Pirmas

NAUJIENA!


NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  ,,Praeitis primena, moko, įspėja“
Antanas ZABOTKA

   Ukrainos drama, Krymo aneksija mūsų Lietuvėlėj kai kam nė motais. Užtat pasigirsta lengvabūdiškų, tiesiog absurdiškų siūlymų prijungti Klaipėdos kraštą prie Kaliningrado srities. Tik įsivaizduokite: Klaipėdą prie Rusijos! 1939 m. panašiai be skrupulų pasielgė fašistai, iš Klaipėdos teatro balkono tada rėžė kalbą pats Hitleris, o kas ten liptų ir liepsningai prabiltų dabar?.. Arba dirstelkim dar į Rytus. Moterėlė per radiją kalbėjo važiuosianti į Švenčionis (gal ko nusipirkti?). Ten, sakė, greitai būsianti Lenkija...

Užteks ir Druskininkų

  
Bet ko čia lakstyti po Rytų ar Vakarų Lietuvą, užteks ir Druskininkų. Gyventojai pasakojo matę lakstant po kurortą kažkokį veikėją su raudona vėliava. Tik nežinia, ar jis planavo kam nors dzūkų žemę parduoti. Gal tik pagarsėti panūdo.
Tokių ,,smagybių“ įsiūbuotas, mintimis nuslydau į tolimą praeitį, kurios daugelis reiškinių tiesiog analogiški nūdienai. Tai ką, istorija kartojasi? Jei taip, juo geriau: jeigu šias eilutes skaitys koks penkiolikmetis paauglys ar dvidešimtmetis jaunuolis, galės turbūt ir kai ko pasimokyti. O meluoti ar ką slėpti man nebe laikas: įkopęs į devintą dešimtį, mąstau ne apie karjerą, o tik apie ramybę ir pasaulio sąžinę.

Iš atminties jų neiškrapštysi

  
Tolimiausią praeities datą dar ir šiandien puikiausiai atsimenu. Tai buvo 1939 m. rugsėjo pirmoji. Mama parinko man lengvesnes klumpikes ir nuvedė į Dasiūnų pradžios mokyklą. Į pirmą skyrių. Mat sulaukiau septynerių metų ir tapau mokiniu. Tad kaip čia neprisiminsi? Juo labiau, kad tą dieną, kaip vėliau sužinojome, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas (Vokietija užpuolė Lenkiją ). O kai tokios datos sutampa, iš atminties jų neiškrapštysi.

Sustojo nematyta mašina

  
Tas rugsėjis įsiminė dar ir tuo, kad kaime pasklido žinia: mums pagaliau sugrįžta prieš du dešimtmečius lenkų atplėštas Vilniaus kraštas. Vėl turėsime senąją sostinę. Ruoškimės! Šiaip gyvenimas gimtajame Pakapių kaime tekėjo ramiai, įprasta vaga. Iki pat 1940 – ųjų birželio vidurio. Paleido jau atostogų, baigiau pirmą skyrių, ir staiga – rusų okupacija! Rodos, birželio 16-ą ar 17 - ą sustojo prie tėvelio kalvės kažkokia nematyta mašina ( tai buvo rusų tankas ), iššoko rudas smagus kareivis, čiupt mane už rankų ir švyst ant mašinos po kažkokiu vamzdžiu. Gal norėjo pajuokauti, pažaisti, įsiteikti ar savo galybę parodyti. Bet pamatė tėvelis, atbėgęs prišoko ir nutempė mane žemyn, pasivėdėjo prie kalvės ir griežtai pamokė: ,,Tik žiūrėk, niekam nesigirk, kad buvai užtupdytas ant tos bjaurybės“. (Čia kiek patikslinsiu: pasakė ne bjaurybės, o ,,paškustvos“; matyt barbarizmas toj konkrečioj situacijoj atrodė tinkamesnis). Aš, žinoma, ir nesigyriau. O ir vėliau metai iš metų vis tvirtėjo priesakas pačiam sau: kuo daugiau atsargumo, bendraujant su lenku, rusu ar vokiečiu! Juk mūsų pietiniai, rytiniai ir vakariniai kaimynai nuo seniausių laikų... et, kam čia tęsti tą sakinį, aišku ir be tęsinio. Tik jeigu grįžčiau dar į 1940-uosius, būtinai paminėčiau trumputį surimuotą sakinuką, kurį ne kartą girdėjau iš savo tėvų ir ir kitų kaimiečių: ,,Vilnius mūsų, o mes – rusų“. Taigi. Vilnius mūsų, o mes...

