Pirmas

NAUJIENA!


NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Petro Repšio vaizdai ir tekstai



Andrius MOSIEJUS

   Mažosios galerijos ekspozicijų salėje atidaryta 1997 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, grafiko, monumentalisto ir medalių kūrėjo Petro Repšio piešinių ir medalių paroda. Menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė parodos kataloge „Atvaizduotos istorijos“ dailininką įvardina kaip ryškiausią Lietuvos dailės asmenybę nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, vieną iš tų, pagal kuriuos matuojamas nacionalinio meno lygis. Daugelis, kurie studijavo Vilniaus universitete, ar ir tie, kurie sostinės senamiestį išmaišę skersai ir išilgai, užsukdavo patyrinėti ir pasigrožėti Petro Repšio freskos „Metų laikai“ bei kenotafo „Išnykusioms baltų gentims“ Lituanistikos centre. Šioje parodoje dailininkas pristato ne tik piešinius “Kalifornijos užrašai”, kurių turinį ir prasmę lemia vaizdo ir teksto derinys, bet ir atminimo medalius iš ciklo “Lemtingi Lietuvos tūkstantmečio įvykiai”. Apie dailininko asmenybę ir kai kuriuos kūrybinės biografijos bruožus parodos atidaryme kalbėjo poetas Kornelijus Platelis, dailininkas Alfonsas Šuliauskas, architektas Gerardas Šatūnas. Paroda veiks iki rugsėjo 11 d.

 

  „Brendu basomis per žolę, įkvepiu žolynų ar gėlių kvapų ir
  suprantu, koks gražus yra gyvenimas“ 

M.Tankelevičienės pomėgis – nėriniai


Su šuniuku Grantu

Simona DAILYDAITĖ

   87-erių metų sukaktį paminėjusi neraviškė Marija Tankelevičienė džiugina aplinkinius optimizmu, gera nuotaika, energija, veiklumu, meile žmonėms ir gimtajai žemei. Tiesa, skaudi tremtinės dalia ir patirti išgyvenimai – visuomet prisiminimuose, tačiau šiandien ji jaučiasi laiminga. Moteris, sulaukusi garbaus amžiaus, kaip ir jaunystėje: mezga, neria, verpia, siuva, siuvinėja. Gražiausios M.Tankelevičienės rankų darbo nertos staltiesės, servetėlės, įvairūs įmantriausi nėriniai, kuriuose neria beveik kiekvieną dieną, džiugina šeimos narius ir svečius. Marija taip pat puoselėja savo gėlių darželį ir augina daržoves. Aktyviai domisi šalies, taip pat gimtojo krašto įvykiais. Pasak pašnekovės, reikia džiaugtis šiandiena, savo šeima, visais artimaisiais, kiekviena miela ir gražia akimirka. Taip pat svarbu nepamiršti savo giminės šaknų ir protėvių žemės. Moteris labai brangina tėvynę, jai skaudūs dramatiški jaunų žmonių likimai, kai išvykę svetur, ne visada tą laimę atranda. Meilę gimtajam kraštui Marija perteikusi ir savo vaikams bei anūkams. 

