Viename iš nekilnojamojo turto pardavimo portalų www.realu.lt gegužės vidury pasirodė informacija apie pardavinėjamą išgarsėjusią R.Malinausko sodybą Laterežio kaime, ant Ratnyčios upelio kranto, kuri prieš dešimtmetį buvo nuskambėjusi visoje Lietuvoje: dėl prabangaus namo statybos reikalų ir vandenin įbridusios tvoros beveik septynerius metus truko teismai, kol pagaliau 2020 m. Kauno apygardos teismas patvirtino taikos sutartį, pagal kurią R.Malinauskas įsipareigojo atstatyti upės vagą bei iš naujo derinti dokumentus dėl statinių įteisinimo. Dabar ši sodyba jau pardavime. Už ją prašoma 450 tūkst. eurų.
Aiškino, kad paveldėjo iš močiutės
Skandalas dėl prabangios sodybos statinių ant Ratnyčios upės kranto Latežerio kaime bei vandenin įbridusios tvoros kilo lygiai prieš dešimtmetį - 2014 metų pavasarį, kai žiniasklaida paviešino informaciją, kad R.Malinausko sodybos tvora užtverta iki pat vandens, o pats namas stovi vandens apsaugos juostoje.
Kilus skandalui, R.Malinauskas viešumoje puolė aiškinti, kad sodybą Latežeryje paveldėjo iš anapilin išėjusios savo močiutės.
Neva ji statė šį statinį Latežeryje. Bet apie tai paklausti R.Malinausko kaimynai Latežerio kaime juokėsi gyvenime jokios močiutės čia nematę.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija dar 2014 m. birželio pradžioje kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydama apginti viešąjį interesą ir perduoti teismui ieškinį dėl Druskininkų merui priklausančių statinių statybos pažeidimų. Tarnyba prašė pripažinti negaliojančiu Druskininkų savivaldybės 2006 metais išduotą statybos leidimą, taip pat panaikinti ir kitą R.Malinausko sodybos statinį legalizavusį dokumentą Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 metais priimtą statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą. Prokuratūros buvo prašoma įpareigoti R.Malinauską išardyti Ratnyčios upės apsaugos juostoje pastatytus statinius gyvenamojo namo dalį, tvoros dalį, stoginę, lauko židinį, taip pat sutvarkyti statybvietę. Kauno apygardos prokuratūra į Druskininkų teismą kreipėsi 2014 m. vasarą, prašydama pripažinti negaliojančiais dokumentus, kurių pagrindu buvo vykdomos statybos šiame žemės sklype Latežerio kaime.
R.Malinauską byloje atstovaujantis advokatas bandė įrodinėti, kad ne sodyba pastatyta neleistinai arti prie vandens, o esą pati upė pakeitė vagą ir priartėjo prie statinių. Teismo posėdžiuose kalbėję liudytojai prisiminė, kad prabangaus namo vietoje anksčiau stovėjo paprastas kluonas, kuris buvo nugriautas ir supjautas malkoms. Statant namą kiemas buvo išlygintas, išlieti nauji pamatai, o upės vaga gilinta ekskavatoriumi.
Tailandietiška vizija Latežeryje
2015 m. vasarį Druskonyje spausdintame straipsnyje R.Malinausko rūmai Latežerio kaime egzotiško Tailando vizija, už kurios projektavimą architektas tikina iki šiol negavęs pinigų garsiosios sodybos statybą prisiminė ir medinius rūmus Latežeryje projektavusios G.Kalyčio tyrinėjimų ir projektavimo įmonės atstovas. Dėl statinio kalbėjomės ir reikalus tvarkėme su Ričardu Malinausku. Bendravau tiesiogiai su R.Malinausku. Močiutės aš niekada nemačiau, tik žinojau, kad projektas rengiamas jos vardu, - minėjo jis. Taip, rengiant projektą, derinom planus, siuntinėjom eskizus, - atsakė jis į klausimą, ar namas buvo projektuotas pagal R.Malinausko pageidavimus. Norai, pasak projektuotojo, buvo tokie: pastato konstrukcija rąstinė, stogas su nendrių danga, terasa link upelio. Anot architekto, pateikta buvo ir fotonuotrauka, kurioje matėsi ant polių pastatyti mediniai namukai su terasomis, o po jomis tekanti upė. Greičiausiai tai buvo Tailando, kuriame poilsiavo R.Malinauskas, Kvai upės vaizdai.
