Pirmas

NAUJIENA!


NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai

Druskininkai

Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Ar daug žmogui reikia? 

Aušra ir Vytautas Kibartai prieš 30 metų, ką tik atvykę į Druskininkus


V.Kibartas su kaimyno poeto Justino Marcinkevičiaus jam savo autografu dedikuota knyga


„Senoji gvardija“: Vytautas su bendramoksliais


Vytautas Kibartas su žmona Aušra, dukromis Skaidra ir Monika bei anūkėlėmis


Vytauto Kibarto senelių vestuvinė nuotrauka 1914 m. Omske


Vestuvinė Aušros ir Vytauto Kibartų nuotrauka prieš 50 metų

   Su Vytautu Kibartu susipažinome, sakyčiau, literatūrinėmis aplinkybėmis. Tą saulėtą 2015 m. kovo mėnesio popietę Aušros ir Vytauto Kibartų bute susirinko namo, pažymėto 26 – uoju numeriu Druskininkų gatvėje, vienos laiptinės gyventojai. Šio susitikimo tikslas buvo gražus ir prasmingas – pareikšti norą, kad būtų pakabinta lentelė Justinui Marcinkevičiui atminti. Gyventojai kreipėsi į ,,Druskonio“ redakciją, norėdami pagarsinti nuomonę, kad iškilaus poeto vardas būtų įamžintas būtent čia, kur jis daug metų gyveno, poilsiavo, atvažiuodavo rašyti, kurti, džiaugtis Druskininkų gamta. Ta proga pasišnekučiuoti ir susirinkome Aušros ir Vytauto Kibartų 8-ame bute. Toje pačioje laiptinėje Justinas Marcinkevičius turėjo butą dar sovietiniais laikais. Beje, šis namas pastatytas apie 1970 – tuosius metus. 
   Knygų mylėtojas, istorijos ir literatūros žinovas Vytautas Kibartas pagarbiai įsitikinęs įvertina J.Marcinkevičiaus vietą lietuvių literatūroje: ,,Maironis, Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius. Tiesą pasakius, šis poetas gal net daugiau nusipelnė lietuvių literatūrai. Juk Bernardas Brazdžionis kūrė Nepriklausomoje Lietuvoje, vėliau emigracijoje, tuo tarpu Justinas Marcinkevičius davė mums ,,Mindaugą“, “Mažvydą“, “Katedrą“, daugybę eilėraščių sovietiniais laikais. Turiu dvi knygas su jo dedikacija ir labai džiaugiuosi, kad likimas lėmė matyti šį žmogų kiek iš arčiau. Manau, kad būtų labai gražu, jei poetas būtų pagerbtas - kukli lentelė su jo vardu ir pavarde primintų patį poetą ir jo vertybes. Svarbiausią jų – žmogaus ryšį su gimtine, tauta, valstybe.“ Klausiausi šių žmonių, autentiškų jų prisiminimų, o V. Kibarto nuomonė, žinios apie poetą patraukė dėmesį. Maloniai nuteikė domėjimasis literatūra ir toks gražus sumanymas. Šiame bute tvyrojo būtent toji pagarba literatūros paveldui – visose buto kertėse lentynėlėse jaukiai švietė įvairiausio pobūdžio knygų nugarėlės: žinynai, enciklopedijos, klasikų raštai. Beje, ne tik lietuvių kalba. Levo Tolstojaus knygos originalo kalba. Ponas Vytautas – tikras tautos kultūros ir literatūros puoselėtojas. Tai žmogus, kurio pažiūros ir vertybės tvirtai susiklosčiusios gyvenimo kelyje.
   Panorau jį pakalbinti. Atsakymo sulaukiau tik šiomis dienomis. Apsidžiaugiau. Šįkart dėmesys jam – žmogui, piliečiui, savo giminės, tautos ir Druskininkų miesto istorijos žinovui. Žmogui, kuriam dvasinis paveldas yra kur kas svarbiau negu materijos kiekis – ne jis lemia žmogaus, miesto ar kaimelio veidą istorijos būtovėje. 
   - Ar jau galite sakyti, kad jau esate tikras druskininkietis?
  
