Pirmas

NAUJIENA!


NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai

Druskininkai

Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Taip kartu ir keliavome 

Kartu su žmona Jadvyga






Mindaugas Lapelė jaunystėje 

Izabelė ŪSIENĖ

   Sausio 22-ą dieną klausyti Mindaugo Lapelės paskaitos apie Dainavos krašto ypatybes susirinko bene rekordinis klausytojų skaičius. Pilnutėlėje Švietimo centro salėje neradę vietos, ieškojome kėdžių iš kitų kabinetų. Populiarėja Trečiojo amžiaus universitetas. Uoliai šioje srityje darbuojasi Onutė Malaškevičienė, Jonas Valskys, kiti iniciatoriai. Džiaugiamės, sulaukę tikrai žymių žmonių. Visų pirma tokių, kurie savo gyvenimu, ieškojimų atkaklumu ir prasmingu gilinimusi į savo krašto praeitį atveria akis į tikrąsias vertybes. Šį kartą lektorius Mindaugas Lapelė su mumis keliauja į Dainavos klodus. Nuo pat ledynmečio. Žinau, kad Mindaugo asmenybe norėtų dalytis keli Lietuvos regionai. Gimęs Šiauliuose, mama Genovaitė – dzūkė iš Gervėčių krašto, tėtis Vytautas – aukštaitis nuo Pusnės. Dar metų neturintį Mindaugą tėvai atsivežė į Druskininkus. Čia gyveno ir mokėsi, čia prasidėjo ir pirmosios pažintys su Dzūkijos gamta. Studijavo Vilniaus universitete biologiją, ilgokai darbavosi Botanikos institute, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėjo dirbti naujai sukurtame Aplinkos apsaugos departamente. Paragavęs valdininko duonos, 1995 metų pavasarį kartu su šeima sugrįžo arčiau namų ir iki šiol darbuojasi Dzūkijos nacionaliniame parke Gamtos skyriaus vedėju.

Ne šiaip sau pasakoja

   Mėgstantis keliauti ir fotografuoti Mindaugas yra ne vieno leidinio apie Dzūkijos gamtą autorius ir bendraautorius. Pravartu pasklaidyti 2013 m. išleistą knygą apie Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato gamtos vertybes - ,,Didžiųjų girių apsupty“. Varčiau, skaičiau ir gėrėjausi kalbos lankstumu – pasigrožėjimas dera su humoru, o moksliniai dalykai perteikiami su išmone. Gausus autorių kolektyvas ruošė leidinį su Mindaugu Lapele priešaky. Jis neretai kviečiamas ir vesti ekskursijas, paskaitų skaityti ar kitaip bendrauti. Tai žmogus, kuris tiesiog užburia klausytojus savo pasakojimais apie gamtą – nuo didingų kopų, seniausių Lietuvoje, iki varlių ar vabalėlių. Ne šiaip sau pasakoja – vaizdinga ir sklandžia kalba aiškina mokslinius faktus, pateikdamas neįtikėtinų hipotezių, rodydamas vaizdų iš savo ir bendraminčių patirties. Puikios fotografijos, svarūs moksliniai faktai, kuriuos Mindaugas perteikia nepaprastai kompaktiškai. Plati jo, kaip mokslininko, pedagogo, nuoširdaus ir gilaus žmogaus, patirtis. Pridėsiu – gero kabėtojo, turinčio meninę įtaigą klausytojams.