Žinoma, kad vandenyje vilų statyti negalima, priklausomai nuo vandens apsaugos juostos pločio, kurioje negalima jokia veikla, kiti minimalūs atstumai nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju pagal tos vietos sąlygas. Pastatas buvo projektuojamas už 5- 8 metrų nuo kranto, už vandens apsaugos juostos. Kaip jie statė toliau, kodėl pastatas atsidūrė prie pat vandens, mes nežinome. Prie upės turėtų būti nustatytas mažiausiai 5 metrų pločio servitutas, dažniausiai sutampantis su upės apsaugine juosta, kaip ir prie beveik visų vandens telkinių, kad žmonės turėtų laisvą praėjimą, - minėjo projektuotojas. Statybos vyko labai greitai. Kieno darbininkai statė, aš nežinau, dirbo statybos technika ir statybininkai darbo rūbais, pažymėtais ženklais Skirnuva, pamatus sodyboje Latežeryje padarė greitai. Statybvietėje lankiausi tris kartus. Statant namą, ten darbus prižiūrėjo toks Vitoldas, - atsakė jis į klausimą, kas atliko statybos darbus ir prižiūrėjo statybos eigą.
Viešumoje pasklidus R.Malinausko versijai apie tai, kaip esą pati upė pakeitė vagą ir priartėjo prie statinių, o jis esą galintis būti pirmas Lietuvos gyventojas, kuris dėl tam tikrų gamtinių procesų, erozijos padarinių, turėtų griauti savo teisėtą sodybą, žmonės tuomet netvėrė juoku, kad tik R.Malinauskui vis nutinka kokie nors stebuklai: Tai meras nežino, kas jo namą ir gabalą valstybės žemės aptvėrė nauja tvora, kas tvenkinį toje valstybės žemėje iškasė, dabar jau Latežeryje upė prie jo sodybos ėmė pati ir priartėjo.
Teismų maratonas
Kauno apygardos teismas, tenkindamas prokuroro ieškinį, 2017 m. rugsėjo 28 d. buvo pripažinęs negaliojančiais atitinkamus Druskininkų savivaldybės administracijos išduotus dokumentus ir įpareigojo R. Malinauską nugriauti (išardyti) gyvenamojo namo dalį, tvoros dalį, stoginę, lauko židinį, esančius Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostoje, ir sutvarkyti statybvietę. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2018 m. gegužės 24 d. dalį šios nutarties panaikino ir perdavė iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
LAT teisėjų kolegija tuomet konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. Malinausko teisių pirmtakė vykdė ne statinio rekonstrukcijos, o naujo statinio statybos darbus. Teisėjų kolegija nurodė, kad, pripažinus statybą ar ją leidžiantį dokumentą neteisėtais ir dėl to reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tai reiškia, kad turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi įrodymai, nurodė LAT.
Pateikė pasiūlymą dėl taikos sutarties
Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodį vėl iš naujo ėmėsi bylos dėl R. Malinausko sodybos dalies nugriovimo. Kurį laiką byla buvo sustabdyta, mat beveik pusės metų prireikė, kol savivaldybės administracijos prašymu buvo atlikta kompleksinė ekspertizė, ją apmokant biudžeto lėšomis.
Teismai iš esmės patenkino prokuratūros reikalavimus, buvo panaikinti visi namo statybas leidę dokumentai. Byla į apeliacinės instancijos teismą grįžo tik dėl išvestinio reikalavimo dėl padarinių šalinimo. Atsižvelgiant į naujai gautas ekspertizės išvadas ir institucijų atsakymus, prokuratūra pateikė reikalavimą parengti aplinkos atkūrimo priemonių planą ir, gavus aplinkos apsaugos departamento pritarimą šiam planui, pagal jį atkurti upės pakrantės apsaugos juostą; taip pat parengti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą gyvenamojo namo statybai ir, jei reikia, pertvarkyti gyvenamąjį namą pagal naujai parengtą projektinę dokumentaciją, kurios pagrindu bus išduotas naujas statybą leidžiantis dokumentas, - Druskonį 2019 m. rugsėjį informavo viešąjį interesą byloje ginantis Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyr. prokuroras Marijus Šalčius.
2019 m. rudenį R. Malinauskas teismą informavo sutinkantis padaryti tam tikras nuolaidas ir pateikė ieškovui prokuratūrai pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo mėn. pagaliau patvirtino taikos sutartį, pagal kurią R.Malinauskas turėjo atstatyti upės vagą bei iš naujo derinti dokumentus dėl statinių įteisinimo.