- Realiai su šeima šiame name gyvenu 30 metų, bet tai netikslu. Sovietiniais laikais šioje vietoje, kur dabar stovi šis tuomečio Druskininkų vadovo Rimvydo Mickevičiaus suprojektuotas daugiabutis, buvo mano mamos Jadvygos Lappo namelis, kurį vėliau nugriovė sovietų valdžia, plėsdama kurorto ribas. Taigi aš čia, galima sakyti, nuo vaikystės. Taip, druskininkietis, nes jaučiu šį miestą nuo tų laikų, kai jis ėmė keisti savo veidą: pasipuošė kvadratiniais penkiaaukščiais, masyviais sanatorijų statiniais, parkais ir kitais dalykais. Iki šių dienų, kai mūsų kurortas pamažu įlydomas į Europos infrastruktūrą. Kai ką prarasdamas, kai ką atrasdamas – svarbu, kas kam rūpi. 
   - Kokios veiklos ėmėtės, atvykęs į Druskininkus?
  
- Dirbau Karolio Dineikos parko civilinės gynybos (dabar civilinė saugos) štabo viršininku. Įdomi priėmimo į šias pareigas istorija. Pasakiau, kad mano senelis buvo karininkas, tik nutylėjau, kokioje kariuomenėje jis tarnavo. Buvau iškart priimtas. Kai uždarė parką, darbavausi ,,Vilniaus“ sanatorijoje. Mano išsilavinimas – technikos dalykai, baigiau vakarinį Panevėžio politechnikos institutą. Gerai prisimenu diplominį darbą, kuris buvo tikrai labai praktiškas – Utenos elektros pastotės pastatymas. Mano specialybė – pramonės įmonių elektros įrenginiai. Elektriku teko dirbti ir Panevėžyje, ir Druskininkuose. 
   - Ką galėtumėte mums papasakoti apie savo tėvus, giminę, mokymosi galimybes ir aplinkybes?
   - Mano tėvas – Aloyzas Kibartas, jis buvo tikras lietuvininkas, už tai sovietų valdžia jam atseikėjo tremtį Vorkutoje. Be natų grojo gitara ir skambino fortepijonu. Norėdama apsaugoti savo vaikus nuo sovietinių persekiojimų, motina Jadvyga Lappo išsiskyrė su vyru ir ištekėjo už kito. Taip jai patarė situaciją gerai išmanantys žmonės. Jiedu nusipirko namelį Druskininkuose ir čia apsigyveno. Taip įkėliau koją į šį miestą ir aš. Abu mano tėvai bajoriškos kilmės. Įdomumo dėlei susirinkau duomenis iš centrinio archyvo – gal kada nors vaikai susidomės. Šitą krūvą dokumentų paveldės ta giminės atšaka, kuriai labiausiai rūpės tėvų ir protėvių pėdsakai Lietuvos žemėje. Mokiausi Panevėžio 2 – oje vidurinėje mokykloje – čia tarpukario laikais mokytojavo Salomėja Nėris. Iki šiol palaikau ryšius su klasės draugais. Užsuka, pasisvečiuoja, aplanko mane, mielai pabendraujame.
   - Kas iš profesinės veiklos jums buvo mieliausia? Kaip šiuos dalykus veikė Druskininkai?
   - Neišskyriau nė vienos veiklos kaip ypatingos. Įvairūs prisiminimai iš tų laikų, kai Panevėžyje dirbau apylinkės viršininku. Mano dispozicijoje buvo daug kolūkių. Šis laikmetis savitas kaip ir kiekvienam lietuviui. Buvome jauni, o tai didysis privalumas. Į Druskininkus persikėlėme labai dramatiškomis aplinkybėmis – sunkiai susirgo mano žmona Aušra. Panevėžys tuo metu buvo pramonės miestas. Gydytojai pasakė aiškiai – išgelbėti ją gali nebent geras oras. Jau buvo gimusios abi mergaitės. Negalvodamas apsisprendžiau – važiuosime į Druskininkus, kur grynas oras ir procedūros daro stebuklus. O ir apsistoti buvo kur – čia gyveno motina su patėviu. Druskininkuose man buvo priimtiniausia veikla Karolio Dineikos parke, kur vadovavau civilinės gynybos štabui. Puiki erdvė, bendravimas su įvairiais žmonėmis. Teko dirbti ir kitus su elektra susijusius darbus, kai uždarė parką. 