Jaunystės godos

   „Gimiau 1927 m. gražiame Grūto kaime, tuometiniame Marcinkonių valsčiuje. Gražiausi miškai, tyriausia gamta, ežeras, aplink paukštelių čiulbesys. Žengi koją iš namų ir girdi dieviškas melodijas. Nerūpestingą jaunystę leidau su jaunesniąja seserimi Lione ir broliu Vitu. Tėveliai Cezaris ir Emilija Kibirkščiai labai stengėsi dėl mūsų, sunkiai dirbo, kad tik šeimai nieko netrūktų. Tėtis ir mama buvo ypatingi žmonės, kaimo šviesuoliai, suteikę mums daug gražių ir įsimintinų akimirkų. Prisimenu mamos ir tėčio pamokymus, patarimus, buvimą kartu, bendrą šeimos veiklą. Menu gardžios vakarienės kvapą, blausią žibalinės lempos šviesą ir nepakartojamai gražų, pro langą matomą tėviškės dangų. Žaislų nedaug beturėjome, todėl patys susigalvodavome įvairių pramogų – išmonės netrūko, visą dieną praleisdavome lauke. Buvau vyriausias vaikas šeimoje, todėl dažnai tėvams pagelbėdavau atliekant įvairius ūkio ir buities darbus, prižiūrėdavau jaunėlį brolį Vitą ir seserį Lionę. Labai norėjau mokytis ir išmokti kuo daugiau įvairių dalykų, o tai daryti skatino ir tėvai. Nekantriai laukiau ir pirmosios klasės, kai galėsiu pasipuošusi žygiuoti į mokyklėlę, o grįžti su pilnu glėbiu knygų. Pradėjau lankyti gimtojo Grūto kaimo pradinę mokyklą. Buvau smalsi, stropi, žingeidi, domėjausi daugybe dalykų, daug skaičiau. Įgijusi pradinį išsilavinimą, svajojau apie tolesnius mokslus“, - savo vaikystės akimirkomis dalijasi M.Tankelevičienė. Marijos tėvai Emilija ir Cezaris šį žingsnį palaimino, todėl mokslus jauna mergina tęsė jau Vilniaus merginų gimnazijoje. Pabaigusi mokslus Vilniuje, 1942 m., vokiečiams veržiantis į kraštą, skubėjo sugrįžti gimtinėn, į tėvų namus. Siuvo, siuvinėjo, patiko kruopštus darbas, todėl tokia veikla norėjo ir užsiimti. Vos sugrįžusi iš Vilniaus, siuvėjos amato pradėjo mokytis Druskininkuose, vėliau šis pomėgis tapo darbu. 

Praeities labirintuose

   Marija prisimena, kai visoje šalyje prasidėjo neramumai, o viena okupacija sekė kitą. Pasak pašnekovės, istorija tapę įvykiai visuomet liks atmintyje. M.Tankelevičienė prisimena, kai 1940 m. prasidėjusi Lietuvos sovietizacija žmones pasmerkė kraupiems įvykiams. Žmonių baimė ir stiprus nerimas atsispindėjo net jų akyse, veiksmuose. Sovietų tankams pasirodžius, žmonės nė negalėjo numanyti, kad tai dramatiškai pakeis jų likimus. M.Tankelevičienė prisimena tvyrojusią įtampą ir įbaugintus žmones. Daugelis šeimų jau po metų atsidūrė vagonuose į atšiaurios tremties nebūtį. Neatslūgus skausmingoms akimirkoms ir kraupiems vaizdams, 1941 m. sugrįžo vokiečiai. Pasak pašnekovės, gyventojai jautė begalinį pasipiktinimą, nežinojo, kaip galima kovoti už save, savo šeimą, brangius žmones, nenumanė, koks bus rytojus. Todėl miškuose slėpė maisto produktus, grūdus, įvairius daiktus, kurių galbūt prireiks ateityje. Marija prisimena, kai 1944 m. liepos 14 d. Druskininkų krašte po vokiečių okupacijos vėl grįžo sovietų valdžia. Užburtas ratas – gyventojai vėl įbauginti sovietų režimo. „Netrukus buvo paskelbta mobilizacija į sovietų armiją. Daugybė jaunų vyrų, ryžtingai ir karingai nusiteikusių, pradėjo slapstytis miškuose, Nemuno upės pakrantėse, krūmais apaugusiose vietose. Ši idėja plito labai greitai. Jaunų vyrų pavyzdžiu pasekė kiti bendraminčiai, tikėję, kad gali kažką pakeisti. Jauni vyrai buvo nusprendę burtis draugėn ir visais įmanomais būdais kovoti. Partizanus rėmė vietiniai žmonės, kurie sušelpdavo maisto, būtiniausių daiktų, perduodavo šiltesnių rūbų, slapčia pranešdavo naujienas, net įspėdavo apie pavojų“, - apie patirtus įvykius pasakoja Marija. Ji nenumanė, kad baisioji tremtis palies visą jos šeimą, sugriaus jaunos merginos svajones ir viltis. Tačiau pašnekovės tėtis Cezaris Kibirkštis buvo įskųstas dėl partizanų rėmimo ir be pasigailėjimo ištremtas į lagerį, o žmoną su vaikais areštavo jau po metų. 

