Pirmas

NAUJIENA!


NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Prisiminė nušuoliavusią jaunystę 




   Leipalingio laisvalaikio salės folkloro ansamblis “Serbenta” ne vien etnografiškai dainuoja, šoka, groja, pasakoja, bet ir su dideliu entuziazmu imasi romansų, kurių jau kelias koncertines programas paruošę, tarkim „Miegantys klevai“, „Laiko žingsniai”, “Rudens simfonija” ir kt. Vasario 5-ąją „Serbenta“ vėl į romansų popietę sukvietė – šįkart jų programa pavadinta „Ar prisimeni tu...” pagal ansamblio bei Leipalingio laisvalaikio salės vadovės Aleksandros Petravičienės sukurtą romansą. Aleksandra mėgstanti žodžius ir melodijas dainoms kurti, daug miniatiūrų prirašiusi, kurių tekstus įvairiuose renginiuose pritaiko. Pamini tik kelias savo sukurtas dainas „Sugrįžimai“, „Joninės”, “Romansas mamai”, ‘’Serbentos daina”, “Tu, liepa žalioji” bei miniatiūras „Lietuva”,”Mamos skara”, “Obelys”, “Vaikystė”, “Kaimo bala” ir kitas. Savos kūrybos miniatiūrų tiek susikaupė, jog jų pakaktų atskirai knygelei išleisti, jei tik rėmėjų leidybai pavyks susirasti. Nuo pat jaunystės A.Petravičienė ne tik eiles ir dainas kuria, bet ir humorui neabejinga. Dėl to su humoro grupe „Pirtis“ pasirodo. „Jaučiuosi laiminga, kai žmonės juokiasi, - priduria Aleksandra. - Be galo myliu Leipalingio žmones, čia dirbu mėgstamą darbą. Džiaugiuosi, kad leipalingiečiai savo tradicijomis ir papročiais garsina gimtąjį kraštą“. 
   Vasario 5-ąją romansų popietės „Ar prisimeni tu...” vedančioji, „Serbentos“ dalyvė Lilija Krasauskienė sukvietė visus pabūti drauge, pasidžiaugti vienas kito artuma: „Lai ši romansų popietė suvirpina jūsų širdis, primena nušuoliavusią jaunystę, o ši žiema visiems būna tarsi vasara, šiaurinis vėjas - muzika švelni“. Šiems žodžiams antrino Kazimiero Žilionio armonikos melodija, pradėjusi renginio pirmąją dalį, kuri savo nostalgija buvo kiek rimtesnė nei antroji programos dalis, priminusi jaunystę, kai mergelė prie vartelių bernelio laukė, daržely gėleles skynė, kaseles dabino. Visa tai buvo ansamblio „Serbenta“ ir viešnios Irinos Bielskienės iš Varnėnų laisvalaikio salės apdainuota, muzikantų Kazimiero Žilionio, Juozo Šarkausko, Kęstučio Krancevičiaus, Antano Zakaracko sugrota, visų nuotaikingai suvaidinta, sušokta, romantinėmis meilės eilėmis apipinta. Šio prisiminimų koncerto žiūrovai turėjo galimybę į savo jaunystės dienas kartais mąsliomis, o kartais smagiomis mintimis sugrįžti. Jei susidomėjote dainingos ir nuotaikingos „Serbentos“ romansų programa, galit ją užsisakyti ir pasikviesti, o ansamblio vadovė A.Petravičienė pažadėjo, kad dar ne kartą Leipalingyje skambės romansai. 

„Druskonio“ inf.

