M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Vitas Šimkonis Druskininkų ligoninei vadovavo 7-erius metus


Ricielių bendruomenės pirmininkas V.Šimkonis su garsiu kaimo etnografiniu ansambliu „Nendrelė“


Druskininkų ligoninės direktorius V.Šimkonis kurorto šventės eisenoje 2006 m.
                   Alvydo Lukoševičiaus nuotraukos, www.alfotografija.lt


Vitas su tėvu Flioru Sibiro tremtyje apie 1961 m.


V.Šimkonis, Kauno medicinos instituto studentas, 1983 m. 


V.Šimkonis Prezidentūroje kartu su žmona Ramute 2004 m. 


Ricielių bendruomenės šventėje (iš dešinės) Marija Šimkonytė-Miliauskienė, Emilija Šimkonienė ir Vitas Šimkonis
                          Alvydo Lukoševičiaus nuotr., www.alfotografija.lt


V.Šimkonis su vyskupu Juozu Žemaičiu švenčiant Leipalingio 500 metų jubiliejų


V.Šimkonis su anūkėmis švenčia Jonines

Tęsinys. Pradžia 19-am numeryje

   Pagal Marijos Valuckienės knygą „Sibiro aidai“ jau papasakojome apie mūsų krašto šeimos Flioro ir Emilijos Šimkonių tremtį ir sugrįžimą namo, jų dukterų Onos ir Marijos likimus. Šįkart apsistosime ties Šimkonių sūnaus Vito, gimusio Sibiro tremtyje 1961 metais, gyvenimo istorija. Juolab Vitas Šimkonis daugeliui druskininkiečių yra žinomas kaip gydytojas, septynerius metus vadovavęs kurorto ligoninei. 

Vitas Šimkonis 

   Emilijos ir Flioro Šimkonių jauniausias vaikas Vitas gimė 1961 m. kovo 30 d. Krasnojarsko krašto Tomsko apskrities Asino mieste. Jis Sibire augo tik ketverius metus, nes 1965 m. su šeima grįžo į Lietuvą. Vitas prisimena, jog turėjo dar dvi aukles, vyresnes seses – 13 metų Onutę ir 8,5 metų Mariją. Dėl to mama galėjo dirbti siuvykloje. Apie gyvenimą Sibire teprisimena, jog žiemą buvo labai šalta ir daug sniego. Atmintyje išliko mediniai šaligatviai ir barakas, kur gyveno kelios tremtinių šeimos. Ten gyventi buvo sunku, nes po encefalitinės erkės įkandimo tėvas tapo invalidu. Tačiau dėl tėvų darbštumo ir išminties šeimai neteko badauti, nes sodino bulves, laikė kiaules, karvutę. Mama, pasiėmusi iš namų siuvimo mašiną „Singer“, tremtyje uždarbiavo siūdama. Mažamečio Vito atmintyje išliko Šimkonių atsisveikinimo su draugais tremtiniais ašaros grįžtant į Lietuvą 1965 m. M.Valuckienės knygoje „Sibiro aidai“ V.Šimkonis pasakoja apie nelengvo gyvenimo Lietuvoje pradžią dėl prisiregistravimo, nes tam reikėjo atitinkamo gyvenamojo ploto. Druskininkuose, kur gyveno mamos seserys su šeimomis, registruotis neleido, pasiūlė registraciją Pervalkoje. Ten Šimkoniai registruotis nenorėjo – parašė laišką tuometiniam aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, prašydami dėl šeimos galvos neįgalumo leisti prisiregistruoti pas mamos tėvus Balčius Ricieliuose. Po ilgo susirašinėjimo šeimai buvo leista prisiregistruoti ir gyventi Ricieliuose, senelio Antano Balčiaus mūriniame, angliška skarda dengtame name, kuris sovietmečiu buvo nacionalizuotas ir apleistas. Vienam jo gale buvo kolūkio kontora, kitame gyveno kolūkio pirmininkas. Balčiai, grįžę iš Sibiro, glaudėsi savo namo viename kambarėlyje. Visiems buvo ankšta gyventi, reikėdavo ant žemės miegoti, nes visa penkių asmenų šeimyna glaudėsi prie senelių šeimos, anksčiau sugrįžusios iš tremties. Močiutė pykdavo, kad Vitas nemoka gerai lietuviškai kalbėti, tačiau jis greitai kalbos pramoko, bendraudamas su kaimo vaikais. Kai Vitui sukako 7-eri, pradėjo lankyti pirmą klasę labai gražiame Ricielių devynmetės mokyklos pastate, esančiame už 1,5 km nuo senelių namų. Vitas buvo stropus ir darbštus mokinys, ramus ir smalsus vaikas. Jam labai patikdavo darbų pamokos. Ypač mylėjo savo pirmąją mokytoją Adelę Aleksonienę. Mokykloje per ilgąją pertrauką vaikams duodavo pietus. Iki šiol Vitas prisimena mėgiamo valgio – batono su marmeladu skonį. Už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį tėvai sūnų paskatino nupirktu dviratuku, kokio niekas iš klasės draugų neturėjo. Šiuo dviratuku Vitas važiuodavo iki kaimo bibliotekos, nes labai mėgo skaityti knygas. Ricielių devynmetėje mokykloje jis labai gerai baigė 4-ias klases, nepatirdamas streso kaip seserys, kurioms reikėjo eiti į rusišką mokyklą. 
   Kai Šimkoniai Leipalingyje gavo butą ir į jį persikėlė, Vitas pradėjo mokytis miestelio vidurinės mokyklos 5-oje klasėje. Leipalingio vidurinėje ne tik gerai mokėsi, bet ir lankė sporto būrelius, tautinių šokių ratelį, dalyvaudavo turistiniuose žygiuose, kuriais garsėjo mokykla. Gausioje mokinių skaičiumi tuometinėje Leipalingio vid. mokykloje dirbo daug labai gerų mokytojų. Nors Vitui visi dalykai gerai sekėsi, bet labiau domėjosi tiksliaisiais mokslais. V.Šimkonis, 7-os klasės mokinys, rajoninėje matematikų olimpiadoje laimėjo 1-ąją vietą, todėl buvo išsiųstas į respublikinę olimpiadą Šiauliuose, kur pelnė 3-ią vietą ir buvo rekomenduotas mokytis neakivaizdiniu būdu Fotono fizikos mokykloje. Su draugais išmokęs gerai žaisti šachmatais, pelnė reikšmingas pergales rajoniniuose šachmatų turnyruose. Domėtis fizikos mokslais skatino mokyklos direktorius Bronislovas Misevičius, orientaciniu sportu ir turizmu – mokytoja Ona Alkevičienė. 1979 m. gerais pažymiais baigęs Leipalingio vidurinę mokyklą, V.Šimkonis norėjo tapti astrofiziku arba karo lakūnu, tačiau apsispręsti padėjo tėvą ir motiną užklupusios sunkios ligos bei operacijos, po kurių vos liko gyvi. Įsitikinęs, kaip sunku ligoniui pakliūti pas gerus specialistus, Vitas nutarė tapti gydytoju, geru ir dėmesingu pacientams. Iš anksto manė, jog patekti į Kauno medicinos institutą bus beveik neįmanoma dėl tremtinio šleifo, didelių konkursų ir korupcijos, tačiau tais metais priėmė daugiau vyrų nei moterų, be to, fizikos, chemijos ir biologijos stojamuosius išlaikė penketais, lietuvių kalbos egzaminą – ketvertu, ir tokių pažymių pakako tapti medicinos studentu. Vitas buvo nukreiptas į stipriausių studentų grupę, kur sustiprintos tiksliųjų mokslų studijos. 
   Doc. J.Lubytės paragintas V.Šimkonis institute įkūrė medicininės technikos būrelį ir tapo jo pirmininku. Būrelyje studentai mokėsi kurti įvairius prietaisus, eksperimentuoti, pasiruošti respublikinėms bei sąjunginėms studentų mokslinėms konferencijoms, būdavo nukreipiami dalyvauti perspektyviuose projektuose. Kauno medicinos instituto studentų pranešimai buvo inovatyvūs, gerai vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje sąjungoje. Studentiški darbai, kurių bendraautorius buvo V.Šimkonis, kiekvienais metais SMD konferencijose užimdavo prizines vietas. 1982 m. mokslinis darbas „Apie eksperimentinio miokardo infarkto gydymą kai kuriais medikamentų kompleksais“ sąjunginėje studentų mokslinių darbų apžiūroje buvo įvertintas aukso medaliu. 1985 m. studentų mokslinėje konferencijoje Ašchabade V.Šimkonio pranešimas įvertintas 1-ojo laipsnio diplomu. Kitais metais instituto chirurginio profilio subordinatorių olimpiadoje Vitas užėmė 2-ąją vietą. 4-ame kurse V.Šimkonis pasirinko chirurgijos specialybę, įstojo į chirurgų būrelį. 6-ame kurse atliko dar vieną mokslinį darbą – ūmių pilvo organų ligų diagnostikai taikant termokristalus, kurie yra labai jautrūs bei padeda greičiau ir tiksliau nustatyti, koks organas yra pažeistas. Tuo metu medicinoje dar nebuvo echoskopijos, endoskopijos ir susirgimo diagnostikai buvo naudojami tik apžiūros duomenys. Pranešimas šia tema sąjunginėje studentų mokslinių darbų konferencijoje Ašchabade buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio diplomu. Baigiant institutą studentai buvo reitinguojami pagal studijų metais surinktus balus iš mokymosi, dalyvavimo moksliniame ir visuomeniniame darbe. Tarp chirurgų subordinatų 2-ąją vietą užėmusiam V.Šimkoniui buvo pasiūlyti aspirantūros mokslai Maskvoje, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių jų teko atsisakyti. Chirurgo internatūrą Vitas atliko Kauno 3-ojoje ligoninėje. 1986 m. jis paskirtas dirbti į Kapsuko (dabar Marijampolės) rajoninės ligoninės Chirurgijos skyrių, kur dirbo iki 2000 metų. 1988 m. Marijampolėje įsikūrus Sąjūdžio grupei, tapo aktyviu jos nariu, dalyvavo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime Vilniuje. 1990 m. išrinktas pirmosios kadencijos Marijampolės miesto tarybos deputatu, ketverius metus dirbo Sveikatos ir socialinių reikalų komisijos pirmininku. Kadangi V.Šimkonis neblogai mokėjo vokiečių kalbą, dažnai vertėjaudavo. Artimiau susipažino su Maltos ordino pagalbos tarnybos atstovais Vokietijoje, pradėjo su jais bendradarbiauti. V.Šimkonis vokiečiams pasiūlė neapsiriboti parama, bet pasidalinti chirurgijos naujovėms, tarkim, laparoskopinių operacijų srityje. Išsiųsta į Vokietiją Marijampolės medikų grupė visą mėnesį Wildeshauseno ligoninėje mokėsi laparoskopinių operacijų, kurių pas mus dar nebuvo, įgūdžių. Susitarta su gamykla įsigyti prietaisų tokioms operacijoms atlikti. V.Šimkonis, vėliau stažuodamasis Vokietijoje šešias savaites, domėjosi tiek laparoskopinėmis operacijomis, tiek Vokietijos sveikatos apsaugos sistema, Maltos ordino ir Caritas humanitarine veikla. 1993 m. vokiečių paskatintas Marijampolėje įkūrė Maltos ordino pagalbos tarnybos grupę, kuriai vadovavo. Ši visuomeninė organizacija suteikė nemažą paramą tiek Marijampolės, tiek Druskininkų ligoninėms vaistais, inventoriumi. Marijampolės medikai pirmieji šalyje pradėjo laparoskopines operacijas. Jų darbas buvo aukštai įvertintas Lietuvos medikų bendruomenės. 
   2000 m. V.Šimkonis gavo pasiūlymą dalyvauti Druskininkų ligoninės vyr. gydytojo konkurse. Nors abejojo, ar verta dalyvauti, bet suviliojo ateities perspektyvos. Konkursą laimėjo ir tų pačių metų kovo 8 d. pradėjo dirbti Druskininkų ligoninės direktoriumi. Ligoninę paveldėjo su daugybe problemų. Didžiausią iš jų – ligoninės 3,6 mln. litų skola. Per ketverius metus pavyko jos atsikratyti. Kadangi V.Šimkoniui trūko vadybos medicinos įstaigoje teorinių žinių, 2002 m. įstojo į Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakultetą, kurį baigęs įgijo viešojo administravimo magistro laipsnį. Po daugybę metų stažavosi užsienio šalyse, dalyvavo įvairiuose seminaruose ir kursuose, kuriuos rengė Sveikatos ministerija, universitetai, mokymo centrai. 2004 m. V.Šimkonis buvo perrinktas Druskininkų ligoninės vyr. gydytoju antrai kadencijai. 2004 m. pagal nacionalinius projektus pradėtas kapitalinis ligoninės remontas. Per metus Druskininkų ligoninė buvo gerai suremontuota, skyriai restruktūrizuoti, ligoninė aprūpinta naujausia medicinine diagnostine įranga, įdiegta naujų diagnostikos ir gydymo technologijų. Druskininkų ligoninė tapo modernia šiuolaikine ligonine, atitinkančia visus ES reikalavimus. 
   „Nepamiršau ir visuomeninių pareigų. Visada jaučiau didelį dėkingumą Ricielių kaimo bendruomenei, kuri 1999 m. išrinko mane bendruomenės pirmininku. Dėkingas, kad ta pati bendruomenė geranoriškai priėmė mūsų šeimą anais sunkiais grįžimo iš tremties metais. Bendruomenės moralinis palaikymas padėjo mano tėvams įsitvirtinti ir iškęsti moralines ir psichologines kančias, kai vis dar kreivai buvo žiūrima į tais laikais neteisėtai nuteisto gero ūkininko sugrįžimą, įsitvirtinimą. Tada buvau mažas, bet dabar suprantu, kad tas mano tėvų nuteisimas kaltais be kaltės daugelio kaimo žmonių sąmonėje taip ir liko įsirėžęs kaip nesvarstytinas nuosprendis. Visais galimais būdais stengiausi įrodyti, kad sąžiningas darbas ir žmonių supratimas bei atjauta suartina žmones. Bendruomenės siūlymu sutikau būti kaimo bendruomenės pirmininku ir stengiausi jau visokeriopai padėti, - atvirauja V.Šimkonis M.Valuckienės knygoje „Sibiro aidai“. – 2001 m. buvau pripažintas populiariausiu druskininkiečiu. Mano populiarumas nepatiko vietos politikams. Prasidėjo politinis spaudimas, kuris ilgainiui tapo nepakeliamas, trukdė darbui. Man buvo tik 39 metai ir negalėjau suprasti, kodėl, kai ligoninės įvaizdį padariau labai gerą, kai įsteigiau konsultacinę aukštos kvalifikacijos gydytojų polikliniką, kai pasiekiau geriausius ryšius su Maltos ordinu ir per jį atnaujinta ligoninės kompensacinė technika, inventorius, gauta daug vaistų, slaugos priemonių, specialaus inventoriaus, dabar čia, Druskininkuose, esu nemylimas? Gal trukdė mano populiarumas? Gal protus aptemdė pavydas dėl mano populiarumo kolektyve ir visuomenėje? Aš nedalyvavau miesto politiniame gyvenime, aš buvau medikas, ne politikas. Gerai atlikau savo tiesioginį darbą. Bet to neužteko. Mėgstamas darbas tapo kančia. Netekęs kantrybės 2006 m. pats atsistatydinau iš pareigų“. 
   Po 2007 m. likusių neišnaudotų ilgokų atostogų V.Šimkonis įsidarbino Santaros klinikoje Vilniuje, kur gavo abdominalinės chirurgijos licenciją. 2007 m. laimėjo konkursą Lazdijų ligoninės vyr. gydytojo pareigoms užimti. Anot pono Vito, situacija Lazdijų ligoninėje buvo daug geresnė nei anuomet Druskininkų ligoninėje. Deja, kilo naujų iššūkių. Pirmiausia dėl pasikeitusios demografinės situacijos Lazdijų mieste ir rajone reikėjo pakovoti, kad būtų uždaryti akušerinis ir vaikų skyriai, didinę ligoninės skolas. Savivaldybės politikams vyr.gydytojo pasiūlymas nepatiko. Atsirado trintis tarp savivaldybės ir ligoninės. Tie skyriai po kurio laiko buvo uždaryti, bet kainavo vyr. gydytojo pareigas. 2019 m. V.Šimkonis pats atsisakė vyr. gydytojo pareigų, liko ligoninėje dirbti chirurgu. Pajuto, kokia palaima ir ramuma dirbti savo darbą pagal specialybę. Tik dabar, po 20 metų vadovaujamo darbo, kuris atėmė daug jėgų ir laiko, pajuto turįs daug laisvalaikio, kurį gali skirti šeimai, dukroms, tam, kam anksčiau to laiko vis pritrūkdavo. 
   Knygoje „Sibiro aidai“ V.Šimkonis pasakoja apie savo šeimyninį gyvenimą nuo 1985 m., kuomet studentaudamas susituokė su savo meile Ramute Kaknevičiūte, kilusia iš Lazdijų miesto. Ji Medicinos institute įgijo gydytojo terapeuto specialybę, o vėliau specializavosi kaip neurologė. Ramutė ir Vitas kartu baigė Medicinos institutą, drauge įsidarbino Marijampolės ligoninėje. Nuo 2005 m. R.Šimkonienė dirba Druskininkų ligoninėje. Kai Druskininkų priemiestyje Baltašiškėse šeima pasistatė namą, iš Marijampolės į jį persikraustė Ramutė su dukromis Edita ir Emilija. Dukra Ieva viena liko gyventi Marijampolėje, kol baigs vidurinę mokyklą, o svarbiausia – ji vis dar negalėjo atsisakyti dainavimo „Mokinukių“ grupėje. Šiuo metu visos dukros baigusios aukštuosius mokslus, ir visos gyvena bei dirba Vilniuje. Vyriausioji Šimkonių dukra Edita Rutkauskienė pasekė tėvų pėdomis, įstodama į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Po rezidentūros liko dirbti Santaros klinikoje, Vaikų ligoninėje, dirbo ir kitose medicinos įstaigose. Tėvų išmokyta daug ir atsakingai dirbti, mielai priima vyro Aivaro, dirbančio privačioje elektroniką gaminančioje įmonėje, bei paūgėjusių dukryčių Elenos, Mildos ir Miglės pagalbą. Kita R.ir V.Šimkonių dukra Ieva, besimokydama Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje bei muzikos mokykloje, 11 metų dainavo garsiajame Laimos Lapkauskaitės vadovaujamame vaikų popchore „O lia lia“. Kai mergaitės paaugo, dainavo jau „Mokinukėse“, kai pradėjo studijuoti, - „Studenčių“ grupėje. Baigusi Mykolo Riomerio universiteto (MRU) Viešojo administravimo fakultetą, Ieva įgijo bakalauro laipsnį. Studijuodama mokėsi Tarptautinėje teisės ir verslo kolegijoje, kur įgijo reklamos vadybininko specialybę. Įstojo į MRU Ekonomikos fakulteto magistrantūrą, apsigynė baigiamąjį darbą ir tapo ekonomikos magistre. Pagal Erasmus programą mokėsi Oslo universiteto Ekonomikos fakultete. Po magistrantūros studijų Ieva dirbo DNB banke projektų vadove, Pardavimų valdymo departamente, vėliau vadovavo projektams Citadele banke. Dabar Ieva – skaitmeninių platformų vystymo vadovė įmonėje „Perlas Network“. Su vyru Ryčiu Vaitiekūnu, dirbančiu DNB banko Verslo skyriuje vyr. vadybininku, Ieva Šimkonytė-Vaitiekūnienė augina du vaikus – Godą ir Kajų. Abu vaikai lanko Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjaus darželį ir mokyklą. Močiutės vardą paveldėjusi jauniausioji V. ir R. Šimkonių dukra Emilija vaikystėje taip pat lankė vaikų popchorą „O lia lia“, mokėsi groti fortepijonu Marijampolės ir Druskininkų muzikos mokyklose. Baigusi Druskininkų „Ryto“ gimnaziją, pasirinko MRU viešojo administravimo studijas. Kadangi Emiliją traukė darbas su žmonėmis, o ne su dokumentais, pasuko į personalo sritį. Šiuo metu dirba įmonėje, biotechnologijų spartuolyje „Atrandi Biosciences“, kur kuriami įvairūs prietaisai tyrimams. Emilija neabejoja, jog senelių Emilijos ir Flioro vertybės persidavė ir jai – pagarba žmogui, tikėjimas, viltis, branginimas to, ką turi. „Jų sunkaus gyvenimo tremtyje prisiminimai nusėdo mūsų mintyse ir kaip šventas atminimas bus perduodami mūsų vaikams ir vaikaičiams,“ – sako Emilija. 