Tremtinės dalia

  
„1948 m. gegužės 22-oji diena buvo bauginanti ir nerami. Širdis jautė, kad gali įvykti kažkas sukrečiančio, bauginančio. Visą mūsų šeimą, mamą ir mus, kraupiom sąlygom išvežė pasitikti lemties“, - apie dramatiškas gyvenimo akimirkas pasakoja M. Tankelevičienė, kuriai tuomet buvo 21-eri metai, seseriai Lionei - 16-a, broliui Vitui - vos 13-a. „10 metų tremties tolimame ir atšiauriame krašte sunkiomis sąlygomis“, – tokį nuosprendį jie išgirdo. Būtent 1948 m. gegužės 22 d. įvyko didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Gyvuliniais vagonais tremtiniai buvo gabenami į skurdžias ir atšiaurias vietoves, netinkamas gyventi. 1948 m. birželio 13 d. Kibirkščių šeima pasiekė tolimąjį Krasnojarsko kraštą, Makovo rajoną. „Sunkios sąlygos, vasarą – alinantis karštis, žiemą – stingdantis, geliantis šaltis, buvo įprasta kasdienybė. Moterys ir vyrai buvo lygūs. Turėjo atlikti tuos pačius darbus, nesiskųsdami ir jokių teisių nereikalaudami. Prailgęs laikas – ne tik suaugusiems, bet ir taip pat sunkiai dirbantiems vaikams. Pagrindinis darbas – miško pjovimas ir rąstų tampymas, pavasarį – medžių plukdymas, ypatingai pavojingas ir varginantis darbas. Išmokami menki pinigėliai, už kuriuos reikėjo pasirūpinti maistu ir reikalingiausiais daiktais. Tačiau visų skaudžiausia akimirka – mamos netektis po 5-erių tremties metų. Ją ištiko infarktas dėl sunkių gyvenimo ir darbo sąlygų. „Ši netektis sukrėtė visą šeimą, o jėgos seko, blogos emocijos stiprėjo“, - dramatišką savo gyvenimo istoriją tęsia M.Tankelevičienė. 

Pakeliui į namus 

   „Buvome labai darbštūs, pareigingi ir atsakingi žmonės, žinojome, kad turime ištverti visus sunkumus ir nugalėti visas baimes. Brolis Vitas su seserimi Lione buvo stipri paguoda ir parama. Juk buvome kartu ir tai - svarbiausia“, - tęsia pašnekovė. Taip pat dvasinės stiprybės ir ramybės suteikė malda. 1958 m., lygiai po 10-ies tremties metų, Kibirkščiai buvo reabilituoti ir jiems suteikta galimybė grįžti gimtinėn. Marija tuo negalėjo patikėti. Tiek daug jausmų ir stiprių emocijų patyrė: nerimas ir baimė, ką išvys sugrįžę, ar pamatys artimus žmones, draugus – persipynė su džiaugsmu, laime ir dideliu troškimu grįžti atgal į gimtuosius namus. Artimi žmonės, kvepiantys gėlėmis laukai, sava ir tokia artima, brangi žemė, žolės šnaresys, pušelių ošimas, jau pamirštas lietuviškos duonos skonis – tokie vaizdiniai lankė moters mintis pakeliui namo. 10 metų tremtyje atrodė ypatingai ilgas laiko tarpas. Moteris manė, kad daug kas bus pasikeitę, nežinojo, ką išvys, ar galės susirasti darbą. Buvo daug vilčių, svajonių, lūkesčių, taip pat nerimo ir visokių kitokių minčių, kurias žinojo tik viena Marija.