Pardavimo skelbimas šįmet gegužę
Šįmet gegužės 13 d. viename iš nekilnojamojo turto pardavimo portalų pasirodė informacija apie pardavinėjamą išgarsėjusią R.Malinausko sodybą Latežerio kaime. Parduodama išskirtinė rąstinė sodyba-namas su natūraliu šiaudiniu stogu, vaizdingame Latežerio kaime, vos keli kilometrai nuo Druskininkų. Tai puikus pasirinkimas gyvenimui, poilsiui ar nuomos verslui, - nurodyta skelbime. Pažymėta, jog sklypas pilnai sutvarkytas ir apželdintas, o šildymas geoterminis. Namo išplanavimas aprašytas štai taip: 3 miegamieji kambariai, erdvus svetainės holas su židiniu, visi patogumai vonios kambarys su dušu, virtuvė, pirtis, kubilas asmeninis SPA namuose, daug papildomų patalpų sandėliavimui ar laisvalaikiui. Išskirti ir lauko teritorijos privalumai: lauko židinys iš akmens, terasa su vaizdu į upelį, medinis lieptelis prie Ratnyčios upelio, grįsti takai, dekoratyviniai augalai. Nurodoma, jog pilnai įrengto 189 kv. m, dviejų aukštų, 4 kambarių namo statybos metai 2008 m., sklypo plotas - 10 arų.
Šią savaitę Druskonis kreipėsi į R.Malinauską, užduodamas klausimus dėl pardavinėjamos šios Latežerio sodybos: Viename iš nekilnojamojo turto pardavimo portalų skelbiama informacija
apie už 450 tūkst. eurų pardavinėjamą plačiai nuskambėjusią sodybą Latežerio kaime, ant Ratnyčios upelio kranto, kurią, kaip viešai teigėte, esą paveldėjote iš savo močiutės. Kokios priežastys privertė pardavinėti šį turtą? Ar įvykdėte Kauno apygardos teismo 2020 m. sprendimo nurodymą atstatyti upės vagą ir iš naujo parengėte statybos projektą bei suderinote dokumentus dėl statinių įteisinimo?.
Panašu, kad klausimai viešojo asmens statusą turinčiam respondentui ne itin įtiko. Vietoj konkrečių atsakymų tesulaukėme Visuomenės informavimo įstatymo citatos viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus su palinkėjimu sėkmės studijuojant Visuomenės informavimo įstatymą ir nekilnojamojo turto skelbimus.
Ar bus įteisintas gyvulių ūkis Lietuvoje?
Septynerius metus šalies žiniasklaidai rašant apie R.Malinausko sodybos reikalus, taip pat apie atsidavusiosios Druskininkų valdžios žygius Kauno apygardos teisme, dėl R.Malinausko sodybos užsiprašius kompleksinės ekspertizės, savo nuomonę viešojoje erdvėje tuomet reiškė ne tik paprasti žmonės, bet ir žinomi politikai. Buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis komentavo, jog bėgant laikui, meras R. Malinauskas pasijuto vienvaldžiu ir nebaudžiamu valdovu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Visa ši istorija prasidėjo nuo smulkmenos. Meras atsisakė griauti tvoros dalį, kuri buvo įbridusi į upelį ir tuo pažeidė galiojantį pakrančių apsaugos įstatymą. Tuo metu aš buvau aplinkos ministru ir maniau, kad įstatymo normos turi vienodai galioti visiems, nepriklausomai nuo užimamų pareigų. Taip pat aš manau ir dabar. Neslėpsiu, kad tuometiniai Alytaus regioninio aplinkos apsaugos departamento darbuotojai šiuo atveju nedrįso elgtis taip, kaip reikalavo tuo metu galiojantys teisės aktai. Teko priminti jiems jų pareigas. Meras pradėjo teisminius karus, kurių pasekoje iškilo klausimai ir dėl paties pastato rekonstrukcijos teisėtumo. Bent jau dėl tvoros, nuo kurios ir prasidėjo visa ši istorija, atveju teismas priėmė galutinį sprendimą. Iš esmės tai buvo kova ne dėl kelių metrų tvoros teisėtumo. Meras R. Malinauskas tai suprato kaip kovą dėl teisės būti neliečiamu. Panašiai vystosi ir situacija su statiniu, vadinamu Vijūnėlės dvaru. Nors ir nelengvai, bet procesas juda į priekį. Čia vyksta kova ne tiek dėl tvorų ar statinių. Čia vyksta kova, ar bus įteisintas gyvulių ūkis Lietuvoje, ar mes gyvensime pagal kitas, demokratinėse valstybėse priimtinas taisykles ir normas. Laikas parodys, kol kas kova tęsiasi.