 

  Muziejui padovanojo Salomėjos Nėries portretą

A.Šuliauskas Lazdijų krašto muziejui padovanojo savo nutapytą „Poetės Salomėjos Nėries portretą“ 

Simona KIZELEVIČIENĖ
Lazdijų krašto muziejaus fondų saugotoja

   Žvarbų sausio 26 d. rytą Lazdijų krašto muziejaus duris pravėrė Žmogus – „Tobuliausia Visagalio sukurta sistema, kurią tik dabar pradedame pažinti ir niekada iki galo jos neperprasime, nes tai yra Visatos dieviškoji paslapčių paslaptis“(Alfonsas Šuliauskas „Ūlos ašarėla“). Šį šviesų Žmogų, dailininką, meno terapeutą, nuoširdų dzūką – Alfonsą Šuliauską teko garbė artimiau pažinti visam Lazdijų krašto muziejaus kolektyvui. Šiltas, supratingas, šmaikštus ir kartu be galo išmintingas, kaip dabar jau galime teigti, muziejaus bičiulis, svečiavosi tą dieną muziejuje ne šiaip. Atvyko menininkas pasidalinti su mumis savo mintimis ir įžvalgomis apie visiems lietuviams gerai žinomų, didžių „Kūrėjų didybę ir tragediją“ bei pristatyti savo naująją aforizmų knygelę „Ūlos ašarėla“.
   Renginį sveikinimo ir padėkos žodžiu pradėjo Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė. Ji pasidžiaugė, jog svečiuose sulaukėme tokio puikaus žmogaus, kaip A. Šuliauskas, padėkojo į renginį atvykusiems Lazdijų rajono savivaldybės atstovams bei šalčio už lango nepabijojusiems, pusiaužiemį perkopusiems, visada entuziazmo kupiniems Lazdijų III amžiaus universiteto studentams. Džiugi šypsena praskriejo pro susirinkusiųjų veidus ir tuomet, kai D.Pledienė pranešė, jog menininkas atvyko ne tuščiomis, kad šiandien Lazdijų krašto muziejaus ekspozicija, menanti poetės Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinį „Pėdos smėly‘, rašytą Lazdijuose, papildė dailininko dovanotas paveikslas „Poetės Salomėjos Nėries portretas“. 
   Tyla ir klausančiųjų dėmesys, štai kas nutiko tuomet, kai kalbėti pradėjo menininkas A.Šuliauskas. Pastarasis, nuoširdžiai padėkojęs atvykusiems, savo pokalbį tema „Kūrėjų didybė ir tragedija“ pradėjo primindamas, kur visi esame susirinkę ir kodėl pirmąja, apie kurią kalbės, pasirinko poetę Salomėją Nėrį: „Juk ji čia gyveno, čia kūrė“. Menininkas neslėpė, jog šios poetės gyvenimas, kūryba ir pati asmenybė traukia menininką. Apie jos eiles, poetinius išgyvenimus ir lietuvių tautai nesuprantamą poetės žingsnį „Stalino saulės“ parvežti kalbėjo labai subtiliai, pateikdamas konkrečius pavyzdžius, tokius kaip Šventųjų Šventoji Marija Magdalietė ar norvegų rašytojas, impresionistas Knutas Hamsunas. Dailininkas teigė, jog žmogus staiga, nei iš šio, nei iš to, tiesiog ima ir tampa savo paties priešu. O viskas vyksta ne veltui, sakė menininkas, kadangi „Dievas, sukūręs žmogų, suteikė jam tokią mums visiems galbūt nepastebimą galimybę keistis, juk žmogus niekada nemiršta toks, koks jisai gimė. Juk kadaise klydo net ir patys švenčiausieji, ir tik vėliau jie tapo tais, iš kurių šiai dienai mes mokomės išminties“. Turėdamas omenyje poetės paklydimą, A.Šuliauskas pacitavo Norvegijos premjero žodžius apie K.Hamsuno karo metais netikėtai pradėtą bendradarbiavimą su hilterininkais: „Mes turime pripažinti, kad jisai padarė tokį žingsnį, mes turime pripažinti, kad yra tokie dokumentai, tokie liudijimai ir turime tai užrašyti į jo biografiją, bet be K.Hamsuno Norvegija yra nesuvokiama pasauliui, nes tai yra talentas, genijus, nepaprastos kultūros rašytojas“. Tokiu būdu, nesumenkindamas nei vieno žmogaus nuomonės apie poetės kelius ir klystkelius, leido visiems susimąstyti ir galbūt kitomis akimis, galbūt naujai pažvelgti į vienų taip mylimą, kitų „už prakeiktos poemos parašymą“ smerkiamą Lietuvos poetę. Po minčių apie S.Nėrį dailininkas pakvietė Lazdijų krašto muziejaus fondų saugotoją S. Kizelevičienę paskaityti poetės eilėraštį „Maironiui“, kuriame atsispindi S.Nėries atgaila ir didelė meilė savo Tėvynei. Šie posmai nukėlė dailininką prie kito didžio Lietuvos poeto, iškiliausio lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio kūrėjo Maironio gyvenimo tragedijos. Jis, kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, taip pat patyrė begalę skaudžių likimo smūgių, tačiau nepaisant to, darė nepaprastai didelius ir visai Lietuvos tautai svarbius darbus. Jo eilės, kaip ir M.K.Čiurlionio meno kūriniai, tapo lietuvių tautos savastimi. Prisiminęs šias asmenybes, papasakojęs turbūt dar nei vienam klausančiajam negirdėtų jų gyvenimo istorijų, dailininkas žvilgterėjo į laikrodį ir šyptelėjo, jog jau baigėsi jam skirtas laikas. Apie savo knygelę „Ūlos ašarėla“, kurią turėjo pristatyti, tik trumpai užsiminė, jog turi ją čia pat, ant stalelio. Nesureikšmindamas savo darbo, autorius tik įrodė, koks visgi kilnus ir puikus žmogus – kūrėjas jis yra.
   Besiklausant menininko, laikas tarytum ištirpo, klausytojai paskendo lektoriaus žodžiuose ir sugrįžti į realybę turbūt galėjo tik tuomet, kai Lazdijų krašto muziejaus direktorė pakvietė visus pasižiūrėti paminėto dailininko paveikslo „Poetės Salomėjos Nėries portretas“. 

