Su popiežiumi Pranciškumi atsisveikiname, primindami druskininkiečių piligrimų susitikimą su šv.
Tėvu jo viešnagės metu Lietuvoje 2018-aisiais metais
Izabelė ŪSIENĖ
Ankstų rugsėjo 23-ios dienos rytą susirinko Ratnyčios Šv. Apaštalo Baltramiejaus piligrimai, keliaujantys į Popiežiaus Pranciškaus aukojamas Šv. Mišias Kauno Santakos parke. Minutės tikslumu klebonas Žydrūnas įlipo į autobusą, džiugiai pasilabino, kartu pasimeldėme, palaimino mūsų kelionę. Toks jau mūsų klebonas visada ramus, neskubantis, bet visur spėjantis laiku atlikti svarbias ganytojo priedermes. Su juo ir prie jo žmonės pajunta maldos reikmę, svarbą ir dvasinę paramą sielai ir kūnui. Ne tik palinkėjo viską iš anksto aptarėme, iš vakaro dalyvavome susitaikymo pamaldose, dar anksčiau susipažinome su Popiežiaus gyvenimu pamatėme filmą. Mus sujaudino atrinkti biografijos faktai, patvirtinantys šio popiežiaus išskirtinumą. Tarytum Šventasis Tėvas dangaus siųstas mūsų laikmečiui, kuriame tiek daug visko: nerimo, blaškymosi, nedarnos. Važiuojame kupini vilties pamatyti Popiežių iš arti, išgirsti jo žodžius Lietuvai, pajusti savo tikėjimo gelmes ir seklumas, pabūti toje minioje, kurios didumo iš pradžių ir nenumanėme.
Ir štai mes jau kelyje. Vadovė ir organizatorė Alvyra Grėbliūnienė rūpestingai visus apžvelgia, suskaičiuoja, palinki kuo gražiausių dvasinių potyrių. Važiuodami sukalbėjome Rožinį. Bendra malda padėjo susikaupti, pamąstyti ir susitelkti ties būties dalykais, kuriuos neretai užgožia kasdieniai rūpesčiai. Dar primena, kad mumis rūpinsis Rimas Janukevičius, kai pati vadovė ir keli parapijos šviesuoliai atsiskirs nuo mūsų grupės.
Kelias neprailgsta, išlipame iš autobuso ir iškart panyrame į daugiatūkstantinę minią dar Santakos parko prieigose. Tuoj pat pajuntame, kad mumis rūpinamasi Rimui išradingai talkina Saulius, sugalvojęs grupės regimąjį ženklą - nešė kaip vėliavą, aukštai iškėlęs, kad visi matytume. Regis, tai tik buitinis potyris, bet kaip gera pajusti žmonių bendrumą.
Kaunas kitoks tekanti žmonių upė iš didmiesčio paverčia jį visiškai kitokiu dariniu. Ieškojau palyginimų ir ne iš karto suradau. Einame tolyn Santakos parkas vėlgi kitoks suskirstytos erdvės atgyja. Čia turėsime sutilpti. Dalyvaujame patikrinimo procedūroje, surandame mums skirtą vietą - A6 erdvę. Dar tik po 6-ių ryto, o laukimo programa jau prasidėjusi. Įsitaisome jaukiai ir patogiai prisėdame ant atsineštų sulankstomų kėdžių. Vyksta svarbūs žmonių gyvenimo liudijimai, kalbamos maldos ir giedamos giesmės. Kaip sakė organizatoriai: ,,Parepetuokime maldas ir giesmes. Daugybė savanorių ištirpsta minioje. Jie pamato, pagelbsti, pasako ir nurodo. Negaliu atplėšti akių nuo minios. Kiek tų žmonių susirinko ir kada būta panašaus sambrūzdžio? Pažvelgiu į popierinę apyrankę, kurią gavau prie įėjimo ten skaičius 093861. Taip sumaniai buvome suskaičiuoti. Įsijungdama į bendrą maldą, vartau dovanotą maldynėlį, kuriame pažymėta XXV EILINIS SEKMADIENIS. Šv. Mišių maldos atspausdintos lotyniškai ir lietuviškai. Giesmės su gaidomis. Gražiai viskuo pasirūpinta. Atmintyje iškyla didinga minia prie Vilniaus Arkikatedros. Kadaise iš visos