Kelionė per Dainavos klodus su Gražinos Didelytės paveikslais

   Šiandien Mindaugas Lapelė savo pasakojimus dar gretino su šviesios atminties dailininkės Gražinos Didelytės paveikslų ciklu ,,Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties“. Gražu ir prasminga, kai mokslininkai renkasi bendraminčius iš meno pasaulio. Ekrane keičiasi vaizdai – meninės fotografijos, Gražinos Didelytės paveikslai ir lektoriaus komentarai. Mane labiausiai paveikė būtent Mindaugo komentarai. Kalba įsitikinęs, įtaigiais moksliniais faktais paliesdamas kiekvieną smėlio kauburėlį, samanų patalą, civilizacijos nepaliestų pušynų alsavimą, juose slypinčius stebuklus. Merkio pievos, potvynių sąnašų sluoksniai ar dzūkiškos pirkios – tarsi klodai, žymintys gamtos ir žmogaus kelionę nuo ledynmečių iki mūsų laikų. Dainavos krašto kloduose į vieną visumą susijungia unikalūs ledynmečio suformuoti kraštovaizdžiai, savita augmenija ir gyvūnija, turtinga istorija ir savitas dzūkų gyvenimo būdas bei tradicijos. Visa tai sukuria žodžiais neapsakomo grožį ir tikrumo jausmą. To tikrumo, kuris retas šiais skubėjimo, vienkartinių gaminių ir tuščiažodžiavimo laikais. 

Taip kartu ir keliavome

   Taip kartu ir keliavome. Netikėtas palyginimas – Kuršių Nerijos ir Marcinkonių smėlynai. Ir gražus atradimas – Dzūkijos kopos yra pačios seniausios Lietuvoje. Pasak lektoriaus, Dzūkijos kraštą galima apibūdinti keturiais bruožais: bekraščiai pušynai, keliolikos metrų storio smėlio klodai, šaltinių gausiai maitinamos šaltos upės ir šilti, nuoširdūs žmonės – dzūkai. Sakyčiau, Mindaugo Lapelės pasakojimas derėjo prie Gražinos Didelytės minimų ir rodomų paveikslų. Jų net pavadinimai įdomūs, metaforiški, kaip ir vaizdavimo maniera – joje derinasi profesionalios dailininkės modernūs ieškojimai su etnografinių dalykų išmanymu. Paskaitoje su derama pagarba ir susižavėjimu autorės asmenybe buvo pakomentuota nemaža jos paveikslų: ,,Ežero gimimas“, ,,Smėlynų delčia“, ,,Šaltinių akis“, ,, Skambančios pušys“, ,,Miško žaizdras“, ,,Titnago širdis“, ,,Dainavos vardas“, ,,Vytauto laiškas“, ,,Geležies lašas“, ,,Luotų tyla“, ,,Erelio grobis“ ir kiti. 
   Šalia dalininkės kūrinių klausomės vaizdingų pasakojimų, kiekvienas atsirenkame detales meninei savimonei pasotinti, fantazijai lavinti, kraštui pažinti ar tiesiog gyvensenos pozityvui stiprinti. Man buvo gražu, svarbu ir prasminga iš lektoriaus pasakojimų pasitikrinti žinias apie savo krašto gamtą, kuri neretai mums rodo gyvenimo išminties ženklus. Matyti spalvas ir jas savaip įgarsinti, stebėtis gyvių įvairumu ir gebėjimu susikurti sau gyvasties erdvę. Pasidžiaugti, kad Dzūkijos kraštui dar negresia potvyniai – visi mes čia smėlynų išsūpuoti. Ypač aplink Marcinkonis daug smėlio kalvelių – jos dabar jau apaugo pušelėmis. Šviesūs Dzūkijos pušynai yra tik dalis didžiosios girios, nusidriekusios nuo Valkininkų iki Augustavo ir Gardino. Sužinojome, kad paukščių patinėliai puošnesni – juk patelės turi vaikus išperėti, kada gi joms puoštis... Didžiuojamės garsiausia Lietuvos pelke – Čepkeliais, o kur balos ar pelkės, ten ir varlės – kūmutės, medvarlės, dar galima aptikti ir geležinėmis vadinamų. Šypsodamasis lektorius paaiškina, kad tai yra baliniai vėžliai. Čepkelių rezervato, kuriam šiemet sukaks 40 metų, simbolis yra kurtinys – gražus, didelis paukštis – kai tupia į pušį, toji net subraška. Miško gėlės – žydinčios, gražios, mėgstančios erdvę – ir nuodingos - kaip šilagėlė. Ji pūkuota, nebijo balandžio šalčių klastos. Visų girdėtų ir matytų dalykų neišvardysi. Pasijutome tarsi garsiajame Anykščių šilelyje, Antano Baranausko apdainuotame. Beje, ir šis kūrėjas neliko abejingas Dzūkijai: domėjosi šia ypatinga tarme, žadėjo laikraštį dzūkiškai leisti, bandė su dzūkeliais padzūkuoti, tuo kaimiečiams daug juoko sukeldamas...