   - Neįmanoma nepastebėti, kad jūsų namuose karaliauja knygos – jos čia puikuojasi iš visų pusių. Kas buvo iniciatorius – jūs ar žmona Aušra?
   - Sakyčiau, tai abiejų pomėgis skaityti nuo pat vaikystės. Gerai prisimenu tuos laikus, kai skaičiau knygas prisigūžęs prie lango, šviečiant mėnuliui. Mano tėvų namuose knyga visada buvo branginama. Kai jau dirbau sovietinėje sistemoje, gaudavau ,,po blatu“. Mudu su žmona knygas kaupėme visada. Greitai bus 50 metų, kai gyvename santuokoje. Dabar, kai sveikata nekokia, knygos man yra ta ypatinga panacėja, kuri mane gelbsti, gydo, konsultuoja, nuramina. Štai visai neseniai Aušra parnešė Sauliaus Šaltenio romaną ,,Žydų karalaitės dienoraštis“. Išties puikiai parašytas romanas. Abu perskaitėme, kaip sakoma, vienu ypu. Mėgstu skaityti originalo kalba – štai rusų klasikai L. Tolstojus, F. Dostojevskis, N. Gogolis kelis kartus perskaityti rusiškai. Pasaulio klasikai irgi pirmiausia perskaityti rusiškai – į lietuvių kalbą dar nebuvo verčiami. Domiuosi ir skaitau lietuvių klasiką. Gera iš naujo atrasti tokius dalykus, kaip ,,Žemaitės paslaptis“. Tikrai džiaugiuosi, kad turiu bene pusantro tūkstančio knygų, jos mūsų bute išdėliotos ,,giminėmis“, temomis, nepaliktos egzistuoti atsitiktinai. 
   - Visada gera grožėtis santuoka, kurioje dera ištikimybė, sutarimas, ilgi bendro gyvenimo metai. Kokia jūsų šeiminio gyvenimo sėkmės istorija? Ar nekilo su emigracija susijusių problemų vaikams ir vaikaičiams?
   - Šeimą sukūrėme 1966-ais metais. Vasario mėnesį - 50 metų. Nei daug, nei mažai. Mane stebina ilgi kitų žmonių svarstymai – vesti, nevesti. Mudu susituokėme, išdraugavę nepilnus metus. Susipažinau su Aušra Panevėžyje (ji gimusi Kaune, Šančiuose). Krito į akį taip, kad neilgai trukus pasiūliau jai tekėti. O ko čia laukti? Susituokėme senojoje bažnyčioje. Ėjome vakare, klebonas – mano tetos likimo brolis, patyręs tremtį. Ilgai neklausinėjo. Atvažiavome į Druskininkus. Šiuo metu Skaidra dirba medicinos seserimi Druskininkų ligoninėje, o Monika Vilniuje dailininke. Dabar jau turime tris vaikaites – Mariją, Kotryną, Vedą. Vaikaitės mokosi: Kotryna abiturientė Druskininkų ,,Ryto“ gimnazijoje, Marija studijuoja Vilniuje, o Veda mokosi ir gyvena su tėvais Vilniuje. Dėl emigracijos. Ne, neteko įrodinėti, įtikinėti, kad žmogaus vieta yra ten, kur šaknis įleido tėvai, protėviai, – Tėvynėje. Ačiū Dievui, už tai esu dėkingas mūsų dukterims, kol kas jos neketina ieškoti ypatingų eldoradų. Panašiai kol kas nusiteikusios ir vaikaitės. Mus aplanko nuolat, netgi susidarė toks dėsningumas: Skaidros Kotryna čia tiesiog užaugo, Marija pasirodo savaitgaliais, o Veda su tėvais atvyksta švenčių dienomis. 
   - Jūsų žmoną, dirbančią Druskininkų ,,Atgimimo“ mokykloje, kolegos, mokinių tėvai ir kiti druskininkiečiai pažįsta kaip gražią, ramią, nepaprastai geranorišką ir visada elegantišką moterį. Koks jūsų požiūris į moterį, žmoną, bendramintę? Ar nemanote, kad laimingos moters mitas visų pirma kildinamas iš vyro (sutuoktinio) elgesio?