Lietuvos važiavome pamatyti to ypatingo virsmo Paveikslų galerija tapo tuo, kuo ir turėjo būti - šventove tikėjimo namais. Dar prisimenu tuos laikus, kaip pilnėjo bažnyčios jaunimu, kaip jos atgijo... Vėliau šis entuziazmas atlėgo. Šiandien mačiau daugybę žmonių, klausiau maldų ir giesmių. Popiežiaus laukimas virsta realybe. Tuoj jį pamatysime visi ir iš arti. Nejaugi taip gali būti? Taip ir yra. Nurodytas erdves (A1,A2 ir t.t.) skyrė platūs takai. Jais važinėjo Popiežius su palyda. Pasaulio ganytojų Ganytojas. Žmogus, skleidžiantis kuklumą, ramybę ir nuoširdumą. Tą ypatingą aurą, kuri prasiskverbia pro oficialumo kaukes. Savo fizine ir dvasine būties esme užkliudo, paliečia ir paveikia žmones. Mačiau, kaip ilgaamžė moteris atsiklaupusi meldėsi ir laukė popiežiaus. Egoistiškai ( turbūt ne tik aš...) pagalvojau: ,,Ar pagausiu šio didžio žmogaus žvilgsnį, ar atsisuks į mūsų būrelį prie pat tvoros A6 flange? Tik staiga pasigirdo džiugūs šūksniai:
,,Viva Prncisko, viva! Drąsiai, kažkaip nevaržomai ir džiaugsmingai skandavo kitataučiai. Iš veido spalvos sprendžiau, kad galėjo būti italai, ispanai, galbūt Lotynų Amerikos žmonės. Kodėl mes taip nemokame? Popiežius pasikreipė į juos ir šypsodamasis laimino. Paskui žiūrėjome, kaip jo papamobilis važinėjo visais takeliais. Kaip gerai sugalvota! Mes nuo aukštėliau prie tvoros gerai matėme tą judėjimą - buvimą tarp žmonių. Net nekilo mintis, kad galėtų būti kokia grėsmė ar pasirodytų kokie piktavaliai. Taikus susikaupimas ir džiugi ramybė.
Prasidėjo mišios. Ramiu balsu aukojo mišias Šventasis Tėvas. Tarp mūsų ir mums. Jam talkino 300 - ių žmonių choras. Darnus ir mielas buvo tas girdėjimas ir dalyvių pritarimas, dovanotų maldynėlių vartomų lapų šlamesys. Nutolo buities rūpesčiai. Iš pradžių nerimastingai žvelgę į dangų, liovėmės tikėti sinoptikais skaisčiai švietė saulė. Netgi pasirodė vaivorykštė. ,,Gamtos stebuklas, dovanotas popiežiui, - perėjo bendra mintis ir tylūs žodžiai. Lietuvių sakmėje vaivorykštė tai Vaivos juosta. Mat Perkūno žmona Vaiva savo juosta danguje paskleidžia grožį, kad sušvelnintų savo vyro Perkūno pyktį, liejamą žaibais ir griaustiniu. Vaivorykštė Biblijoje yra Dievo Sandoros ir Jo Gailestingumo ženklas. Tik kai baigėsi Šv. Mišios, dangus apsiniaukė, ir iškrito stambūs lietaus lašai, bet greitai ir tie liovėsi. Popiežius prabilo lietuviškai labai paprastais žodžiais: ,,Gražaus sekmadienio ir skanių pietų. Nuvilnijo juokas ir pasigirdo plojimai.
Mus visur lydėjo ramūs organizatorių pastebėjimai, nė karto neišgirdome reiklaus, įsakmaus tono. ,,Neskubėkite, išeikite ramiai ir neskubiai, dar pabūkite kitame renginyje. Minia skirstėsi palengva, nekilo spūsčių. Vėl prisipildė gatvės. Dabar žvelgėme į savo palydovus, stengėmės nepasiklysti šitoje vilnijančioje žmonių jūroje. Ir nepasiklydome. Tada stabtelėjome prie Vyčio paminklo, kurį išmintingai priglobė Kaunas. Dabar čia didelė traukos jėga. Iš arti apžiūrėjome itin jauną raitelio veidą. Nekilo abejonių, kad galėjo būti kitaip. Padarėme nuotraukėlę kaip prisiminimą, kad buvome kartu šią jau istorija tampančią dieną, kurią paženklino Popiežiaus vizitas Lietuvoje.