Gera didžiuotis savo mokiniais

   Klausydama atpažįstu Mindaugą, kurį mačiau klasėje per lietuvių kalbos pamokas. Nuo tų laikų daug vandens nutekėjo. Prisimenu jo gerus rašinius – mintys aiškios, klaidų beveik neaptikdavau, o bendraklasių buvo pripažintas kaip tikriausias lyderis. Ir mokytojų taip pat. Sykį į mano pamoką buvo atneštas ant rankų – tiksliau, ant pečių. Keli nešikai kikeno ir laukė mokytojo reakcijos. Pasijuokėme visi kartu, o pokšto autoriai išsiskirstė po savo darbo vietas. Kaip tie Dzūkijos žvirbliai. Man per tuos trejus metus neteko šio mokinio labai mokslinti, priekaištauti ar kaip kitaip jį veikti. Mylėjo jį mokiniai ir mokytojai. Kaip reta. Šiandien klausydama mokslų daktaro paskaitos, patyriau daug gerų emocijų, o kalbėsenoje vėlgi neradau nė šešėlio biurokratinės kalbos elementų. Gera didžiuotis savo mokiniais. Paskaitos pabaigoje gražiai suskambėjo poeto Stasio Stacevičiaus 2002 m. pasakyti žodžiai apie šį kraštą: ,,Dainava – tai būsena, kai norisi, nebūtinai garsiai ir nebūtinai išgėrus, dainuoti”.
   Po paskaitos pasišnekučiavome. Apie gyvenimą Druskininkuose, klasės draugus, gražią ir šiltą kaimynystę. Apie atrastas Marcinkonių ir Merkinės oazes, kuriose brendo noras giliau pažinti šio krašto žmones, išgirsti miškų ir pievų kalbą, praeitį - ją sparčiai užžeriame pragmatizmo dulkėmis. Panorau pakalbinti Mindaugą – kaip mūsų krašto žmogų.
   - Kaip suprantu iš paskaitos, esi labai susijęs su Dzūkijos nacionalinio parko gyvavimu. Kokią matai šio parko perspektyvą? Kas lemia, o galbūt kitaip veikia šio unikalaus gamtos kampelio ateitį?
   - Tiesą pasakius, Lietuvoje iš tiesų nedaug tokių vietų, kur gamtiniai, istoriniai, ekonominiai ir socialiniai faktoriai būtų taip glaudžiai susiję ir kur tuo pat metu būtų geriausiai išlikusios gamtinės ir kultūrinės vertybės. Dažniausiai pabrėžiamas Dzūkijos nacionalinio parko etnokultūrinio paveldo išskirtinumas, bet juk žmonės gyvena ne kažkokioje abstrakčioje erdvėję, o ant labai konkrečios žemės, palieka kraštovaizdyje ne vieną šimtmetį menančius savo veiklos pėdsakus, kartu su gamta kuria mus supantį grožį. Kodėl aš įmerkiau uodegą į šią eketę? Ko gero, iš neteisingai suprasto pareigos jausmo bei paskatintas saugomų teritorijų riterio Broniaus Šablevičiaus pavyzdžio. Nepacituosiu paraidžiui, bet jo pamokymas kolegoms ekologams idealiai atspindi saugomų teritorijų tendencijas: „ Stebėkite ir fiksuokite viską, kad tie, kurie ateityje skaitys jūsų užrašus, graudintųsi matydami, kaip gražu buvo“. Tai, ką mes dabar darome, yra tik mėginimas šiek tiek sulėtinti nepageidaujamas kaitas, bet visada išlieka viltis, kad saugomose teritorijose ir geriausiai pasaulyje tvarkomuose miškuose gamtai atsiras šiek tiek daugiau vietos. Žodžiu