Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  „Tikiuosi, kad tarnystė bus įvairi ir suteikianti daug
  patirčių“


   Rugpjūčio pirmą sekmadienį Šv. Mišias Ratnyčios Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje aukojo monsinjoras Žydrūnas Vabuolas (nuotraukoje). Nuo šiol jis mūsų ganytojas, naujai paskirtas klebonas. Per palyginti neilgą laiką jau įpratome matyti šį kunigą kaip savo parapijos vadovą. Visada ramus, orus ir atsakingas jis savo kunigystės priedermes atlieka sąžiningai, su meile Dievui ir žmonėms. Minutės tikslumu įžengia į bažnyčią prieš Šv. Mišias. Nuo šios akimirkos prasideda Mišių liturgija, į kurią pagal savo dvasines išgales stengiamės įsijungti – būti Mišių dalyviais, ne tik stebėtojais. 

   Visus bendruomenės susibūrimus kunigas Žydrūnas pradeda malda, palaiminimu. Pagerbdamas savo ir kitų žmonių laiką, jis bendrauja turiningai, dalykiškai. Akyse švyti supratingumo ir gerumo žiburėliai. Malonu šįkart kalbinti monsinjorą Žydrūną Vabuolą, pasidomėti jo gyvenimo egzistencinėmis vertybėmis.
   - Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime atsiranda tie ženklai, skatinantys rinktis būtent tokią profesiją, kuri būtų tikslų ir siekimų šerdis. Koks gyvenimo įvykis ar dvasinis potyris paskatino Jus rinktis dvasininko kelią?
   - Pirmiausia reiktų patikslinti, kuria prasme vartojame žodį „profesija“. Viena vertus, kasdienėje kalboje profesija reiškia įvairius darbus: mokytojo, gydytojo, politiko ir t.t. Šia prasme toks terminas netinka apibūdinti kunigystės pašaukimui, nes kunigystė daugiau nei darbas. Kita vertus, ,,professio“ lotyniškai reiškia ,,išpažinimą“, ir šia prasme kunigystę galėtume vadinti profesija, nes ji yra išpažinimas to, kuo žmogus tiki, ir ką jis laiko savo gyvenimo ašimi. Pirmuosius tikėjimo, kartu ir pašaukimo daigus gavau iš močiutės, tėčio mamos. Savo šeimoje mes nebuvome sekmadieniniai katalikai, nesimelsdavome kasdien ir nevaikščiodavome į bažnyčią. Kai vasaromis nuvažiuodavau pas močiutę, ji mane sekmadieniais vesdavosi į bažnyčią, melsdavomės kasdien. Ji turbūt ir išmeldė mano pašaukimą būti kunigu. Antras mano asmeninio tikėjimo ir pašaukimo etapas buvo tautinis atgimimas ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Pamename, kad kartu su tautiniu prasidėjo ir religinis atgimimas, daugelis iš naujo atrado Bažnyčią, ėmė labiau ieškoti Dievo. Maždaug tuo laiku ir mūsų šeima pradėjome sekmadieniais lankyti Mišias. Mokykloje atsirado galimybė mokytis tikybos. Į mūsų mokyklą atėjo jauna entuziastinga vienuolė, kuri buvo mano pirmoji tikybos mokytoja. Esu dėkingas – ji suteikė jaunatvišką ir gyvą tikėjimo liudijimą. Mes, mokiniai, matėme, kad ji tikrai tiki ir gyvena tuo, ką sako. Jai tikėjimas nebuvo tik tradicija ar tiesų rinkinys, bet gyvas santykis su Dievu, ir kad ji tą santykį išgyvena savo vidumi. Ji mane supažindino su jaunimo bendruomene, kuri vėliau tapo Vilniaus palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos jaunimo bendruomene. Ten susitikau daug tokių jaunų žmonių kaip aš. Lankydamasis toje bendruomenėje, iš arti pamačiau ir kunigo gyvenimą, nes pal. Jurgio Matulaičio parapijos klebonas mumis rūpinosi, pasikviesdavo ir į savo namus, turėjome galimybės su juo bendrauti. Pamačiau, kad kunigo gyvenimas visai nenuobodus ir vienišas, kaip galbūt įsivaizduodavau anksčiau, bet pilnas įvykių, bendravimo, gyvybės ir veiksmo. Tai mane sužavėjo, kaip ir daugelis kitų dalykų. Būtent tada galutinai apsisprendžiau siekti kunigystės. Žinoma, šalia išorinių gyvenimo įvykių ir sutiktų asmenų vyko ir nuolatinė vidinė kelionė: Dievas kvietė ir žadino vidinį nerimą, klausimą apie gyvenimo prasmę, ir atsakymas atėjo - pasiryžau siekti kunigystės.
   - Ėjimas į šventumą yra svarbiausias kiekvieno tikinčiojo tikslas. Mes jumyse tai matome. Ar tai yra sunku, ar lengva?