Parengta pagal Marijos Valuckienės knygą „Sibiro aidai“

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Skaitymai Kapčiamiesčio globos namuose


Aktorius R.Šarknickas ir Druskininkų TAU ansamblis “Vakarėjant” Kapčiamiesčio bibliotekos renginyje

Lėlių kolekcija Kapčiamiesčio bibliotekoje

Izabelė ŪSIENĖ

   Jau daug metų mano pirmas ,,maršrutas“, atvažiavus į Kapčiamiestį, yra biblioteka. Naujos knygos, pasidalijimas įspūdžiais apie įvykusius renginius, pasvarstymai kultūros tema. Gera, kad yra tokių žmonių, kurie ne tik geba be priekaišto atlikti profesinius darbus, bet to jiems negana. Paprastai jie dar turi svarbų hobį, kuris paįvairina gyvenimą ir pačiam turėtojui, ir aplinkiniams. Šiuo metu bibliotekos vedėja dirbanti Lina Kvedaravičienė visada kupina naujų sumanymų. Antai buvo lėlių paroda – kolekcija iš Vilniaus, kažkokiu būdu gauta ir eksponuojama, sudomino skaitytojus ir, žinoma, lankytojų pagausino. Kitąsyk skaitau apie tradicija jau tapusius kūrinių skaitymus globos namų pacientams. Puiki dvasinė parama neįgaliems pacientams. Visai neseniai - renginys su aktoriaus Roberto Šarknicko poezijos skaitymais bei Druskininkų TAU ansamblio ,,Vakarėjant“ dainos Pauliaus Širvio bei Justino Marcinkevičiaus eilėraščių tekstais irgi sudomino skaitytojus. Lina yra toji darbuotoja, kuri triūsia, kaip sakoma, ,,iš peties“. Tuomet nespėjome pareiti iš minėto renginio, jau skaitėme aprašą, beje, taisyklinga lietuvių kalba. Deja, reikėtų pridurti, kad bendravimas socialiniuose tinkluose tarytum išlaisvino bei, sakyčiau, paskatino mintis reikšti ,,bele kaip“, nepaisant taisyklių ir to, ką išmokome mokyklos laikais. Užtat Linos įrašai visada yra aiškūs, suprantami ir sklandūs. Nuotraukos atliktos kokybiškai, taip, kad nežeistų dalyvių orumo. Ir taip visada. Galvoje sukirba nuodėminga mintis: ,,Kažin, kiek laiko trunka toks pasirengimas?“ Tą mintį nugena šypsena – kaip buvusi lietuvių kalbos mokytoja, žinau. Visgi jei turi hobį, jis kitaip atlygina: gauni geros nuotaikos dozę, sueina žmonės, pabendrauja, dzūkiškai ,,pasirokuoja“, išmoksta technologijos gudrybių. 
   Šį kartą mano vizitas užtruko dėl labai paprastos priežasties – Lina sutiko būti pakalbinta. Sutarėme, kad klausimų bus tradiciškai – dešimt ir ne daugiau. 
   - Kaip sužinojau, mūsų miestelyje dirbate neseniai. Esate Veisiejų gyventoja - kas lėmė įsidarbinimą būtent čia?
   - Tiesa, esu visiška veisiejietė. Nors kai, susiklosčius aplinkybėms, svarsčiau apie darbo pakeitimą, net neįsivaizdavau, kur galėčiau pasukti. Paklausite, kas tos aplinkybės? Nagi jų būna įvairiausių, kai kurių net viešinti nesinori. Man buvo kitaip – ilgus metu Veisiejuose dirbau kultūros darbuotoja. Betgi atėjo toks laikas, kai sau pasakiau – noriu pokyčių. Sukilo kažkoks ryžtas keisti aplinką ir galbūt atsinaujinti kultūrininko veikloje. Žinoma, kilo ir abejonių – toli išvykti trukdė kasdieniai dalykai. Kur gauti darbą, nebuvo sunku, betgi įsikūrimas, būstas ir t.t. stabdė ir kėlė dar didesnių abejonių. Lyg tyčia perskaičiau, kad Lazdijų rajono viešoji biblioteka ieško dviejų darbuotojų. Vieno – Lazdijuose, kito – Kapčiamiestyje. Noras šoktelėjo, o širdis iškart pasakė, – renkuosi Kapčiamiestį. Vos dešimt minučių kelio, daug pažįstamų žmonių, nuostabi gamta ir nuoširdūs dzūkai. Kaip giminės. Pabandžiau ir pavyko turbūt todėl, kad turiu nemenką šio darbo patirtį. Nuojauta nenuvylė – greitai pasijutau ,,sava tarp savų“.
   - Kapčiamiestyje gausu gamtos dovanų. Iš to žmonės verčiasi, prisiduria prie algos ar pensijos, neretas ieško sielos atgaivos būtent miške. Kaip sekasi sukviesti prie knygos? Ar užtenka noro?
   - Kaip Jūs ir sakote, reikia tik noro, o visa kita, turint nemenką šio darbo patirtį, vyksta kažkaip savaime. Labai svarbu mylėti žmones, bendrauti, tada viskas vyksta sklandžiau. Kiekvieną bibliotekos lankytoją stengiuosi sutikti, pakviesti lankytis, sudaryti pasikalbėjimo galimybę. Laikausi nerašytos taisyklės – primygtinai nesiūlyk ir nemoralizuok - leisk žmogui pačiam apsispręsti. 
   - Kas jums talkina, kai sumanote kokį renginį – susitikimą, koncertą, pabendravimą su globos namų žmonėmis ar kitą susibūrimą? Kaip sugebėjote per palyginti trumpą laiką surasti bendraminčių ir rėmėjų?
   - Kapčiamiesčio globos namai yra viena tų vietų, kur traukia nueiti. Apima geras jausmas, kai gali pasikalbėti su žmonėmis, kuriems ši gyvenamoji erdvė - jau kaip savi namai. Turėjo ateiti ir tas laikas, kai jie panori klausyti skaitomų knygų ištraukų, įsijausti į veikėjų likimus, gyvenimo būdą ir daugelį dalykų, kurie kelia šių žmonių nuotaiką, žadina norą skaityti ir galbūt rasti atsakymų į savo gyvenimo peripetijas, neviešinant asmeninio gyvenimo skaudulių. Manau, kad pirmiausia reikia išmokti išklausyti. Be to, ten manęs laukia socialinė darbuotoja Jūratė Galvanauskienė - viena tų darbuotojų, kuri vis kviečia ir kviečia ateiti. Nesunku suprasti, kad ji dirba iš širdies, nesureikšmindama savo nuopelnų. Tokie bendraminčiai visada reikalingi. Tą jaučiu ir noriai lankausi globos namuose ,,su lauknešėliu“, atrinktomis knygomis. Ilgametė patirtis – bibliotekoje ir kultūros darbuotojo srityje rodo, kad dirbdama kultūros srityje, pirmiausia pati turi būti išsilavinusi, mokėti bendrauti su žmonėmis, negailėti gero žodžio. Taip pamažu ir susiklosto geroji darbo patirtis, taip atsiranda bendraminčių, renginių rėmėjų, atlikėjų.
   - Kiek skaičiau publikacijų feisbuke, pastebėjau, kad jie nepanašūs į vyraujančius rašymus ,,bele kaip“. Kiek laiko užima gero renginio organizavimas ,,nuo - iki“ bei publikavimas socialiniuose tinkluose? 
   - Kartais idėja greitai ,,ateina“, o kai kada reikia palaukti. Tenka pasidomėti, kas vyksta ne tik rajone, bet ir už jo ribų. Visada norisi padaryti darbą kuo geriau, nuoširdžiau. Prie renginio tenka padirbėti nemažai – nuo idėjos iki renginio dienos prabėga nemažai laiko. Vėlgi tas laikas nėra prarastas - iš šių susitikimų lieka bendravimo akimirkų šviesa. 
   - Yra posakis – kas veža, tam krauna. Ar būna akimirkų, kai apninka nusivylimas, kad žmonės vis dažniau tenkinasi nusususia feisbukine kalba, tiksliau, ,,puskalbe“. Niekam nesopa galvos dėl daugybės klaidų, trumpinių, keiksmažodžių ir dar visokių dalykėlių. Kaip jūs ginatės nuo tokių ,,kalbos vingrybių“?
   - Žinau, kad nederėtų rašyti ,,bele kaip“. Tai viena mūsų profesinės etikos dalykų. Esu įpratusi gerbti gimtąją kalbą. Manau, kad rašyti paprastai, bet neprastai yra kiekvieno kultūros darbuotojo pareiga. Stengiuosi visada rašyti taisyklingai lietuviškai. Žinoma, tenka padirbėti – būtina redaguoti, ką parašei ir visada aptinku tam tikrą kiekį ,,būtinųjų klaidų“. Tai vadinamosios akies klaidos, kurias reikia ištaisyti. Šiuolaikinio gyvenimo skuba daro savo – nulenkia argumentas - skubėjimas. 
   - Miestelyje jau keletas metų kaip uždaryta Kapčiamiesčio mokykla, mokiniai išvažiuoja iš ryto, o grįžta gerokai po pietų. Kas jūsų pagrindiniai skaitytojai ir kaip juos išlaikote?
   - Skaito daugiau suaugusieji, bet ir jaunimas bei vaikai ateina pasiimti knygų, ypač vasaros atostogų metu. Skiriu dėmesio kiekvienam apsilankiusiam, nesvarbu, kas jis būtų – vaikas, suaugęs ar senas. Nuoširdūs patarimai, dėmesys, tikiu, dar niekam nepakenkė.
   - Kokį vaidmenį vaidina bendravimas socialinėse laikmenose? Ar knygos atlaiko šitokią konkurenciją? Kaip šitokias problemas sprendžiate?
   - Manau, kad kiekvienam savo. Kas skaito, tam jau knygos iš rankų neatimsi...
   - Jūsų tekstai, kuriuos teko skaityti pasižymi sklandumu, vaizdžia kalba, taisyklingumu. Kas lėmė šitokius įgūdžius?
   - Visada stengiuosi rašyti taisyklingai, gal net gėda būtų nemokėti. Be abejo, tam turėjo įtakos mūsų mokytojai, kurie su mumis bendravo gyvai - dar nebūta mokymosi nuotoliniu būdu. Tuometėje Veisiejų vidurinėje mokykloje lietuvių kalbą dėstė Algė Mikelionienė. Tai jos didelis nuopelnas. Akivaizdus rezultatas - kas įdiegiama vaikystėje, išlieka visam gyvenimui.
   - Ar žadate užsilikti ir darbuotis Kapčiamiestyje ilgai - tapti vietine? Juk iki pensijos dar toloka, o ir profesija, jeigu mėgstama, įtraukia?
   - Žmonės čia labai draugiški, geranoriški, bet atsakymo neturiu. Laikas parodys... Šeima mano veiklai netrukdo: vyras dirba Norvegijoje, dukros jau suaugusios, gyvena Vilniuje.
   - Renovuoti Kapčiamiesčio bendruomenės namai. Kaip žadate įsitraukti į bendrą veiklą?
   - Laikas parodys, bendros veiklos visada įdomios, skatina tobulėti. Tad niekada nesakau ne. Esu kviečiama, kaip sako dzūkai, ,,burtis draugėn“. Jau ryškėja tos veiklos inicijos: yra Kapčiamiesty energingų - pagyvenusių (,,amžėjančių“ ir jaunų). 
   - Na ir tradicinis klausimas pabaigai. Ko norėtumėte palinkėti šio krašto žmonėms?
   - Kapčiamiesčio krašto žmonėms palinkėsiu sveikatos. Dar linkiu meilės sau ir aplinkiniams, pasitikėjimo savimi – kad žengtumėte pirmyn drąsiai. Ir, žinoma, kuo didžiausios sėkmės.

*  *  *

   Malonu teigti, kad būtent regionuose dėl įvairių priežasčių vis dažniau sutinkama kūrybingų darbuotojų. Jie kaip gaivus šaltinio vanduo pagirdo trokštančius kultūros ir ne tik. Randasi naujų verslų, stengiamasi įsikurti su šeima toliau nuo miesto triukšmo, atnaujinamos sodybos, kurios pasmerktos išnykti, arba joms gresia ,,vaiduoklių“ egzistencija. Feisbuko publikacijos apie Kapčiamiestį yra vertinga komunikacijos priemonė, kol prie jų triūsia tokie kultūros žmonės, kaip Lina Kvedaravičienė, Lina Miciulevičienė, Gediminas Jančiulis. Jie susilaukia daugybės sekėjų. Pastarieji noriai siunčia senąsias nuotraukas, iš kurių atsiveria krašto istorijos puslapiai. Kaip sako seni dzūkai: ,,Vien duona sotus nebūsi“.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Valdo Giliaus tapybos ir grafikos parodos atidarymas


                          Alvydo Lukoševičiaus nuotr., www.alfotografija.lt

Valdas Gilius (1960-2021) Regimanto Tamošaičio nuotr.

   Retai pasitaiko tokių atvejų, kad to paties dailininko kūriniai vienu metu būtų eksponuojami net trijose Druskininkų miesto muziejaus erdvėse. Toks išskirtinis kultūros reiškinys – tai spalio pradžioje atidaryta pirmoji pomirtinė Valdo Giliaus (1960-2021) tapybos ir grafikos paroda. Dailininko paveikslai įsikūrė dviejose vilos „Linksma“ salėse, o grafikos darbų serija vos tilpo muziejaus galerijoje.

Atminimas gyvas darbuose

   Ši paroda – tai autoriaus tapatybės atspindys. V.Giliaus tapatybė pasireiškė galinga vaizduote, didele erudicija, atvirumu įvairioms interpretacijos formoms. Grafikos kūriniuose dailininkas supynė savo vizijas, emocijas ir refleksijas. Realistiniai vaizdiniai čia jungiami su siurrealistinėmis metaforomis, o jų dermė atskleidžia naujų kontekstų, kuriuos parodos lankytojai siekia pažinti, išsiaiškinti ir perprasti. Grafikoje apstu smulkių detalių, užšifruotos autoironijos, pokštų bei žaidimų. Tuo tarpu V.Giliaus tapyba, anot menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, pasižymi stambiais potėpiais, ekspresyvia, gestiška tapymo maniera, emocionalia spalvų kalba ir dideliais formatais. Dailininko paveikslai pulsuoja drąsiais ieškojimais ir kūrybine laisve.
   V.Gilius buvo įvairiapusis menininkas. Visą jo kūrybos spektrą aprėpti vienoje parodų erdvėje išties būtų sunku. Jis nuolat ieškojo naujų kelių, novatoriškų raiškos būdų, išbandė įvairias vaizduojamojo meno rūšis, stilius, išraiškos priemones ir medžiagas. Jis nebuvo linkęs užsidaryti savo vidiniame kiaute – visąlaik domėjosi, kokiomis tendencijomis gyvena Lietuvos ir užsienio dailė, nuolat bendravo su daugybe menininkų. 2003 m. V.Gilius įsteigė meno galeriją „Sofa“. Ši meno meka gyvavo beveik 18 metų ir telkė ne tik vietinius kūrėjus bei parodų lankytojus. Galerijoje savo darbus mielai eksponuodavo garsūs užsienio šalių ir Lietuvos didmiesčių dailininkai, o pamatyti jų kūrybą atvykdavo net ir tolimiausių vietovių gyventojai. 2012 m. V.Gilius išsikėlė ambicingą uždavinį dar gausiau ir išsamiau supažindinti druskininkiečius su kitų šalių profesionalia šiuolaikine daile. „Esant minimaliam biudžetui, reikia maksimalaus entuziazmo, kad šią idėją galima būtų realizuoti“, – savaitraštyje „Druskininkų naujienos“ apžvelgdamas savo planus, tuokart teigė sumanymo autorius. Azartiško entuziazmo jam nepritrūko – dar tais pačiais metais galerijoje buvo surengti Egipto, Anglijos, Vokietijos, Kenijos menininkų kūrybos pristatymai. Galeriją labai mėgo ir literatai. Į parodas kaskart užsukdavo tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ dalyviai paganyti akis į maištingo turinio šiuolaikinę tapybą, pajausti laisvą, gyvybingą minties polėkį.

Neeilinės asmenybės pėdsakai

   2010 m. V.Gilius buvo išrinktas Druskininkų „Rotary“ klubo pirmininku. Kaip žinoma, klubas vienija aukštos reputacijos verslininkus, laikydamasis tarnavimo idealo, vykdo humanitarinius projektus. 2011 m. pradžioje padėkos šventėje „Druskininkai 2010“ buvo pagerbti asmenys ir kolektyvai, nuveikę reikšmingus darbus, padėję įgyvendinti gražius sumanymus. Už aktyvią visuomeninę veiklą, suteiktą pagalbą įvairioms socialinėms grupėms, Druskininkų vardo garsinimą, kurorte organizuojant Lietuvos rotariadas, buvo apdovanotas Druskininkų „Rotary“ klubas, o simbolinis prizas – „Druskos kristalas“ – įteiktas klubo prezidentui V.Giliui.
   2012 m. vasarą Druskininkų viešąsias erdves papuošė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų reprodukcijos – įvairiose vietose iškilo molbertus primenantys stendai su atkurtais šio dailininko paveikslais. Didelio formato paveikslų kopijas padarė ir jas eksponuoti padėjo V.Gilius.
   Galerijos „Sofa“ „Facebook“ paskyroje V.Gilius daugelį metų kaupė meno įdomybių, architektūros ir dailės perliukų nuotraukas. Nors galerija likviduota, fotokolekcija ir šiuo metu yra atvira visiems smalsuoliams. Daugiau nei 2600 viešinamų fotokadrų liudija, kad menininko žvilgsnis dažnai krypdavo į išskirtinės architektūros pastatus, autentišką interjerą, knygų iliustracijas, į parodų sales, kur pastabi akis užkliūdavo už išradingų, intriguojančių formų eksponatų. Dailininkas fiksavo netikėtus spalvų sąskambius dailininkų darbuose, įdomų namų dekorą, unikalius kultūrinius artefaktus. V.Gilių dominusios temos įrodo turtingą ir įvairialypę menininko prigimtį ir atskleidžia neeilinės asmenybės bruožus. 