 

  Lietuviško roko pradininkas muzika mankština baltarusių
  vaikus

Grupė BASSVIM                                     Asmeninio albumo nuotr.

Romas SADAUSKAS-KVIETKEVIČIUS, www.delfi.lt

   Nelengva patikėti, kad lietuviškos bigbito muzikos pradininkui ir kompozitoriui Mikui Suraučiui vasario 23 dieną sukaks 70 metų. Iš pažiūros ne vyresnis už penkiasdešimtmečius barzdotas ilgaplaukis vyras net ir per didžiausius šalčius kasdien važinėja dviračiu į darbą Druskininkų sanatorijoje „Belarus“, kur vaikams veda muzikinę mankštą. 
   Neskubus, bet sustyguotas iki mažiausių smulkmenų gyvenimas su 5 katinais kurorte, kurį prieš porą amžių sukūrė jo protėviai, nulėmė, kad M. Suraučių prisimena tik specialiai besidomintieji lietuviško roko ir popmuzikos ištakomis, bet jam pačiam ramybė ir santarvė su aplinka ir savimi rūpi labiau, nei galimybė dar kartą užlipti į sceną ir susirinkti praeities šlovės trupinius.

Suprato, kad atėjo laikas pasitraukti

   „Lekia laikas nežmoniškai ir greitėjančiai – nespėju jau ne kalendoriaus lapelių plėšyti, o pačių kalendorių pirkti. Tik pakabinau ir metų jau nebėra“, – sako kompozitorius. Jo gyvenimo ritmo sulėtinimas, sugrįžtant į gimtuosius Druskininkus, buvo nulemtas tragiškų aplinkybių ir drauge sąmoningai paties M. Suraučiaus pasirinktas.
   „Buvo permainų metas, kai visi lipo vienas kitam per galvas, o aš apgalvotai nuspaudžiau stabdį. Su amžiumi, ypač meno ir pramogų srityse, negalima užsilaikyti scenoje per ilgai. Žiūrovas gali nematyti klaidų, bet nujausti, kad jau nebesi toks energingas“, – sakė M. Suraučius.
   Kai kažkurio XX amžiaus dešimtmečio žvaigždės vis iš naujo atvyksta koncertuoti juos dar prisimenantiems klausytojams ir atlieka tas pačias dainas, M. Suraučius teigia patiriantis nemalonų jausmą, tarsi jie atvažiavo tik pinigų, kurių anksčiau nespėjo susirinkti. Pats jis tokios galimybės apgalvotai atsisakė, nes nenorėjo kaip turguje stumdytis alkūnėmis, kažką įrodinėti. Net tada, kai buvo ansamblio „Plius minus“ ir „Dainos teatro“ vadovu, jis tokio stumdymosi sąmoningai vengė.
   „Aš niekada nenorėjau būti vadovu, bet iniciatyva visada man atitekdavo. Kiti tuo naudojosi: tu moki, tai daryk. Paskui jau norėjau pagyventi normaliai, ne spausdamas iš savęs paskutines sultis, o ramiai kurdamas. Keletą neblogų kūrinių šitoje ramybėje jau parašiau“, – prisiminė savo sugrįžimą į Druskininkus M. Suraučius.