   - Šventumas yra labai plati tema, kaip ir mūsų pašaukimas į šventumą. Viena vertus, šventumo siekti neturėtų būti sunku, nes jis yra Dievo dovana – tereikia tą dovaną priimti, leisti Dievui, kad jis mus pats šventus padarytų. Spalio pradžioje minėjome Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, kuri yra ir Bažnyčios mokytoja. Jos indėlis į Bažnyčios mokymą yra vadinamasis „mažasis kelelis“. Ji svarstė, kokiu būdu gali eiti į Dievo karalystę, ir suprato, kad kankinių ar kitų didžių šventųjų didvyriški keliai yra ne jos jėgoms. Beliko pasikliauti Dievu, kuris pats mums suteikia šventumo malonę ir tarsi liftu pakelia į dangų. Mums užtenka stengtis labai mylėti. Kita vertus, esame silpni žmonės. Siekti šventumo šia žmogiška prasme yra sunku, nes ateiname prie įvairiausių kryžkelių, turime rinktis, kuriuo keliu sukti. Kartais, Evangelijos žodžiais tariant, pasirenkame platų kelią vietoje siauro kelelio, į kurį kviečia Jėzus. Nėra paprasta rinktis tą Dievo siūlomą kelią, nes pasaulio siūlomieji atrodo platesni, greitesni, greičiau suteikiantys laimę, o Dievo kelias reikalauja pastangų, tam tikro vargo, prakaito. Bet jis yra kelias į tikrą laimę.
   - Klausantis Jūsų ir matant Jus, susidaro įspūdis, kad rimtis ir dvasinė pusiausvyra yra kasdienis gyvenimo reiškinys. Kaip Jums tai pavyksta pasiekti savyje ir skleisti šias vertybes žmonėms?
   - Šis klausimas pilnas pagyrų, kurių šiek tiek nejauku klausytis. Labai norėčiau būti toks, kokį mane pristatote: visada išlaikantis dvasinę pusiausvyrą, skleidžiantis žmonėms ramybę... Deja, savo gyvenime matau visko, taip pat ir abejonių, klausimų, klystkelių. Į šventumą pirmiausia keliaujame melsdamiesi, stengdamiesi įsitverti Dievo rankos...Taip pat ir aš kasdien meldžiuosi – kalbu vadinamąsias liturgines valandas arba brevijorių. Brevijorius – tai kunigams skirtų kasdienių maldų knyga, nuolatinis kunigo palydovas. Kai mus įšventina į kunigus, mes pažadame kalbėti brevijorių kasdien. Dėkoju Dievui, kad pavyksta šitą pažadą tesėti ir kasdien skirti Jam laiko, pasimelsti psalmėmis, pasimelsti Bažnyčios malda. Brevijoriaus malda kyla iš vienuolynų tradicijos, vienuolynuose kasdienių maldų laikas yra numatytas, o pastoracijoje dirbantys kunigai prisitaiko pagal savo dienotvarkę. Žinojimas, kad meldžiuosi tą dieną kartu su viso pasaulio kunigais, stiprina tikėjimą. 
   - Kurią iš dvasininko sričių laikote prioritetine?
   - Pirmiausia sakramentų teikimą. Kunigais tampame labiausiai tam, kad teiktume sakramentus: aukotume Šventąsias Mišias, klausytume išpažinčių, teiktume ligonių patepimą. Man labai svarbu pirmiausia pačiam kasdien švęsti Mišias ir, antra, nešti Jėzų Kristų, Eucharistijoje pasilikusį, kitiems žmonėms. Stengiuosi nuolat kviesti žmones į Šv. Mišias. Taip pat svarbiu savo uždaviniu laikau Evangelijos skelbimą. Stengiuosi žmones susitikti, kad pasikalbėčiau su jais apie Dievą. Kai tik atėjau į šią parapiją, iškart pradėjau pokalbius su tais, kurie čia ruošėsi krikštyti savo vaikus. Nesinorėjo tėvus ir krikštatėvius pamatyti tik prieš pat jų kūdikio krikštą, sutvarkyti formalumus ir atlikti apeigas. Labai noriu susitikti su jais anksčiau, priminti, kas yra krikštas, kokia jo prasmė. Jau teko girdėti, kad kai kurie šių pokalbių buvo išsigandę, manė, kad bus kažko klausinėjami ar kad čia bus keliami kažkokie griežtesni reikalavimai. Tačiau iš tiesų pokalbiais siekiu, kad žmonės labiau pažintų tikėjimą ir kas yra tas sakramentas, kuriam jie ruošiasi. Prieš santuoką taip pat yra pokalbiai. Ir ateityje visus, kurie norės krikštytis arba tuoktis, kviesiu pasikalbėti. Tą laikau savo kunigiškos tarnystės uždaviniu.
   - Kaip sugebate dvasininko pareigas atlikti neskubiai, oriai ir kartu laiku?
   - Aš mėgstu, kai mano laiką žmonės gerbia, ir pats stengiuosi gerbti kitų laiką. Pradėti dalykus laiku yra tam tikras nuolankumas arba nusižeminimas, nes turi atsitraukti nuo savo pomėgių ir vykdyti tai, ką pažadėjęs. Kartu tai, kaip minėjau, išreiškiama pagarba kitų laikui ir patiems žmonėms. Bet tikrai nesu tobulas – kaip ir visiems, taip ir man pasitaiko vėluoti...