   - Atsakysiu labai paprastai ir galbūt pragmatiškai. Gerus 40 metų aš kantriai vaikščiojau į turgų, parūpinau maistą, išmokau pamėgti gaminti. Dabar, kai esu „įkalintas“ namų erdvėje, šis pomėgis man labai padeda. Nesijaučiu vienišas, žinau, kad mano žmona visada skuba į namus, o ne iš namų. Man gera, kad tarnyboje ji gali jaustis tokia, kaip jūs apibūdinote. O ir namuose ji moka sukurti ,,rojaus imitaciją“, tokią, kokią mes, vyrai, labai vertiname. Man šiame bute visada buvo jauku ir gera - tai žmonos nuopelnas. Taip, vyras gali ir turi užtikrinti savo žmonai orų, pasiturintį gyvenimą šeimoje ir gebėjimą jaustis ramiai tarnyboje. Mudu esame bendraminčiai, greitai minėsime santuokos 50 metų auksinį jubiliejų. Švęsime džiugiai.
   - Kokia jūsų gyvenimo filosofija dabartyje?
   - Labai paprasta. Dieną nugyvenau ir ačiū Dievui. Pergyvenau net patį Hitlerį, Brežnevą. Esu laisvas, nepriklausau ir niekada nebuvau įsipareigojęs jokiems politiniams blokams. Turiu šeimą, artimuosius, nemažai draugų. Bičiuliaujuosi su varnėnais – turiu trejų metų kalendorių, kuriame fiksuoju jų paukštiško gyvenimo peripetijas. Neseniai mudu su žmona išgelbėjome beržą, kuris turėjo būti nukirsdintas – tuo labai džiaugiamės, kad pavyko laimėti kovą. Dabar jis bičiuliškai užstoja policijos kiemo infrastruktūrą, o pavasarį džiugina sielą, gydo akis, pamalonina klausą. Mėgaujuosi knygų skaitymu, dar nustebinu artimuosius kulinariniais „stebuklais“ – vieną iš jų dabar ragaujame. Tai mano prosenelės receptas. Pasak Algimanto Baltakio: ,,Ar daug žmogui reikia?“ 
   - Kas jums Druskininkuose itin brangu? Kaip vertinate kurorto plėtrą ir kaitą?
   - Man mielesni išliko tie Druskininkai, kuriuose augo daugiau medžių. Gerai prisimenu, kaip už mano mamos ir patėvio namo grybai augo tiesiog po langais. Pastaruoju metu tiek daug medžių išpjovė – gaila ir baugu. Juolab kad ir žmonės jau ima vertinti gamtą, kaip Vinco Krėvės apsakymo ,,Skerdžius“ veikėjas Grainis. ,,Ot ir nukirsiu liepą. Kam daržus nušvokščia, paukščių priveisia, saulę užstoja.“ Žinoma, negalima paneigti ir dabartinio kurorto cementinių patogumų: kelių, takų, takelių miškuose. Juolab gėlynų, kuriais grožisi ne tik moterys.
   - Ko palinkėtumėte druskininkiečiams ir svečiams?
   - Vėlgi atsakysiu labai aiškiai ir nedviprasmiškai – linkiu tik trijų dalykų: asmens, tautos ir įsitikinimų laisvės - juos patys ir sukuriame. Visa kita darbu pelnoma. Būkite sveiki, ieškokite santarvės gamtoje bei tarp žmonių. Ir rasite. 
                                *   *    *
   Kaip vėjo gūsiu pralėkė laikas Vytauto ir Aušros namuose, besišnekučiuojant apie prabėgusius metus. Iš visų kerčių žiūrėjo knygos – padėtos, sutvarkytos, ,,būstais“ dailiose lentynose aprūpintos. Prisipažinau, kad dar neskaičiau minėtos Sauliaus Šaltenio knygos. Gavau savaitei laiko. Dar pasigrožėjau daiktais ant rašomojo stalo: keletas prosenelio rašto reikmenų, prosenelės žvakidė, sidabriniai stikleliai, anglimi užkaičiamas samovaras ir kiti antikvariniai daiktai, patalpinti įrengtame kambarėlyje balkone. Peržiūrėjome dviejų šimtmečių senumo nuotraukas. Supratau, kad Vytautas yra tarsi baltasis visos savo gausios giminės metraštininkas. 
   Nešina S.Šaltenio knyga, išskubėjau į savo namus. Gavau, kaip dabar sakoma, ramybės ir pasitikėjimo dozę. Pasigrožėjusi tuo, kas liaudies pasakyta apie garbų amžių: ,,Ką nuveikei jaunystėje, rasi senatvėje“.

