|
M.K.ČIURLIONIO
KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI |
Druskonio
rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS |
 |
|
|
Australiją tiesiog išsisvajojau
|
Nida Degutienė su mama - žinoma druskininkiete Stase Indziuliene
Nida ir Darius Degučiai su šalies pirmąja pora Diana ir Gitanu Nausėdomis
N.Degutienės knygos Australijos skoniai pristatymai Druskininkuose
Izabelė ŪSIENĖ
Susitikti savo mokinius, juo labiau auklėtinius, visada malonu: matai jų grožį, subrendimą, pasiektus ,,horizontus ar sugautą laimės paukštį. Būna ir kitokių susitikimą gatvėje tau užtveria kelią kartais dviese, norėdami pabrėžti egzistencijos pilnumą. Panašų nusiteikimą iliustruoja ir Nidos Degutienės knygos ,,Australijos skoniai 4-tas puslapis, kuriame pateikta judviejų nuotrauka. Beje, knygą autorė dedikuoja savo vyrui Dariui: ,,Skiriu Dariui. Jo dėka pasaulį skanauti galiu ypatingai.
Su Nida Degutiene mano susitikimai pastaruoju metu tiesiog filologiniai - noriai einu į jos knygos pristatymą. Jau ne pirmą. Žinau, kad Nidos kalba užpildys auditoriją, žodžiai liesis kaip pavasario upokšnis, kuris džiaugiasi savo tekėjimu, krypties pagava, žinojimu, kad jam niekas negali kelio pastoti. Šypsausi, manydama, kad žmogaus gabumai ir talentai ne šiaip sau yra. Jie dažnai iš toli, dar iš mokyklos suolo. Tokie mokiniai būna kaip vulkanai nuolat kažką prasimano. Išeitis yra neduok jiems tingėti. Mėgau juos ,,pakankinti, mestelti kūrybinę užduotį, kurios esmė prakalbinti savo gimtąjį žodį, - beje, kartais, regis, tokį nereikšmingą. Pvz. : ,,Vėl, ,,kažkada , ,,nagi nagi. ,,kelias, ,,saulė, ,,Hm... ir t.t. Užduotis prakalbinti būtent pozityviai, žaismingai, išmintingai, - kaip tik nori, tik be pykčio. Nida kaipmat susidorodavo su bet kokia filologine problema. Žiūriu - ir vėl bruzda, nerimsta mokyklinis suolas aiškiai per ankštas. ,,Bus žurnalistė, jiems būtina turėti galvoje visokių idėjų, veikti, galbūt netgi manipuliuoti, betgi pasiekti savo, - nesyk pagalvojau. Dabar ji yra įdomi asmenybė: kulinarijos paveldo žinovė, tekstų kūrėja, veikėja, nerimstanti ir ieškanti savo traukos, kuri gimsta pakeliui su pasiekimais. Tokių reta. Tarytum žmogus, kuriam tinka posakis: ,,Svajone, niekuomet neišsipildyk! Aš sukursiu kitą ir vėl bandysiu ,,pagauti kampą. Sakykime, jai tiesiog sekasi. Manau, yra truputį kitaip dar reikia gebėjimus sulydyti su darbštumu. Ir tą ji moka.
Malonu, kad Nida, paprašyta interviu, tuoj sutinka ir priduria tik raštu. Man patinka rašyti. O man patinka skaityti, ką parašė įdomūs žmonės. Pažadu tradiciškai, kad bus tik 10 klausimų. Reglamento paprastai laikausi.
- Renginyje nuskambėjo šokiruojanti frazė knyga parašyta per 1, 5 metų. Užbėgsiu skaitytojams už akių ir truputį pakamantinėsiu. Kiekvieno kūrinio raktas pavadinimas. AUSTRALIJOS SKONIAI kaip ir kasdienis pastebėjimas, dargi fiziologijos momentas. Norisi skanauti! Kita pavadinimo pusė - kas paskatino rinktis tokį įvardijimą? Kokia šių frazių derinimo prasmė?