Mus apgavo technologijos

   Jis atsargiai kalba apie šiuolaikinę popmuziką, nes nuogąstauja, jog bus suprastas kaip nusenęs skeptikas. Bet paskui įsidrąsina ir sako, kad menas virto technologijos vartojimu, kuris apakina.
„Paskutinį niekalą galima užmaskuoti labai geros techninės kokybės šviesomis, blizgučiais. Pažiūrėkite, kas televizijoje darosi. Jau dabar taip išprašmatnėjo, kad net nežinai, kur žiūrėti. Bet išjunk tą vaizdelį ir paklausyk. Jeigu dar turi skonį, tada pamatai, kad ne tokia jau gera ta kūryba, kaip mes galvojame. Žmogaus ausį ir akį galima lengvai apgauti ir tai nuolat daroma. Dainuoti ir kurti muziką nepradėjome geriau, tik mus apgavo technologijos. Muzikantas paspaudžia pirštu vieną klavišiuką ir jam taip gražiai išeina. Bet išjunkite tas visas grožybes ir paklausykite, kas ten iš tikrųjų sukurta“, – atkreipia dėmesį M. Suraučius.
   Jis pripažįsta, kad atsirado daugiau atlikėjų, mokančių gyvai groti ir dainuoti, bet teigia jų kūryboje girdintis per daug to, ką jis vadina sintetika ir lygina šį reiškinį su sintetiniais priedais prekybos centrų maisto produktuose.
   Jauniems žmonėms, pradedantiems muzikinės kūrybos bandymus, kompozitorius pataria atidėti į šalį sudėtingą programinę įrangą, sėsti prie išklerusio pianino, paimti natų popieriaus lapą, pieštuką, trintuką ir sukurti ką nors originalaus, o ne žaisti su tuo, kas jau buvo.

Skirtingos sąlygos – tas pats stebuklas

 
M. Suraučius įsitikinęs, kad didelė klaida yra ignoruoti lietuviško roko ir popmuzikos praeitį, kokia ji bebūtų naivi ar primityvi. Jis tikisi, kad kas nors pajus poreikį tą visą istoriją surinkti ir pateikti taip, kad ji taptų pasiekiama visiems internete.
   „Pirmosios bigbito nuotrupos pasiekdavo mus per „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir Liuksemburgo radiją. Sovietų valdžia jų transliacijas slopino. Paskui jau atvažiuodavo turistai, kurie atveždavo literatūros, žurnalų, bet pirmiausia buvo tik įrašai iš radijo. Iš tų trupinių susidarydavome vaizdą, kas vyksta pasaulyje.
   „The Beatles“ buvo vyresni už mus, pradėjo 1961-aisiais, o būsimoji grupė „BASSVIM“ Druskininkuose susibūrė 1962 metais. Bitlų pradžia ir mūsų pradžia buvo identiškos, tik jie turėjo geresnes sąlygas, apspito režisieriai, įtakingi žurnalistai, vadybininkai. O aplink mus nieko nebuvo. Mes tik kirveliu ir pjūklu tašėm kažkokią lentą, dėjom stygas nuo pianino. Buvo kitos sąlygos, bet įvyko tas pats stebuklas. Atsilikome tik todėl, kad sąlygų nebuvo. Tai nebuvo mėgdžiojimas – išgirdome per radiją „Love Me Do“ ir sakėme: „O, Dieve, mes irgi taip grojame“. Viskas intuityviai gavosi. Mes atsilikdavome pusmečiu, bet ne dešimtmečiais, kaip įsivaizduojama dabar“, – pabrėžė M. Suraučius.
   Jis teigia tada vadovavęsis nuojauta – ankstyvaisiais metais atlikdavo daug perdirbtų liaudies dainų bigbito ir roko versijų, o paskui pajuto, kad jau nereikia to daryti.