Tarnystė menui – gyvenimo taisyklė

   V.Giliaus profesinė veikla yra apibendrinta parodos anotacijoje. Parodos atidaryme apie V.Gilių pasisakė ekspozicijos rengėjai, dailininko kolegos, meno mylėtojai.
   Gintaras Dumčius, Druskininkų miesto muziejaus direktorius:
   – Susirinkome dėl žmogaus, kurį visi pažinojome ir visiems mums jis buvo svarbus. Dėl Valdo. Šiais metais dar turime ir progą – Valdui būtų sukakę 65 metai. Gali kilti klausimas, kodėl parodos atidarymą pradedame galerijoje. O todėl, kad 2021 m. gruodį su Valdu buvome sutarę, kad jis atveš savo grafikos darbą parodai „1“, kuri tradiciškai pradedama tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Penktadienį sutarėme, kad kūrinys į galeriją atkeliaus pirmadienį, bet tą dieną Valdo jau nebesulaukėme... Nežinia, ar dabartinėje parodoje yra tas žadėtas darbas, bet šiuo metu tai ne tiek svarbu. Kai kurie darbai rasti pavargę, sušlapę, šeimos nariai juos sutvarkė. Labai džiaugiuosi, kad darbai išliko.
   O Valdą daugelis pažinojo kaip menininką, kuriam viskas rūpėjo. Galbūt jam šiek tiek pristigdavo kantrybės ilgiau padirbėti ties vienu darbu, bet netrūko noro išbandyti absoliučiai viską – fotografiją, animaciją, grafiką, tapybą, interjero dizainą, asambliažą. Be to, jis pirmasis Druskininkuose pradėjo rėminimo ir didelių plakatų spausdinimo darbus.
   Šiandien bandžiau susirasti informacijos apie Valdą, pasiskaityti, prisiminti. Atsiverčiu vieną interneto portalą – ten parašyta, kad V.Gilius Dailės akademijoje baigė interjero dizainą, atsiverčiu MO muziejaus svetainę – ten V.Gilius įvardijamas tapytoju, pasižiūriu Nacionalinio dailės muziejaus Informacijos centro duomenis – teigiama, kad V.Gilius buvo grafikas. Tai rodo, kad Valdas buvo žinomas ir pripažintas visose srityse. 
   Dovilė Lukoševičiūtė, Druskininkų miesto muziejaus kultūrinės veiklos koordinatorė:
   – Galiu pritarti, kad V.Giliaus veiklos sritys buvo tikrai įvairios. Jis buvo architektas, dizaineris, tapytojas, grafikas, fotografas, instaliacijų ir objektų kūrėjas, galerininkas. Galerija „Sofa“ buvo ypatinga vieta, alsuojanti kūryba, pritraukianti daug menininkų. V.Gilius buvo pasinėręs į meninį ir kultūrinį gyvenimą, jį gerai jautė. Noriu trumpai perbėgti per Valdo kūrybinį kelią. Ankstyvoji V.Giliaus kūryba prasidėjo nuo asambliažų ir objektų. Menininkas rinko senus, aprūdijusius, aplūžusius daiktus ir iš jų sukomponavo visą ciklą asambliažų. Šiuos kūrinius jis dažnai papildydavo tapyba. V.Gilius buvo tos kartos vienas geriausių tapytojų. Vėliau perėjo prie kitokių ieškojimų – eilę metų fotografavo. Gyveno Liškiavoje, nuošaliame name, daug laiko praleisdavo fiksuodamas savo reginius ir įspūdžius. Dar norėčiau paminėti fotoalbumą, kurį V.Gilius išleido 2006 m. Iki šiol tai vienintelis toks solidus fotoalbumas, pristatantis Druskininkų kurortą. Šiandien atidaromos ne tik grafikos ir tapybos parodos, bet bus demonstruojamas ir filmas, kurio dailininku statytoju buvo V.Gilius.
   Loreta Baliukonienė, Druskininkų LIONS moterų klubo atstovė, Druskininkų „Rotary“ klubo narė, parodų lankytoja:
   – Valdą pažinojau seniai. Esu iš tų bendrakeleivių, kurie Valdą žinojo kaip visaapimantį, daugiabriaunį menininką, domėjausi jo galerijos veikla, sekiau jo organizuojamus plenerus. Jo išleistas fotoalbumas yra nuostabus. Šiuo albumu mes prezentavome Druskininkus, kai jie dar nebuvo pakilę. Tose nuotraukose yra pavaizduota tai, dėl ko verta čia atvažiuoti, ką verta čia pamatyti. Ketinau šiandien paskaityti eilėraštį. Nesitikėjau, kad šiame renginyje bus tiek daug poetų ir vertėjų iš „Poetinio Druskininkų rudens“, bet tikriausiai šiam tikslui jie neprieštaraus. Valdas buvo laisvamanis, tikėjo gamta, tikėjo pasauliu ir visata. Prisimenu jo laidotuves, kai lydėjome jį į Liškiavos kalnelį, tad norėčiau už jį kartu su visais pasakyti eiliuotą maldelę. 
   Salėje nuskambėjo vilnietės Laimos Petronienės eilėraštis „Pasimelsiu savaip“.
   Rūta Žukauskaitė, dailininkė:
   – Valdas buvo sudėtinga, ryški asmenybė. Galbūt jis nemokėjo daryti reklamos sau, bet jis pats buvo reklama. Mes, dailininkai, ypatingai prisimename jo galerijoje organizuotus plenerus, taip pat ir tarptautinius, kurie tapo meno edukacijų Druskininkuose pradžia. Pleneruose galėdavo dalyvauti ir pasireikšti visi, kurie ateidavo. Kai V.Gilius išleido fotoalbumą „Druskininkai“, tuomet jam sakiau, kad šis sumanymas vertas nominacijos. O jis tik numojo ranka: „Tegul kas kitas gauna“. Albumas buvo tikrai didelis indėlis, dovana miestui.
   Antanas Balkė, skulptorius:
   – Pažinojau Valdą daugiau nei 40 metų. Mūsų keliai susikirto, mes susitikom Kaune. Jis buvo Valstybinio dailės instituto Kauno fakulteto studentas, aš buvau dėstytojas. Tas bendravimo laikotarpis buvo trumpokas – gal 3-4 metai, bet paskui tiek jo, tiek mano gyvenimo vektoriai pakrypo į Dzūkiją. Susitikom Liškiavoje, vėliau, žinoma, Druskininkuose. Valdas visuomet pasižymėjo plačiu akiračiu, plačiu požiūriu į kultūros reikalus ir dideliu visuomeniškumu. Neatsitiktinai galerija „Sofa“ buvo Druskininkų fenomenas, kuris pakėlė miesto kultūrinio gyvenimo lygį. Deja, Valdas nesulaukė tinkamo valdžios požiūrio į savo veiklą ir turbūt tą jautė. Apie Valdą ir jo galeriją būrėsi tuometė Druskininkų dailininkų bendruomenė. Valdas kūryboje neturėjo jokių rėmų, todėl dirbo visuose baruose. Gal nedaugelis žino, kad jis buvo puikus architektas. Be to, jis žengė visų priešakyje ir technologijų pažinimo bei valdymo srityje. Eidamas į šią parodą, svarsčiau, kaip šioje erdvėje tilps jo kūrybinis palikimas. V.Gilius iš tikrųjų nusipelno didesnių parodinių erdvių. Mes jau per laidotuves kalbėjome, kad neišvengiamai reikia ruoštis pomirtinėms Valdo darbų parodoms. Tikiuosi, kad sulauksime didesnio Lietuvos kultūros bendruomenės dėmesio.
   Gintaras Dumčius, Druskininkų miesto muziejaus direktorius:
   – Valdo tapyba eksponuojama didžiosiose muziejaus salėse. Pirmojoje tilpo tik penki nemaži paveikslai, kitoje – žymiai daugiau. Valdas buvo prasitaręs, kad svajoja apie tokio dydžio drobes, kad nuo vieno jų krašto iki kito reikėtų važiuoti dviračiu. Bet nežinia, ar spėjo tokių nutapyti...

*   *   *

   V.Giliaus talento gerbėjai muziejuje ne tik apžiūrėjo tapybos parodą, bet ir stebėjo režisieriaus Zenono Šteinio animacinį filmą „Dosnumas“, sukurtą Lietuvos kino studijoje 1988 m. Tai pasakos „Dosni obelis“ ekranizacija. Filme metaforiškai atskleidžiami motinos ir vaiko santykiai: sudžiūvęs obels-motinos kamienas nulūžta ir lėtai nuvirsta į vandenį, tapdamas sūnui išsigelbėjimo valtimi. Šis filmas 1988 m. Lisabonoje vykusiame kino festivalyje pateko į geriausių Europos animacinių filmų dešimtuką. Tai ir V.Giliaus, šio filmo dailininko statytojo, nuopelnas.

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Inga Gilė (kairėje) savo kūrybos parodoje Druskininkų viešojoje bibliotekoje

   Spalio 2 d. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta Ingos Gilės personalinė paroda „Vilnonis Čiurlionis“. Anksčiau menininkė kvietė draugus pasidalinti senais nebenaudojamais siūlais ir juos įaudė į paveikslus, improvizuodama M. K. Čiurlionio kūrinių motyvais. Modernia taftingo technika autorė maišo ne dažų, o siūlų atspalvius, tyrinėdama M. K. Čiurlionio spalvų gylius ir vaizdinius, perteikdama savaip jau žinomus paveikslus. Paroda kvietė stebėti, kaip subtili tekstilė susilieja su klasiko vizijomis ir kiekvienas siūlas atskleidžia naują, šiuolaikinį požiūrį į lietuvių palikimą. Paroda skirta M.K. Čiurlionio 150 gimimo metinėms.Atidarymo metu pradėtas, iki spalio 9 dienos sukurtas dar vienas parodos eksponatas – šio klasiko portretas iš siūlų. Kiekvienas bibliotekos ir parodos lankytojas buvo kviečiamas prisidėti, įausdamas giją į Čiurlionio portretą.„Šie paveikslai yra daugiau nei mano ambicija pagerbti Lietuvos genijaus M. K. Čiurlionio atmintį ir pasidalinti vizija, ką aš jaučiu, žiūrėdama į jo paveikslus. Čia fiziškai galime pajusti ryšį tarp meninės kūrybos ir lietuvių moterų buities. Čiurlionio kūrybos šaltinis, fantazija, grožio samprata čiurlena tuose pačiuose laukuose, kur savo vilną augino avelės, ir trobose, kur dainavo verpdamos, ausdamos, megzdamos moterys. Tie patys siūlai, galėję šildyti kūną, tapo paveikslais. Menas tai ar amatas? Ar objektas labiau vertingesnis, prasmingesnis, nei šiltos kojinės – sunku pasakyti. Bet kokiu atveju, tikiuosi, sušildys. Jei ne kūną, tai sielą ir akis,” - sako Inga Gilė.

„Druskonio“ inf.

*  *  *

   Inga Gilė baigė dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Daugelį metų dirbusi grafikos dizainere, Inga visuomet ieškojo įvairesnės kūrybinės raiškos - yra iliustravusi knygų vaikams, veda kūrybiškumo ir meno užsiėmimus, tapo. Šiuo metu Vilniuje, Lukiškių kalėjime 2.0, drauge su Meile Dubosiene įkūrusi kūrybos studiją UMPAPA STUDIJA 84. Inga yra aukštaitė, gimusi Utenos rajone, tačiau Druskininkų kraštas jos gyvenime tapo svarbus - čia, Švendubrėje, gimęs jos mylimas žmogus Petras Šikšnelis, Juozo ir Teresės Šikšnelių sūnus. Šiame ypatingame krašte ir gimė idėja apie VILNONIS ČIURLIONIS parodos kūrinius, jų spalvas, interpretacijas ir formas.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Parengta pagal Marijos Valuckienės knygą „Sibiro aidai“

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Prie pašventinto kryžiaus susibūrė kelios Balčių-Šimkonių kartos

Prie kryžiaus Balčių sodybos vietoje Ricieliuose šių metų birželio 14-ąją




Savo knygą „Sibiro aidai“, skirtą Emilijos ir Flioro Šimkonių atminimui, pristatė Marija Valuckienė
                                                 Alvydo Lukoševičiaus nuotraukos


Šių metų birželio pradžioje knyga „Sibiro aidai“ buvo pristatyta Varėnos viešojoje bibliotekoje (iš kairės – knygos autorė Marija Valuckienė, Ona Šimkonytė-Stankevičienė, Vitas Šimkonis)


Emilijos ir Flioro Šimkonių jubiliejinės vestuvių 50-ies metų sukakties šventės dalyviai Liškiavoje, 1996 m.


Emilijos Balčiūtės-Šimkonienės šeima iki tremties Ricieliuose, 1939 m.


Emilijos ir Flioro Šimkonių šeimos paskutinieji metai tremtyje, 1961 m.                                          Nuotraukos iš knygos “Sibiro aidai”

„Druskonio“ inf.
Tęsinys kitame numeryje

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Jūratė Kazakevičiūtė parodos atidaryme šalia tekstilinio objekto „Žiemos motyvas pagal M.K.Čiurlionį“


Parodos atidaryme liaudies dainas atliko (iš kairės): Aušra Lazauskienė, Rasa Jasaitienė, Jūratė Kazakevičiūtė

   „Jautru ir atsakinga savame mieste rengti parodą. Dedikuoju ją Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui jo 150 metų sukakties proga. O aš skaičiuoju savo 50-uosius metus ir labai norėjau juos įprasminti naujais kūriniais. Rugsėjis – mano gražiausias mėnuo, mudviejų su Čiurlioniu mėnuo Kultūros sostinės metais – pats geriausias laikas šiam ketinimui įgyvendinti“, – taip kalbėjo menininkė Jūratė Kazakevičiūtė, Druskininkų miesto muziejaus galerijoje rudens priešaušryje atidarydama objektų parodą „Du medžiai“.

Medis – neišsemiama kūrybos tema

   Parodos pavadinimą ir svarbiausio eksponato koncepciją autorė sumanė susieti su žymiojo dailininko kūryba. O ji visa persmelkta simboliais ir dvasinėmis idėjomis. Vienas iš dažniausių vaizdinių Čiurlionio paveiksluose yra medis. Jis asocijuojamas su žalčiu, laikomas gyvybinės energijos įsikūnijimu, jam suteikiamos žmonių santykius harmonizuojančios galios, jis jungia žemiškąją ir dangiškąją sferas bei požeminį pasaulį. Akivaizdūs tokios interpretacijos pavyzdžiai – Čiurlionio grafikos darbas „Du medžiai“ ir temperos technika nutapytas paveikslas „Žiemos motyvas“. Pasirinkusi šiuos mažiau reprodukuojamus kūrinius, J.Kazakevičiūtė juos transformavo į išraiškingą tekstilinį objektą „Du medžiai“, atkartojantį Čiurlionio vizijas tiek forma, tiek turiniu. 
„Medis – tai neišsemiama tema. Nuo seniausių laikų žmonės stebėjosi magišku medžių sugebėjimu mirti ir vėl atgimti. Todėl nieko nuostabaus, kad medis tapo gyvenimo, mirties ir atgimimo simboliu. Visiems yra žinomas gyvybės medis, išreiškiantis laiko tėkmę – dabartį, praeitį ir ateitį, taip pat pasaulio medis, kuris tapo axis mundi – pasaulio ašimi, kosmine atrama, nustatančia visatos tvarką ir struktūrą. Šių medžių modeliai yra paplitę visoje indoeuropietiškoje kultūroje, pavyzdžiui, mitinis skandinavų igdrasilas (milžiniškas uosis) geba apjungti net devynis pasaulius“, – parodos atidaryme pasakojo J.Kazakevičiūtė. Apie medžius ji savo kūriniais kalba jau penkerius metus. Iki šiol tekstilininkė „augino“ sužmogintus pojūčių medžius, suteikdama jiems galimybę matyti, girdėti, liesti, uosti ir ragauti. O šioje parodoje ji pavaizdavo, kaip medžio esybę paveikia kiekviena iš keturių gamtos stichijų: oras, vanduo, žemė ir ugnis. Parodos lankytojai, apžiūrėję medžio pavidalą įgijusius objektus „Vėtravarta“, „Versminis“, „Derlinga žemė“ ir „Liepsnojantis krūmas“, nesunkiai atpažins, kuri gamtos jėga turėjo įtakos dailininkės sukurtų medžių gyvenimui. Pirmasis medis, pakirstas galingos vėtros, svyruoja ir blaškosi salės erdvėje, antrojo šaknys, išplautos maištaujančio Dzūkijos upelio vagoje, raitosi suplakto smėlio ornamentais, trečiasis saugo ir puoselėja vešlų daigelių šaknyną, garantuojantį spartų įsitvirtinimą ir klestėjimą, ketvirtasis pareiškia sugebantis atgyti iš pelenų ir vėl sužaliuoti.

Atspauduose – gamtos amžinybė

   Kaip jau įprasta J.Kazakevičiūtės pastarųjų metų parodose, skulptūriniais objektais ji neapsiribojo ir ekspoziciją papildė naujais skaitmeniniais atspaudais, sukurtais iš nuotraukų. Atspaudų siužetai pasižymi darna, harmonija, dualistiniai jų vaizdai sukasi kaip gėlės žiedas, kaip sutartinės posmas, kartojasi kaip močiutės išausto divono raštas. J.Kazakevičiūtė parodos lankytojams atskleidė, kad šioms sienų dekoracijoms pasitarnavo jos nuotraukos, darytos Pietų Amerikoje, keliaujant po Peru ir Boliviją. „Nors esu Jūratė, bet mane labiau valdo ne jūra, o kalnai, traukia jų snieguotos viršukalnės. Iš kalnų nesinori išeiti. Kalnai yra laikui nepavaldi aistra. Kalnuose atrandu ir Čiurlionio paveikslų vaizdų, atpažįstu jo spalvų paletę“, – prisipažino šiai stichijai duoklę periodiškai atiduodanti keliautoja. Todėl nieko stebėtino, kad atspauduose J.Kazakevičiūtė įkomponavo ne tik vietiniuose miškuose vasario mėnesį tvyrojusį rūką, Čiurlionio „Žiemos motyvą“, bet ir didingų Vaivorykštinių kalnų, stūksančių Andų kalnyne, daugiau nei penkių tūkstančių metrų aukštyje, vaizdus. Lankytojų žvilgsnį prikausto ir į atspaudą „Akmenų miškas“ perkeltas gamtos fenomenas, ir ramybe alsuojantis tolimos šalies peizažas „Moray“, atveriantis milžiniškas terasas, – inkų civilizacijos palikimą, esantį Peru pietuose, netoli Kusko. 

