Jūratė Kazakevičiūtė parodos atidaryme šalia tekstilinio objekto Žiemos motyvas pagal M.K.Čiurlionį
Parodos atidaryme liaudies dainas atliko (iš kairės): Aušra Lazauskienė, Rasa Jasaitienė, Jūratė Kazakevičiūtė
Jautru ir atsakinga savame mieste rengti parodą. Dedikuoju ją Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui jo 150 metų sukakties proga. O aš skaičiuoju savo 50-uosius metus ir labai norėjau juos įprasminti naujais kūriniais. Rugsėjis mano gražiausias mėnuo, mudviejų su Čiurlioniu mėnuo Kultūros sostinės metais pats geriausias laikas šiam ketinimui įgyvendinti, taip kalbėjo menininkė Jūratė Kazakevičiūtė, Druskininkų miesto muziejaus galerijoje rudens priešaušryje atidarydama objektų parodą Du medžiai.
Medis neišsemiama kūrybos tema
Parodos pavadinimą ir svarbiausio eksponato koncepciją autorė sumanė susieti su žymiojo dailininko kūryba. O ji visa persmelkta simboliais ir dvasinėmis idėjomis. Vienas iš dažniausių vaizdinių Čiurlionio paveiksluose yra medis. Jis asocijuojamas su žalčiu, laikomas gyvybinės energijos įsikūnijimu, jam suteikiamos žmonių santykius harmonizuojančios galios, jis jungia žemiškąją ir dangiškąją sferas bei požeminį pasaulį. Akivaizdūs tokios interpretacijos pavyzdžiai Čiurlionio grafikos darbas Du medžiai ir temperos technika nutapytas paveikslas Žiemos motyvas. Pasirinkusi šiuos mažiau reprodukuojamus kūrinius, J.Kazakevičiūtė juos transformavo į išraiškingą tekstilinį objektą Du medžiai, atkartojantį Čiurlionio vizijas tiek forma, tiek turiniu.
Medis tai neišsemiama tema. Nuo seniausių laikų žmonės stebėjosi magišku medžių sugebėjimu mirti ir vėl atgimti. Todėl nieko nuostabaus, kad medis tapo gyvenimo, mirties ir atgimimo simboliu. Visiems yra žinomas gyvybės medis, išreiškiantis laiko tėkmę dabartį, praeitį ir ateitį, taip pat pasaulio medis, kuris tapo axis mundi pasaulio ašimi, kosmine atrama, nustatančia visatos tvarką ir struktūrą. Šių medžių modeliai yra paplitę visoje indoeuropietiškoje kultūroje, pavyzdžiui, mitinis skandinavų igdrasilas (milžiniškas uosis) geba apjungti net devynis pasaulius, parodos atidaryme pasakojo J.Kazakevičiūtė. Apie medžius ji savo kūriniais kalba jau penkerius metus. Iki šiol tekstilininkė augino sužmogintus pojūčių medžius, suteikdama jiems galimybę matyti, girdėti, liesti, uosti ir ragauti. O šioje parodoje ji pavaizdavo, kaip medžio esybę paveikia kiekviena iš keturių gamtos stichijų: oras, vanduo, žemė ir ugnis. Parodos lankytojai, apžiūrėję medžio pavidalą įgijusius objektus
Vėtravarta, Versminis, Derlinga žemė ir Liepsnojantis krūmas, nesunkiai atpažins, kuri gamtos jėga turėjo įtakos dailininkės sukurtų medžių gyvenimui. Pirmasis medis, pakirstas galingos vėtros, svyruoja ir blaškosi salės erdvėje, antrojo šaknys, išplautos maištaujančio Dzūkijos upelio vagoje, raitosi suplakto smėlio ornamentais, trečiasis saugo ir puoselėja vešlų daigelių šaknyną, garantuojantį spartų įsitvirtinimą ir klestėjimą, ketvirtasis pareiškia sugebantis atgyti iš pelenų ir vėl sužaliuoti.