- Rašyti knygą apie kulinarinę Australiją sugalvojau tą pačią minutę, kai tik sužinojau, kad mano vyras Darius bus paskirtas Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Australijoje. Žinojau, koks bus ir knygos pavadinimas Australijos skoniai: juk mano pirmoji knyga, gimusi Izraelyje, tarsi pradėjo šią savotišką svetimų šalių, kuriose man teko laimė gyventi, seriją. Be to, Australijos kulinarija aš itin aktyviai domiuosi daugiau nei 15 metų, juk labai daug pasaulinių gurmaniškų madų atkeliauja būtent iš Australijos! Maniau, kad surasti medžiagos šiai knygai bus juokų darbas. Tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia. Jei tik australams užsimindavau, jog rašau knygą apie Australijos skonius, tie mįslingai nusistebėdavo: Hm, įdomu, kas gi tie australiški skoniai? Netrukus supratau jų suglumimą, mat Australija, būdama jaunučiu, vos du šimtmečius skaičiuojančiu emigrantų kraštu, veikiau turi pač- ių įvairiausių tautų gastronominį katilą, nei lengvai nusakomą tautinį australišką kulinarinį identitetą. Tad teko pakoreguoti ir knygos turinį, ir pavadinimą parašiau knygą apie Australiją tokią, kokią pažinau aš. Greičiausiai kiekvienas kitas rašytojas šią šalį pamatytų ir pažintų visai kitokiu kampu, nei aš.
- Pakilnoju rankose knygą iš akies žinau, kad sveria maždaug tiek, kiek man paskutinio vizito metu įsakė gydytoja nešti ne daugiau kaip du kilogramus... Puslapių 300 suvirš. Nuotraukų gausybė, turinys kulinariniai objektai sudėlioti griežtai abėcėlės tvarka. Šalia dar žaismingi patarimai, kaip gaminti. Ir, žinoma, nuotraukos. Nestokojai kruopštumo ir kantrybės. Kaip pavyko išvengti skubotumo, kuris paprastai atskleidžia trūkumus?
- Čia jau laurai mano ištikimai komandai. Tai ketvirtoji mano knyga, ir kaskart šiam projektui susiburia vis tas pats, laiko patikrintas ir pasiteisinęs moteriškas kolektyvas. Turiu labai reiklią redaktorę Dalią Juškienę, mano nuostabią bičiulę, ilgametę Kauno dienos dienraščio redaktorę. Kalbos ir stiliaus klaideles meistriškai išgaudo Inga Motuzienė, jai tenka tikrai nelengva užduotis į lietuvių kalbą išversti (arba adaptuoti) daug kam negirdėtus užsienio šalių patiekalų ir ingredientų pavadinimus. Na, o knygos dizainu rūpinasi jaunutė itin gabi ir kūrybinga dizainerė Kristina Karnilavičiūtė. Beje, jos mamytė druskininkietė. Visos išsibarsčiusios po pasaulį: aš Australijoje, Kristina Vokietijoje, Dalia su Inga Kaune. Visgi tai mums netrukdo imtis tokių gana sudėtingų projektų, kaip knygos rašymas - turim savo sistemą ir funkcijų pasiskirstymą. Su tokia profesionalų komanda galima kalnus nuversti.
- Turinio ,,prologas straipsnis, kuriame aiškiai sušvyti tavo žurnalistiniai gebėjimai. Paaiškink jo prasmę: ,,AUSTRALIJĄ AŠ... IŠSISVAJOJAU. Ir daugtaškio esmę.