Skambėjo liaudies dainos

   Parodos atidarymas buvo pradėtas ir užbaigtas liaudies dainomis, primenant, kad ir Čiurlionis mėgdavo jų klausytis bei daugiau nei dvi dešimtis jų yra harmonizavęs. Parodos iniciatorė J.Kazakevičiūtė kartu su bendramintėmis liaudies dainų atlikėjomis Aušra Lazauskiene bei Rasa Jasaitiene susirinkusiuosius pamalonino autentiška dzūkų giesme „Žalioj girioj stadalėlis“ bei sutartine „Eisma, sėsios, dauno lylio“ iš muzikologo Zenono Slaviūno užrašytų sutartinių kolekcijos. Liaudies dainos skambėjo ir parodos lankytojams skirtame J.Kazakevičiūtės trumpametražiame filmuke „Besisukantis amžinybės ratas“. Šios trys moterys į archajiškų sutartinių ir egzistencinių dainų vainiką įpynė praeitį, dabartį ir ateitį. Praeitis kažkada buvo dabartimi, o, sukantis amžinybės ratui, ateitis kada nors tikrai pavirs praeitimi…
   Pasibaigus renginiui, „Druskonis“ neatsispyrė pagundai užduoti keletą klausimų parodos autorei J.Kazakevičiūtei jos jubiliejinių metų proga.
   – Kuo Jums buvo ypatingi jubiliejiniai metai?
   – Tai buvo intensyvus, kūrybai skirtas tarpsnis. Minėjau ne tik apvalią savo metų sukaktį, bet ir kūrybinės veiklos 25-metį. Ta proga Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ surengiau retrospektyvinę autorinę parodą „Kintantys kūnai“. Per 25 metus mano kūryba keitėsi ir norėjau pamatyti jos kelią. Kai kuriuos ankstesnius darbus teko rekonstruoti, nes laikas juos sudarkė. Be to, nuo pat metų pradžios pradėjau kurti naujus eksponatus dabartinei parodai „Du medžiai“. Apsidžiaugiau, kad Druskininkų savivaldybė skyrė dalį lėšų, reikalingų šiai parodai surengti. Buvo nemažai rūpesčių. Sirgo ir silpnėjo mano mama, reikėjo ją slaugyti. Mus labai palaikė ir mums morališkai padėjo Ratnyčios bažnyčios klebonas Algirdas Šimkus. Sodams nužydėjus, mama iškeliavo į dangiškuosius Viešpaties sodus, o po jos netekties turėjau susitaikyti su slogia tiesa: tas, kuris netenka tėvų, jau nebėra vaikas. Jubiliejiniai metai kartu buvo ir filosofiški – išėjusį žmogų netrukus pakeis ateinantis, mat sūnaus šeimoje į pasaulį jau beldžiasi nauja gyvybė. 
   – Šiais metais skyrėte laiko ir dailės salono „Neitė“, kurio įkūrėja ir savininkė esate, perkraustymui į kitas, erdvesnes patalpas. Senovės Egipto deivė Neitė išaudė visatą iš savo verpstės, todėl laikoma audimo bei kūrybos simboliu. Ar draugystė su Neite Jums padeda kūryboje? 
   – Žinoma, dailės salono pavadinimas nėra atsitiktinis. Deivė Neitė padeda nepamiršti savo profesijos. Su „Neite“ esu jau daugiau nei 20 metų. Skaudu tiek laiko atiduoti kitiems. 
   – Laiko skiriate ne tik kūrybai, „Neitei“, bet ir kalnams. Ne kartą prisipažinote, kad esate užburta kalnų. Į kuriuos kalnus norėtumėte sugrįžti? Kurie kalnai yra padarę didžiausią įspūdį?
   – Norėčiau kopti ne į tuos pačius, o vis į kitus kalnus. Labiausiai įsimintinos buvo patyriminės kelionės į margaspalvius Fanus, kurie yra Pamyro kalnų atšaka, į geologinių stebuklų kupiną Sibiro Altajų, Kinijos pasienyje stūksantį Tian Šanį. Lankydamasi Peru, vakarinėje Pietų Amerikos pakrantėje, gėrėjausi neužmirštamais kraštovaizdžiais Palccoyo kalnuose. O šią vasarą teko pamatyti Skandinavijos kalnus, besileidžiančius į Šiaurės ir Norvegijos jūras.
   – Esate ne tik kalnų, bet ir liaudies dainų mylėtoja. Kada į Jūsų širdį pasibeldė meilė muzikiniam folklorui, o ypač sutartinėms?
   – Pasibeldė dar vidurinėje mokykloje. Klasės auklėtoja Lina Dudulienė subūrė folkloro ansamblį „Racilukai“. Tai buvo pirmieji ansamblio gyvavimo metai. Kai po studijų sugrįžau į gimtuosius Druskininkus, čia susipažinau su liaudies tradicijų puoselėtojomis Aušra ir Rasa. Mums svarbu atsigręžti į praeitį, savo šaknis, protėvių kultūrą, svarbu parodyti sutartinių unikalumą. Pastaraisiais metais sutartinėmis jau ne vieną kartą paįvairinau savo parodų atidarymus. Kol sutartinės giedamos, tol jos gyvos.
   – Sakoma, vyras šioje žemėje turi padaryti tris darbus: pasodinti medį, užauginti sūnų, pastatyti namą. O ką gali veikti moteris, jau užauginusi sūnų, išpuoselėjusi namus, savo rankomis sukūrusi ne vieną stebuklingą gyvybės ar pasaulio medį?
   – Atlikusi šias priedermes, moteris gali skirti laiką dvasiniam augimui, gali kaupti žinias ir gyvenimo išmintį, dalintis ja su anūkais, savo palikuonimis, džiaugtis laisve kurti ir keliauti. 

„Druskonio“ inf.

Jūratės Kazakevičiūtės kūriniai, eksponuojami parodoje

„Rūkas vasario mėnesį“. Nuotraukų atspaudas ant audinio


„Moray“. Nuotraukų atspaudas ant audinio


„Vėtravarta“. Tekstilinis objektas
                                                 Alvydo Lukoševičiaus nuotraukos

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

„Druskonio“ inf.

Tūptelėjimas bendrai nuotraukai Sausojoje gatvėje

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Skulptūra “Laivas”, stovėjusi Vilniaus alėjoje

   Vietinė peticijų komisija, kurią sudaro R.Malinausko bendražygiai ir su jais darniai balsuojantys nariai iš „gerosios opozicijos“, atsuko nugarą beveik tūkstančio žmonių pasirašytam kreipimuisi, kad būtų išsaugota Druskininkų istorija - kurorto centre, pėsčiųjų alėjoje, esančios skulptūros jų originalioje vietoje. Valdžios rūmuose liepos 29-ąją posėdžiavusi komisija gyventojų raštą atsisakė pripažinti peticija, esą žmonių kreipimesi „yra keliamas klausimas ne dėl norminio teisės akto priėmimo, pakeitimo, papildymo ar pripažinimo netekusiu galios, o dėl individualaus projektavimo ir statybų sprendimo“. 

Sulaukė gyventojų pasipriešinimo

   R.Malinauskas su savo bendražygiais, viešojoje erdvėje girdamiesi prasidėjusia kurorto pėsčiųjų alėjos rekonstrukcija, mokesčių mokėtojams kainuosiančia beveik 6 mln. eurų, šįmet pavasarį sulaukė audringo gyventojų pasipriešinimo. Viešojoje erdvėje pasirodė raginimas išsaugoti senąsias alėjos skulptūras originalioje vietoje. Žmonės ėmėsi iniciatyvos – rinko parašus išsaugoti Vilniaus alėjos autentiką, priešindamiesi vietos valdžios sumanymui iškelti senąsias Vilniaus alėjos skulptūras. 
   Druskininkų valdžia socialiniuose tinkluose jau anksčiau buvo kritikuojama dėl primityvios idėjos pritupdyti Vilniaus alėją zodiako ženklais, kur visi „lakstytų ir fotografuotųsi prie savo mėnesio skulptūros“. Pataikavimas masiniam skoniui kurorte jau turi pavyzdžių - Druskininkų menininkai ne kartą išsakė savo kritinę nuomonę dėl Šv.Jokūbo gatvėje pastatytos pasagos, miesto biudžetui kainavusius didelius pinigus. 2013 m. žemyn galais įmūrytą pasagos formos skulptūrą vietos menininkai tuomet pakrikštijo „Mero gėdos vartais“. Kaip žinia, beveik 240 tūkst. litų biudžetui tada kainavęs skulptoriaus T.Gutausko darbas „Svetingumo vartai“ buvo pastatytas 24 metus Druskininkų kurortą puošusios vietos skulptoriaus Antano Balkės skulptūros „Legenda“ vietoje.

O ar reikia keisti veidą?

   „Šis projektas pakeis Druskininkų veidą ir suteiks kurorto centrinei daliai naują gyvybę“, - apie Vilniaus alėjos atnaujinimą viešojoje erdvėje gyrėsi Druskininkų valdžia. Daugiau kaip 30 metų skaičiuojanti Vilniaus alėja, anot vietos valdžios, „bus ne tik atnaujinta, bet ir pritaikyta šiuolaikiniams poreikiams“. 
   Kaip aiškino vietos valdžia, alėjoje šiuo metu esančios 1987 m. pastatytos originalios keramikinės skulptūros, sukurtos brolių Jono ir Bernardo Arčikauskų, bus iškeltos ir restauruotos: „Skulptūros „Laivas“, „Skruzdėlynas“, „Driežas“, „Varnas“, „Ožiaragis“, „Dagys“ ir „Laumė“ per beveik 40 metų susidėvėjo, buvo ne kartą taisytos, todėl jas būtina atkurti iš naujo. Planuojama, kad po restauracijos darbų jos atgims naujam gyvenimui ir bus pastatytos Nemuno pakrantės alėjoje“. 
   Toks Druskininkų valdžios planas pribloškė ne vieną. Gyventojai ėmėsi iniciatyvos senąsias Druskininkų Vilniaus alėjos skulptūras išsaugoti originalioje vietoje.

Ragino žmones pasirašyti peticiją

   Žmonės buvo raginami pasirašyti peticiją, adresuotą Lietuvos vyriausybei, Kultūros ministerijai, Kultūros infrastruktūros centrui, Kultūros paveldo departamentui. Kreipimasis buvo paskelbtas interneto portale www.peticijos.lt, gyventojai savo valią galėjo pareikšti iki birželio 8 d.
   „Druskininkų savivaldybėje prasidėjo Vilniaus alėjos rekonstravimo darbai, kurių metu planuojama iškelti senąsias brolių Jono ir Bernardo Arčikauskų 1987 sukurtas skulptūras į Nemuno krantinę ir pakeisti jas naujomis, įkvėptomis M. K. Čiurlionio zodiako ženklų. Senąsias skulptūras perkėlus į kitą vietą, Vilniaus alėja pasikeis negrįžtamai, - minėta peticijoje. - Ši alėja yra svarbi Druskininkų identiteto dalis ir reikšmingas simbolis, turintis istorinę vertę. Ji dabartinį savo veidą įgavo Lietuvos nepriklausomybės atgimimo laikotarpiu, kai iš Lenino alėjos buvo 
pervadinta į Vilniaus alėją. Todėl siūlome, kad alėja, kaip reikšmingas istorinis ir kultūrinis objektas, būtų išsaugota su Jono ir Bernardo Arčikauskų skulptūromis, kurios yra neatsiejama jos dalis“.
   „Peticijos tikslas yra išreikšti mūsų, miesto gyventojų ir svečių, nuomonę, kad nesutinkame su skulptūrų iškėlimu ir pakeitimu kitomis. Siūlome atrestauruotas skulptūras grąžinti atgal į alėją.
Norime atkreipti dėmesį į svarbą labiau rūpintis savo aplinka, istorija ir vertybėmis. Prisiminkime, kad siekiant naujumo, nereikėtų pamiršti praeities svarbos ir vertybių Išsaugojimo.“, - akcentuota kreipimesi į atsakingas šalies kultūros institucijas.

„Išsaugoti tai, kas autentiška“

   Peticiją pasirašę žmonės savo komentaruose akcentavo būtinybę išsaugoti Druskininkų identitetą. „Prieš puikių skulptūrų iškeldinimą prie Nemuno krantinės. Jos privalo likti pėsčiųjų alėjoje ir atnaujintos su savo buvusiu apšvietimu, kuris buvo iš pradžių“, „Alėja ir šios skulptūros yra Druskininkų unikalumas“, „Palaikau už istoriškai vertingų skulptūrų išsaugojimą!“, „Nemačiau nei vienos gražesnės naujai pastatytos skulptūros Druskininkuose už šias. Prikelti naujam gyvenimui ir grąžinti į vietą!“, „Remiu ir noriu, kad skulptūros išliktų ten, kur jos yra. Jos niekam netrukdo“, „Noriu, kad viskas liktų savo vietose, tai mūsų miesto paveldas!“, „Tikiuosi, skulptūros liks išsaugotos autentiškoje vietoje“, „Reikia vertinti tai, ką turime, jauki vieta, tikras pavėsio kampelis“, „Išsaugoti tai, kas autentiška ir asocijuojasi būtent tik su Druskininkais“, „Pasirašau už skulptūrų išsaugojimą originalioje jų vietoje!“, „Skulptūros yra miesto dalis. Vaikystės prisiminimai“, „Jas reikia ne keisti, o atrestauruoti ir prižiūrėti“, „Senosios skulptūros yra Druskininkų alėjos veidas, meninis paveldas ir neatsiejama Druskininkų dalis“, „Alėja ir jos skulptūros yra viena iš nedaugelio likusių vietų Druskininkuose, kurioje gali pajusti miesto dvasią“, „Atnaujinus skulptūras, jas grąžinti ten, kur jos visada stovėjo“, - komentavo peticiją pasirašę žmonės. 
Pasisakė ir profesionalai
   Visažinės Druskininkų valdžios užmojai Vilniaus alėjoje sulaukė audringos reakcijos viešojoje erdvėje. Architektūros istorijos mokslų daktarė Viltė Migonytė-Petrulienė feisbuke taikliai pakomentavo kurorto valdžios planus pakeisti Vilniaus alėjos veidą: „M. K. Čiurlionio metams Druskininkai parengė ypatingą, kapitalinę (statybinę) programą, su kaunietiško mentaliteto įpaminklinimo ambicijomis, grąžinusią prisiminimus kelis dešimtmečius atgal. Tuomet, narstant Druskininkų architektūrą ir viešąsias erdves, įsiprašiau ir į Jono Arčikausko dirbtuves Vilniuje. Paskutinių metų studenčiokei skulptorius be pasididžiavimo papasakojo apie savo pirmąjį užsakymą buv. Lenino alėjoje (dab. Vilniaus) Druskininkuose, jam vos baigus S. Žuko dailės technikumą. Projekto sumanytojas ir užsakovas 1987 m. buvo vykdomojo komiteto pirmininkas (arch. Mickevičius), kurį laiką domėjęsis vakarietiškomis urbanistinėmis - landšaftinėmis tendencijomis, ir, tikėtina, padėjęs apeiti vietinės cenzūros normas. J. Arčikauskas, įkvėptas M. K. Čiurlionio kūrybos, tiems laikams per drąsiai ieškojo rytietiškos gyvenimo – kelionės filosofijos, kurią skulptūrose pynė su lietuviška mitologija. Pagal pirminį sumanymą, svarbiausią kamerinę kurorto pėsčiųjų arteriją turėjo papuošti devynių fontanų - žibintų vieninga stilistinė ir idėjinė kompozicija. Dėl įvairių aplinkybių iki šių dienų išlikę šeši J. Arčikausko fontanai bus restauruoti ir iškelti į „vaizdingus Dzūkijos panemunės takus”, nes modernūs sniego valytuvai ne tokie manevringi („neapeina” skulptūrų kampų) ir Druskininkams reikia naujų skulptūrinių užsakymų - zodiako ženklų. Čia vyrauja įsitikinimas, kad dabar turistai domisi astrologija ir norės surasti savo naujovišką dangaus ženklą“.
   „Niekada nemaniau, kad skulptūra yra efemeriškas menas. Deja, buldozeris vardu „gražu, nes nauja”, net ir vieną išraiškingiausių, unikaliausių ir, mano nuomone, čiurlioniškiausių urbanistinių viešojo meno kūrinių Lietuvoje, grasinasi paversti tik atmintyje apsigyvenusia iliuzija. P.s. Interviu LRT (https://bitly.cx/4Jkv) J. Arčikauskas kukliai ir taikliai pastebi priežastį: „žmogus nesugeba vertinti to, ką turi”, - savo komentarą užbaigė Viltė Migonytė.

„Šiuo žingsniu yra ne kuriama, o trinama miesto istorija“

   Šįmet sausio pabaigoje LRT radijo laidoje R.Malinauskas dėstė apie planuojamą Druskininkų senamiesčio pagrindinės arterijos – Vilniaus alėjos rekonstrukciją. Feisbuke nuoroda į šią radijo laidą pasidalinusi druskininkietė Nereta Sanajevienė paliko savo komentarą: “Šioje laidoje išgirsite, kad Vilniaus alėjos skulptūras planuojama išlupti ir ištempti prie Nemuno, kur “neužkliūtų” turistams? Ar nors vienas turistas skundėsi, kad jos trukdo??? Kas išvis nusprendė, kad jos trukdo? Atkreipkite dėmesį į argumentą, kad 7 skulptūros trukdė sniego valymo mašinom (max mėnesį Lietuvoje sninga, ir tik kelias dienas, taip, kad reiktų traktoriais valyti). Mugių metu trukdė turistams pirkti kočėlus, ali express gintariukus ir arabiškus kvepalus. Mugės šiame mieste vyksta kelis kart į metus. Sninga šiame mieste mėnesį... 7 senosios skulptūros trukdo, bet 12 naujų zodiako ženklų, kas yra dar 5 papildomos skulptūros (kliūtys) - nebe... Ir tai yra patys menkiausi argumentai, kurie gali būti sugalvoti, siekiant pašalinti meno kūrinius iš pagrindinės pėsčiųjų erdvės... Keli maži, skysti argumentai, nepatogumai dėl turgaus ir praktiški ūkio reikalai nusveria istoriją, dvasinę objekto prasmę, galų gale gyventojų sentimentus ir prisiminimus... Neturiu aš žodžių“.
   „Druskininkų savivaldybė šauna dar vieną trinkelių projektą, kurį vainikuos “menininkų skulptūros” SKIRTINGŲ MENININKŲ skulptūros vienoje erdvėje. Kaaip tai atrodys??? Pilkom trinkelėm išklota nauja kiliminė danga, nusagstyta skirtingais zodiako ženklais, sukurtais skirtingų menininkų... Labas euroremonte ir RIP ikoniškoji alėja… Su ten įsigyvenusiais meno kūriniais ir lenktais suoliukais, – feisbuke rašė N.Sanajevienė. – Šiuo žingsniu yra ne kuriama, o trinama miesto istorija. Ar kas nori šito pokyčio??? Kam keisti tik dėl keitimo? Ar tikrai yra būtinybė? Ar tikrai dabar yra tinkamas metas? Meras teigia, kad jas gadindavo sniego valymo įrenginiai, ir jos trukdė turistams, todėl reik iškelt... Tai gal atsargiau valykit ir ne su traktoriais, ir komunalščikus apmokykit, kad ne aplink šiukšlines, o meno kūrinius valoma yra. Labai liūdna ir pikta. Ir dar tokiam pasaulio kontekste, kai ateitis tampa nebeaiški, va taip lengva rankele yra skiriama 6 mln. eur naujai blizgančiai trinkelių alėjai, su galimai žemesnės meninės vertės blizgučiais... Kai šiuo metu alėja atrodo puikiai. Bent jau yra tikra ir laiko žymėm išpuošta… prisiminsim. O gal dar pakovojam už savo miestą, už savą, su prisiminimais, toks, koks jis yra gražiausias!?“.

Komisijos nariai nepripažino peticija

   Liepos 29-ąją posėdžiavusi vietinė peticijų komisija, kuriai vadovauja R.Malinauskos sąrašo atstovas savivaldybės taryboje, chirurgas Vytautas Kvedaras, klausimą dėl gyventojų kreipimosi išsprendė mažiau nei per pusvalandį – žmonių raštas nebuvo pripažintas peticija. 
   Savivaldybės interneto puslapyje dar tą pačią dieną pasirodė „išsamus išaiškinimas“, esą „kadangi sprendimus dėl objektų, kurie nėra įrašyti į Kultūros vertybių registrą, perkėlimo priima ne departamentas, o savivaldybė, kreipimasis buvo persiųstas Druskininkų savivaldybės administracijai ir perduotas savivaldybės Peticijų komisijai. Įvertinusi Kultūros paveldo departamento pateiktą informaciją ir teisinius argumentus, Komisija nusprendė kreipimosi nepripažinti peticija, nes kreipimasis neatitinka Peticijų konstituciniame įstatyme peticijai nustatytų reikalavimų: jame yra keliamas klausimas ne dėl norminio teisės akto priėmimo, pakeitimo, papildymo ar pripažinimo netekusiu galios, o dėl individualaus projektavimo ir statybų sprendimo“. Pasak valdžios, „Peticijų konstitucinis įstatymas numato, kad peticijos teisė gali būti įgyvendinama kreipiantis tik dėl norminio visuomenei svarbaus teisės akto priėmimo“. „Kreipimesi nurodyti argumentai ir siūlymai turėjo ir galėjo būti išsakyti Vilniaus alėjos rekonstravimo projekto viešo svarstymo metu, kuris vyko 2023 m. sausio 18 d. Projekto pasiūlymų ar pastabų iš visuomenės nebuvo gauta“, - dar pridėta „išaiškinime“. 