Atspauduose gamtos amžinybė
Kaip jau įprasta J.Kazakevičiūtės pastarųjų metų parodose, skulptūriniais objektais ji neapsiribojo ir ekspoziciją papildė naujais skaitmeniniais atspaudais, sukurtais iš nuotraukų. Atspaudų siužetai pasižymi darna, harmonija, dualistiniai jų vaizdai sukasi kaip gėlės žiedas, kaip sutartinės posmas, kartojasi kaip močiutės išausto divono raštas. J.Kazakevičiūtė parodos lankytojams atskleidė, kad šioms sienų dekoracijoms pasitarnavo jos nuotraukos, darytos Pietų Amerikoje, keliaujant po Peru ir Boliviją. Nors esu Jūratė, bet mane labiau valdo ne jūra, o kalnai, traukia jų snieguotos viršukalnės. Iš kalnų nesinori išeiti. Kalnai yra laikui nepavaldi aistra. Kalnuose atrandu ir Čiurlionio paveikslų vaizdų, atpažįstu jo spalvų paletę, prisipažino šiai stichijai duoklę periodiškai atiduodanti keliautoja. Todėl nieko stebėtino, kad atspauduose J.Kazakevičiūtė įkomponavo ne tik vietiniuose miškuose vasario mėnesį tvyrojusį rūką, Čiurlionio Žiemos motyvą, bet ir didingų Vaivorykštinių kalnų, stūksančių Andų kalnyne, daugiau nei penkių tūkstančių metrų aukštyje, vaizdus. Lankytojų žvilgsnį prikausto ir į atspaudą Akmenų miškas perkeltas gamtos fenomenas, ir ramybe alsuojantis tolimos šalies peizažas
Moray, atveriantis milžiniškas terasas, inkų civilizacijos palikimą, esantį Peru pietuose, netoli
Kusko.
Skambėjo liaudies dainos
Parodos atidarymas buvo pradėtas ir užbaigtas liaudies dainomis, primenant, kad ir Čiurlionis mėgdavo jų klausytis bei daugiau nei dvi dešimtis jų yra harmonizavęs. Parodos iniciatorė J.Kazakevičiūtė kartu su bendramintėmis liaudies dainų atlikėjomis Aušra Lazauskiene bei Rasa Jasaitiene susirinkusiuosius pamalonino autentiška dzūkų giesme Žalioj girioj stadalėlis bei sutartine
Eisma, sėsios, dauno lylio iš muzikologo Zenono Slaviūno užrašytų sutartinių kolekcijos. Liaudies dainos skambėjo ir parodos lankytojams skirtame J.Kazakevičiūtės trumpametražiame filmuke Besisukantis amžinybės ratas. Šios trys moterys į archajiškų sutartinių ir egzistencinių dainų vainiką įpynė praeitį, dabartį ir ateitį. Praeitis kažkada buvo dabartimi, o, sukantis amžinybės ratui, ateitis kada nors tikrai pavirs praeitimi
Pasibaigus renginiui, Druskonis neatsispyrė pagundai užduoti keletą klausimų parodos autorei J.Kazakevičiūtei jos jubiliejinių metų proga.
Kuo Jums buvo ypatingi jubiliejiniai metai?
Tai buvo intensyvus, kūrybai skirtas tarpsnis. Minėjau ne tik apvalią savo metų sukaktį, bet ir kūrybinės veiklos 25-metį. Ta proga Vilniaus dailės akademijos parodų salėje
Titanikas surengiau retrospektyvinę autorinę parodą Kintantys kūnai. Per 25 metus mano kūryba keitėsi ir norėjau pamatyti jos kelią. Kai kuriuos ankstesnius darbus teko rekonstruoti, nes laikas juos sudarkė. Be to, nuo pat metų pradžios pradėjau kurti naujus eksponatus dabartinei parodai Du medžiai. Apsidžiaugiau, kad Druskininkų savivaldybė skyrė dalį lėšų, reikalingų šiai parodai surengti. Buvo nemažai rūpesčių. Sirgo ir silpnėjo mano mama, reikėjo ją slaugyti. Mus labai palaikė ir mums morališkai padėjo Ratnyčios bažnyčios klebonas Algirdas Šimkus. Sodams nužydėjus, mama iškeliavo į dangiškuosius Viešpaties sodus, o po jos netekties turėjau susitaikyti su slogia tiesa: tas, kuris netenka tėvų, jau nebėra vaikas. Jubiliejiniai metai kartu buvo ir filosofiški išėjusį žmogų netrukus pakeis ateinantis, mat sūnaus šeimoje į pasaulį jau beldžiasi nauja gyvybė.