Nuo šios A.Mazuronio nuomonės praėjo daugiau kaip penkeri metai. Per šį laiką jau krito skandalingasis Vijūnėlės dvaras, pardavinėjamos Latežerio sodybos nuotraukos rodo, kad pailgėjo ir atstumas nuo namo iki upės, o patį R.Malinauską Kauno apygardos teismas šįmet balandžio mėn. pripažino kaltu dėl prekybos poveikiu teisėjų korupcijos byloje. Pastarasis, kaip žinia, nuosprendį apskundė apeliaciniam teismui. Bet, kaip juokiasi žmonės, reputacija pasiekė tokį lygį, kad viešojoje erdvėje belieka tik
spjaudytis ugnimi bėkit, žiurkės, aš raupsuotas. Tokiu leksikonu jis feisbuke sureagavo į kilusį skandalą dėl premjero G. Palucko viešnagės verslininko T.Barščio žirgyne ir bendros žvejybos, kurioje dalyvavo ir R.Malinauskas.
Druskonio inf.
Premjeras dėl Malinausko ir Barščio draugijos aiškinosi
Seime
T. Barščio soc. tinklų nuotr.
Kaip pranešė LRT.lt, premjeras Gintautas Paluckas Seime gegužės 22 d. aiškinosi dėl savo žvejybos verslininkui Tautvydui Barščiui priklausančiame pramogų parke-žirgyne Royal Horse Resort, kur dalyvavo ir R.Malinauskas.
Opozicijai klausimų sukėlė tai, kad premjeras laiką leidžia prieštaringai vertinamo verslininko T. Barščio ir neseniai vienos instancijos teismo nuteisto Druskininkų mero Ričardo Malinausko draugijoje visi jie buvo fiksuoti T. Barščio paviešintose Instagram istorijose, - pranešė LRT.lt.
G.Palucko buvo klausiama, kokiomis aplinkybėmis premjeras poilsiaudamas susitiko su T. Barščiu ir R. Malinausku, apie ką kalbėjosi meškeriodamas, ar aptarė kokius nors valstybinės reikšmės klausimus.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikai domėjosi, kodėl premjeras sumokėjo tik 150 ir 200 eurų (kai švenčiant gimtadienį reikėjo papuošimų), nors Vadovybės apsaugos tarnyba, kuri saugo premjerą, per viešąjį pirkimą išleido apie 300 eurų vienam kartui. Politikams kilo abejonių, ar premjerui nebuvo taikyta kokia nors nuolaida.
Palamentarė Aistė Gedvilienė teigė esanti trijų vaikų mama ir ieškanti, kur švęsti vaikų gimtadienius: Na, jūs man pasakykit, ar ten viskas įskaičiuota už 200 eurų: ir šeimos apsistojimas, ir vakarėlis, ir žirgai, ir žvejyba? Viskas viskas įskaičiuota? Labai jau pigu. Tokių kainų rinkoje nėra, sakė A. Gedvilienė.
Gal galėtumėt pasakyti, kas įeina į 200 eurų sąskaitą: ar jūs jodinėjot arkliukais, ar žuvį traukėt, ar dar kažką? Gal galit papasakoti detaliau? Ir dar labai rūpi, kiek žmonių tame gimtadienyje dalyvavo, ar tik šeima, ar dar koks nors Švinius, Malinauskas, ar dar kažkas prisidėjo, taurytę pakėlė? klausimą tęsė konservatorė.
Aš nežinau jūsų šeimos gimtadienio šventimo ypatumų, ar jūs tikrai į svečius kviečiate Švinių ir kitus jūsų draugus? Na, žinokite, mes vis tiktai mėgstame tam tikrą santūrumą, individualumą, todėl mes buvome keturiese ir mūsų keturkojis šeimos narys Bondas. O šventės kaina visuomet priklauso nuo apetito. Aš net neabejoju, jog jūs ten galėtumėte išleisti nepadorią pinigų sumą, nes tikrai veiklų yra sočiai. Tačiau galiu patvirtinti, kad grožėjomės žirgais, glostėm alpakas, morkomis maitinome tiek avytes, tiek triušiukus. Tai yra mūsų privačių švenčių šventimo ypatumai, vardijo premjeras.