„Kas čia apskritai yra ne taip?“

   Kai kurie pasisakymai liepos 29 d. peticijų komisijos posėdyje nuostabos antakius galėjo pakelti ne vienam. „Nu šiandien dienai 855 žmonės pasirašė, nu rinkėjų yra 20 tūkst., manau, kad čia labai mažas procentas, galėtų būti dar didesnis, mano nuomone, tai šiandien dienai mes kalbame apie peticiją, ar ji yra teisėta ar neteisėta, mes nekalbame apie tai, kas ką pasirašė ir kokią savo nuomonę išreiškė“, – posėdyje aiškino komisijos narys,     R.Malinausko bendražygis vietos politikoje ir teisėjų korupcijos byloje, snow arenai vadovaujantis Aivaras Kadziauskas. 
    Posėdyje nuskambėjo ir R.Malinausko sąrašo atstovės savivaldybės taryboje, muzikos mokytojos Ronatos Balkaitienės balsas. „Noriu tiesiog įdomumo dėlei paklausti, sakykit, ar ta pati Vilniaus alėja ji yra kultūros paveldu pripažinta ar ne, kad čia tiek daug sureikšminimo – tie simboliai, visokie identitetai, tai čia saugo kultūros paveldas ar ne?“ – prakalbo R.Balkaitienė.
   Minėtą peticijų komisijos posėdį stebėjęs savivaldybės tarybos narys, opozicijos atstovas Antanas Balkė taip pat išsakė savo nuomonę: „Dalykai, kurie šiandien bandomi įvardinti kaip neatitinkantys pakankamai formalių peticijos reikalavimų apimties, - šiuo atveju kur kas svarbiau yra visi kontekstiniai dalykai. Druskininkuose kiek jau metų apskritai nevyksta jokie vieši aptarimai, tai čia yra dviejų pusių bėda – netinkamas visuomenės informavimas, labai formaliai pasakant, kad štai „informacija internete“, o svarbesni dalykai, kaip Vilniaus alėjos reikalai, žinoma, turėjo būti kitaip transliuojami, kitaip ieškoma žmonių nuomonės. Ir šiuo atveju, jeigu yra 855 parašai, tai tikrai yra nemažai, ir ta nuomonė turėtų būti svarbi daugeliu aspektų. Šiaip, tik pripažinti, kad raštas neatitinka peticijos formato, mano vertinimu, yra labai paviršutiniška ir netoliaregiška. Svarbu įvardinti ir dalykus, kurie kiekvienam normaliam žmogui yra pakankamai aiškūs: jeigu tie viešieji menai, kurie 40 metų džiugino ir tapo savotišku istoriniu elementu, tai, matyt, sprendimas iškelti, nugriauti, kitoj vietoj pastatyti ar pan., turėjo iškart būti pakeltas į probleminį lygį ar savivaldybės administracijoje, ar tie dalykai turėjo būti svarstomi savivaldybės taryboje. Šito nebuvo padaryta. Dabar, kaip sakoma, yra „šaukštai po pietų“, bet yra tiesiog proga pasakyti, kaip elgiamasi Druskininkuose su viešaisiais menais, kai net neaišku, kas nusprendžia konkrečiai, kokiu formatu vyko diskusija... Ir, deja, tenka konstatuoti, kad nebuvo atliktos normalios, civilizuotos procedūros, tai dabar tuo prisidenginėti nėra labai sąžininga, o komisija, žinoma, čia gali sužaisti labai formaliai, sakyti, kad „pareiškėjai turi teisę skųsti“, bet aš manau, kad Druskininkų žmonėms labai svarbu žinoti, kas čia apskritai yra ne taip?“. 

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

   Rugpjūčio 15 d. 18 val. kviečiame į Andrej Polukord įvietintos skulptūros „Piza tower Kabeliai” pristatymą.
   Medinės architektūros objektas, esantis ties savo išnykimo riba, buvo atkurtas ir sutvirtintas įtraukiant Kabelių kaimo bendruomenę. Buvusi lentinė lauko virtuvėlė transformuota į skulptūrą, kuri tarnaus kaip arbatžolių ir vantų džiovykla, keliautojams - atokvėpio vieta.
   2021 metais Andrej Polukord dalyvavo meno kūrėjų ekspedicijoje „Lavkė. Lėta smėlėta ekspedicija”. Ekspedicijos metu menininkas bekeliaudamas šilų Dzūkijos maršrutais, rado palinkusią lauko virtuvėlę, kuri jam pasirodė kažkur matyta. Ilgai galvojo, kol pagaliau suprato, kur panašią struktūrą jau yra kartą matęs. Šią struktūrą jis matė Italijoje, Pizos mieste. Tai – bokštas „Piza tower“. Abu vienodai palinkę. Tik čia ši struktūra vietinio kaimo gyventojų dizaino bei stiliaus. Lauko virtuvėlės sienas sudėjus vieną ant kitos, Pizos bokštas dar labiau išryškėja. Perkeldamas šį bokštą prie įvažiavimo į Kabelių kaimą, menininkas nori paneigti stereotipą, kad architektūros šedevrų gimtinė yra Italija. Galbūt visi architektūros šedevrai gimė visai ne ten, kur mes manome, o mažuose, jaukiuose kaimeliuose? Kaip ten, taip ir čia architektūrinis sumanymas užgimė netyčia – iš aplinkos suformuotos situacijos.
   Andrej Polukord (1990) – Vilniuje ir Vienoje kuriantis jaunosios kartos tarpdisciplininio meno kūrėjas, studijavęs Vienos dailės akademijoje bei Rupert alternatyviosios edukacijos programoje. Menininkas gerai žinomas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, aktyviai dalyvauja parodinėje veikloje. Jo kūryba apima tapybą, instaliacijas, performansus, fotografiją ir video meną. Joje dominuoja kasdienio gyvenimo, ekologijos, žmogaus etinio santykio su gamta temos, kurios darbuose dažnai perteikiamos per humorą, nuotykį, istorijos pasakojimą. A. Polukord savo darbais kuria nenuspėjamą aplinką, absurdiškas situacijas, keliančias dviprasmiškumą ir daugialypiškumą.
   Renginio vieta: Kabelių g. 7, Kabelių kaimas. Organizuoja: VšĮ “Verpėjos”. Finansuoja: Lietuvos kultūros taryba.

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

„Kaimynų dalgė“ (Petras Grabys ir Kęstutis Martinkus) komandinėse varžybose buvo  antrieji. „Master Class“ geriausiųjų varžybose alytiškis Petras (kairėje) užėmė 2-ąją vietą

Tadas Suraučius su dusyk tituluotu Egidijum Petrausku (dešinėje), kuris „Master Class“ geriausiųjų grupėje iškovojo 3-ąją vietą, o „Sofos lygoje“ – 2-ąją vietą

„Sofos lygos“ nugalėtojas Petras Margelis su dukra

Komandinėse šienpjovių varžybose “ArLai” (Laima Cirpuvienė ir Arūnas Kakta) užėmė aukštą 3-ąją vietą

Iš vyrų greičiausio pradedančiojo šienpjovio prizą laimėjęs Saulius Videika (viduryje) su Marina ir Tadu Suraučiais


Greičiausios pradedančiosios moters šienpjovės vardą pelniusi Laimutė Žvinklienė (antroji iš dešinės) su renginio organizatoriais 

Gražiausio vainiko pynėjas Ramūnas Janeika

Jauniausias šienpjovių varžybų dalyvis – 9-metis Tauras Margelis, palaikomas tėčio Petro

Geriausiųjų šienpjovių atkakli kova


Šienauja pradedantieji

   Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse Raigardo slėnyje Švendubrėje antrąsyk ryškiai sužaibavo dalgiai, kaip kažkada šienpjovystę mūsų pievose apibūdino garsusis žemietis M.K.Čiurlionis. Apie tai praėjusiais metais, kai įvyko pirmasis šienpjovių čempionatas „Tviskantys Raigardo dalgiai“, priminė vienas šio renginio organizatorių švendubrėnas rašytojas Juozas Šikšnelis. Pasak panašių čempionatų nuolatinio vedėjo Žymanto Morkvėno, abu jie tarsi šių varžytuvių globėjai, matyt, šienpjovių sambūrį stebi iš aukštai, nuo anapusinių debesėlių. Kita vertus, pasak guvaus vedėjo Žymanto, prasminga senąja šienpjovystės tradicija paminėti M.K.Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines jo įkvėpimo vietoje – Raigardo slėnyje. 
   Tądien, liepos 5-ąją, veikiausiai tiek globėjų, tiek Dievulio buvo pasirūpinta, kad dalgių tviskėjimui pakaktų giedros ir saulės, o dalyviams sustiprėtų noras atkakti iš tolimiausių Lietuvos kampelių ir atkakliai varžytis. Be abejo, „Tviskantys Raigardo dalgiai“ pirmiausia - bendruomenės šventė, kur drauge su varžytuvių azartu atgaivinami senieji amatai ir tradicijos, mokoma šienauti ir prižiūrėti dalgius, krauti žaginius, pinti vainikus, šaudyti iš lanko, kartu linksminamasi ir vaišinamasi. Renginyje smagią nuotaiką kurstė Jaskonių ir Naujasodės liaudiškos muzikos ansamblis „Malūnėlis“ bei svečiai iš Punsko – ansamblis „Tėviškės aidai“, galiausiai susivieniję bendroms dainoms. Netikėtą staigmeną padovanojo Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios klebonas Algirdas Šimkus, išviręs gardžią košę ant laužo.
   „Šių varžytuvių tikslas ne tik prisiminti senąją šienpjovystės kultūrą, bet ir leisti žmonėms ją išgyventi – ne per nuotraukas ar muziejus, o gyvai, tikrose pievose, su dalgiu rankoje. Kol dalgis skrodžia žolę, kol žmonės stoja į trasą ne dėl prizo, o dėl prasmės, – tol tokios tradicijos gyvena. Tai ne folkloras dėl folkloro, tai – gyvas darbas, gyvas garsas ir gyvas ryšys su žeme. Mums svarbu, kad tai būtų patiriama, o ne tik pasakojama. Džiaugiuosi, kad pirmą kartą šio renginio organizavimui lėšų skyrė Druskininkų savivaldybė. Tai rodo, šios šventės svarbą ir reikšmę,“ – sakė vienas renginio organizatorių Petras Šikšnelis. Varžytuves „Tviskantys Raigardo dalgiai“ kasmet vasaros metu atšventus Šv. Antano dieną organizuoja VšĮ „Švendubrės amatai”, pirmiausia švendubrėnai Marina ir Tadas Suraučiai. Kaip ir dera šauniai organizuoto renginio pradžioje, 36 varžybų dalyviai bei jų sirgaliai pirmiausia buvo supažindinti su šienpjovių čempionato nuostatais. Kiekvienam šienpjoviui paskirti ekspertai vertino ne tik spartos laiką (greičiau ir pirmiau), tačiau galėjo skirti baudos taškus už pjovimo kokybę. Varžytis dėl absoliutaus čempionato nugalėtojo vardo „Master Class“ finale įgijo teisę geriausiai individualiai pasirodę komandinėje rungtyje 3 m pločio, 60 m ilgio pievos ruože. Tad startavusioms 10 komandų po du asmenis palaikymo azarto nestigo, ypač stengėsi į šventę atvykę šeimos nariai. Kokybiškiausiai ir sparčiausiai (per 16 min. 11 sek.) šienavo ir tuokart 1-ąją komandinę vietą laimėjo komanda „Ant kupstelio“ (Mindaugas Žvinklys ir Seda Bukauskienė), 2-ieji – „Kaimynų dalgė“ (Petras Grabys ir Kęstutis Martinkus). 3-ąją prizinę vietą pelnė komanda „“ArLai” (Laima Cirpuvienė ir Arūnas Kakta). 
   Čempionato organizatoriai pajuokavo, jog pirmąkart šienpjovių varžytuvėse surengta „Sofos lygos“ rungtis skirta tiems, kurie didelę savo laisvalaikio dalį praleidžia ant sofos, t.y. tiek žiūrovams, tiek visiems kitiems, kurie nori išbandyti dalgio pjūvį 30 metrų trasoje. Naujiena pasiteisino – „nuo sofos pašoko“ ir spėriai į rankas dalgį paėmė įvairiausio amžiaus šeimų nariai, artimieji, smalsuoliai ir kt. Sofos lygos 1,5 m pločio, 30 m ilgio pievos ruože nugalėjo patyrę mėgėjai: 1-as - Petras Margelis (4 min.21 sek.), 2-as - Egidijus Petrauskas, 3-ias - Jonas Mortūnas. Tokio paties pločio ir ilgio pievoje greičiausios pradedančiosios moters šienpjovės vardą pelnė Laimutė Žvinklienė, iš vyrų greičiausio pradedančiojo šienpjovio prizą laimėjo Saulius Videika. 
   Raigardo pievos buvo dosnios ir vainikų pynimo konkurso dalyviams - tiek moterims, tiek vyrams. Juolab gražiausio vainiko autoriumi pripažintas Ramūnas Janeika. Apdovanoti šienpjovių varžytuvių „Tviskantys Raigardo dalgiai“ jauniausias ir vyriausias dalyviai – 9-erių metų Tauras Margelis ir 69-erių metų Antanas Palačionis. Be to, Antaną T.Suraučius įvardijo kaip vieną iš pagrindinių šio čempionato organizavimo talkininkų. ”Be abejo, čempionato kulminacija – „Master Class“ finalas, išaiškinęs visų varžybų absoliutų nugalėtoją. Iš 10-ies finalininkų, Juozo Grigelio, Kęstučio Martinkaus, Arūno Kaktos, Petro Margelio, Laimos Cirpuvienės, Sedos Bukauskienės, Vytauto Bukausko, 3-iąją prizinę vietą laimėjo Egidijus Petrauskas, 2-ąją – Petras Grabys, o čempionato absoliučiu nugalėtoju tapo Mindaugas Žvinklys, pasiekęs 30 m trasoje geriausią laiką – 2 min. 44 sek.
   Gera idėja nestokoja rėmėjų, todėl daugelis čempionato dalyvių buvo pagerbti dovanomis. Pageidaujantys galėjo atsiimti čempionato dalyvio pripažintą sertifikuotą pažymėjimą. Švendubrės bendruomenės pirmininkas Antanas Smaliukas švendubrėnų vardu padėkojo Tadui Suraučiui ir jo bendraminčiams bei talkininkams už originalią idėją ir renginį, kuris garsina kaimą.
   Į klausimą per mikrofoną, ar susirinks į kitų metų „Tviskančius Raigardo dalgius“, visi – tiek dalyviai, tiek žiūrovai - iškart vieningai sušuko, jog tikrai atvyks. 

„Druskonio“ inf.

Pradedančios šienpjovės Janė ir Pranė iš Teizų su švendubrėnais Antanu ir Algirdu


Daugelis pageidavo nusifotografuoti prie įdomių šienpjovių čempionato „Tviskantys Raigardo dalgiai“ dekoracijų


Daugeliui druskininkiečių pažįstamas Jonas Mortūnas dalyvavo čempionate ir tapo „Sofos lygos“ prizininku


Švendubrėnės Irena Maksel, Onutė Aleškevičienė ir Janina Smaliukienė prie renginio dekoracijos


Žaginių krovimas


Smagu nuotaikingame renginyje

Stasys Svetlauskas mokė šaudyti iš lanko

Šienpjovių čempionato organizatoriai nutiesė tiltuką, kad būtų arčiau pasiekti renginio vietą

Daugelis pageidavo nusifotografuoti prie įdomių šienpjovių čempionato „Tviskantys Raigardo dalgiai“ dekoracijų


Varžėsi įvairaus amžiaus šienpjoviai


Jaskonių-Naujasodės ansamblio „Malūnėlis“ ir ansamblio „Tėviškės aidai“ iš Punsko bendros dainos


Visi šienpjovių čempionato„Tviskantys Raigardo dalgiai“ dalyviai

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Kryžius, stovėjęs 27 metus, buvo labai prastos būklės, tad 2021 m. gruodžio 18 d. pastatytas naujas atminimo ženklas žuvusiems partizanams. Šalia paminklo Jaskonių ir Naujasodės kaimų bendruomenės vyrai pagamino ir pastatė informacinį stendą. Stendui lėšos skirtos iš Druskininkų miesto savivaldybės biudžeto „Kaimo bendruomenių rėmimo programa“ 2022 m.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

E.Panyushkinos originalūs piešiniai

   Praėjusį birželį Kauno kolegijos Alytaus fakulteto bendruomenė socialiniuose tinkluose viešai pasididžiavo bei pasidžiaugė ypatinga ir kūrybinga savo studente druskininkiete Ekaterina Panyushkina, studijuojančia kineziterapijos programą. Tokį dėmesį motyvavo Ekaterinos unikalios kūrybos paroda „Energijos improvizacija“, atidaryta birželio 17-ąją Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. 

Meditacijos su pabrūkšniavimais

   Kadangi E.Panyushkinos nuostata - niekaip nepavadinti savo piešinių, idant pavadinimu nevaržyti kiekvieno, išvydusio jos abstrakčias kompozicijas, individualaus suvokimo bei nuosavos prasmės, parodą įvardinti „Energijos improvizacija“ pasiūlė draugė Jolanta, pati kurianti eiles ir fotografuojanti. Ji tarsi apibendrino pateiktą Ekaterinos kūrybą, kuri pirmąsyk buvo eksponuojama praėjusiais metais VESK Druskininkų skyriuje, kur parodos autorė mokėsi masažuotojos specialybės. Surengti savo originalios kūrybos pirmąją parodą Ekateriną paskatino tiek kurso kuratorė, tiek draugė Jolanta. Parodos pavadinimas „Energijos improvizacija“ išliko ir šiųmetinėje ekspozicijoje Alytuje, nors pastarojoje pateikta dvigubai daugiau autorės piešinių nei pernykštėje. 
Grafikos darbų autorės E.Panyushkinos pristatymas pastarojoje parodoje, veiksiančioje iki liepos 17 d., pradedamas nuo jos biografijos pradžios - gimimo metų 1969-ųjų Maskvoje, inteligentų šeimoje. Baigusi Maskvos valstybinio Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetą, Formaliosios ir matematinės logikos katedroje įgijo filosofijos ir formaliosios logikos dėstytojos išsimokslinimą. Būtent baigiamaisiais studijų metais pradėjo piešti, paskaitose nesąmoningai pabraižydama tušinuku ant sąsiuvinio popieriaus, vėliau eskizus plunksna ir tušu išplėtodama iki atitinkamų kompozicijų. Taip savotiškos meditacijos su pabrūkšniavimais paskaitose tapdavo mažais paveiksliukais, kuriuos noriai dovanodavo. Pomėgio piešti tušu su plunksnakočiu neapleido įsidarbinusi dizainere-maketuotoja bei dirbdama spalvų korektore spaustuvėje, ofsetinės ir šilkografinės spaudos vyr. technologe, reprocentro vadove, skyriaus vedėja leidykloje „Vkusnaja žizn“, kuri išleisdavo ir Lietuvoje žinomus žurnalus „Gastronom“, „Kolekcija receptov“, „Škola gastronoma“ ir kt. Keletą Ekaterinos didesnės apimties piešinių savo interjerui nupirko bankas, kur padirbėjo sekretore.

Piešimas kaip atgaiva 

   Pasak parodos „Energijos improvizacija“ organizatorių, E.Panyushkinos darbai tušu ir rašikliu ant popieriaus - gili, meditatyvi grafika, kurioje atsiskleidžia vidinė harmonija, susitelkimas ir improvizacijos dvasia. Nesvarbu, ar piešinys gimsta per kelias valandas ar net per kelias dienas – tai ne mechaninis, bet įkvėptas, vidinio pasaulio diktuojamas procesas. 
„Man piešimas – tai poilsis ir meditacija. Kurdama visiškai atsipalaiduoju: nekvaršinu galvos, nesiblaškau, susitelkiu į linijas, ritmą ir kompoziciją. Piešimas manęs nevargina – priešingai, tai man atgaiva“, – sako Ekaterina, kūrybiniam procesui tepasigendanti kokybiško tušo. Kukliai atvirauja, jog eksponuoti savo grafiką parodoje jai būtų net nešovę į galvą, jei ne kolegijos pasiūlymas paviešinti studentės saviraišką. „Mažoj erdvėj išsiskirti lengviau,“ – sako Ekaterina, lygindama mažų miestelių ir didmiesčių bendruomenes. Kai bus užbaigtas Kauno kolegijos Alytaus fakulteto patalpų remontas, E.Panyushkinos kūrybos paroda „Energijos improvizacija“ iš Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos (Seirijų g. 2) bus perkelta į kolegiją.