- Ta istorija net man skamba neįtikėtinai. Dažnai tenka girdėti ar skaityti įvairių gyvenimo stiliaus mokytojų patarimų, kaip reikia programuoti savo mintis, kaip viskas, apie ką mąstome, materializuojasi... Aš esu pernelyg racionali, kad tokiais dalykais tikėčiau. Niekada nestoviu prieš veidrodį, mėgindama sau įteigti vienus ar kitus dalykus, kaip pataria tie gyvenimo mokytojai, verčiau raitojuosi rankoves ir imu dirbti, kad tai, apie ką svajoju, virstų realybe. Tačiau su gyvenimu Australijoje buvo viskas atvirkščiai!!! Patikėkit, svajonę (pa)gyventi Australijoje nešiojausi oho kiek metų, tik šiai svajonei, atrodė, nėra jokių šansų išsipildyti... Ir štai tas šansas atsirado ten, kur mažiausiai tikėjausi! Juk mano vyras pirmas Lietuvos ambasadorius Australijoje, iki šiol mūsų šalis ambasados Australijoje neturėjo.
- Toliau pirmas skyrius - tikra intriga: PUSRYČIAI, KURIE TĘSIASI IKI... 15 VALANDOS. Hm. Kaip tau pavyko sukurti intrigą, kurios esmė turbūt skaitytojo sudominimas?
- Aš tiesiog pasakoju apie (kitokį) australų gyvenimo būdą. Pradžioje ir man prie to reikėjo priprasti, o pagyvenus šioje šalyje viskas tapo norma. Australijoje labai daug dėmesio skiriama taisyklėms ir jų laikymuisi. Vadinasi, jei kavinės atidaromos 7 val., tai uždaryti privaloma 15 val., nes tiek laiko priklauso dirbti. Viskas logiška, tik mums gal mažiau įprasta.
- Ką gi reiškia pagaliau tas B.L.A.T. Esu šioje srityje (kulinarijoje) tikrai neišprususi. Tiesa, knygoje gražiai paaiškinta. Skaitydami rasite. Nuostabios nuotraukos, kiek aš suprantu, visokiais būdais rodo judesį daugiaprasmį. Manau, su reklamos prieskoniu. Kaip sekasi sukurti tokį įspūdį?
- Reklamos mano kulinarinėse knygose nėra. Man svarbiau kiekvieną receptą pateikti taip, kad žmonės sužinotų ir kažką nauja, kartais šmaikštaus, kartais naudinga, be to, kad pavadinimas (ir nuotrauka) sužadintų norą pačiam pasigaminti. Šis pavadinimas lietuvio ausiai skamba gana juokingai, tačiau iškonstravus sutrumpinimą ir išvertus iš anglų kalbos į lietuvių kalbą tai reikštų: Šoninė, Salota, Avokadas ir Pomidoras. Jei būčiau taip parašiusi patiekalo pavadinimą, esu tikra, jis prarastų pusę žavesio...
- Receptai, kaip jau sakiau, surašyti netgi pedantiškai tiksliai, bet nestokoja susidomėjimo. Kaip tai pavyksta? Tiesa, nemažai maloninių žodelių. Turbūt žinai, kad lietuvių kalba pirmauja Europoje mažybinių žodelių gausa?
- Receptų rašymas yra labai techninis, čia kūrybos nedaug. Svarbu tikslumas ir aiškumas. Yra tam tikros taisyklės, kurių dera laikytis, pvz., vertinant ingredientus, jie privalo būti surikiuoti tokia tvarka, kokia naudojami patiekalą ruošiant. Dėl mažybinių žodelių gausos lietuvių kalboje nežinojau.
- Labai sudomino įvardijimas DAKTARĖ POPO: PAPAJŲ PUSRYČIAI. Regis, nemažai keliavai. Kaip radosi šis skyrius toks egzotiškas, kvepiantis nežinia kuo?
- Tai mano mėgstami pusryčiai, kuomet viešiu Pietų Afrikoje. Papajomis ten prasideda kiekvienas rytas, jos itin naudingos mūsų sveikatai ir gerai savijautai. Nemažai lietuvių dar tik jaukinasi papajas, todėl pasiūliau jiems lengvą patiekalą dienos pradžiai.