Kalbino Izabelė ŪSIENĖ 

 

  Jaunas rusų režisierius atranda Čiurlionį


Ignatas Vilniuje prie Čiurlionio namų

Goda AMBRAZAS, lzinios.lt


   Režisierius iš Jekaterinburgo Ignatas Kunilovas įsitikinęs, kad sprendimą kurti ilgametražį filmą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį lėmė pats likimas: per dailę, muziką ir kiną jis nuo mažens lyg tyčia buvo vedamas prie vieno garsiausių Lietuvos kūrėjų. Šiuo metu Ignatas Lietuvoje renka medžiagą, tyrinėja dailininko ir kompozitoriaus paliktus pėdsakus. Vyro entuziazmas tiesiog trykšta per kraštus. „Kone visi gali pasakyti, kas yra W.A.Mozartas. Gal ir nekeista, kodėl M.K.Čiurlionis pasaulyje ne taip plačiai žinomas, juk jo muzika intelektualesnė, jai suprasti reikia pasirengimo. Tačiau kokia neteisybė, kad tiek mažai žmonių už Lietuvos ribų yra girdėję apie šį unikalų kompozitorių ir dailininką. Noriu pataisyti šią padėtį“, – aiškino Ignatas. 

Tarkovskio šešėlis

   Dėl to, kad pasuko į kiną, Ignatas taip pat „kaltina“ likimą: jo mama, didelė režisieriaus Andrejaus Tarkovskio kūrybos gerbėja, pavadino sūnų kultinio filmo „Veidrodis“ pagrindinio veikėjo vardu. Dar vienas sutapimas – Ignatas gimė balandžio 4-ąją, tą pačią dieną, kaip ir mamos mėgstamas režisierius. „Taip atsitiko, kad gimiau Jekaterinburge, buvusiame Sverdlovske, kuriame yra viena didžiausių kino studijų po Maskvos ir Sankt Peterburgo. Šeima visada garbino kiną, o vienas mano mokytojų buvo paties A.Tarkovsio mokinys“, – likimo vingius, atvedusius prie šiandienos tikslo, vardijo I.Kunilovas. M.K.Čiurlionio kūryba jauno režisieriaus gyvenime – taip pat likimo dovana. Nuo pirmos iki šeštos klasės Ignatas mokėsi licėjuje, kuriame buvo sustiprintas dailės dėstymas. Tačiau bėgant metams suprato, kad dailė nėra tikrasis jo pašaukimas, tad perėjo į matematinės pakraipos klasę. Drauge mokėsi ir tapybos, lankė muzikos pamokas. „Itin jautri mano muzikos pedagogė I.Turčenko davė groti M.K.Čiurlionio preliudus. Mokytoja žinojo, kad domiuosi dar ir daile, todėl pristatė šį kompozitorių kaip man artimą: jis taip pat tapė ir kūrė muziką. M.K.