Nesigaili iškeitusi Maskvą 

   Susipažinti išsamiau su itin įdomia asmenybe, 56-erių metų Ekaterina Panyushkina knietėjo nuo klausimų, kiek vis dėlto specialybių įgijusi? „Filosofijos dėstytoja, dizainerė maketuotoja, rusų kalbos dėstytoja užsieniečiams, masažuotoja, kineziterapijos antrakursė,“- išvardijo Ekaterina, šiuo metu dirbanti „SPA Lietuva“ paslaugų specialiste. 
   Akyliems „Druskonio“ skaitytojams E.Panyushkina pažįstama jau keleri metai. 2022 metais straipsnyje „Ekaterina nesigaili Maskvą iškeitusi į Druskininkus“ ji gana atvirai išsipasakojo, kaip su dabar jau buvusiu vyru atvyko į mūsų miestą kurti tarptautinio poligrafijos verslo ir kodėl šios užmačios nepavyko, kaip žmogaus savijauta transformuojasi, kai jis išmaino didmiestį, turintį 12 milijonų gyventojų, į tūkstantį kartų mažesnį miestelį, kokią įtaką jos pažiūroms turėjo represuotų giminaičių tragiška praeitis ir kt. 
   Maskvietė, prieš dvylika metų apsistojusi Druskininkuose, iškart pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir ją neblogai išmoko. 2022 metais Ekaterina galėjo gauti Lietuvos pilietybę kaip 10 metų išgyvenusi mūsų šalyje, tačiau pasikeitusi geopolitinė situacija sujaukė planus. Nepaisant to, ji savo ateitį sieja su gyvenimu Lietuvoje ir neketina sugrįžti į Maskvą.
 
Su vyru susiejo sportas

   Dėl biurokratinių barjerų moteris taip ir nepasikeitė pavardės, prieš 6-erius metus tapusi žinomo Druskininkų sportininko Valdo Dabravolsko žmona. Ankstesnė jos santuoka su verslininku maskviečiu iširo be pykčio ir priekaištų po 24-erių bendro gyvenimo metų. Būtent judrus gyvenimo būdas bei pomėgis sportui šeimyniniais saitais susiejo Ekateriną ir Valdą. Be senokai Ekaterinos pamėgto bėgiojimo, plaukiojimo, jogos, kung fu kovos meno, jojimo, po pažinties su Valdu ji dažniau ir toliau pradėjo važinėti vyro nupirktu geru dviračiu. Kartu numynė 38 kilometrus iki Puvočių, ten sėdo į baidarę ir 15 kilometrų nuirklavo iki Merkinės, po to namo vėl sugrįžo dviračiais. Iš viso tądien sukorė apie 68 kilometrus. Šįmetinę birželio 24-ąją, Joninių proga, abu ketino dviračiais iš namų Gailiūnuose nuvažiuoti iki Merkinės piliakalnio ir iš ten sugrįžti, tačiau darbai ir blogos oro sąlygos lėmė, jog kelionę pradėjo vienas Valdas, tikslą pasiekęs per valandą aštuoniolika minučių. Sugrįžo per Ricielius, kaip ir nuvažiavo į Merkinę. Netrukus šiuo keliu iš Gailiūnų vėl pasuks link Merkinės - šįkart jau dviese. Beje, praėjusių metų Joninės su skausmingais prisiminimais susijusios: Ekaterina, birželio 24-ąją dviračiu iš vieškelio į plentą įsukdama, krito ir stipriai susižalojo kairę ranką. Po ištisų aktyvaus gydymo, reabilitacijos ir savarankiškų pratimų metų ranka atsistatė, tačiau teko atsisakyti masažuotojos darbo. Tai viena iš priežasčių, kodėl pasirinko kineziterapiją, kuri vis labiau patinka, nes, pasak Ekaterinos, suteikia žinių apie kūną, padeda suprasti, kas dedasi organizme, skatina dirbti su savimi, atstato po traumų. Jai buvo labai įdomu atlikti kineziterapijos praktiką „SPA Lietuva“, vadovaujant rūpestingai ir kompetentingai vyr. kineziterapeutei Ievai Blažienei. Praktikos metu Ekaterina betarpiškai įsitikino, jog kineziterapeutas gali padėti žmogui patarimais ir pratimais. 

Maudymosi mėgėjai

   Ekaterina ir Valdas maudymosi sezoną pradeda gerokai anksčiau nei kiti druskininkiečiai. Šiemet dar birželio pradžioje pilant lietui ir siaučiant vėjui perplaukė visą Vijūnėlį nuo paplūdimio iki kito kranto ir atgalios sugrįžo. Panašiai abu ir Avirio ežerą perskrodžia. Tai jiems įprasti ir dažni vandens keliai. Kaip ir sportiškos maudynės „SPA Lietuva“ baseine, kur dirba Valdas. Dieną pradedantis 6 valandą ryto mankšta ar treniruokliais jis kasdien baseine būtinai nuplaukia atitinkamą atstumą. Pastaraisiais metais 64 metų V.Dabravolskas respublikinėse III amžiaus universitetų olimpiadose du kartus tapo plaukimo varžybų prizininku. Be sporto neapsėjo, kai karantinas masinius susibūrimus slopino. Valdas įsigijo ir į namus Gailiūnuose atsigabeno stalą tenisui, kurį abu žaisdavo. 

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

arba retas sugebėjimas derinti ir taisyti muzikos instrumentus


Algimantas Likerauskas 50 metų dirbo muzikos mokytoju


Prie atrestauruotos Gardino pilies su drauge Nona Kalvaitiene bei dukra Regita

   Druskininkietis Algimantas Likerauskas kaip muzikos instrumentų derintojas žinomas ne tik mūsų krašte, bet ir gerokai tolėliau. Tai, be abejo, retas amatas, kuriam būtina ideali muzikinė klausa ir nuovoka, profesinis išmanymas, patirtis, kruopštumas, intuicija... 

Derinimą išmanė ir senelis, ir patėvis 

   Muzikos mokytojo 50-ies metų patirtį užgyvenęs Algimantas gerai prisimena derinimo pradžią, kuomet į tuometinę jo darbovietę Druskininkų muzikos mokyklą užsukęs poilsiautojas iš Sankt Peterburgo pasiteiravo, ar nereikia suderinti muzikos instrumentų, nes tokiu būdu ketino kompensuoti kelionės ir viešnagės išlaidas. Suprantama, jo pagalbos prireikė. Stebėdamas atvykėlio darbą Algimantas tuo aktyviau susidomėjo, nors muzikos instrumentus mokėjo derinti ir jo senelis Apolinaras, ir patėvis Nikolajus. Muzikos instrumentų, dažniausiai fortepijonų ir pianinų, derinimo ir remonto darbais Algimantas dažniau ir drąsiau užsiėmė, kai po metų vėl į Druskininkus atvykęs tas pats poilsiautojas jam atvežė tuometinę pažangią naujovę - čekų gamybos aštuonių pozicijų derinimo raktą-žvaigždutę. 
   Be to, dvi savaites Algimantas praleido garsioje muzikos instrumentų gamykloje tuometiniame Leningrade, kur betarpiškai perprato jų gamybos technologijas. Ten gavo itin svarbių žinių, būtinų instrumentams derinti ir taisyti. Dabar muzikos instrumentų derinimui ir remontui talkina elektronika ir kamertonai, nors pagrindas – rankų darbas. Iki šiolei muzikos instrumentų derinimo ir remonto žinovą A.Likerauską pagalbon kviečiasi tiek Dzūkijos regiono, tiek šalies didmiesčių muzikantai.

Organizavo pirmąją tautinę dainų šventę

   78-erių metų Algimanto muzikinę priešistorę, ko gero, reikėtų pradėti nuo senelio Apolinaro Likerausko, Druskininkų muzikos mokyklos įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus. Jis praėjusio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje kūrė įvairius chorus. Besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje, buvo paskirtas klierikų choro vadovu. Chorą globojo kompozitorius Juozas Naujalis, kuris pasirodymų metu ir akomponuodavo. 1924 m. Apolinaras Likerauskas organizavo pirmąją tautinę dainų šventę, kurioje dirigavo. Konservatorijoje baigęs dainavimo skyriaus studijas, buvo perkeltas į operos skyrių. Dainavo keletą operos partijų. Karo metais A.Likerauskas dirbo muzikos mokytoju Panevėžyje, kur subūrė liaudies ansamblį, meniniu lygiu prilygusį „Lietuvos“ ansambliui. Pasibaigus karui, ponas Apolinaras buvo suimtas ir kalintas. 1948 m. išvežtas į Komijos lagerį. Tais pačiais metais nužudyti jo žmona ir sūnus, o keturios dukros ir anūkas Algimantas 1949 m. išvežti į Sibirą. Išleistas iš kalėjimo ponas Apolinaras dirbo Gorno Altaijsko operetės vyriausiu dirigentu. 

Nusipelnę muzikinei kultūrai 

   1960 m. Karolio Dineikos, su kuriuo 1936 m. Alytuje surengė sporto ir dainų šventę, pakviestas ponas Apolinaras atvyko į Druskininkus steigti muzikos mokyklos. Joje nuo pat įkūrimo fortepijono mokytoja buvo įdarbinta viena iš Apolinaro dukterų, Algimanto mama Aldona Likerauskaitė. Smuiko mokytoju įsteigtoje Druskininkų muzikos mokykloje dirbo Algimanto patėvis Nikolajus Moškovas, su kuriuo ponia Aldona susipažino tremtyje. Ir Aldona, ir Nikolajus Druskininkų muzikos mokykloje dirbo iki pat pensijos. Įdomi pono Nikolajaus, kilusio iš Maskvos inteligentų, žymaus kompozitoriaus Piotro Čaikovskio šeimos kaimynų, biografija. Sevastopolyje grodamas smuiku nebylaus kino seansuose, Nikolajus nevengė viešų antitarybinių komentarų, todėl buvo nuteistas 10 metų tremties. Muzikinio išsimokslinimo pora Nikolajus ir Aldona susipažino ir apsigyveno drauge Krasnojarsko srityje, kai Algimantui buvo 5-eri metai. Dirbdami Druskininkų muzikos mokykloje, Aldona ir Nikolajus išugdė daug žinomų pianistų ir smuikininkų, kurie pasklidę po pasaulį. Įdomu, jog Algimantas Druskininkų miesto muziejui padovanojęs unikalią Moškovų šeimos nuosavybę - 19 amžiaus pabaigos knygą rusų kalba, kur aprašomi Druskininkai. Areštas bei tremtis sujaukė ir Algimanto tėvo Viktoro gyvenimą.

Sugrįžo į mokyklą kaip mokytojas 

   Algimantas prie pianino – nuo 12-os metų. 6-ias Druskininkų muzikos mokyklos klases baigė per 4-erius metus. Šeštoje klasėje įstojo į J.Tallat-Kelpšos aukštesnįjį muzikos technikumą. Į Druskininkų muzikos mokyklą sugrįžo kaip fortepijono mokytojas, pakviestas tuometinės direktorės Irenos Rutkauskienės. Ten dar tebedirbo mama ir patėvis. Buvo pasiūlymų pagal specialybę įsidarbint Klaipėdoje, tačiau šeimos konsiliumas nusprendė pasilikti, anot Algimanto, nuostabios gamtos oazėj Druskininkuose. 
   Per 50 darbo metų A.Likerauskas išugdė daug gabių pianistų, pirmiausia paminėjo dabartinę druskininkietę fortepijono mokytoją Sondrą Milušauskaitę bei ilgametę Varėnos muzikos mokyklos direktorę Nijolę Pavasarienę. Prieš daugmaž 7-erius metus buvo atleistas, kaip ir kiti Druskininkų muzikos mokyklos senbuviai. „Tiek pažeminimo, intrigų ir aršumo kaip mūsų atsikratant nepatyriau netgi Sibiro tremtyje, kur daugeliui buvau priešo vaikas,“ - prisimena Algimantas daugmaž 7-erių metų senumo įvykius, kai su kolegomis buvo išprašyti iš muzikos mokyklos. „Skirtingos nuomonės netoleravimas įrodo kultūros stoką,“ - priduria Algimantas. Tačiau tai neužgožė artimo ir prasmingo bendravimo prisiminimų, ypač su ugdytiniais. Atmintin itin įsirėžė mokytojų Likerauskų pastangos ištisus metus, kad muzikinę klausą ir atmintį atgautų du druskininkiečiai broliai, kurie atrodė neimlūs muzikai.

Turi gerą šeimą 

   Studijos J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume Algimantą suvedė su būsimąja žmona Stanislava, kuri Druskininkuose dirbo muzikos mokytoja vaikų darželyje bei pradinių klasių mokytoja Senamiesčio vidurinėje. Nors Druskininkų muzikos mokyklą baigė abi Likerauskų dukterys, tačiau pedagoginę-muzikinę kryptį pasirinko jaunelė Edita, mokytojaujanti Lentvaryje. Iš trijų Algimanto anūkų rimčiau muzikuoja vyresnysis Aistis, grojantis saksofonu. 
   Po žmonos netekties ponas Algimantas gyvena vienas, tačiau vienatvės nepatiria dėl intensyvaus gyvenimo būdo. Be iškvietimų ir tolimesnių kelionių derinti muzikos instrumentus, nuo 1980 metų A.Likerauskas veda ekskursijas arba dirba gidu tiek po Druskininkus ir kurorto apylinkes, tiek po Vilnių ar Trakus. Praėjusiais metais, kai susilaužė ranką ir patyrė infarktą, įsitikino, kokia teisinga nuostata, perskaityta iš M.K.Čiurlionio laiško Sofijai, jog gerai jautiesi tuomet, kai esi reikalingas. Savijauta palaipsniui gerėja - tam būtinos nuosavos pastangos ir užsispyrimas. Padeda ir buvusiam kolegai Petrui, kviesdamas pagroti fortepijonu keturiomis rankomis. „Dėkoju Dievui, kad turiu gerą šeimą,“ - sako Algimantas, pridurdamas, jog jam kiekvieną dieną skambina dukterys.

„Druskonio“ inf. 

1960-1961 m. Druskininkų muzikos mokyklos direktorius Apolinaras Likerauskas su fortepijono klasės moksleiviais


Algimantas (viduryje) su mama Aldona Likerauskaite ir patėviu Nikolajumi Moškovu

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Daugiau informacijos: varenavisit.lt

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Pagal BNS inf. 

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Rusnė Kuliešiūtė su tėčiu Valdu ir 


draugu Neilu meninės fotografijos parodos „Ant kampo“ atidaryme kavinėje „Vero Cafe“

   Gegužės 5-ąją Druskininkuose atidaryta pirmoji Rusnės Kuliešiūtės kūrybos personalinė paroda. Tai pakankamai simboliška, nes būtent mūsų mieste parodos autorė užaugo ir pradėjo kurti. 
   Būtent nuo saitų su Druskininkais 23 metų R.Kuliešiūtė pradėjo savo meninės fotografijos parodos „Ant kampo“ atidarymą kavinėje „Vero Cafe“. Parodos anotacija papildo, jog Rusnė lankė Druskininkų M.K.Čiurlionio dailės mokyklą, fotografija susižavėjo, pasirinkusi jos pamokas (mokytojas Virginijus Sutkus) „Ryto“ gimnazijos vyresnėse klasėse. Parodos autorė gimnazijoje pamėgo ir mokytojo Andriaus Mosiejaus dailės pamokas. Būtent jis bei Druskininkų fotografų klubo vadovas Rimantas Kvaraciejus yra Rusnės pirmosios personalinės parodos iniciatoriai ir kuratoriai. „Toks su menu užmegztas ryšys lėmė studijų krypties pasirinkimą – 2024 m. Vytauto Didžiojo universitete Rusnė įgijo naujųjų medijų meno bakalaurą. Čia ji gilinosi į audiovizualinius menus: video ir garso meną, skaitmeninį dizainą, animaciją. Fotografijos paskaitų metu, vadovaujama fotomenininko Romualdo Požerskio ir menotyrininko Tomo Pabedinsko, Rusnė kūrė pirmuosius projektus, studijų metais dalyvavo bendrose studentų parodose Kaune,“ – informuojama parodos „Ant kampo“ anotacijoje. Ten pat trumpai apibūdinamas pastarosios parodos kūrybinis įdirbis:“Juodos ir baltos spalvų vyraujantys deriniai fotografijose iškalbingai atskleidžia Rusnės žiūros, stebėjimo lauką, fotografijos kalbos specifiką, vientisumą, pastabumą ir kūrybiškumą. Šios parodos pristatymas gimtajame mieste tebūna rimtas autorės debiutas“. 
   Gausioje parodos atidarymo dalyvių apsuptyje Rusnė atviravo, jog savotišką meditatyvumą ir kitokį požiūrį į aplinką patiria, kai paima fotoaparatą ir išeina pasivaikščioti, ieškodama savo kadrams niuansų, formų, žaismių. Nors dažniausiai tokios paieškos vyksta triukšmingame ir nuolat besikeičiančios aplinkos mieste, kadrai yra tylūs ir subtilūs. Tai akimirkos, kurios tarsi „už kampo“ laukia, idant būtų užfiksuotos. Rusnė pridūrė, jog aplinką savaip keičia saulės apšvietimas. A.Mosiejus pratęsė šią mintį šviesos ir saulės, dirbtinės ir natūralios šviesos žaidimais atrinktose parodai fotografijose. Druskininkų fotografų klubo vadovas Rimantas Kvaraciejus, gerai įvertinęs parodą, atvėrė jos organizavimo užkulisius, kai iš daugmaž 100-o paruoštų kadrų buvo atrinkta 12-a, iš pastarųjų – 7-i eksponuojami. Trise atrenkant darbus buvo siekiama vaizdo vientisumo. R.Kvaraciejus tikisi, jog R.Kuliešiūtės nuotraukų paroda – ne paskutinė gimtajame mieste. Ji galėtų būti paskata jauniems druskininkiečiams surengti daugiau savo meninės fotografijos parodų. 
   Parodos atidarymo dalyviai, tarp kurių buvo daug Rusnei artimų žmonių, autorės nuotraukose pastebėjo čiurlioniškų ir kalnų motyvų, klausinėjo, kaip atrandanti tą vienintelį nepakartojamą kadrą, kiek pasikliaujanti spontaniškumu, ko tikisi iš žiūrovų. „Fotografijos procesas man yra intuityvus ir jo metu leidžiuosi vedama pačios aplinkos, -atsakė R.Kuliešiūtė.- Žiūrovams siekiu suteikti visišką darbų interpretacijų laisvę“. 
   „Ryto“ gimnazijos mokytojas V.Sutkus pasidžiaugė savo buvusios moksleivės kūrybine drąsa ir pasitikėjimu. Buvusiam Rusnės fotografijos mokytojui akivaizdu, jog ugdytinė nuolatiniame kūrybinių ieškojimų procese, nesiblaškanti, turinti pagrindą būsimoms idėjoms. 
   R.Kuliešiūtė, dirbanti ekspozicijų konsultante M.K.Čiurlionio nacionaliniame muziejuje Kaune, neabejoja, jog pirmoji personalinė meninės fotografijos paroda „Ant kampo“ suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, tai svarbi paskata kūrybinei ateičiai. Juolab dalyvaujanti įvairių medijų konceptualiuose projektuose, rašymu įprasminanti savo būsenas, ketinanti pasukti fotografijos konceptualesne kryptimi.