- Daug negirdėtų receptų, yra svetimžodžių: šokupanas, Bircher dribsniai ir t.t. Vėl šokteli intriga. Atskleisk paslaptį, kaip gimsta toks receptų ,,paskaninimas?
- Žinau, kad jums, kaip lietuvių kalbos mokytojai, mano atsakymas nepatiks. Vis dėlto jeigu būtų mano valia, aš visus užsienietiškus patiekalus vadinčiau tik originaliais pavadinimais, neversčiau į lietuvių kalbą ir nelietuvinčiau. Kadangi 99,99% literatūros aš skaitau anglų kalba, man užvis aiškiausi yra angliški terminai. Neretai, skaitydama kokį lietuviškai parašytą receptą, imu žodyną, kad išsiaiškinčiau vieno ar kito ingrediento reikšmę angliškai. Čia mes su Inga (kalbos redaktore) daugiausia ginčijamės kai kur nusileidžiu aš, kai kur išsiprašau Ingos, kad paliktų originalo kalba. Šokupanas japoniška balta itin puri duona. Jai nėra atitikmens jokioje kitoje kalboje, ne tik lietuvių. Aš tokiais atvejais visada klausiu oponentų ar norėtumėte, kad užsienio literatūroje mūsų cepelinai būtų vadinami kokiais nors bulvių kukuliais su mėsa?
- Ne mažiau mane nustebino sėkmės patarimai. Vėlgi preciziškai pateikti. Net liepiamoji nuosaka sušvyti geranoriškumo įspūdžiu. Recepto esmė bus tikrai skanu. Kaip sukuriama tokia pozityvi nuostata?
- Tai vėlgi receptų rašymo technika. Liepiamoji nuosaka naudojama dažniausia, man ji suprantamiausia, patraukliausia ir tiksliausia.
- Viskas. Taškas. Paskutinis klausimas tradicinis, visiems respondentams vienodas. Ką tau reiškia gimtasis miestas lengvos atostogos, būsimos knygos strategijos pradžia ar kas kita?
- Man Druskininkai visuomet bus gimtasis miestas: čia augau, čia formavosi mano pasaulėžiūra, charakteris, čia gyvena mano mama, draugai, čia pažįstama kiekviena gatvė ir skersgatvis. Grįžimas į Druskininkus tai grįžimas namo, o tai ypač malonus saugumo, ramybės jausmas. Mano vyras vilnietis, augęs, kaip mėgstama sakyti, ant asfalto. Su juo susipažinusi, supratau, kokia likimo dovana augti mažame miestelyje, o ne didmiestyje. Beje, Druskininkai jam net labiau nei man pastaraisiais metais tapo ramybės oaze, kurioje jis nori praleisti kuo daugiau laiko. Kas žino, gal kada nors Druskininkai ir vėl taps mano šeimos namais?...
- Pokalbis neprailgo. Tokios knygos, tegu ir labai dalykiškos, pakvimpa ,,geros trobos skaniu dūmeliu iš baltai nudažyto kamino. Viliuosi, kad gimtinė tau bus kaip erdvi Australijos virtuvė, kurioje daug klegesio, buvimo kartu gerumo. Šitaip nutinka tik tuomet, kai žmonės dovanoja vieni kitiems savo laiko akimirkas. Jos stiprina gyvenimo kely. Žinau, kad knygą šiuolaikinės moterys skaitys kaip daugiaplanį terapijos mokslą meną.
P.S. Galima ,,baltai pavydėti, bet negalima pykti, kad kažkam taip sekasi. Žodis ,,sekasi slepia daug šviesių gyvenimo peripetijų. Sėkmės. Kūrybos kelyje. Ačiū už pokalbį.
Nidos ir Dariaus Degučių kelionių ,,skoniai
|
|
|