Pasiekę oro uostą, kur mūsų laukė autobusas, suskatome ropštis į jį. Tiesa, kažkuo buvome kitokie. Kiekvienas mintijome savaip. Radosi dėkingumo žodžiai vieni kitiems, vadovams: Alvyrai, Rimui, sumaniam Sauliui,
,,daktarėliui Jonui, šmaikščiam humoristui Stasiui. Šie vyrai jautėsi atsakingi. Už mus moteris, kaip ir turėtų būti. Alvyra visiems padėkojo ir pasidžiaugė vyriausios keliauninkės Kastutės savijauta ir džiaugsmo žiburėliais jos akyse. Ji nepavargo, su visais suspėjo, dargi anksčiau atėjo į sutartą vietą.
Parapijos ,,Džiugučiai su vadovėmis ir keliais tėveliais, sugrįžę iš Vilniaus, vienbalsiai teigė, kad pajuto dėkingumą Popiežiui, kuris tiek dėmesio skyrė vaikams ir jaunimui. Grįžo tikrai džiugesni.
Keturi žmonės iš mūsų parapijos dalyvavo abi dienas. Jų įspūdžiai tiesiog nepamatuojami, neišblės ir padės gyventi. Vienas jų Popiežių išlydėjo ir antradienio rytą. Dviejų žmonių įspūdžius
perteiksiu pažodžiui. Ieva Dovidauskienė liudija: Atvyko. Pagaliau atvyko mūsų taip lauktas Prančiškus. Jis tikrai mūsų. Toks artimas ir kartu labai savitas, mylimas ir mylintis. Laukiau popiežiaus vizito ne mažiau negu daugelis mano tautos žmonių. Pranciškus tikrai yra nuostabus. Vieni tai nešiojosi širdyje dar prieš jam atvykstant, kiti pažino atėję su juo susitikti, treti bandydami pabėgti nuo šurmulio, o gal iš baimės pamatyti save kitaip - savaitgalį leido toliau nuo didmiesčių. O baimė ir man nesvetima. Tik šįkart bijojau, nes buvau atsakinga už mudvi su Agota. Tėtį juk išleidome
savanoriauti. Atvykus į Vilnių baimė blėso, aplinkui penki šimtai raudonais marškinėliais pasipuošusių žmonių. Savanoriai Dievo žmonės, kurie visuomet gelbėja. Tiesa, Popiežiaus vizitas buvo mano pirma stotelė, kur buvau ne savanorė, kaip man įprasta, bet dalyvė. Labai gerai žinau, kiek daug didelių darbų nuveikia tarnaujantys žmonės, kad atvykusieji jaustųsi saugiai ir kad pats renginys įvyktų sklandžiai. Esu dėkinga savanoriams ir organizatoriams, kad mano susitikimas įvyko. Įvyko labiau nei tikėjausi. Daugelis skeptikų niekaip nesupranta, kodėl mes taip laukėme šios galimybės, juk Popiežius - tik žmogus. Taip, tiesa, žmogus. Man labai patiko, kai vienas žurnalistas paklausė Popiežiaus, kaip jis jaučiasi, kai minios žmonių susirenka dėl jo. Daugelio troškimas pamatyti, prisiliesti, minios skanduoja vardą, ploja, organizuoja milžiniškus renginius. Popiežius išliko paprastas ir atsakė, kad būtų tikrai kvaila, jeigu asilėlis, ant kurio Jėzus jojo Verbų sekmadienį, būtų manęs, kad visi sveikinimai ir dėmesys yra skirta jam. Paprastumas. Mūsų Popiežius yra toks paprastas ir toks tikras, nuolankus ir dėmesingas, ypač mažiausiems. Štai kaip aš regiu žmogų, kuris savo gyvenimu liudija Evangeliją. Tikiu, kad daugelis buvo įkvėpti Popiežiaus išsakytų minčių, akcentuotos mūsų istorijos, šiandien jo citatos puošia daugelį žiniasklaidos portalų naujienų. Linkiu, kad neblėstų troškimas ne tik keisti, bet ir keistis. Prančiškus tikrai yra įkvėpimas!
Jos liudijimą tęsia Marius Dovidauskas: ,,Mano pažintis su savanoryste prasidėjo 2013 m. Vyko Lietuvos jaunimo dienos (LJD) Kaune, ir tai buvo pirmasis krikščioniškasis renginys, kuriame savanoriavau. Toliau sekė 2014 m. krikščioniškos muzikos festivalis ,,Sielos, 2015 m. - LJD Alytuje, 2016 m. - ,,Sielos Alytuje, 2017 m. - LJD Vilniuje.