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

   Balandžio 25-ąją švendubrėnai po daugelio metų atgaivino seną tradiciją - šv. Morkaus dieną maldos eisena kartu su Ratnyčios parapijos klebonu kun. Algirdu Šimkumi palaimino laukus stabtelėdami prie keleto kaimo kryžių. 
   Kaip žinia, tądien minint šventą evangelistą Morkų, pagal paprotį buvo meldžiamasi prašant Dievo palaiminti žemę ir jos šeimininkus būsimam gausiam derliui ir gerovei, išvengti stichinių nelaimių ir bado. Malda buvo prašoma tarpusavio santarvės ir meilės, valdžios rūpesčio žemdirbiais, beveik visko, kas žmogui svarbu ir artima. Nors pagal tradiciją Morkaus diena buvo žemės dirbimo ir sėjos pradžia, tačiau tai buvo šventė, kurios metu niekas laukuose nedirbo. 
   „Meldžiame tave, išklausyk mus,“ - apie 30-ies švendubrėnų būrys atsiliepdavo į Ratnyčios parapijos klebono kun. A. Šimkaus iš Šventojo rašto skaitomus prašymus, skirtus Dievui, kai eisenos dalyviai stabtelėdavo prie dirbamų laukų, kaimo kryžių, sodybų, koplytėlės.
   Pasak švendubrėnų, gerokai anksčiau panaši eisena per šv. Morkų dažniau sustodavo prie kaimo kryžių. Jų įvairiais laikotarpiais Švendubrėje pastatyta arti 40-ies. Vienas iš seniausių išlikusių datuojamas 19 amžiaus pabaiga. 
   Maldos eisenos priekyje tarp šv. litanijos giesmininkų, vietinių ir svečių, – Tadas Suraučius, kurio tėvas Antanas ilgą laiką buvo šios tradicijos puoselėtojas ir užvedėjas. Tad sūnus tęsia tėvo paprotį. Tadas kartu su šviesios atminties rašytoju Juozu Šikšneliu bei neseniai įkurtos VšĮ „Švendubrės amatai“ nariais buvo šios tradicijos atgaivintojai ir organizatoriai. Pastarosios viešosios įstaigos vieni iš pagrindinių tikslų yra būtent senųjų tradicijų ir papročių puoselėjimas. 
   Kaimo senbuviai prisimena, jog maldos eisenos link kryžių vykdavo ne tik šv.Morkaus dieną, bet ir sausrų bei kitokiais bėdmečiais prašant Dievo pagalbos. Šįmetinės balandžio 25-osios maldos eisena Švendubrėje prasidėjo 19 valandą vadinamoje žydų ulyčioje. Giedodamas šv. litaniją palyginti gausus vietinių gyventojų būrys perėjo beveik visą kaimą, ilgiau stabtelėdamas prie kryžių, dirbamų laukų Raigardo slėnyje bei koplytėlės kaimo pradžioje. Stabtelėjimų metu tiek kryžiai ir koplytėlė, tiek kaimo laukai ir sodybos buvo palaiminti šventraščio žodžiais bei pašlakstyti šventuoju vandeniu. „Druskonio“ pašnekintas kun. A.Šimkus atsakė, jog per savo ganytojišką patirtį laukus laiminti jam teko pirmąsyk. 

„Druskonio“ inf. 

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Prabavimo rūmų direk- torė Virginija Pavalkienė padėkojo Domui, kad savo įdomiais darbais pagerbė jos vadovauja- mą įstaigą

Loretos Baliukonienės skaitymai iš A.Šuliausko knygos „Saulės dėmės“

Druskininkiečiai Vida Šuliauskienė, Antanas Viščinis ir Andrius Mosiejus su viešniomis iš Vilniaus, atvykusiomis į parodos atidarymą

   Pratęsti pažintį su „Druskonio“ skaitytojams jau senokai pažįstamu Domu Glatkausku atsirado dar viena itin palanki proga – kovo 27-ąją Prabavimo rūmuose Druskininkuose atidaryta Domo ir jo šviesios atminties senelio, gerai žinomo dailininko Alfonso Šuliausko bendra kūrybos paroda „Kartų paralelė 2“. Jų abiejų pirmoji „Kartų paralelė 1“ buvo parodyta prieš daugelį metų SPA „Vilnius“ fojė, kai senelis dar buvo gyvas. Kaip žinia, dailininkas, Druskininkų garbės pilietis A.Šuliauskas amžinybės keliu išėjo 2017-aisiais. Senelio Alfonso keramikos ir anūko Domo tapybos bei piešinių paroda atidaryta simbolinę dieną - kovo 27-ąją, kuomet A.Šuliauskas gimė. Šiemet jam būtų sukakę 88-eri metai. 
   Daugmaž prieš septynerius metus „Druskonyje“ pasakojome apie D.Glatkausko bandymus Londone atrasti savo pašaukimą, o prieš keletą metų jį klausinėjome, kokios priežastys paskatino grįžti namo į gimtuosius Druskininkus. Į Jungtinę Karalystę jis išvyko18-os metų, jau baigęs Druskininkų V.K.Jonyno dailės mokyklą ir „Ryto“ gimnaziją, tačiau Londone galutinai neįsišaknijo, nors ten studijavo Wimbledono menų koledže, menų universitete įgijo bakalauro laipsnį, dirbo tenykštėse dailės galerijose, savo kūrybą eksponavo dešimtyje parodų. Britų muziejaus lankytojams vedė piešimo užsiėmimus. Londone neužmiršo savo laisvalaikio pomėgio riedlentėms. Domas „Druskonyje“ atviravo, jog Londone palaipsniui kilo nepasitenkinimas savimi kaip menininku, kuris didmiesčio sumaišty negali susikaupti kūrybai. Neramiam ir nepastoviam gyvenimo būdui Londone pradėjo priešintis tiek dvasia, tiek kūnas, ypač po skyrybų su žmona. Tad sugrįžo ir per pusantrų metų Druskininkų rimtyje sukūrė tiek, kiek Londone per penkerius metus. Savo kūrybos gerbėjų įgijo dalyvaudamas kasmetinėse „Pokalbių“ parodose Druskininkų galerijoje „Menų kalvė“. Su vietiniu kūrybingu jaunimu kavinėje „Samana“ surengė savo tapybos parodą, inspiruotą Afganistane aptiktų archeologijos radinių. 
   Mintimis Domas dažnai bendrauja su seneliu Alfonsu, kuris anūką nuolatos skatino mene ieškoti savo kelio, atrasti save, išsigryninti savastį. Būtent nuo atminties apie A.Šuliauską prasidėjo parodos šių metų kovo 27-ąją, jo gimimo dieną, atidarymas. Žinomas dailės pedagogas Andrius Mosiejus prisiminė ir pirmąjį savo kūrybos eksponavimą 1977 m. Druskininkuose bendroje vietinių dailininkų parodoje, į kurią jį, ką tik į kurortą atvykusį mokytojauti, pakvietė būtent A.Šuliauskas, ir pirmąją D.Glatkausko darbų parodą 2009 m. „Ryto“ gimnazijos fojė pavadinimu „Paroda paraštėse“, kurioje buvo eksponuojami ne dailės pamokų darbai, surinkti iš sąsiuvinių paraščių. Domo dailės mokytojas A.Mosiejus savo ugdytinio kūrybinę dabartį, eksponuojamą Prabavimo rūmų koridoriuje, įvardijo įdomia ir netikėta pirmiausia savo atlikimo technika – kruopščiu piešiniu ant paprasto popieriaus. Skaitymais iš A.Šuliausko knygos „Saulės dėmės“ parodos atidarymą papildė Loreta Baliukonienė, pavadinusi kaimyną D.Glatkauską „sielos draugu“. 
   33 metų Domas prisipažino, jei ne senelis, ko gero, jo dailės darbų iš viso nebūtų. Parodoje „Kartų paralelė 2“ eksponuojami septyni A.Šuliausko žaismingi keramikiniai darbai Domą sugrąžina į vaikystę, į senelio dirbtuves, kur daug laiko kartu praleisdavo atkakliai piešdami ir samprotaudami. Šešėliuoti piešiniai tušinuku ant popieriaus, eksponuojami parodoje „Kartų paralelė 2“, pasak Domo, tarsi besivystantys, neužbaigti. Juos galima tęsti, patogiai išsivyniojus tarsi iš papiruso ritinio. 
   Daugelio pastebėjimu, tai įspūdingi piešiniai, talpinantys įvairias patirtis – ne tik etnografinę ornamentiką. Prabavimo rūmų direktorė Virginija Pavalkienė iškart pastebėjo, jog Domo piešinius ir jos įstaigą sieja kruopštus darbas su lupa. Būtent lupos dėka galima įsitikinti dailininko itin kruopščiai išpieštomis linijomis ir štrichais. Pasak direktorės, šia paroda įstaiga yra pagerbta, kaip ir nuolatiniu bendravimu su šviesuolių Šuliauskų šeima. 
   Pastarieji Domo piešiniai – pribloškianti staigmena senelei Vidai Šuliauskienei, nes nė vieno parodoje eksponuojamo anūko darbo iki šiol nemačiusi. Ji priminė, jog ši paroda įvyko A.Šuliausko draugo A. Mosiejaus, visuomet su pagarbia vidine nuostata bendravusio su senesnės kartos dailininkais, iniciatyva. „Beveik aštuoneri metai kai Alfonso nėra, tačiau jis - tarp mūsų,“ – sakė V.Šuliauskienė, papasakojusi, jog bute, kur šviesios atminties dailininkas išgyveno 60 metų, įrengė memorialinį kambarį. Jame sutilpo kelių kartų palikimas pradedant A.Šuliausko motinos mezginiu, tęsiant žinomo dailininko gausių autorinių knygų ekspozicija, dukros Jurgos eskizais ir knygomis, jos sūnaus Simono kūryba bei dukters Jolitos sūnaus Domo darbais. Šį kelių kartų atminties ir dabarties kambarį gali aplankyti kiekvienas, iš anksto susitaręs. 
   „Nesitikėjau, kad Domas turi tiek draugų,“ – stebėjosi ponia Vida vaikaičio bičiuliais, gausiai susirinkusiais į parodos „Kartų paralelė 2“ atidarymą. „Taip pat esu labai laiminga sulaukusi savo draugių, su kuriomis Vilniaus universiteto komandoje žaidėme rankinį,“ – pridūrė. A.Šuliauską nuo mažumės pažinojęs Antanas Viščinis savo ruožtu pasidžiaugė, jog vaikaitis Domas tęsia senelio tradicijas. 

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

„Druskonio“ inf. 

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Jūratė Daukšytė-Morlet savo meninės instaliacijos-parodos “Plaukiojančios grindys” atidaryme V.K.Jonyno galerijoje                         Sigitos Rundytės nuotr.

Jūratė su sūnumi Vincentu parodoje V.K.Jonyno galerijoje

J. Daukšytės-Morlet (viduryje) personalinės parodos atidarymas Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje, 2024 m.

   Penkiolika metų Prancūzijoje gyvenanti dailininkė Jūratė Daukšytė-Morlet bent du kartus per metus stengiasi sugrįžti į gimtuosius Druskininkus. Čia ne tik aplanko tėvus ir brolius, pabendrauja su vietiniais menininkais, atidžiu žvilgsniu įvertina miesto pokyčius, bet ir pasistengia nustebinti meno gurmanus savo kūriniais. 2023 m. rugpjūtį Merkinėje vykusiame menų festivalyje „Aritmija“ ji demonstravo šiuolaikinio meno instaliaciją „Dainuoju kūną elektrinį“. Modernią ryškiaspalvę erdvinę kompoziciją tąsyk ji sukūrė, įkvėpta XIX amžiaus amerikiečių poeto, žinomiausio demokratijos dainiaus Volto Vitmano (Walt Whitman) eilių. O šiemet demokratijos ir meno sąveikos temą Jūratė pratęsė Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje. Čia ji pristatė interaktyvią dalyvaujamąją meninę instaliaciją „Plaukiojančios grindys“. 

Instaliacijoje – abi nostalgijos pusės

   Ekspozicijos atidarymo dieną galerija buvo sausakimša – daugiau nei 120 žmonių, pažįstančių dailininkę ir nepažįstančių, užplūdo salę bei jos prieigas. Vieni norėjo įminti šiuolaikinio meno mįsles, išsiaiškinti, kokius klausimus vizualiojo meno lauke kelia jaunieji kūrėjai, kitus atviliojo smalsumas ir troškimas „atrakinti“ instaliacijoje slypinčius simbolius ir užšifruotas potekstes, treti nėrė į nežinomybę. „Autorinę parodą norėjau surengti tokioje erdvėje, kuri turėtų prasmingą ryšį su mano asmenine gyvenimo istorija, kur galėtų gimti diskusijos apie vietos, laiko ir tapatybės trapumą, kur susilietų emigrantų patirtys, likimai ir gimtojo krašto ilgesys. Mane užplūsta nostalgija, kai galvoju apie Druskininkus, kai prisimenu „Poetinį Druskininkų rudenį“ ir poezijos skaitymus. Gera apie tai galvoti, gera atgaivinti ir kitus įvykius, gera mintyse pūsti tą laimės balionėlį ir dar jį pagražinti fantazijomis. Bet keliaujant į praeitį, lengva joje užstrigti, pakliūti į laiko spąstus, užsidaryti laiko kapsulėse, tuomet laimė greitai išsisklaido, balionėlis akimirksniu subliūkšta ir tenka grįžti į realybę. Apie tai yra ši instaliacija“, – atidarydama parodą, kūrinio idėją atskleidė J.Daukšytė-Morlet. 
   Rengdamasi parodai, dailininkė tikslingai perskaitė ne vieną knygą lietuvių, prancūzų ir anglų kalbomis apie tamsiąją, pavojingąją nostalgijos pusę, netikėtą ir destruktyvų praeities veržimąsi į dabartį, laiko pinkles, domėjosi filosofų samprotavimais, kaip reikia kalbėti apie vietas, kurias mylime, kodėl jas idealizuojame, kaip jos susijusios su emocijomis, kodėl taip dažnai prisirišame prie savo šaknų, kodėl savęs netapatiname su medžio kamienu, šakomis ar lapija.

Dialogas su V.K.Jonynu

  Apsispręsti dėl parodos organizavimo V.K.Jonyno galerijoje Jūratei padėjo į rankas patekusi knyga „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“. Skaitydama šį laiškų rinkinį, Jūratė „užkliuvo“ už lietuvių kilmės semiotiko Algirdo Juliaus Greimo 1991 m. rašyto laiško išeivijos skulptoriui Antanui Mončiui. Laiške teigiama, kad grįžtantiesiems į Lietuvą geriausia būtų įsikurti Druskininkuose, leidžiama suprasti, kad politinis kontekstas ten palankus kultūros žmonėms, yra sudaromos pakenčiamos sąlygos gyvenimui ir darbui, taip pat primenama, kad dailininkas Jonynas įsikūrimo vieta pasirinko būtent Druskininkus. Taip dviejų Paryžiuje gyvenusių lietuvių susirašinėjimas padėjo dabartinės kartos emigrantei Jūratei pradėti dialogą su V.K.Jonynu. Netrukus į Briuselį nuskriejo Jūratės paraiška finansuoti jos projektą menininkų mobilumo programos lėšomis. Meninės veiklos finansavimo sąlygų sąraše buvo privalomi autoriaus įsipareigojimai ne tik plėtoti tarptautinį keitimąsi naujomis meno idėjomis, telkti bendruomenę, garantuoti projekto tęstinumą, bet ir savo viziją įgyvendinti tvariomis, ekologiškomis, aplinkai nekenksmingomis medžiagomis. Po dviejų mėnesių Jūratė gavo žinią, kad jos projektui pritarta.

Žaidimas prisiminimais 

   J.Daukšytės-Morlet instaliacija – tai šiuolaikinio meno pliūpsnis, žaidimas prisiminimais, nepaliekantis abejingų žiūrovų – kai kuriuos jis stebino autorės išradingumu idėją išreikšti netikėtomis priemonėmis, kažkuriuos pribloškė nelauktais sprendimais. Jūratė savo kūriniu siekė pavaizduoti netikrą, fikcinę nostalgiją – melancholišką nestabilumo būseną, persmelktą švelnios ironijos, kai ilgesys patiriamas ne tik dėl praeities pasikeitimo, bet ir dėl mūsų pačių besikeičiančio suvokimo apie ją. Emigranto sugrįžimo kelią autorė iliustravo simboliais, apipynė alegorijomis ir įvaizdžiais, įprasmino savitomis interpretacijomis ir suteikė laisvę kiekvienam parodos lankytojui ieškoti sąsajų su asmeniniais išgyvenimais. Parodų salėje esantį židinį kūrėja pajungė savo tikslui – židinio anga pavirto oro uosto vartais, popierinių skiaučių grotelės – bagažo išdavimo žiotimis. Pokyčių sieną, kurią atvykėlis turi įveikti, menininkė imitavo šilkinių virvelių širma, prisiminimų srautą nuplukdė „upe“, suformuota iš „plaukiojančių“ grindų elementų, netikėtas kliūtis paspendė „upės“ barjere, kurį pavadino kartų lūžio kalneliu (autorė save priskiria lūžio kartos atstovams, patyrusiems politinio, socialinio ir meninio gyvenimo permainų). Nostalgiją menininkė „uždarė“ spalvotuose balionuose ir juos įspraudė į stiklainius. Kai kurias stiklines talpas ji surikiavo dviem aukštais, kad primintų smėlio laikrodžius, o „upės“ krantuose išdėliojo poliruoto granito liekanas. Taip balionai tapo laiko kapsulėmis, atminties spąstais, o netaisyklingų formų akmens nuolaužos – atminties dėmėmis. Instaliacija tęsiasi per visą salės ilgį ir pakyla link lango – nostalgiški prisiminimai išsisklaido šviesoje.
   Parodoje J.Daukšytė-Morlet demonstruoja ir tapybą. Jos abstrakčiuose paveiksluose – taip pat atminties atspindžiai. Spalvomis ir linijomis autorė klajoja po mišką, aktualizuoja žmogaus poveikį gamtai, smėlio pagalba drobėje formuoja raistus, duburius, liūnus ir pelkių akivarus, o pasitelkusi švitrinį popierių, perskrodžia paveikslų siužetą netikėtais atminties įtrūkiais. Jūratė prisipažino, kad didelį kūrybinį impulsą jai sukelia muzika ir poezija. Įkvėpta tragiško likimo amerikiečių poetės Sylvijos Plath posmų, dailininkė nutapė paveikslą, kurio pavadinimui „pasiskolino“ eilėraščio frazę „Esu vertikali, bet mieliau būčiau horizontali“. Toks pavadinimas autorei leidžia eksperimentuoti: kartais šį paveikslą ji kabina horizontaliai, kartais – kaip ir šį sykį – vertikaliai.

Parodos lankytojo įžvalgos

   J.Daukšytei-Morlet pakomentavus A.J.Greimo laišką A.Mončiui, jos pasakojimą papildė parodos atidaryme dalyvavęs poetas Kornelijus Platelis, kurį A.J.Greimas yra paminėjęs tame laiške. Tuo laikmečiu K.Platelis ėjo kultūros ir švietimo ministro pavaduotojo pareigas. Prisimindamas ano laikotarpio įvykius, K.Platelis sakė, kad laiške aprašyta istorija nebuvo epistoliarinė. Iš tiesų vyko rimti pokalbiai su A.J.Greimu, jam įsikurti Druskininkuose buvo numatytas namukas arti dabartinio „Etnodvaro“. Gaila, kad derybų metu A.J.Greimas mirė, ir projektas liko neįgyvendintas. Tačiau ketinimai turėjo tąsą kitoje plotmėje – davė postūmį kurorto kultūrinei raidai. Vilniaus universiteto A.J.Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centras 1991 m. Druskininkuose pradėjo organizuoti kasmetinę akademinę studijų savaitę „Baltos lankos“, Centrui vadovavęs literatūrologas Saulius Žukas į studijų savaitės renginius pradėjo kviesti garsiausius filosofus. Tie metai pažymėti ir „Poetinio Druskininkų rudens“, savo veiklą pradėjusio 1990 m., įsitvirtinimu miesto kultūros įvykių sąraše. 
   K.Platelis, apžvelgdamas J.Daukšytės-Morlet parodą, atviravo, kad pagal parodos plakatą įsivaizdavo instaliaciją „Plaukiojančios grindys“ kaip slankiojančią platformą, skirtą užlipti ir kažką pasakyti. „Tokia instaliacija būtų rimtu konceptu politikams, kurie visąlaik plaukioja ant savo įsitikinimų platformų, svarbi žmonėms, kurie kelia sau gnoseologinius klausimus (jiems irgi tenka „paplaukioti“), na, gal būtų aktuali ir poetams, kurie norėtų užlipti ir pasiūbuoti, jiems tai atrodytų linksma ir smagu“, – šmaikščiomis, intriguojančiomis įžvalgomis dalijosi parodos lankytojas.