Generolas išbraukė repertuarą

   „Kai prasidėjo 1972–1973 metų represijos, sekusios po Romo Kalantos susideginimo ir jaunimo protestų Kaune, mūsų grupė „BASSVIM“ dar ilgokai išsilaikė, sugebėjo patekti į sąjunginį konkursą „Jaunųjų balsai“ Leningrade. Mano tėvai buvo Sibiro tremtiniai, todėl buvau išmokytas, galima sakyti, kad genuose turėjau savisaugos instinktą. Išlikome ir iškilome kitu pavidalu, jau kaip LTSR Filharmonijos grupė „Plius minus“.
   Atvažiuojame koncertuoti centriniuose sovietų armijos kultūros rūmuose, o ten mus pasitinka pulkininkas, paima planuojamų atlikti dainų sąrašą ir aiškinasi su manimi, kas yra tų kūrinių autoriai. Vos tik pamato vakarietišką pavardę, braukia. Žiūriu, man 5 ar 6 kūrinius iš programos jau išbraukė, tuoj neliks ką dainuoti. Tada pradėjau meluoti, kad tie autoriai – žinomi kovotojai už taiką, Amerikos juodaodžių teises, beveik komunistai“, – dalijosi prisiminimais kompozitorius.
   Bet kuris šiandien garaže groti pradedantis paauglys turi galimybę susitaupęs kišenpinigių iš e-Bay nusipirkti svajonių instrumentą, o ano meto Filharmonijos atlikėjai to nė įsivaizduoti negalėjo.
   „Į mane labai palankiai žiūrėjo Filharmonijos administracija, bet visa vakarietiška aparatūra buvo skirstoma su Maskvos žinia, o mus pasiekdavo instrumentai, gaminami tik socialistinio lagerio šalyse, kurie buvo ne pačios geriausios kokybės ir technologiškai atsilikę.
   1984 m. „Plius minus“ tapo sąjunginiais laureatais – laimėjo pirmąją vietą iš 40 grupių. Tame konkurse buvo „Pesniary“, „Siabry“, „Ariel“ ir kitos žinomos grupės. Pats Robertas Roždestvenskis pasirašė ant diplomo. Už tai gavome 60 tūkst. dolerių, bet pasireiškė Lietuvos švogeriai. Skirti pinigai taip ir pragulėjo iki metų pabaigos ir nepavyko jų panaudoti, kad ir kiek beldžiausi į ministerijas, raštus rašinėjau. O galiausiai pasikeitė politinė situacija, į valdžią Sovietų Sąjungoje atėjo Andropovas, ypač nemėgęs vakarietiškos popkultūros. Nusivylusi grupė „Plius minus“ pamažu išsiskirstė“, – atsiduso M. Suraučius.
Jau nuo 1979 metų „Plius minus“ kūrė ne pavienes dainas, bet ištisinę teatralizuotą programą. Prikišo nagus Vytautas Kernagis ir Maskvoje estrados režisūros studijas baigusi Irena Ašakaitė, prisidėjo choreografai ir scenografai.„Šiais laikais sunku įsivaizduoti, ką reiškia neturėti prožektoriaus. Dūmai iš kibiro karšto vandens ir į jį įmesto sauso ledo atrodė kaip stebuklas“, – pasakojo kompozitorius.