Šiais metais skyrėte laiko ir dailės salono
Neitė, kurio įkūrėja ir savininkė esate, perkraustymui į kitas, erdvesnes patalpas. Senovės Egipto deivė Neitė išaudė visatą iš savo verpstės, todėl laikoma audimo bei kūrybos simboliu. Ar draugystė su Neite Jums padeda kūryboje?
Žinoma, dailės salono pavadinimas nėra atsitiktinis. Deivė Neitė padeda nepamiršti savo profesijos. Su Neite esu jau daugiau nei 20 metų. Skaudu tiek laiko atiduoti kitiems.
Laiko skiriate ne tik kūrybai, Neitei, bet ir kalnams. Ne kartą prisipažinote, kad esate užburta kalnų. Į kuriuos kalnus norėtumėte sugrįžti? Kurie kalnai yra padarę didžiausią įspūdį?
Norėčiau kopti ne į tuos pačius, o vis į kitus kalnus. Labiausiai įsimintinos buvo patyriminės kelionės į margaspalvius Fanus, kurie yra Pamyro kalnų atšaka, į geologinių stebuklų kupiną Sibiro Altajų, Kinijos pasienyje stūksantį Tian Šanį. Lankydamasi Peru, vakarinėje Pietų Amerikos pakrantėje, gėrėjausi neužmirštamais kraštovaizdžiais Palccoyo kalnuose. O šią vasarą teko pamatyti Skandinavijos kalnus, besileidžiančius į Šiaurės ir Norvegijos jūras.
Esate ne tik kalnų, bet ir liaudies dainų mylėtoja. Kada į Jūsų širdį pasibeldė meilė muzikiniam folklorui, o ypač sutartinėms?
Pasibeldė dar vidurinėje mokykloje. Klasės auklėtoja Lina Dudulienė subūrė folkloro ansamblį
Racilukai. Tai buvo pirmieji ansamblio gyvavimo metai. Kai po studijų sugrįžau į gimtuosius Druskininkus, čia susipažinau su liaudies tradicijų puoselėtojomis Aušra ir Rasa. Mums svarbu atsigręžti į praeitį, savo šaknis, protėvių kultūrą, svarbu parodyti sutartinių unikalumą. Pastaraisiais metais sutartinėmis jau ne vieną kartą paįvairinau savo parodų atidarymus. Kol sutartinės giedamos, tol jos gyvos.
Sakoma, vyras šioje žemėje turi padaryti tris darbus: pasodinti medį, užauginti sūnų, pastatyti namą. O ką gali veikti moteris, jau užauginusi sūnų, išpuoselėjusi namus, savo rankomis sukūrusi ne vieną stebuklingą gyvybės ar pasaulio medį?
Atlikusi šias priedermes, moteris gali skirti laiką dvasiniam augimui, gali kaupti žinias ir gyvenimo išmintį, dalintis ja su anūkais, savo palikuonimis, džiaugtis laisve kurti ir keliauti.
Druskonio inf.
Jūratės Kazakevičiūtės kūriniai, eksponuojami parodoje
Rūkas vasario mėnesį. Nuotraukų atspaudas ant audinio
Moray. Nuotraukų atspaudas ant audinio
Vėtravarta. Tekstilinis objektas
Alvydo Lukoševičiaus nuotraukos
|