   - Jūsų homilijos parapijiečiams perteikiamos stebėtinai sklandžiai, aiškiai, išvengiant bereikalingų žodžių. Kaip gimsta jūsų pamokslai? Kas lemia jų taisyklingumą ir vidinio turinio gilumą?
   - Ne tik mano, bet ir visų kunigų pamokslai pirmiausia gimsta iš Šventosios Dvasios. Jeigu man pavyksta kažką protingo, taiklaus pasakyti, tai visų pirma būna Šv.Dvasios nuopelnas, jos įkvėpimas. Bažnyčia moko, kad per kunigą, kalbantį Mišiose, veikia Šventoji Dvasia. Reikia pabrėžti, kad ji veikia ne tik kalbančiojo lūpose, bet ir klausytojų ausyse. Gali pasiruošti puikiausią pamokslą, kalbiškai ir teologiškai nudailintą, bet jis žmonėms neturės įtakos, jeigu Šventoji Dvasia juose neveiks ir jeigu patys žmonės nesugebės jos priimti, jeigu jie nebus pasiruošę atsiverti ir išgirsti. Tad pirmiausia reikia dėkoti Dvasiai, kad ji įkvepia minčių kunigui, veikia klausytojų ausyse ir širdyse, ir tas Dievo žodis, kunigo aiškinamas, jiems krenta į širdį. Na, o paskui, žinoma, yra ir darbo – parengti pamokslą reikia laiko ir pastangų. Ruošiantis pamokslui tenka nemažai pasigilinti– pirmiausia, kad pats gerai suprasčiau Šventojo Rašto tekstą, kad pagalvočiau, kuo jis gali būti aktualus žmonėms, ir tada pasistengčiau tai pasakyti.
   - Kaip jaučiatės jūs, didmiesčio žmogus, atsidūręs kaimo parapijoje?
   - Nesu vien tik didmiesčio žmogus– vaikystėje, kaip minėjau, vasaras leisdavau kaime pas močiutę, tad nors ir labai mažai, visgi teko patirti kaimo gyvenimo. Kitas dalykas, nesutikčiau, kad Ratnyčia yra kaimo parapija – tai mišri parapija, apimanti dalį Druskininkų miesto ir dalį tradicinių kaimų. Tad tikiuosi, kad bus įdomu pažinti tokią įvairovę, o tarnystė čia bus turininga ir suteikianti daug įdomių patirčių.
   - Kokie darbai šiuo metu jums svarbiausi?
   - Svarbiausia susipažinti su bendruomene, pamažu apsiprasti čia ir išmokti daryti visa, kas būtina, nes atsiveria daug naujų, man dar nepatirtų dalykų. Niekada nesu normaliai dirbęs parapijoje, kadangi ilgus metus dirbau seminarijoje, prieš tai studijavau Romoje, dirbau jaunimo sielovadoje, o paskutiniu metu tarnavau Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje, kuri nėra parapija, o rektoratas – bažnyčia be teritorijos. Ten nebuvo kai kurių darbų, kurie priklauso parapijai. Tad Ratnyčia yra mano pirmoji parapija, todėl man dabar svarbiausia susipažinti su parapiniais darbais, kuriuos turėčiau atlikti.
   - Esate kunigas, klebonas, monsinjoras, dar dekanas. Tai gausybė įsipareigojimų Dievui ir Bažnyčiai. Parapijos žmonės mato, kaip visur suspėjate, esate pareigingas ir – svarbiausia – esate pasiruošęs padėti dvasinių problemų turinčiam žmogui. Kokia jūsų dienotvarkė?
   - Dienotvarkė labai įvairi ir kasdien skirtinga, todėl sunku ją nusakyti. Jeigu tebedirbčiau seminarijoje, nesunkiai galėčiau savo dienotvarkę nupasakoti, nes ten viskas nustatyta gana tiksliai. Kai esi parapijoje, tai dienotvarkė keičiasi priklausomai nuo pastoracinių poreikių. Pavyzdžiui, vieną dieną buvo trejos laidotuvės, o būna dienų, kai nebūna nė vienų. Vis dėlto yra ir tam tikrų nekintančių dienos elementų. Kaip jau minėjau, - brevijoriaus malda ir Šventosios Mišios, na ir, žinoma, visiems žmonėms būtini buities dalykai. Visa kita priklauso nuo pastoracinių poreikių, nuo to, kas tą dieną laukia.
   - Dalyvavote ypatingoje mūsų tautos tikinčiųjų šventėje – susitikime su popiežiumi Pranciškumi. Koks ryškiausias įspūdis liko? 
   - Mane labai džiugino, kad tai buvo proga susiburti, kartu išgyventi bei paliudyti savo tikėjimą. Pirmiausia išgyventi, kadangi kai susitinki kitų kunigų, vienuolių, katalikų iš visos Lietuvos ir pamatai, kiek mūsų daug, pasilabini, pasidžiaugi ir kartu, aišku, regi popiežių, dėl kurio visi ir suvažiuoja – tai tikrai mano paties tikėjimą sustiprina ir leidžia jį naujai bei džiugiai patirti. Kartu toks susitikimas yra tikėjimo liudijimas Lietuvai ir pasauliui. Tai stipriausias įspūdis – mūsų tikėjimo sustiprinimas ir kartu tikėjimo liudijimas.
   - Koks jūsų gyvenimo credo?
  