kad būtų išsaugota šio krašto dvasia, kad išliktų tas jausmas, kurį trumpai ir lakoniškai dar 2002 m. apibūdino dzūkų poetas Stasys Stacevičius – “Dainava – tai būsena, kai norisi, nebūtinai garsiai ir nebūtinai išgėrus, dainuoti“. Didelė laimė yra gyventi ir dirbti tokiame unikaliame krašte. Tačiau, kaip nebūtų graudu, senoji Dzūkija iš lėto traukiasi praeitin, išsinešdama su savimi papročius ir tradicijas, Merkio lankų ir Musteikos pelkynų pavadinimus. Keičiasi kraštovaizdis ir vis mažėja atvirų erdvių gyvūnams, augalams. Kartu su mūsų tėvais ir seneliais dingsta ir savitas juos supusio pasaulio pajautimas, ir jų sukurtas grožis. Net jeigu dalis jaunimo ir sugrįš atgalios, tai bus jau kitokia Dzūkija. Nedrįstu būti teisėju, blogesnė ji bus ar geresnė, bet jau kitokia. Socialiniai, demografiniai ir ekonominiai procesai negailestingi, o Dzūkijos nacionalinio parko veikla gali tik kažkiek sušvelninti tuos nepageidaujamus pokyčius. Manau, kad ateityje mūsų laukia dar didesni iššūkiai, nei patyrėme, bet norėtųsi, kad Dzūkijos savitumas išliktų.
   - Kartais būna taip, kad garsūs žmonės savo asmeniniame gyvenime būna tarytum ,,prašaliečiai“, jie panirę į savo ,,klodus“. Žinau, kad esi ir šeimos žmogus – puikus vyras, tėvas ir sūnus? Kaip pavyko išgauti tokią stebėtiną gyvenimo dermę? 
   - Kas ir būtų, jei žinotum viską apie vabalo šeštos kojos trečią narelį, bet pamirštum savo artimuosius. Nesu labai ambicingas, niekada neaukojau šeimos dėl savo profesinės veiklos ir karjeros. Kaip gyventi ir darniai sugyventi, mokiausi iš savo tėvų Genutės ir Vytauto, iš kitų artimųjų. Svarbiausias žmogus mano gyvenime – žmona Jadvyga, tikra žemaitė, su kuria užauginome Eugenijų ir Žygimantą ir jau 30 metų kartu dalijamės gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais, kurios dėka atradau tikėjimą Dievu. 
   - Pastaruoju metu dažniau išgirstama frazė ,,emocinis intelektas“. Kaip iš savo gyvenimo patirties paaiškintum šių žodžių prasmę mokslininko gyvenime?
   - Kad tavo idėjos ar mintys pasiektų žmones, vien protingai sudėliotų faktų virtinės nepakanka. Labai svarbu ne tik ką pasakyti, bet ir kaip – kad žmonės pajustų kalbančiojo ar rašančiojo požiūrį, jausmus, kad žodžiai plauktų iš širdies. Šiuolaikiniame vaizdų ir duomenų perpildytame pasaulyje geriausiai atmintyje išlieka faktai, palydėti potyrių, pojūčių ar emocijų. Visi mieliau bendraujame su šiltais ir nuoširdžiais žmonėmis, gebančiais deramai išreikšti savo emocijas, nei su šaltais ir bejausmiais.
   - Ir vėlgi norisi egoistiškai paklausti – kodėl neišvykai gyventi ar bent pagyventi užsienyje, kur galimybės reikštis platesnės? Su mokslininkais iš svetur tenka bendradarbiauti, bendrauti ar kaip kitaip dalytis gamtos mokslo idėjomis?
  