Nejuokauk su ginkluotu

   Buvome ne tik rusų. Buvom ir vokiečių. Nacių. Buvome visi. Ne tiktai klaipėdiečiai. Ir sveikino mane ne tik rusų tankistas. Kur kas gražiau ,,pasveikino“ vokiečių lakūnas. Ir tai buvo, rodos, 1942 – ųjų vasarą. Ganėme su bendraklasiu Antanu Petraičiu karvutes, badėmės iš lazdynų išpjautomis ,,špagomis“ ir staiga girdime: atzvimbia nuo Babtų lėktuvas. (Vokiečių aviacija dar buvo gausi ir stipri, kartais ir mūsų apylinkes iš snūdo prikeldavo). Tiesiai mūsų pusėn. Nespėjo dar praskristi – mes abu tik švyst savo lazdeles į orą. Ir šiandien negaliu pasakyti, kas tada šovė į mūsų paikas galveles. Juk šitaip nei ką numuši, nei ką pagąsdinsi, nei kam pagarbą pareikši. Vos tik išlėkė iš rankų mūsų ,,špagos“ – staiga, tą pačią akimirką, tik trrrtrrrčakčakčak – aiškiai paleista serija iš lėktuvo ir kulkų prakirsti karklų lapai iš čia pat kerojusio krūmokšnio. Ir viskas – akimirksniu, gal tik per sekundę. Liko mįslė ir mūsų paikas elgesys, ir lakūnų vargu ar geresnis. Gal tik pagąsdinti norėta? Čia ir pati griežčiausia pamoka: niekados nejuokauk su ginkluotu!

Išgyvenau keletą tokių rytmečių

   1944-aisiais prasidėjo antrasis, pusę šimtmečio trukęs sovietmetis. Ne tik ilgiausias, bet ir juodžiausias tautos egzistencijos tarpsnis. Tūlas mano tautietis tobulai išmoko vienaip galvoti, kitaip sakyti, trečiaip netgi padaryti. Bet ryškiausius prisiminimus paliko visą pirmąjį pokario dešimtmetį užsitęsęs herojiškas partizanų priešinimasis šimteriopai stipresniems atėjūnams. Tada jau mokiausi Kėdainių 1 – ojoje berniukų gimnazijoje, o grįžęs paatostogauti pas tėvus į gimtinę, regėdavau: rieda rytą keliu į Labūnavos kapines virtinė vežimų, kiekviename po nedažytą, matyt, naktį paskubom sukaltą karstą. Ir buvo aišku: partizanų palaikai. Išgyvenau keletą tokių rytmečių. Tiesa, tada apylinkėse negirdėjau žodžio ,,partizanai“. Buvo tik ,,miško broliai“, o dar dažniau - ,,miškiniai“.

Norėta gyventojus įbauginti

  
Dar nykesni, šiurpesni vaizdai atsiverdavo pačiuose Kėdainiuose. Nors artimieji drausdavo, bet mes, paaugliai, neiškęsdavome ir turgaus dienomis nulėkdavom į turgavietę, kur kartkartėm aikštėje stribai eile suguldydavo naktį nukautus partizanus. Baisybės neišpasakytos. Suplėšytais drabužiais, pajuodę, apdegusiais veidais. Norėta šitaip gyventojus įbauginti (,,Nustokite remti tuos banditus!“). Aš pats po poros tokių vizitų naktimis ėmiau kliedėti, vidurnaktį atsibusdavau ne lovoje, o šventoriuje ar klebonijos kieme prie šulinio. Noriu tikėti, kad dabartiniai paaugliai ar jaunuoliai panašių vaizdų jau nebeišvys. Praeitis ne tik primena. Ji išmoko ir įspėja.