- Be Bažnyčios Credo kitokio neturiu. Tikiu tuo, kuo Bažnyčia tiki, nes „credo“ ir reiškia tikėjimą.
   - Paskutinis klausimėlis tradicinis. Ko norėtumėte palinkėti parapijiečiams, kurių ganytoju neseniai tapote?
   - Norėtųsi palinkėti daug ir įvairių dalykų. Gal svarbiausias linkėjimas būtų atrasti tikėjimą kaip santykį su Dievu. Linkiu suprasti, kad tikėjimas nėra tiktai tam tikrų teorinių tiesų rinkinys, nėra tiktai tradicijos, kurias tęsiame, keičiame arba atmetame kaip nuobodžias ir nereikalingas, bet kad tai santykis su Dievu. Labai linkėčiau tą santykį su Dievu atrasti, gilinti ir patirti iš jo kylantį džiaugsmą bei pilnatvę.

Kalbino Izabelė ŪSIENĖ


Paieška



Ar pritariate nuomonei: "Vagia, bet ir miestui duoda"
Pritariu
Nepritariu
Tai nusikaltimas


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

IŠNUOMOJA 160 kv. m KOMERCINES PATALPAS Krėvės g. 5, Druskininkuose.
Tinka parduotuvei ir kitokiai įvairiai komercinei veiklai.
Kreiptis tel. 861240856.


Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.