- Nesmerkiu tų, kurie išvyko, ir nesipuikuoju tuo, kad neišvykau, – gyventi reikia savo gyvenimą, tą ir stengiuosi daryti. Didžiausias gyvenimo iššūkis buvo sugrįžti į Dzūkiją po 20 metų, pragyventų Vilniuje. Labai dėkingas savo žmonai Jadvygai, kad ji palaikė šią avantiūrą. Dzūkijoje praleisti 20 metų parodė, kad pasirinkimas buvo teisingas, o ir saviraiškai erdvės čia pakanka. Nuo mokslinio darbo esu jau gerokai nutolęs, bet kontaktų su kitų šalių mokslininkais ar gamtosaugininkais netrūksta, ypač su kolegomis Lenkijoje ar Skandinavijoje. Įdomiausia tai, kad bendravimas su užsieniečiais padeda geriau suvokti savojo krašto vertę ir išskirtinumą.
   - Ko palinkėtum savo klausytojams, kuriems perteiki savo mokslines idėjas, tautinį susipratimą bei gyvenimo išmintį?
   - Nesu jau toks išmintingas ar susipratęs. Mano palinkėjimas būtų labai paprastas – kuo dažniau išeiti į gamtą bet kuriuo metų laiku ir bet kokiu oru – nebūtinai grybauti, žvejoti ar uogauti, o tiesiog pabūti. Ir didžiuokitės savo kraštu, nes jis tikrai įdomus ir išskirtinis - kitos Dzūkijos pasaulyje nėra.
   Homero žodžiais tariant, kiekvienas turime savo Itakę. Juolab savo Dzūkiją. Po Mindaugo Lapelės paskaitos šis jausmas sustiprėjo. Kaip gaivaus šaltinio versmė. Tą mačiau iš klausytojų akių. Jausmų proveržio niekas nesigėdijo, o lektorius atsakinėjo į klausimus, nerodydamas nuovargio. 
   Reikia Dzūkijai žmonių, kurie ją mylėtų ir brangintų. Žodžiais, darbais ir ištikimybe savo kraštui. 