Mokytojai pasėjo kūrybiškumo grūdą

    Parodos atidaryme J.Daukšytė-Morlet su pagarba ir dėkingumu minėjo dailės mokytojus Andrių Mosiejų ir Liuciją Vrubliauskienę, vadino juos savo pirmaisiais švietėjais ir moralės sergėtojais. Vėlesniame pokalbyje atsigręžusi į tuos metus, kai lankė Senamiesčio vidurinę mokyklą, Jūratė pasakojo, kad mokytojas A.Mosiejus įskiepijo jai atvirą požiūrį į pasaulį. Jis neapsiribodavo užduotimis piešti graikų mąstytojų galvas, visada skatindavo reikštis laisvai, leisdavo basomis lipti į dažus ir kūrybiškai improvizuoti. Kai Jūratė mokėsi V.K.Jonyno dailės mokykloje, jai labai patikdavo pamokos gamtoje. Mokytoja L.Vrubliauskienė vesdavo mokinius į gamtą piešti iš natūros, stebėti augalų Nemuno pakrantėse, leisdavo nuo pat ryto, vos prašvitus, tapyti kieme. Pabaigusi dailės mokyklos kursą, neįsivaizduodama savo ateities be dailės, Jūratė papildomas pamokas lankė dar vienerius metus. Paskatinta mokytojos L.Vrubliauskienės, įstojo į Vilniaus dailės akademiją, baigė tekstilės bakalauro, o po to ir tekstilės magistro studijų programą. 2003 m. Vilniuje Jūratei buvo įteiktas žiuri meistriškumo prizas geriausio šiuolaikinio dizaino gobeleno konkurse.

Dažnas prancūzas laiko save menininku

   Įsikūrusi Paryžiaus priemiestyje Houilles, esančiame už 14 kilometrų nuo Paryžiaus ir turinčiame daugiau nei 33 tūkstančius gyventojų, Jūratė yra vietos menininkų grupės „O3A“ narė ir aktyviai dalyvauja jos veikloje. Miesto dailės galerija turi savo bičiulių ratą, o „O3A“ bendruomenė dažnai savanoriauja galerijoje. Druskininkuose demonstruojamą instaliaciją „Plaukiojančios grindys“ lietuvaitė ketina pristatyti ir Prancūzijoje. Mažiausiai kartą per savaitę Jūratė nuvažiuoja į Paryžių. Vienas iš jos tikslų – apsilankyti dailės parodose, o Paryžiuje – meno mekoje – jų apstu, ypač Marė (Le Marais) istoriniame rajone. Jūratė sako, kad jos aplinkoje vos ne kas antras prancūzas laiko save menininku, o dailininko statusas čia suteikiamas ir neprofesionalams, jei jie savo sugebėjimus įrodo darbais. Vakarais mažai kurie miestiečiai pasilieka namuose – visi turi daug veiklų, ypač vyresni žmonės. Jie užsiima jei ne menu, tai sportu. Paauginusi sūnų Vincentą, Jūratė pasirinko tokį darbą, kuris trunka ne visą dieną, todėl lieka laiko ir kūrybai. Pradinėje mokykloje ji veda popamokines veiklas. Pradinis ugdymas Prancūzijoje prasideda nuo trejų metų ir yra privalomas. Jūratė džiaugiasi, kad jos mokinukams, o jie yra iki šešerių metų, patinka kurti meną, vaikai sukasi kaip skruzdėliukai, nutapo net didelius formatus.

Kūrybinė veikla įsibėgėjo

   Per keletą pastarųjų metų Jūratės kūrybinė veikla įsibėgėjo. Dalyvauta grupinėse parodose, menininkų dirbtuvėse, inicijuoti performansai, meninės akcijos. Iš jų įsimintina dailininkų grupės „O3A“ paroda galerijoje „Le lavoire“, kuri įsikūrusi buvusioje skalbykloje. Jūratei kilo idėja parodos atidarymo dieną suorganizuoti meninį vyksmą „Nusistovėjusio vandens sujudinimas“. Netikėta ir smagi atrakcija pritraukė daug dalyvių ir turėjo didelį pasisekimą – galerijos baseinėlyje buvo „skalbiamos“ paklodės bei drabužiai. Ant virvių išdžiaustyti skalbiniai tapo originaliu ekspozicijos fonu.
   2024-ieji Jūratei buvo ypač derlingi kūrybine raiška. Jie prasidėjo personaline paroda „Amalgame“, kuri du mėnesius truko Paryžiuje, Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje. Ambasadai J.Daukšytę-Morlet rekomendavo Prancūzijos lietuvių bendruomenė. Dailininkė turėjo galimybę eksponuoti 16 darbų, atliktų mišria technika, sukurtų įvairiais periodais. Apie menininkės kūrybinį kelią kalbėjo buvęs Lietuvių bendruomenės Prancūzijoje pirmininkas Linas Maknavičius. Tai buvo pirmasis metų renginys šioje diplomatinėje atstovybėje. Oficialioje ambasados interneto svetainėje viešinamoje renginio anotacijoje cituojami tuomečio ambasadoriaus Nerijaus Aleksiejūno atsiliepimai apie ryškią ir spalvingą J.Daukšytės-Morlet parodą, pritraukusią daug lankytojų. Ambasadorius akcentavo, kad ši ekspozicija buvo labai gera įžanga į Lietuvos sezono Prancūzijoje metus. 
   Jūratė prisipažino, kad jai labiausiai patinka kurti instaliacijas. Dailininkės mintyse ekspromtu iškyla erdvinio kūrinio vaizdinys, kurį ji susieja su kontekstu ir užpildo filosofija. Ne taip seniai dailininkę pamalonino žinia, kad jos instaliacijos nuotrauka publikuojama fotoalbume „Aplinkos menas Vilniaus universiteto botanikos sode“. Instaliaciją „Kasdieninė“ Jūratė sumanė prieš keliolika metų, kai dalyvavo Vilniaus universiteto botanikos sodo projekte „Gamta ir menas“. Ši meninė provokacija 2007 m. buvo demonstruota Žemės ir aplinkos meno parodoje „Ženklai“. Instaliacijai toks pavadinimas buvo suteiktas todėl, kad ji sukurta iš kasdieninės duonos kepaliukų, pamautų ant šakotų baslių. Jūratė mėgsta instaliacijas kurti iš įprasčiausių, kasdien matomų daiktų. Aplinkos tvarumas yra J.Daukšytės-Morlet kūrybos kredo.

„Druskonio“ inf.

J. Daukšytės instaliacija “Kasdieninė” Vilniaus universiteto botanikos sode, 2007 m.


J. Daukšytės-Morlet instaliacija „Dainuoju kūną elektrinį“, 2023 m.


J. Daukšytės-Morlet nuotraukų koliažas “Panemunės augmenija Pašilingės kaime”


J. Daukšytė-Morlet. „Esu vertikali, bet mieliau būčiau horizontali”


J. Daukšytė-Morlet.“Įtampos indikavimas”


J. Daukšytės-Morlet tapyba iš 4 paveikslų ciklo “Atminties dėmės”

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Paskutiniajame renginyje, kurį vedė

A. Padegimaitės raiškus žodis

Izabelė ŪSIENĖ 

   Išlydėjome į Amžinąją kelionę iškilią asmenybę. Jos gyvenimo atkarpa - turininga ir prasminga. Gimė Vilniuje 1940 m. kovo 29 d., mirė Druskininkuose 2025 m. kovo 5 d. Iki jubiliejinio gimtadienio tebuvo likusios 24 dienos. Laikas turi savo dėsnius, juo labiau – mirtis. Vilnietė, lietuvė, įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, žurnalistikos specialybę. Pradėjo darbą nuo 1961 m. iki 1978 m. kaip Lietuvos radijo diktorė, baigė 1997 m. kaip Vilniaus kolegijos dėstytoja. Druskininkuose gyveno 19 metų kaip svarbi kultūros ir visuomenės veikėja. Ryški jos visuomeninė veikla: LPS ,,Bočiai“, M.K. Čiurlionio draugija, TS-LKD partija bei pomėgiai: literatūra, teatras, kelionės. Biografinius duomenis užpildė su kaupu. Vadovavo „Bočių“ Žodžio meno klubui, vedė renginius, spaudoje skleidė kultūrinę veiklą. Šviesi asmenybė, tvirtai žengianti pasirinktu profesinio meistriškumo keliu, tautinių vertybių puoselėtoja, nuo 2006 metų matoma, girdima ir vertinama Druskininkų kultūros erdvėje. Rodos, dar taip neseniai Audronę Padegimaitę kalbinau brandaus jubiliejaus proga. Apie šią datą, 80-metį, ji atsakė: ,,Gyvenu viršvalandžius“. Tada A. Padegimaitė man skyrė dalį savo ,,solo žygio“. Ši jau ne sceninė veikla trukdavo kasdien po keletą valandų. Mūsų miestą ji pažįsta - dzūkai pasakytų – kaip savo penkis pirštus. Abi kartą vaikštinėjome Nemuno pakrante ir kalbėjomės. Taip gelbėjosi daugelis – rizikos grupės žmonėms galiojo taisyklė ,,likite namuose“. Audronė, paklausta apie gyvenimą bute, aiškino taip: ,,Tereikia ,,butą“ paversti į ,,būtį“. O kaip, paklausite? Reikės lyg ir nedaug dvasinių pastangų kasdien vykdyti tuos ritualus, kurie lavintų ir kūną, ir sielą, galbūt net paskatintų naujų kūrybinių ieškojimų. Tuomet sutarėme, kad, besigrožėdamos Nemuno skardžiais ir atkakliomis pušimis, mudvi aptarsime tik ,,keletą klausimėlių“.
   - Kokia atvykimo į Druskininkus situacija? Juk buvote pasiekusi profesinio tobulėjimo viršukalnę? Bendravote su savo mokytoju diktoriumi Vytautu Kybartu, kolegėmis Gražina Bigelyte, Bernadeta Lukošiūte (teta Beta), Dana Rutkute, Undine Nasvytyte, režisiere Dalia Tamulevičiūte, bardu Vytautu Kernagiu, maestro Sauliumi Sondeckiu ir jo vadovaujamo orkestro muzikantais bei kitais meno žmonėmis. Kodėl nusprendėte palikti tokią kultūros nišą ir pasirinkti Druskininkus?
   - Mano apsisprendimas gyventi Druskininkuose buvo asmeninio pobūdžio – reikėjo atsitolinti nuo skaudžių pokyčių šeimyniniame gyvenime. Ir tiek. Kaip matote, likausi čia ,,suvisam“, o ir mėgstamos veiklos apstu. Savotiška ,,saviizoliacija“, manykime, buvo reikalinga.
   - Kaip įprasminote tuos metus Druskininkuose, kuriuos ,,veiklos kadrus“ norėtumėte priartinti?
   - Džiugu, kaip mane atrado ir pažino ,,Atgimimo“ mokykloje dirbęs Jonas Subačius. Jis dėstė prancūzų kalbą, o mane užkalbino, labai nustebęs, kad ,,aš esu aš“. Tuomet ir paklausė: ,,Ar jūs esate ta pati Audronė Padegimaitė – gražiausio balso diktorė?“. Taip ir likome scenos ,,partneriai“. Mokykloje mokiau vaikus sceninės kalbos kultūros dalykų. Mieste mudu su Jonu Subačiumi panirome į kultūrinius renginius: patriotinius sambūrius, knygų sutiktuves, jubiliejines popietes, susitikimus su kūrėjais ir kt. Su Jonu Subačiumi buvo lengva todėl, kad jis, kaip tikras džentelmenas, visada mokėjo mane paremti, nes buvau tikra perfekcionistė, o tokiems žmonėms niekada nebūna lengva. Juk kažkada laimėjau konkursą diktorės vietai gauti iš 103 pretendenčių. Turbūt lėmė įprotis siekti geriausio rezultato. Be to, man teko didelė laimė bendrauti su šviesios atminties dainininke Birute Zalanskaite. Mūsų sceninį ,,trio“ žiūrovai vertino, buvome kviečiami į popietes, patriotinius ir jubiliejinius renginius. Su malonumu pasinėriau į šią veiklą. Dar nebuvome atvėsę nuo Sąjūdžio idėjų, to ypatingo vyksmo, kuris liko visam likusiam gyvenimui. Dabar šie prisiminimai stiprina ir įprasmina ,,būtį – bute“. 
   - Visgi įdomu sužinoti, kaip Jus veikia jubiliejinės datos, metų nenumaldoma tėkmė ir kiti dalykai? Ar mėgstate švęsti, būti pastebėta visuomenėje?
   - Turbūt reaguoju kaip ir daugelis - praeitis pilnėja, būsimoji perspektyva traukiasi. Tikrai netrokštu būti pastebėta, o mano gimtadieniai paprastai praeina su trimis draugėmis – bene dvidešimt metų tai tęsiasi. Mums jauku, turime bendrų interesų, o ir tos draugės ,,iš kito amžiaus flango“ – keliais dešimtmečiais už mane jaunesnės. 
   - Neįmanoma pabėgti nuo laikmečio rūstumo – buvome izoliuoti nuo kultūros erdvių, ypač skaudus atsiskyrimas nuo sceninės raiškos ir meno suvokėjų – žiūrovų. Kas dabar sudaro Jūsų gyvenimo esmę?
   - Buvau ir esu knygos žmogus. Gerai prisimenu, kaip dar paauglystėje skaitydavau knygas po apklotu pasikišusi žibintuvėlį. Būdama 16-os metų, dirbau Likėnų kurorto bibliotekoje ir visas ten esamas knygas perskaičiau. Ten gyvenome tėvelio pastatytame name. Kai vėliau teko studijuoti, man buvo lengva, nes privalomos skaityti knygos jau buvo pažįstamos ir savaip suvoktos dar paauglystėje. Vėliau jose atrasdavau naujų įžvalgų. Studijos Vilniaus kultūros švietimo technikume man neatrodė pakankamas išsilavinimas, todėl šis išankstinis apsiskaitymas turbūt lėmė pasiryžimą tęsti žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Ko gero, ir šiandien, atsidūrus nepavydėtinoje situacijoje, padeda knygos. Jų nemažai turiu pati, tebėra tos, kurias pasiėmiau iš bibliotekos, dalijamės su draugėmis. Dar mane guodžia ir ramina Druskininkų gamta - ,,turiu“ savo erdves. Nuo jų prasideda kiekvienas rytas, dažnai su saulėlydžiu Nemuno pakrantėse baigiasi ir diena. 
   - Per tuos keliolika metų dalyvavote įvairiausiuose kultūros reiškiniuose. Minėjote ,,sceninį trio“, vėliau likote su Jonu Subačiumi kaip neišskiriamas duetas. Pasikeitus aplinkybėms, o ir Jonui išvykus iš Druskininkų, darbuojatės kaip gimtojo žodžio puoselėtoja – rengiate literatūrines popietes miesto žmonėms. Kas jums yra menas šiandien?
   - Mane gelbsti šeimos ryšiai. Sūnus – architektas restauratorius Linas, gyvenantis Vilniuje, vaikaitė Emilija – jie yra tie ypatingi ramsčiai, be kurių neįsivaizduoju egzistencinės prasmės. Esu aplankoma – tiesa, dabar tik virtualiai. Išvykos į Vilnių – spektakliai, koncertai, parodos, susitikimai su buvusiais kolegomis buvo kaip sisteminiai gyvenimo ,,papildai“. Druskininkuose taip pat nelikau vieniša. Dar man patinka keliauti po Lietuvą kartu su ,,Bočiais“ ir Trečiojo amžiaus universiteto įvairios kultūrinės raiškos entuziastais. Pamatyti, kaip pakito, išgražėjo miestai, miesteliai, pasipildė muziejininkų edukacinės veiklos, pajausti tarp šių žmonių dar esamas gilumines dvasines paskatas. 
   - Kas jums yra vienatvė, kuri neišvengiamai paliečia žmones tam tikrame amžiaus tarpsnyje, kai gyvenate savarankiškai. 
   - Kažkada svajojau apie ,,laiko gurkšnį sau“. Dabar jo turiu apsčiai. Galiu skirti dėmesį savikūrai, buities gražinimui, pagaliau esu visai nepriklausoma – pati sau skiriu ,,kūrybines ar buitines užduotis“. Visgi reikia pastangų, susitelkimo ir ypač ,,pabėgti nuo lovos patogumų“... Gal ir gerai, kad niekada neturėjau šio įpročio. Labai mane padrąsina ir paguodžia tai, kad pati galiu pagelbėti ir kitam bėdos ar ligos ištiktam žmogui. Dar padeda poezija.   Atsipalaiduoju savo bute tarp iš egzotiškų kraštų parsigabentų daiktų, artimųjų įrėmintų nuotraukų, paveikslų kolekcijos. Vieni iš brangiausių paveikslų nutapyti sūnaus, architekto restauratoriaus Lino, gyvenančio Vilniuje. Scenos pasiilgstu, žiūrovų taip pat. Tą man kompensuoja druskininkiečių dėmesys bei kultūrinių renginių gausa. Visa tai man padeda neatitolti nuo giluminių klodų, kurie teikia vilties išlikti. 
   - Kas palaikė jūsų dvasinę ištvermę?
   - Ypač svarbūs prisiminimai. Mano tėtis Balys (išsiskyrusi pasilikau jo pavardę) - pirmasis Krikštonių kaime išsilavinęs žmogus. Kaip tikras dzūkas, buvo geranoriškas ir labai atsakingas ,,maksimalistas“. Žemaitė motina Genovaitė – tikra namų dvasia – augino mus, gamino valgį, auklėjo, siuvo, kirpo, puošė, dailino mūsų buitį. Žinoma, ir dabartis. Brolis Sigitas, pasirinkęs vertėjo darbą, moka 9-ias užsienio kalbas. Turiu į ką lygiuotis. Tai didelė laimė. 
   - Ko palinkėtumėte druskininkiečiams? 
   - Visas pasaulis gyvena laukimu, ir aš kartu su jais. Šiandien reikia džiaugtis įsismarkavusiu pavasariu. Druskininkai turi ypatingą kvapą visais metų laikais. Įsiklausykite, įsižiūrėkite, nepraraskite ryšio su artimaisiais, bičiuliais. Svarbiausia – didžiai gerbkime gyvenimą savo ir kitų įsipareigojimus. 
   Metai švystelėjo kaip meteoras. Sunku patikėti, kad ši nuostabi moteris žemiškoje kelionėje jau nebepriklauso mums – druskininkiečiams. Įpratome Ją matyti scenoje, priimti dvasinį peną kaip savaime suprantamą dalyką. Kaipgi be Jos? Išlydėjome į Amžinatvę Audronę Vitą Padegimaitę. Telieka su mumis šviesus Jos atminimas. 

*  *  * 

   Paskutinį SUDIE Audronei Padegimaitei galėsime tarti kovo 15 d., šeštadienį, nuo 10 iki 17 val. Druskininkų laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“. Lai šis atsisveikinimas būna kupinas ramybės ir šviesių prisiminimų.
   Urna bus palaidota Trakų miesto kapinėse, šeimos kape šalia tėvelių Padegimų.