Čiurlionio preliudai man pasirodė įdomūs, kitokie nei J.S.Bacho ar Beethoveno muzika. Ta vaikystės pažintis po gerų dešimties metų vėl prabudo – jau dirbdamas kino pramonėje užsidegiau idėja sukurti filmą apie išskirtinį lietuvių kompozitorių ir dailininką. Šios minties vedamas ir atvykau į Lietuvą. Dabar renku medžiagą būsimam scenarijui“, – pasakojo režisierius.

Vėl groja Čiurlionį

   I.Kunilovas prisipažino, jog neseniai vėl iš naujo ėmė groti M.K.Čiurlionio kūrinius, tyrinėti menininko paveikslus, o perskaityta lietuvių kūrėjo biografija jį tiesiog sukrėtė. Anot Ignato, interneto enciklopedijose pateikiami vien sausi faktai, jokių emocijų. Tačiau net ir tai jauną vyrą sujaudino. Todėl nutarė patyrinėti išsamiau ir aplankyti Lietuvą, kurioje, jo įsitikinimu, galbūt pavyks pajusti M.K.Čiurlionio dvasią. Taip ir nutiko – lankydamasis bibliotekose, gilindamasis į muzikos ir dailės genijaus gyvenimą, režisierius iš Rusijos sutiko daugybę geranoriškų žmonių, kurie padėjo jam plačiau atskleisti šio menininko asmenybę. Ignatas perskaitė į rusų kalbą išverstą kompozitoriaus sesers Jadvygos Čiurlionytės knygą „Atsiminimai apie M.K.Čiurlionį“. Lietuvoje svečias iš Jekaterinburgo patyrė ir daugiau pusiau mistinių sutapimų. „Kai atvykau, jau antrą dieną nuėjau į M.K.Čiurlionio butą-muziejų Vilniuje, tačiau atsitrenkiau į uždarytas duris – muziejus tądien nedirbo. Kitą kartą pataikiau per pietų pertrauką, bet pagaliau patekau. Būnant muziejuje, man besikalbant su darbuotojais, pro duris įžengė pianistas Rokas Zubovas – kompozitoriaus proanūkis. Papasakojau apie savo sumanymą, ir Rokas itin palankiai jį įvertino. O juk šis susitikimas buvo visiškai atsitiktinis. Galėjo praeiti metai ar dveji, kol būčiau parašęs scenarijų, pasirengęs filmavimui ir, be abejo, ieškojęs galimybės pasimatyti bei pasikalbėti su kūrėjo provaikaičiu, tačiau viskas taip sėkmingai susiklostė, kad pritarimą gavau jau pasirengimo etapu – vos atvykęs. Tai mane dar labiau įkvepia“, – džiaugėsi I.Kunilovas.