Gerbiamas premjere, jūs kartojate, kad kelionė privati. Vis dėlto joje dalyvavo ir valstybės institucijų atstovai, kurie taip vykdė savo pareigas, jūs nesinaudojote ta įstatymo išlyga, kuri veikia dėl pirmųjų asmenų apsaugos privačiu laiku. Bet klausimas vis dėlto apie kitką. Jums tikrai žinoma, kad žmonių teistumai su laiku išnyksta. Tačiau šiuo atveju kompanijoje atsiduria dar vienas sliekų žinovas ponas R. Malinauskas, ir jums tai nesukelia jokių problemų. Sakote, viskas gerai su tuo bendravimu, bet vis dėlto žmogus teisiamas korupcijos byloje ir jau nuteistas vienos instancijos teisme. Tai, jūsų požiūriu, tai yra normalu? - G.Palucko klausė Seimo narys, konservatorius Arvydas Anušauskas. Atsakinėdamas į tai, premjeras aiškino, kad Lietuvoje teisingumą vykdo teismai. Jeigu Druskininkų meras bus pripažintas kaltu, jis turės atlikti bausmę įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu aplinkybės, kurios jau buvo paaiškintos, aiškiai įrodo, jog aš nekviečiau pono R. Malinausko į jokį susitikimą. Dar daugiau jau esu sakęs: aš tikrai nieko nesmerksiu ir neteisiu, nes tai daro teismai. R. Malinauskas yra Druskininkų meras, šiandien jis eina savo pareigas. Savo ruožtu aš galiu dar kartą pakartoti, jog susitinku su daugybe asmenų. Būna, kad per dieną fotografuojuosi dešimtis kartų, ir kai kada gali būti tokios aplinkybės, net man nežinant, šalia manęs gali stovėti įvairios reputacijos žmonės. Todėl dėl šios priežasties aš tikrai nieko nesmerkiu, neteisiu. Mano iniciatyva jokių susitikimų organizuota nebuvo, - aiškino
G.Paluckas.
Druskonio inf.
Kaip sekasi kavinės verslas?
Rima Werner su broliu Jonu, verslo konsultantu, siūlo naują kavinės Vajo patiekalą - itališką pinsą
Šių metų pradžioje Druskonyje pasakojome apie Wernerių šeimą, persikėlusią iš Vokietijos į mūsų kraštą dėl gamtos ir ramybės. Būtent vokietis Stephan pirmasis Wernerių šeimoje parodė iniciatyvą persikraustyti iš savo šalies į žmonos Rimos gimtinę ir įsikurti jos gimtuosiuose Miciūnuose. Vyro apsisprendimas nusipirkti sodybą ir joje įsikurti lietuvės nenustebino, nes Stephan visuomet stengėsi būti arčiau gamtos, dviračiu numinti ilgus atstumus, miške užsibūti. Tad po 16-os metų Vokietijoje Rima su šeima, vyru Stephanu ir dviem sūnumis Jonu ir Valentinu, sugrįžo į Miciūnus. Šeimą tebeišlaiko Stephan, dirbantis informacijų technologijų programuotoju su didelėmis Vokietijos firmomis tiek nuotoliniu būdu, tiek išvykdamas į darbo vietą. Sūnus Jonas mokosi VESK vietiniame skyriuje, o jaunėlis Valentinas Ryto gimnazijoje.
Praėjusių metų lapkritį Rima Werner apsisprendė Druskininkuose, šv. Jokūbo g.10, išsinuomoti kavinės patalpas. Ją pavadino simboliškai Vajo pagal pirmąsias Wernerių sūnų Valentino ir Jono vardų raides. Iš gatvės užeiti vilioja jauki katino reklama tai šeimos, ypač Rimos, numylėtinio vardu Pilkis Didysis nuotraukos.
