalyvavo šokių ratelyje. Nuo penktos klasės Marija dvejus metus mokėsi muzikos mokykloje groti akordeonu.
Namuose Marija ir Onutė buvo auklėjamos darbu. Padėdavo tėčiui arklius ganyti ir pašarais jiems pasirūpinti pievose grėbiant ir vartant šieną. Kai kiti vaikai vasarą atostogaudavo, sesės daržus ravėdavo, paršiukams žolės priraudavo, daržoves laistydavo. Ilgais žiemos vakarais plėšydavo plunksnas, iš kurių mama Emilija siuvo pagalves ir antklodes. Kai Šimkoniai persikraustė į kitą baraką, prie kurio buvo parduotuvė, sesėms parūpo turėti pinigėlių, kad nusipirktų ledinukų ar chalvos. Tėvai paskatindavo kapeikomis už mažamečio broliuko Vito priežiūrą, o vieną vasarą Marijai pavyko užsidirbti per savaitę po 3 rublius už kaimynų vaiko globą. Ypač į atmintį jai įstrigo tetų ir dėdės lietuviškos vestuvės su jaunųjų tautiniais drabužiais, lietuviškomis dainomis, neregėtais valgiais, iki tol neragautu tortu.
1960 m. Emilija Šimkonienė su dukromis Onute ir Marija atkeliavo į Lietuvą, kurią iš tėvų pasakojimų žinojo kaip apie tolimą pasakų šalį. Druskininkai, kur aplankė mamos seses ir brolį, mergaitėms padarė didelį įspūdį, nes čia žydėjo skverai, šniokštė fontanai, visur tvarkinga ir gražu. Druskininkuose pirmą karą paragavo kefyro ir lietuviškų saldumynų. Kai grįžo atgal į Sibirą, Marija mokykloje daug pasakojo apie tokią ilgą ir įspūdingą kelionę. Suvisam išvažiuoti į Lietuvą mergaitė nelabai norėjo dėl paliekamų draugų bei nežinios, kur mokysis ir gyvens. Pažinčių dėka Marija ir Onutė Šimkonytės buvo priimtos mokytis Druskininkų 2-ojoje vid. mokykloje bei apgyvendintos mokinių bendrabutyje. Jų tėvai tuo metu gyveno Leipalingyje, kur Flioras Šimkonis gavo 2 kambarių butą. Septintokė Marija gerai mokėsi bei Druskininkų muzikos mokykloje lankė akordeono klasę. Sėkmingai išlaikiusi baigiamuosius abitūros egzaminus, Marija įstojo į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, kurį baigė 1972 m. raudonu diplomu. Įgijusi lengvosios pramonės siuvimo techniko-technologo specialybę buvo paskirta dirbti į tuometinio Kapsuko (dabar Marijampolės) buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato siuvimo cecho pamainos meistre. Jauna ir energinga moteris grojo kombinato kaimo kapeloje, dainavo chore. Nesyk atstovavo Marijampolei respublikinėse dainų šventėse. Bendradarbiai Mariją ne kartą rinko į vietos profsąjungų komitetą. 10 metų buvo renkama Kapsuko rajono tarybos deputate. Kai buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas buvo privatizuotas, o darbuotojai atleisti, Marija po motinystės atostogų įsidarbino Sūduvos viešbučio administracijoje. 2023 m. Prezidentas G.Nausėda apdovanojo M.Šimkonytę-Miliauskienę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvaiilgametę veiklą teikiant pagalbą pažeidžiamiausiems žmonėms ir užtikrinant jų orumą. Marija 24-erius metus vykdė įvairius projektus vaikams ir senjorams, teikė įvairiausią pagalbą Marijampolės gyventojams, savanoriaudama ir vadovaudama nevyriausybinės organizacijos - Maltos ordino pagalbos tarnybos vietiniam skyriui.
1983 m. Marija ištekėjo už marijampoliečio Vytauto Miliausko, kuris ilgą laiką dirbo žvejybiniuose laivuose. Šeima susilaukė dviejų dukrų Neringos ir Aistės. Neringa, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete įgijusi geografijos bakalauro laipsnį, išvyko į Didžiąją Britaniją, vėliau į Ispaniją, kur dėstė anglų kalbą ir dirbo turizmo srityje. Studijuodama Alborgo universitete Danijoje, pabuvojo Filipinuose, kur atliko praktiką nevyriausybinėje žmogaus teisių organizacijoje. Magistriniam darbui rašyti pasirinko Hamburgą, kur ne tik baigė mokslus, bet ir dirbo, tobulino vokiečių kalbos žinias. Gavusi pasiūlymą tapti tarptautinio krūties vėžio projekto koordinatore, sugrįžo į Lietuvą. Po projektinės veiklos besidairydama naujų galimybių, laimėjo konkursą ir išvyko dirbti Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Pasak Neringos, Amerikoje, kurią teko išsamiau pažinti, daug žino apie holokaustą, bet mažai žino apie žmonių kančias tremtyje sovietmečiu, todėl ji dažnai pasakodavo apie savo senelių ir mamos istorijas. Dabar 39 metų Neringa dirba keliose įmonėse Vilniuje, plėtodama įvairius verslo projektus. Be visų darbų ir kelionių, Neringą lydi maltiečių savanorystė, kuri tapusi mamos ir dėdės Vito gyvenimo dalimi. Pasak kitos Marijos Šimkonytės-Miliauskienės dukters Aistės, savanorystė jaunuosiuose maltiečiuose, su kuria užaugo, suformavo ją kaip asmenybę. Aistę, be lankytų įvairiausių būrelių besimokant mokykloje, į savo pusę labiausiai palenkė šokiai. Su šokių kolektyvu Vilga ji aplankė daugelį Europos šalių. Mykolo Riomerio universiteto Ekonomikos fakultete Aistė įgijo teisės bakalauro kvalifikaciją, dirbo advokatų kontoroje, Southwestern Advantage įmonėje Amerikoje, kur įstojo į garsų Vanderbilt universitetą studijuoti pardavimų psichologijos aspektų kursą. Savo pardavimų-rinkodaros bei darbo teisės įgūdžius pritaikė UAB Belor Vilniuje, 2017 m. su antrąja puse Povilu sugrįžo į Marijampolę, įsidarbino Baltijos tekstilės įmonėje personalo vadybininke. Anot 34-erių metų Aistės, senelių ir tėvų išgyvenimai tremtyje šeimos istorijos dalis. Ji bus perduota iš kartos į kartą kaip tvirtybės ir žmonių nepalaužiamos valios pavyzdys. Šios senelių pasakotos patirtys leidžia šiandien turimą laisvę branginti gerokai labiau. Tęsinys kitame numeryje.
Parengta pagal Marijos Valuckienės knygą Sibiro aidai