Virtinė sutapimų 

   R.Zubovas surengė Ignatui ir jo kolegoms ekskursiją į Kauną. Ten būsimos kūrybinės grupės nariai turėjo galimybę kur kas labiau įsigilinti į sumanytą projektą. Jaunas režisierius papasakojo apie dar vieną neįtikimą kelionės į Lietuvą sutapimą: „Netikėtai susitikau ir su kita M.K.Čiurlionio šeimos palikuone – jo brolio proanūke. Nors moteris nepalaiko glaudžių santykių su tiesioginiais kompozitoriaus įpėdiniais, vis tiek įžvelgiu tam tikrą mistinį įvykių Lietuvoje atspalvį. Susitariau nusikirpti plaukus viename salone, o atėjęs sužinojau, kad meistrė – iš M.K.Čiurlionio giminės. Na, ar ne mistika?“ – stebėjosi pašnekovas. Be kita ko, Lietuvoje buvo sutarta susitikti su būsimo filmo apie M.K.Čiurlionį prodiuseriu. Jis daug padėjo organizuojant tiriamuosius darbus Vilniuje, Kaune ir Druskininkuose. Po savaitės Ignato kolegos išvyko namo, o režisierius liko toliau rinkti medžiagą filmui. „Labai noriu bendradarbiauti su visais – vietiniais specialistais, M.K.Čiurlionio draugijos nariais. Tikiuosi sukurti filmą, įdomų ne tik lietuviams, kurie pagrįstai didžiuojasi šiuo iškiliu menininku, bet ir kitų šalių žmonėms. Kai skaičiau M.K.Čiurlionio biografiją, susimąsčiau: jeigu mokytoja nebūtų man davusi groti jo kūrybos, ko gero, iki šiol nieko nežinočiau apie jį. Šis kompozitorius ir dailininkas, žinomas gana siauram būriui specialistų, tikrai nusipelno pasaulinio pripažinimo“, – įsitikinęs I.Kunilovas. Režisierius puoselėja viltį, kad galbūt pavyks susitarti dėl susitikimo ir su garsiausiu Lietuvos „čiurlionistu“ profesoriumi Vytautu Landsbergiu.

Jauno žmogaus požiūris 

   Skaitydamas J.Čiurlionytės atsiminimų knygą, Ignatas sakė bendrais bruožais bandęs įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti būsimas filmas. Jam ypač imponuoja kūrėjo sesers aprašyta jaunystės, vaikystės aplinka, santykis su broliais ir kitais giminaičiais. „Skaitydamas šią knygą supranti, kad M.K.Čiurlionio genijus neatsirado vakuume – buvo šeima, draugai, aplinka, kuri jį brandino. Man būtų įdomu atskleisti tas gyvenimo akimirkas, kurios paveikė menininko pasaulėjautą, sukūrė jį tokį. Norėčiau parodyti, kad piešdamas mišką dailininkas plaukė ir jo garsų jūroje – M.K.Čiurlionio muzikos ir dailės simbiozę“, – savo vizija dalijosi I.Kunilovas. Svečias prisipažino, kad planuojamas ilgametražis filmas jam bus didelis iššūkis – pirmas tokios apimties darbas. Iki šiol Ignatas kūrė mažesnius reklaminius filmus, ir jie buvo puikiai įvertinti įvairiuose konkursuose. Prieš pradėdamas rinkti medžiagą būsimam dideliam projektui, jaunas režisierius pasidomėjo dėl galimo projekto finansavimo. Jo žodžiais tariant, net kelioms didelėms kompanijoms sumanymas pasirodė įdomus, tad I.Kunilovas tikisi, jog lėšų filmui apie M.K.Čiurlionį pavyks gauti. Dabar pagrindinė režisieriaus užduotis – surinkti kuo daugiau medžiagos ir parašyti gerą scenarijų, kuris sudomintų būsimus investuotojus.

 


Paieška



Kas, jūsų spėjimu, gyvens garsioje pilyje ant Vijūnėlio tvenkinio kranto?
Statytojas alytiškis A.Baranauskas
Kurorto meras R.Malinauskas
Princesė ant žirnio
Ten bus senelių prieglauda
Manęs tai nedomina


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.