Praėjusią savaitę Druskonis darsyk apsilankė kavinėje Vajo, juolab knietėjo įsitikinti, kaip sekasi verslas, kurio pasiūla mūsų kurorte yra nemaža. Pravėrus duris, iškart krito į akis interjero pasikeitimai ant sienos pakabintas naujas tapybos paveikslas su Druskininkų kraštovaizdžiu. Jo autorė žinoma dailininkė Elena Griščenko. Šalia tebekabo kito Wernerių kaimyno Miciūnuose, dailininko Alfredo Jurevičiaus įspūdinga tapyba. Prie baro iš tolo šviečia gerokai pagausėjęs meniu, kuriame - bandelės ir pyragai, gaminami pačios nuomininkės rankomis iš natūralių produktų. Užsiauginom didelį būrį nuolatinių klientų, kurie pamėgo šviežiai ką tik pagamintus pyragus šokoladinį su vyšniomis, sūrio kelių rūšių ( su miško mėlynėmis, vyšniomis, mandarinais, be uogų), kelių receptų rabarbarų, bandeles su varške, keksus su obuoliais, - vardija Rima, pridurdama, jog daug kepinių nepasiekia vitrinos, nes užsakomi iš anksto. Dėl išaugusios paklausos kavinė pradėjo dirbti ir antradieniais, nors užsakymus tenka atlikti ir poilsio dienomis, tarkim, pirmadienio ankstų rytą teko iškepti 50 užsakytų bandelių. Kavinės šeimininkė Rima ketino atsipūsti po žmonių antplūdžio kurorto šventės metu, tačiau nepavyko, nes lankytojas sekė vienas paskui kitą. Su Druskoniu taip pat pabendravo protarpiais, nes klientai nuolatos varstė kavinės Vajo duris. Jie dėkojo už nepersaldintą kepinių skonį, betarpišką bendravimą, skanią kavą iš garsiųjų skrudintų Kelno pupelių. Pažadėjo, kad internete paliks gerus atsiliepimus. Rima nė karto nepasigailėjo, kad išsinuomojo kavinės mieste patalpas ir viena atsakinga už pastarąjį verslą, nors kartais nusiplūkia tiek, jog parvykusi į namus iškart eina miegoti. Tiesa, pastaruoju metu sulaukė pagalbos verslo konsultanto brolio Jono, kuris konsultuoja gaminant naują kavinės Vajo patiekalą, ko gero, vienintelį Druskininkuose,- itališką pinsą. Tai mėgstamas sūnaus Valentino valgis, - sako R.Werner. - Mano vyro Stephano svainis italas Orlando išdavė daug pinsos gaminimo proceso paslapčių. Seno itališko patiekalo pinsos, tolimos picos giminaitės, tešla gaminama iš kelių rūšių miltų mišinio bei itališko raugo. Ilgai užtrukau, kol gavau jo gamybai reikalingus ingredientus.
Nuodėmė būtų darbu skųstis, nors didelių turtų neužsidirbsiu, - sako 45-erių metų Rima, kuriai bandelių ir pyragų kepimas bei patiekalų gaminimas teikia džiaugsmo, kaip ir bendravimas su kavinės svečiais.
Druskonio inf.
Vien giedrios mintys praeities su jumis beliks
Gimnazistės prisiminimai apie Druskininkus I946-1953 metais
Tęsinys. Pradžia Nr. 5.
V.Mockevičienė su savo suburto vaikų folkloro ansamblio Piemenukai, kuris Nedzingę išgarsino visoje Lietuvoje bei užsienyje, narėmis
Vanda GUDELIONYTĖ-MOCKEVIČIENĖ
1946 m. Druskininkų lietuviška gimnazija buvo priauganti. Vyriausi gimnazistai buvo dešimtokai. Šitoje klasėje mokėsi ir mano brolis Vytautas, bet jis buvo vienas iš jaunesnių. Daug jo klasės draugų buvo vyresni, nemažai jų buvo nuo Leipalingio. Gimnazija dirbo dviem pamainom. Iš ryto - lietuviška, po pietų - rusų. Čia, tai buvo. Paskutinės pamokos - jau ne pamokos, o baisus triukšmas koridoriuose, durų atidarinėjimas ir daužymas. Ir ką? Vieną naktį įvyko mūšis tarp mokinių lietuvių ir ruskelių, susijungusių su lenkais. Nežinau, kokiais ginklais kovojo, bet laimėjo lietuviai. Po šio įvykio aprimo durų daužymas, o jau kitais metais rusų mokykla buvo iškeldinta į kitas patalpas.
Mano šešta klasė buvo didelė, gal keturiasdešimt mokinių. Sėdėjom po tris suoluose. Daugiausiai klasiokų buvo iš Švendubrės, kiti iš Jaskonių, Vieciūnų, Neravų, Mašnyčių, Latežerio, iš užnemunės - Mizarų, Gerdašių, Lipliūnų, Gailiūnų, Guobinių, Liškiavos, ir aš - iš Aušrinės. Tik viena klasiokė buvo druskininkietė. Bet mokslo metų eigoje mūsų klasė sumažėjo, nes vienus su tėvais išvežė į Sibirą, kiti pabėgo į didesnius miestus.