Mačiau gyvą partizaną

   Mačiau, beje, ir vieną kitą gyvą partizaną, nors man tada tebuvo vos trylika. Kartą grįžau iš Kėdainių šeštadienį, buvo gegužė, tėvelis ir sako: ,,Eime prie Nevėžio, visur jau sužaliavę“. Išėjom ir visai netikėtai užtikom brūzgynuose įsitaisiusį miško brolį. Pasiūlė prisėsti, paklausinėjo, kokios kaimiečių nuotaikos, ir tiek. Bet namie tėvelis neiškentęs prisipažino: ,,Buvo baisoka: atsisveikinus pasipils iš automato kulkos ir krisim abu negyvi – argi jis tikras, kad nelėksim pas stribus ir neišplepėsim, kas ir kur“.
   Toks trenksmas, kad, rodos, visa apylinkė sudrebėjo
Kitą kartą, jau beveik temstant, pakuždėjo man ausin dvejais metais vyresnis bičiulis: ,,Bėgam prie Nevėžio, padėsi man perkelti vieną žmogų“. Nubėgom, o ten jau belaukiąs tas ,,vienas žmogus“. Su automatu. Mudu ir perkėlėm triviete valtimi. Tačiau tąkart žmogus pasitaikė nekalbus. Atsimenu tik tiek: ,,Ačiū, broliukai. Pasilikit su Dievu“.
   Dievą kaime tada minėdavo dažnai. Viena kita moterėlė dargi prikišdavo Aukščiausiajam, kad jis net sekmadieniais ir šiaip švenčių dienomis leidžiąs pasaulyje pasireikšti klaikiausiam blogiui. Šiame straipsnyje ne vieta apie tai filosofuoti, bet nūnai kartais pagalvoju, kad šventės leidžia tvirčiau įsiminti ir negandų datas.   Štai, pavyzdžiui, 1941 metų birželio 22 – ąją (sekmadienį!) parėjome iš Labūnavos bažnyčios, papietavome, atsigulėm pievutėje gražia popiete pasimėgauti, ir staiga - toks trenksmas, kad, rodos, visa apylinkė sudrebėjo. Pašokom, dairomės – niekur nieko. Tėtė kaip visada trumpai reziumavo: ,,A, čia rusai maniebrus daro, jiems sekmadienis ne šventė“. Ir tik pirmadienį sužinojome: prasidėjo karas, vokiečiai veja rusus. O Paliepių (gyvenvietės kitoje Nevėžio pusėje) žmonės, atėję į kalvę, vakarykštį sprogimą pakomentavo kiek kitaip: ,,Tai vokiečių lėktuvas lėkė virš mūsų, metė bombą , gal norėjo mus žuviene pavaišinti.“ Taigi nevengta ir niūroko humoro.

O iš vidaus atsišaudo

  
Kitas įsimintinas įvykis mus sukrėtė 1945-ųjų metų gruodžio 25-ją, pirmą Kalėdų dieną. Grįžome iš ankstyvųjų pamaldų, vykusių Labūnavos koplyčioje (bažnyčią sudegino vokiečiai, traukdamiesi 1944-ųjų vasarą). Bet koks ten grįžimas! Tiesiog bėgome! Nes ir pamatėme, ir išgirdome: kautynės! Visai prie mūsų namų (už kokių 500 metrų). Pastebėjome net bėgdami: Labūnavos dvaro pakrašty, slapstydamasi už medžių, kokie septyni ar aštuoni stribai be atvangos tratina į senovišką triaukštį pastatą (vadinome jį bašne). O iš vidaus atsišaudo. Aišku, stribai sužinojo, kur miškiniai Kūčias valgė, tai ir atlėkė, pastatą apsupo. Mes dar ir namų nepasiekėme, o tėtė man ir seseriai šaukia: ,,Bėkit žemyn, į pakalnę, aprims šaudyti ir sugrįšit!“ Aš su sesute ir nuskuodžiau kur lieptas. Raginti nereikėjo, nes mačiau, kaip tarp namo ir daržinės praskriejo padegamoji. Ką gali žinoti, gal norėta ir namą padegti, kad būtų nukreiptas besikaunančių stribų dėmesys.
   O baigties nežinau. Tik prisimenu: užėjus nakčiai, nušvito dangus, sunerimę iššokome kieman ir matome: visas triaukštis paskendęs liepsnose. Kas padegė? Ir niekas negesino. Išdegė viskas. Liko tik sienos. Belieka tarti: de mortuis aut bene, aut nihil.
Nei padėjo, nei išvadavo
   Bet grįžkime į Kėdainius. Sovietinimo tempai spartėjo. 1944- ųjų rudenį pamokos dar prasidėdavo malda, bet įjunkęs lankytis komsorgas užvetavo: ,,Mokykloje jokių atgyvenų!“ Ir nutilome. Tik retkarčiais nubėgdavome į bendramokslio Marijono Naruševičiaus butą slapta pasiklausyti ,,Amerikos balso“: ragino laikytis, padės, išvaduos. Nei padėjo, nei išvadavo. Laukėme visą pusšimtį metų.   Net posmą buvome išmokę:
   Geltona, žalia, raudona,
   Tai mūs trispalvė vėliava.
   Sugrįš iš užsienio Smetona,
   Ir vėl bus laisva Lietuva.
   O mokykloje per literatūros pamokas irgi skambėjo posmai. Kad ir toks:
   Mes su Stalinu - į saulę,
   Mes su Stalinu – kovon!
   Tenedrįsta nieks pasauly
   Kelti kojos Lietuvon!