  Paminėta Antano Baranausko 180 metų sukaktis 


Izabelė ŪSIENĖ

   Sausio 17-ąją minėjome 180 – ties metų sukaktį nuo Antano Baranausko gimimo. Lietuvių literatūros istorijoje Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.) - žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poezijos kūrinys – jo vieta tarp Kristijono Donelaičio ,,Metų“ ir Maironio ,,Pavasario balsų“. Svarbi ir reikšminga vieta. Laikas išsaugojo šį unikalų klasikos kūrinį – taip pat ir klėtelę, kurią nuo lietaus, vėjo ir kitų gamtos stichijos įnorių apsaugojo anykštėnai. Gražu ir pagirtina. Poema į mus prabyla kaip nepakartojama gamtos grožio vizija. Kaip perspėjimas apie laiko griaunamąsias jėgas. Kaip tautinės savimonės balsas, kaip lietuvių kalbos neišsenkamų galių sukurti tokos įtaigos ir meninės vertės kūrinį paliudijimas. 
   Šią svarbią datą paminėti sausio 28 dieną Druskininkų viešojoje bibliotekoje rinkosi ištikimiausi kultūrininkai: ,,Bočių“, TAU žmonės, keletas miestelėnų. Renginio iniciatoriai ir dalyviai - beveik visas ,,Bočių“ kolektyvas, o vedėja Audronė Padegimaitė. Pasiruošta išsamiai, stengtasi miesto visuomenei priminti poeto gyvenimo kelią, šios nuostabios poemos sukūrimo aplinkybes, atskleisti meninę ir istorinę reikšmę, norėta veikti šiuolaikinių žmonių savimonės gaires - būtinybę išlikti tautos istorijoje ir kultūroje. Renginio vedėja paminėjo poeto gyvenimo faktų, kurie neabejotinai veikė jo, kaip dvasininko ir kūrėjo, kelią. Jos pasakojimą įvairino ,,Bočių“ ansamblio dainos, pasirinktų poemos ištraukų skaitymas, ,, Anykščių šilelio“ vaizdai, įgarsinti moterų balsų. Anykštėnės moka ir dainuoja šį kūrinį nuo pat pradžios iki paskutinės eilutės. Šiandien girdėjome elegišką poemos pradžią. Prisiminimus atgaivino šviesios atminties Vytauto Kernagio atliekama ,,Dainų dainelę“. Toliau skaitovų gausus būrelis, poeto neramaus kelio epizodai, ,,Bočių“ ansamblio kelias dainas apie Tėvynę. Išties gausus būrys žmonių, panorusių paminėti poeto ir dvasininko Antano Baranausko gyvenimo ir kūrybos kelią. 
   Šiandien tegalime spėlioti ar daryti savas prielaidas, kas lėmė poeto kūrybos ir profesinio kelio gaires, tokią sėkmę mūsų literatūros erdvėje.
   Griežtokas bei teisingas poeto tėvas – Jonas Baranauskas, tarnavęs Anykščių valsčiaus mokesčių rinkėju, mėgęs skaityti šventųjų gyvenimus, teisingai ir išmoningai tvarkęs gausios šeimos gyvenimą. Sau ir šeimos nariams jis buvęs reiklus, o raudonas diržas, nors realiai egzistavo, tačiau vaikams žinomas ir išbandytas tik ypatingais atvejais. Jo rūpesčiu iš senosios Anykščių miesto dalies (Jurzdiko) buvo perkelta ir klėtelė, be vinių suręsta – tikras medžio dirbinys. Jo rūpesčiu ir silpnos sveikatos vaikui Antanui, kaip nelabai tinkančiam ūkio darbams, leista mokytis.
   Švelni ir gailestinga motina Teklė Pavilionytė, garsėjusi kaip geriausia ,,kantorka“, o vėliau sūnaus sukurtą poemą mokėjusi atmintinai ir išsaugojusi carinių represijų metais. 
   Darbštūs žemdirbiai poeto broliai Juozas, Jonas ir Anupras susipratę lietuviai, paragavę ir tremtinio dalios, bei sesuo Rozalija .
Karolina Praniauskaitė – Antano Baranausko mylimoji, mūza ir kūrybos įkvėpėja. Jos brolis Otonas, supratęs, kad gabų jaunuolį reikia toliau mokslinti, padėti jam gauti bajorystės dokumentus ir įstoti į kunigų seminariją. 
   Paties Antano Baranausko tolesnis kelias, kuriame skleidėsi ne vienas jo talentas – lietuvių kultūros istorijoje - nuo Jurkšto Smalaūsio dainelės dar pačioje vaikystėje beganant karves („oi tu Jurkštai smalaūsi, kam tu gaudau mano žųsį?...“), iki garsiosios poemos ,,Anykščių šilelis“ ir eilėraščių kūrimo. Kitų kultūrinių gebėjimų atsiskleidimo: Antanas Baranauskas domėjimosi lietuvių kalba – padėjo pagrindus lietuvių tarmių mokslui, pasižymėjo kaip moralinės teologijos ir homiletikos žinovas, netgi matematikas. Ir pagaliau svarus jo kūrybos apibendrinimas – Biblijos vertimas į lietuvių kalbą. Tiesa, ne visą šį darbą spėjo atlikti – mirtis padėjo tašką nebaigtame kūrybos sakinyje. Iškilus kūrėjas gyvas ir šiandien. Po Kristijono Donelaičio ir prieš Maironį įsiterpęs į lietuvių literatūros ir kultūros puslapius. Išties daug nuveikta. Su kaupu pateisinti lūkesčiai tų, kurie jį pastūmėjo į mokslus, sudarė tam realias galimybes, rūpindamiesi jaunuolio doriniu ugdymu. 
   Šiame renginyje dalyvavo keliasdešimt žmonių: skaitovai, ansamblio dainininkai, renginio koordinatorė, stebėtojai ir bibliotekos darbuotojai. Neabejotinas jų įnašas į Druskininkų kultūros kroniką. Kaip gražus pavyzdys jaunesniems ir labai užimtiems žmonėms.

Paieška



Kas, jūsų spėjimu, gyvens garsioje pilyje ant Vijūnėlio tvenkinio kranto?
Statytojas alytiškis A.Baranauskas
Kurorto meras R.Malinauskas
Princesė ant žirnio
Ten bus senelių prieglauda
Manęs tai nedomina


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.