Šeimos pilnatvė

   1958 m. balandį namo sugrįžusi šeima labai džiaugėsi tokia pasiilgta ir mylima gimtąja žeme. „Meilė gimtajai žemei – ypatinga, ji virpina širdį ir suteikia pačias gražiausias emocijas. Tikėjimu sugrįžti į gimtąjį kraštą vedina, skaičiavau tremties dienas, savaites, mėnesius, metus“, - nuoširdumu ir atvirumu žavi pašnekovė. Po ilgų tremties metų iškart sugrįžo į Druskininkus, kur išsinuomojo kambarėlį ir įsidarbino „Baltarusijos“ sanatorijoje kambarine. Netrukus sukūrė šeimą, susituokė su neraviškiu Petru Tankelevičiumi, su kuriuo supažindino būsimojo vyro teta Antanina. Marija ir Petras greit pamilo vienas kitą, o jų meilė buvo vainikuota vestuvėmis. Abu įsikūrė vyro tėviškėje, Neravuose. Šis kaimelis moterį žavėjo: ramu, graži gamta, aplink miškai, tokie atviri, mieli, rūpestingi, nuoširdūs vietiniai žmonės. 1960 m. gimė dukra Irena, po metų – sūnus Rimas. Visą gyvenimą Marija daug ir sunkiai dirbo, persikėlusi gyventi į Neravus – tarybiniame ūkyje, vėliau iki pat išėjimo į pensiją – Viečiūnų fabrike „Drobė“ verpėja. Moteris džiaugiasi darnia šeima, mylinčiais vaikais, puikiais anūkais. 54-erių metų dukra Irena dirba Druskininkuose buhaltere. 52-ejų metų sūnus Rimas – gerai žinomas vietinis ūkininkas. Marija su vyru Petru džiaugiasi mylimais, dažnai juos aplankančiais anūkais: 24-erių Kristina, 22-jų Loreta ir 26-erių Ramūnu. Visa šeima dažnai susirenka draugėn, pasidalija džiaugsmais, laimingomis akimirkomis, taip pat ir rūpesčiais. „Su vyru nugyvenom ilgą ir gražų amželį kartu. Užauginome protingus vaikus, džiaugiamės anūkais. Esu labai laiminga, ačiū Dievuliui, už sveikatą, kad dar galiu atlikti visus norimus darbus, užsiimti savo pomėgiais“, - nuoširdžiai pasakoja moteris. Pasak Marijos, abiems su vyru patinka pasivaikščioti, apžiūrėti aplink namą puoselėjamus gėlynus, lankyti artimuosius. Moteris dalijasi savo patirtimi, kad visose šeimose reikia stengtis sutarti ir palaikyti vienas kitą. Ypatingai svarbi pagarba, rūpestis vienas kitu, atjauta, kito bėdų, nesėkmių ar rūpesčių supratimas. Svarbus ir jautrumas kito žmogaus emocijoms, nuotaikai. „Visuomet reikia įdėti pastangų, kad žmonės, gyvendami kartu, būtų laimingi“, - priduria M.Tankelevičienė.

Gyvenimo ratu

   Žavi šios moters stiprybė, atkaklumas, energija, optimizmo kupinos mintys. Stebina puiki atmintis, daugybė išsaugotų praeities akimirkų – su iki smulkmenų prisimenamais faktais ir tiksliomis datomis. M.Tankelevičienė, sklaidydama nuotraukas ir vis prisimindama savo gyvenimą, – džiaugiasi matydama laimingus artimuosius, kad kiekvienas atrado savo gyvenimo kelią. „Sunku patikėti, kad tiek daug išgyventa, tiek patirta, tiek rūpesčių, kartėlio, sunkių akimirkų, taip pat ir džiaugsmo, laimės akimirkų buvo. Gyvenime viską stengiausi pasiekti nuoširdžiu darbu, savo pastangomis. Nuo pat vaikystės buvau taip tėvų auklėta ir kitaip nebemokėjau“, - priduria moteris. Ryškūs istorijos įspaudai, ilgi metai tremtyje padarė jai stiprią įtaką, tačiau Marija užmiršo nuoskaudas, nieko nekaltina, nejaučia slegiančių emocijų, stengiasi prisiminti viską, kas jos gyvenime įvyko prasmingiausia ir gražiausia. Juolab M.Tankelevičienė tiek gerų, atvirų, užjaučiančių, darbščių ir nuoširdžių žmonių sutikusi. Visuomet besišypsanti moteris ypač džiaugiasi savo artimaisiais, o taip pat paprastomis gyvenimo akimirkomis: pasivaikščiojimais, pražydusiu gėlės žiedu, paukštelio čiulbėjimu, pušelių ošimu, taip pat ir šunelio Granto palyda, kad ir kur benueitų. „Visa tai man suteikia daug jėgų. Brendu basomis kojomis per žolę, įkvepiu žolynų ar gėlių kvapų ir suprantu, koks gražus yra gyvenimas“. 

 


Paieška



Kas, jūsų spėjimu, gyvens garsioje pilyje ant Vijūnėlio tvenkinio kranto?
Statytojas alytiškis A.Baranauskas
Kurorto meras R.Malinauskas
Princesė ant žirnio
Ten bus senelių prieglauda
Manęs tai nedomina


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.