Groja sanatorijos „Belarus“ vaikams

   „Aš esu tinginys. Jei Dievas davė man tiek metų išlikti šiek tiek žinomu ir dar turiu darbą, tai tik dėl to, kad stengiuosi išlaikyti discipliną. Kiekvieną rytą keliuosi 4 valandą, kad spėčiau katinais pasirūpinti, pats apsikuopti ir nuvažiuoti dviračiu į darbą. O ten reikia būti tokios formos, kad savo amžiuje nebūčiau juokingas“, – teigė pašnekovas.
   Kiekvieną darbo rytą nuo pusės aštuonių sanatorijoje „Belarus“ besigydantiems vaikams M. Suraučius groja per mankštą. Joje vienu metu dalyvauja apie 400 įvairaus amžiaus vaikų – nuo penkiamečių iki paauglių. Kai kurie iš jų atvyksta gydytis antrą ir trečią kartą. Sanatorijos skelbimų lentoje jiems pristatoma informacija apie M. Suraučiaus asmenybę ir kūrybą. Kiekvienas iš 12 pratimų turi savo tempą ir pritaikytą muziką, nuo pradžios iki galo sukurtą paties M. Suraučiaus. Jam neteko girdėti, kad dar kur nors Lietuvoje būtų praktikuojama kas nors panašaus.
   „Turiu daug tos programos versijų ir jas kaitalioju. Ne tik groju, bet ir šneku su vaikais. Tai nėra tas naftalinas, kuris sovietmečiu skambėdavo gamyklose rytinės mankštos metu“, – sakė muzikas.
Gyvena su penkiais katinais
   Savo dienotvarkę jis sudėliojęs penkiolikos minučių tikslumu ir gerai jaučiasi tik tada, kai jos laikosi. Per dieną dviračiu nuvažiuoja apie 10 kilometrų. Net ir gyvendamas bute, M. Suraučius labai jaučia metų laikų kaitą: „Kada saulutė šviečia, tai ir gyventi norisi, ir šviesiau dvasioje. Bet ir per šalčius, kai sausio pradžioje buvo 25 laipsnių speigas, aš vis tiek važiavau dviračiu. Per šlapdribą ar pūgą nuteikiu save, kad tai yra nuotykis, kuris pasibaigs, kai parvažiuosiu namo“.
   Mums besišnekant, kompozitoriui ant kelių užlipa ir nedrąsiai sumiaukia juodas katinas balta apykakle ir letenų galais. „Čia mano vyriausias – jam jau 18 metų. Jis yra vadas, o aš – virš jo esantis dievas ir visa katinų gauja klausosi šitų dviejų. Jeigu esi su tokia gauja, turi būti labai nuoseklus savo veiksmais“, – dalijosi patirtimi M. Suraučius.
   Iš viso bute gyvena 5 katinai, bet kiekvienas iš jų žino savo vietą namų hierarchijoje, turi savo mėgstamas vietas ir nesikėsina sujaukti darbo stalo ar prabėgti kompiuterio klaviatūra. Bute nepajutau specifinio katinų šlapimo kvapo, o šeimininko nurodymus augintiniai vykdė taip, lyg suprastų, kas jiems sakoma.

Jubiliejinį koncertą rengs rudenį

   M. Suraučius drauge su poetu Gintaru Patacku prieš dešimtmetį parašė Druskininkų kurorto himną ir dabar retkarčiais sudalyvauja renginiuose, bet ne dėl uždarbio, o tik tuose, kurie jam įdomūs.   Bet amatininko darbo rutinos teigia vengiantis kaip mirties.
70-mečio proga M. Suraučius planuoja surengti koncertą, kuriame dvi dešimtis jo sukurtų dainų atliks žinomi Lietuvos atlikėjai. Pirmiausia Druskininkuose, o paskui gal ir didžiuosiuose miestuose. Su jubiliejinio gimtadienio data šis renginys nesutaps – vyks tik rudeniop.
   Pats kompozitorius to dar negirdėjo, bet kurorte jau aptarinėjama galimybė suteikti jam 2017 metų Druskininkų garbės piliečio titulą. Tokiam sumanymui kurorte vargu ar kas paprieštarautų, dar ir dėl to, kad M. Suraučiaus protėvis Pranas Sūrutis, aprašytas istoriko Teodoro Narbuto, XIX amžiaus pradžioje pirmasis pradėjo gydyti žmones Nemuno pakrantėje trykštančių sūraus vandens šaltinių vandeniu.

Paieška



Koks vietovardis Jums tinkamiausias ?
Vieciūnai
Viečiūnai


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.