Surašiau ilgiausią paskaitą

  
Mano paties gyvenimėlis kartais visai į šuntakius nuklysdavo. Štai 1950 - ųjų pavasarį pakviečia mane į kabinetą vidurinės mokyklos direktorius. Pasodina ir tuoj prie reikalo. Esą, partijos komitetas reikalauja, kad kas nors iš mūsų mokyklos paskaitytų pranešimą apie tautų vadą Josifą Visarionovičių Staliną. Man, kaip pavyzdingam mokiniui, tai tinkama, garbinga užduotis. Betgi, sakau, čia tiktų kokiam mokytojui, kokiam žinomam kėdainiškiui. Direktorius tik neaiškiai kažką sumurmėjo: ,,Et su tais mokytojais...“. Ir iškart supratau: neatsirado tikriausiai nė vieno pedagogo, kuris būtų lengvai sutikęs iš tribūnos liaupsinti tą mūsų laisvės duobkasį. Turėjau sutikti. Tapau atpirkimo ožiu. Gavau iš direktoriaus storą leidinį apie Stalino veiklą. Per tris dienas surašiau ilgiausią paskaitą ir – į tribūną. Tiesą sakant, niekas ir nesistebėjo, kad toks piemuo skaito paskaitą pagyvenusiai solidžiai auditorijai.
   Vis dėlto ruoštis buvo nejauku: ne kartą prisiminiau, kaip prieš keletą metų kaime su draugais uždainuodavome: ...ant žirnių..., ant pupų, ... ant Stalino stribukų. Nuovokesnis skaitytojas čia vietoj daugtaškių greitai įterps necenzūrinį vienskiemenį liepiamosios nuosakos antrojo asmens veiksmažodį. Nugirdo kartą mama mus taip rėkčiojant ir pašiurpo: ,,Vaikeliai, gal išprotėjot? Išgirs milicininkas, susems visus, išgrūs į Sibirą, supūsim ten be laiko“. Tada ir pritilom.
   ,,Tu niekados neprivalai būt padalyta“
   O tą savo paskaitėlę ir šiandien prisimenu. Ir liūdnai pagalvoju: kaip negailestingai lemtis tada daugelį dvejino, lamdė, dalino. Taigi ir mane: rytą – bažnyčia, tarnavimas Šventoms Mišioms ir klebonui, vakare – paskaita apie ,,didįjį Staliną”. Neįtikėtina ,,dermė“. Bet būtų dar liūdniau, jei ir šiandien atsirastų paauglių ar jaunuolių, kurie nesikratytų panašios ,,romantikos“ ir įvairovės. Privalu kasdien (KASDIEN) prisiminti ir nesenstančias eilutes iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ciklo ,,1946-ieji“:
   Tu niekados neprivalai būt padalyta,
   Tėvyne mūsų, meile ir likime! 
   Ką primena nykioji praeitis
   Koks gi jis, lietuviškas mūsų jaunimas, šiandien? Ar nuo demokratinės tolerancijos pertekliaus dar nenyksta, nekeipsta jo tautinis orumas? Ar jo vaikaičiai ir provaikaičiai dar kalbės lietuviškai? Ar neišsilakstys galutinai po užsienius? Ar išvis dar bus Lietuva po 300 ar 400 metų? Tūlam britui, prancūzui ar vokiečiui tokie klausimai neaktualūs. Mums – kas kita. Tautos išnykimo, juolab jos retėjimo grėsmė išlieka. Ir ji vargu ar silpnės.
Tad štai ką primena, ko moko, dėl ko įspėja nykioji praeitis.

 


Paieška



R.Malinauskas įpareigotas nugriauti tvorą ir atlaisvinti 25 a užimtos valstybės žemės.Kaip galvojate
Meras tvorą nusigriaus pats
Nugriauti privers tik teismas
Viskas bus kaip ir buvę
Man tai nerūpi


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai ir durys

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.