Mums lietuvių kalbą dėstė jaunas mokytojas, dar tik baigęs Merkinės gimnaziją. Viskas buvo gerai, tik man buvo labai gaila švendubriškių, kurie kalbėjo savo tarme, žodžiuose vietoj ,,k sakydavo ,,t ir atvirkščiai. Mokytojas iš jų kalbos atvirai juokdavos, o jie iki ašarų jaudindavos. Švendubriškiai ne tik kalba skyrėsi, bet ir tautybe, iš penkių šio kaimo klasiokų, keturių Suraučių ir Janulevičiūtės, du save laikė lenkais, o trys - lietuviais, nors Suraučiūtės ir buvo pusseserės. Visos Suraučiūtės buvo mano geros draugės, tai mokslo metų pabaigoje mane pakvietė paviešėti. Ėjom basos pieskų gatve, net padai degė nuo saulės įkaitinto smėlio. Aš pirmą kartą pamačiau sodzų, kai vienan kieman kelios sodybos, kaip jie arti vieni kitų gyvena, iš trobos į trobą tik keli žingsniai, ne taip kaip mes vienkiemiuose, o kaimynas už kokių 100 metrų ar dar toliau. Dar tais mokslo metais buvo įvykis, kai Druskininkų parke netoli Nemuno aukšton eglėn per Vasario 16-ąją suplėvėsavo trispalvė vėliava. Po šio įvykio jau nebeatėjo mūs klasėn mano draugas Vytukas. Pasodino jį kalėjiman, kad mylėjo ir gerbė savo Tėvynę Lietuvą. Po šio įvykio mokyklos vadovybė keitėsi. Vietoj mano geradario direktoriaus D.Viščinio trumpai direktoriavo auklėtoja Elena Kvaraciejienė, vėliau muzikos mokytojas Jonas Stravinskas, o po jo - Vladas Ereminas. Jau po šių mokslo metų Druskininkų gimnaziją
pervadino Druskininkų pirmąja vidurine mokykla.
Lietuvių ir anglų kalbas dėstė mūsų auklėtoja mokytoja Elena Kvaraciejienė, matematiką - M. Mrazauskaitė, vėliau - P. Gvazdaitis, fiziką - A. Levulis, geografiją - Jurgionytė. Bet man smagiausios pamokos buvo muzika, fizinis lavinimas ir užklasinė veikla: sportas, choras, dramos ir šokių būreliai.
Intensyviai sportuoti ir dalyvauti varžybose pradėjau nuo septintos klasės. Mokytojas V. Kvaraciejus labai mokėjo bendrauti su mokiniais, niekada negirdėjau jo pakelto balso. Su vyresnių klasių mokiniais prie mokyklos įruošė stadionėlį su tinklinio ir krepšinio aikštelėmis, bėgimo takelius, šuoliaduobes, už miesto - šaudymo iš pneumatinio šautuvo šaudyklą. Dalyvaudavome respublikinėse lengvosios atletikos varžybose, o pradėjus dirbti mokytojai M. Janulevičiūtei, ir gimnastikos varžybose. Mano laikų geriausi sportininkai buvo berniukai: Romas Zautra, Algis Bražinskas,
Antanas Maliukevičius, Alfonsas Šuliauskas, taip pat mergaitės: Ona Kleponytė, Nijolė Mikelionytė, Julė Treigytė ir kiti, kurių jau vardų neprisimenu. Respublikinės varžybos vykdavo vasaros atostogų metu, tai mums, gyvenantiems užnemunėje, pasiekti mokyklą anksti rytą buvo sudėtinga, nes per Nemuną reikėjo persiirti valtimis. Tai mums leido iš vakaro susirinkti ir vienon klasėn pernakvoti. Vieną vasarą taip ir padarėm. Gal kokios keturios mergaitės ir Algis Bražinskas apsinakvojom mokyklon. Tai visą naktį vyko koncertas. Algis ant stalo traukė arijas, o mes, žiūrovės, jam plojom. Dar jis vaidino, kaip žibuokles panemunėm skina mums padovanoti, kaip šokinėja, bijodamas jas sumindžioti, - buvo tikras teatras.
Muziką dėstė mokytojas Jonas Stravinskas, buvęs Lietuvos ansamblio dalyvis, šokių būreliui vadovavo jo žmona Irena, taip pat ansamblietė. Jie ir suruošė etnografinį vaidinimą Dzūkiška veseilia. Koncertavom ne tik Druskininkuose, bet ir Leipalingyje. Žinoma, man, septintokei, dalyvauti su vyresniųjų klasių mokiniais buvo nelengva. Ypač dėl tautinių drabužių. Moma suskolino andarokų iš kaimynkos Žadzeikienės tetos, prijuostį iš Balcuvienės, liemenį - iš Petruko momos. Tai va, kaip aš atrodiau su tais dzidzuliais bobutių rūbais. Mokytojų Stravinskų didžiausias pagalbininkas buvo Algis Bražinskas. Jis akomponavo chorui, vokaliniams ansambliams, grojo šokių kolektyvams. 1950 m. dalyvavome Respublikinėje dainų šventėje. Per chorų repeticijas iš pradžių dar repetavome Lietuvos buvusį himną, bet prieš pačią šventę išdalino jau naujo tarybinio himno žodžius. Mokytoja I.Stravinskienė buvo labai kūrybinga. Be lietuvių liaudies šokių, sukurdavo įdomius savos kūrybos šokius. Jos vyresnių klasių šokių būrelis sėkmingai pasirodydavo konkursuose. Išsikėlus Stravinskams gyventi į Vilnių, muziką dėstė mokytojas Kvietkus, tikras žemaitis ir tikras chorvedys. Jam vadovaujant moksleivių chorų konkurse užėmėme trečią vietą respublikoje, o žemaitiška daina Pempel, pempel, kaudotoj buvo įrašyta į radijo programą ir gal trejus ar dar daugiau metų vis girdėjome ją iš eterio.
