Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

Danieliui Saukevičiui gyvenime svarbiausia išsaugoti ir įamžinti istoriją, tautos savastį, patriotiškumą

Alvyra JURKONYTĖ-GRĖBLIŪNIENĖ

   Dievas mane suvedė su žmogumi, kuriam Lietuva – visas jo gyvenimas. Jis kartu su savo bendraminčiais siekė ir siekia išsaugoti ir įamžinti istoriją, tautos savastį, patriotiškumą. Tai – Danielius Saukevičius. Ne žodžiais, tik darbais tai įprasmina. Man jis sakė, kad „nedaro nieko ypatingo, kad ir nevertas paminėti“. Jis – žemės ūkio inžinierius, mechanikas, automobilių sporto meistras, dabar pensininkas, gražaus Dzūkijos krašto vaikas. Gimė ir augo Guronių kaime, buvusiam Lazdijų rajone, dabar Druskininkų sav., miškų, uogų ir grybų, čiulbuonėlių, ir baisių karo ir pokario įvykių gyvenimo spalvų potėpiuose. Vieni iš jų išliko visam gyvenimui, kiti išbluko, bet paliko gilius randus. Danieliaus pirmasis mokytojas buvo Bronius Svecevičius. Tas pats, kuris vėliau tapo žymiausiu anglų kalbos žinovu Lietuvoje. 
   D. Saukevičiaus dziedulis Antanas Balevičius tarnavo Rusijos armijoje, buvo Pirmojo pasaulinio karo fronte. Grįžęs į Guronis, ilgus metus dirbo eiguliu Paliepio girininkijoje. Aktyviai rėmė Gerdašių bažnytėlės statybą ir dalyvavo parapijos kūrime. 1946 metais buvo kalintas Lazdijų ir Marijampolės kalėjimuose. Dziedulis vaikystėje patarnavo Leipalingio bažnyčioje. Jo pėdomis pasekė ir vaikaitis Danielius. Jis patarnavo šv. Mišioms Gerdašių, o vėliau – Leipalingio parapijų bažnyčiose. Kai Danielius baigė Leipalingio vidurinę mokyklą, anot jo, mama norėjo jį matyti apsirengusį viena iš trijų spalvų: juodai, baltai, žaliai. Tik likimas lėmė kitą spalvą. Danielius suprato, kad tų spalvų rūbus nešioti yra reikalingos ne tik žinios, bet ir pašaukimas (spalvų reikšmė: juoda – kunigas, balta – gydytojas, žalia – miškininkas). Vyras baigė tuometinį Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mechanizacijos fakultetą. Įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Visus gražiausius gyvenimo metus atidavė šiam darbui. 
   Sakralinių vertybių – kryžių restauravimas ir naujų pastatymas tapo neatskiriama D. Saukevičiaus gyvenimo dalimi. Tas lietuvybės puoselėjimas, ta dvasia yra labai stipri ir svarbi. Pirmąjį kryželį, 1933 metais iškilusį prie įvažiavimo į jo gentainių sodybą, per karą sušaudytą, bet dziedulio išsaugotą, restauravo 1989 metais. 1990 metais įgyvendino tuometinio Leipalingio parapijos klebono Jono Alesiaus sumanymą: nelaimingoje Merkinės plento sankryžoje su Druskininkais suprojektavo ir pastatė monumentalų Leipalingio parapijos kryžių. Restauravo Guronių kaimo pakraštyje stovėjusį ,,mėlynąjį kryžių“. Jis buvo pastatytas dar iki 1936 metų. Kaimo žmonės jį labai mėgo. Kryžius sutikdavo ir išlydėdavo, paguosdavo ir pastiprindavo suklupusius bendrai maldai. 1992 m. rugpjūčio 8 d. pastačius ir Gerdašių parapijos klebonui Pranui Adomaičiui pašventinus atnaujintą kryžių, Guronių šventėje susitiko per 100 kelių kartų kaimo gyventojų. Tai buvo džiugi ir prasminga šventė. Čia buvo nutarta atnaujinti ir kaimo kapinaičių kryžių. Tą padarė vietiniai meistrai. Vėliau Cijūniškės miške prie Šaulio ežero iškilo paminklas trims žuvusiems Šarūno rinktinės partizanams. 