O 2018 metai mano savanorystės kelionėje turbūt dar ilgai išliks ypatingi. Labai džiaugiausi, kai gavau patvirtinimą, kad buvau atrinktas savanoriauti Popiežiaus vizite, kadangi norinčių buvo išties nemažai, o vietų vos 1000. Kita vertus, mano galimybės išvykti į 4 dienų savanorystę buvo labai ribotos, kadangi dirbu keliuose darbuose ir dar šiais metais tapau šeimos tėvu, tačiau viską pavyko suderinti. Savanorystė priklausomai nuo gautų pareigų gali būti ir fiziškai sunki, ir kai kas per pasiruošimo dienas patiria emocinį išsekimą. Tačiau kiekvienam renginyje yra kulminacija, kurios patyrimas atperka bet kokį nuovargį ar nesklandumus. Popiežių iš arti man pavyko pamatyti 4 kartus. Popiežius Pranciškus yra sakęs, kad jam patinka sutikti žmogaus žvilgsnį, o ne telefonų ar fotoaparatų objektyvus. Todėl nusprendžiau nebandyti užfiksuoti jo nuotraukose, bet bandyti sutikti jo akis. Ir kaip tyčia pirmuosius tris kartus to nepavyko padaryti. Tačiau jau būdamas Druskininkuose sulaukiau skambučio iš organizatorių, kurie turėjo man džiugių naujienų - antradienio rytą esu kviečiamas į Popiežiaus išlydėjimą oro uoste. Ir tai buvo ketvirtasis kartas. Kartas, kai popiežius buvo vos per porą metrų nuo manęs, kartas, kai man pagaliau pavyko pagauti jo žvilgsnį. Ir tą akimirką užplūdo neapsakoma šiluma, nes tai buvo žvilgsnis žmogaus, kuris spinduliuoja neįtikėtina Dievo meile, jo akyse galima įžvelgti viltį, kurią teikia Kristus. Po to mūsų susitikimo pasimiršo viskas neišmiegotos naktys, kiaurai peršlapę rūbai, nuvargusių kojų skausmas. Tada galvoje tik ir skambėjo popiežiaus Pranciškaus žodžiai: ,,Kristus Jėzus - mūsų viltis.
Gyvenimas grįžta į įprastas vėžes. Jau išvyko Popiežius. Liko įspūdžiai, prisiminimai, asmeniniai potyriai Vilniuje arba Kaune. Sąmonėje vis iškyla girdėta, pasakyta ar perskaityta popiežiaus mintis.
Popiežius mus užkalbina nepaprastu paprastumu. Jo žodžiai skirti kiekvienam žmogui, ištroškusiam tikėjimo tiesos, meilės, vilties. Gerbiamam skaitytojui skiriu keletą citatų, kurias atrinkau iš naujausios Popiežiaus Pranciškaus enciklikos, pasirodžiusios visai neseniai šių metų balandžio mėnesį.
,,Gaudeate et exsulate (,,Būkite linksmi ir džiūgaukite).
- Nebijok šventumo. Jis neatims iš tavęs nė lašo veiklumo, gyvumo ir džiaugsmo.
- Mokėti verkti su kitais tai šventumas.
- Atsidėti teisingumui to alkstant bei trokštant štai šventumas.
- Žvelgti ir elgtis kupinam gailestingumo štai šventumas.
- Saugoti širdį nuo visko, kas suteršia meilę štai šventumas.
- Sėti taiką aplink save štai šventumas.
- Bažnyčiai reikia ne daug biurokratų ir funkcionierių, bet karštų misionierių, kuriuos pasiglemžia užsidegimas pasidalyti tikruoju gyvenimu.
Pabaigoje pridedu sakinį, kurį gavau kaip dovaną, savanorių rankomis rūpestingai užrašytą ant geltono popieriaus. Šis sakinys labai pasaulietiškas ir tinka absoliučiai kiekvienam žmogui:
,,Išsivaduoti iš negatyvių dalykų yra sveika (Popiežius Pranciškus).
Popiežius išvyko kiek Jo mumyse liko?
Druskininkiečiai piligrimai Kauno Santakos parke ir Vilniaus arkikatedros aikštėje, kur 2018 metais vyko susitikimai su Popiežiumi Pranciškumi
|