Dramos būrelį subūrė E.Kvaraciejienė. Vaidinom pasaką Pelenė. Aš buvau Hortenzija. Pasirodymui reikėjo karališkų drabužių ir šukuosenų, tai mokytojos mama mums iš linų darė perukus, iš plonesnių lovatiesių, skarelių - karališkus parėdus. Dramos būrelyje pagrindinius vaidmenis atlikdavo Romas Zautra, Nijolė Mikelionytė, kuri baigus mokyklą ir tapo aktore, Elvyra Jakubauskaitė, Danutė Liaukevičiūtė ir daugelis kitų.
Tais neramiais laikais mūsų nuotaikos buvo tos pačios, kaip ir tėvų. Eidamos į mokyklą užbėgdavome bažnyčion pasimelsti, kad negautum dvejetuko ar nepašauktų atsakinėti neišmoktos pamokos. Kartais rasdavom besimeldžiančias auklėtoją ir geografijos mokytoją. Mūsų klasėje buvo viena pionierė, o vison mokyklon gal tik vienas komjaunuolis. Žinojom, kad to komjaunuolio reikia privengti, ėjo kalbos, kad jis užverbuotas. Auklėtojai neragino stoti nei į pionierius, nei į komjaunuolius. Tik atsiradus mokykloje komsorgei Šlepetytei, prasidėjo pionierių draugovės, atsirado daugiau komjaunuolių. Mokykloje buvo didelis sukrėtimas - direktoriaus V.Eremino savižudybė. Tarp mokinių ėjo slaptos kalbos, kad jis buvo didelis Lietuvos patriotas, buvęs partizanas, vėliau - rėmėjas. Sužinojęs, kad jį areštuos, pasirinko mirtį. Direktorių pašarvojo jo nuomotame kambarėlyje. Mus, mokinius, perspėjo, kad jokių mirusiajam direktoriui pagerbimų nebūtų, bet mes, kelios mergaitės, naktį nuėjom į kapus, padėjome gėlių puokštę ir pasimeldėme.
1953 m. mes jau Druskininkų vidurinės mokyklos ketvirtos laidos abiturientai. Jau svajojame, kur mokysimės toliau. Komsorgė, kuri kasdien mus aplanko, - ,,draugiška, gera patarėja. Išaiškina, kad komjaunuoliams daug lengviau bus įstoti į aukštąsias mokyklas. Ir ką, prieš pat egzaminus gegužės mėnesį visi mūsų klasės berniukai tampa komjaunuoliais, o mes, žinoma, ne visos, paskui juos. Atėjo išleistuvės. Neturėjome tų gražių išleistuvinių suknelių, neturėjome gražių batelių, bet širdingai su didele meile ir pagarba mokytojams sudainavome mokytojos I.Stravinskienės pirmos laidos abiturientams sukurtą išleistuvių dainą:
Žaliais laukais gegužis grįžo,
Iš ten, kur daugel kartų grįš,
O mes lyg paukščiai iš čia išskrisim,
Vien giedrios mintys praeities su jumis beliks.
Norėčiau aš apjuosti žemę
Nepalaužtais jaunais sparnais.
Ir juodą vargo dienų nedalią
Paleist pavėjais, kad negrįžtų, pelenais.
Siūbuoja linksta lino žiedas,
Kaip tave žemę nemylėt.
Krauju šlakstyti tavieji kloniai
Šiandieną kelias ir gyventi, ir mylėt.
Žaliais laukais gegužiai grįžta,
Iš ten kur daugel kartų grįš,
O mes lyg paukščiai iš čia išskridę,
Vien giedrios mintys praeities su jums beliks.
1953 m. Druskininkų vidurinės mokyklos pedagogai
Gimnastikos pamoka prie Druskininkų vid. mokyklos 1953 m.