2004 metais – paminklas Leipalingio 500 metų jubiliejui bažnyčios šventoriuje ir šv. Kazimiero metams – paminklas Gerdašių bažnyčios šventoriuje, o parapijos 70 mečiui pažymėti memorialinė lenta prie bažnyčios sienos, naujas metalinis kryžius bokšteliui. Kartu su buvusiu Druskininkų meru Vytautu Vaikšnoru, Jonu Visocku (jo senelis taip pat ten žuvo),kitais Guronių kaimo žmonėmis buvo įamžinta didvyrių, kritusių 1918–1923 metų kovose Guronių apylinkėse, atminimas. 1999 metais rugpjūčio 15 d. iškilo memorialas, primenantis Gedimino stulpus. Jį pašventino Gerdašių parapijos klebonas P. Perlaitis. Garbės sargyboje stovėjo savanoriai šauliai. Dalyvavo minios žmonių. 
   D. Saukevičius yra tas žmogus, kuris visada suranda vienminčių, paslaugių, geranoriškų žmonių. Visus dzūko D. Saukevičiaus planus ir sumanymus, kur reikėjo panaudoti metalą ir akmenį, padėjo įgyvendinti Tauragės UAB ,,Gitaura“ meistrai.Visa kita – draugai, kaimynai, kunigai, valdžios vyrai. Į Tauragę inžinierius atvyko 1963 metais. Gyvena iki šiol. Čia atidavė ,,visų dzūkiškų širdzį“, išmintį ir žinias. 1974 metais kartu su pilotu Pranu Dirginčiumi pripažintas absoliučiu Lietuvos ralio čempionu. Čia jis vedė žemaitę Mariją. Kartu išaugino sūnų Merkį.
   1994 metais D. Saukevičius įstojo į Šaulių organizaciją. Vėliau jis tapo Tauragės apskrities atkurtos šaulių rinktinės vadu bei Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio septintosios Tauragės apskrities šaulių rinktinės vado I pavaduotoju.
   Danieliaus tėvelis tarnavo Lietuvos kariuomenės ulonų pulke Alytuje. Turėjo puskarininkio laipsnį. Tuo metu buvo kiekvieno dzūko pasididžiavimas – tarnauti ulonuose. Sovietams okupavus Lietuvą, nepanoro jiems tarnauti ir sugrįžo į namus. Karo metu buvo policijos rezerve ir 1942 metais Kaune, vykdydamas užduotį, žuvo. Nuo šio laiko viskuo buvo nuostabioji Mama. Tik Jos didelių pastangų dėka baigė mokslus ir įsitvirtino gyvenime.Vėliau iš Guronių kaimo Ji persikėlė gyventi į Leipalingį. Mano artimieji pažinojo šią nepaprasto darbštumo ir maldingumo moterį. Ji nesibodėjo jokio darbo. Visur tekina, visur su šypsena ir užuojauta kitam.
   Žurnalistas Juozas Kuckailis ir veterinarijos specialistas Antanas Paliutis su Danieliumi įgyvendino daug sumanymų. Vienas iš jų - Leipalingyje pastatyti memorialinę lentą žuvusių aukoms atminti. Pokario metais Leipalingio turgaus aikštė buvo paversta nužudytų partizanų kūnų išniekinimo vieta. Danielius prisiminė, kaip per Žolinę buvo atvežtas ir numestas jaunuolio kūnas. Liaudyje buvo gyvas paprotys per atlaidus spacirinėti aplink aikštę, dalintis įspūdžiais, vargais ir džiaugsmais. Tik tą dieną žmonės stovėjo ir tylėjo. Staiga išbėgo maža mergytė ir ant žuvusiojo užmetė puokštę gėlių. Tada visi pradėjo eiti ratu ir pasekė jos pavyzdžiu. Kūnas paskendo gėlėse. Po to buvo sukurta daina ,,Kulka sudrumstė tylą“. Prisiminė ir tai, kaip Leipalingio klebonas Juozas Stanaitis atpažino aikštėje numesto kaimyninės parapijos klebono kūną, gavo širdies smūgį ir mirė (....) 

Ištrauka iš „XXI amžius“, „Sidabrinė gija“, 2010 m. 

D. Saukevičius prie memorialo kritusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1918–1923 m. Guronių apylinkėse
                                                                      “Druskonio” nuotr.

Paieška