Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kriminalai
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Apie baugų ir smagų ,,Šiurpinį“

“Šiurpinys”, jo autorė Rasa Lazauskaitė (dešinėje) ir iliustratorė Laimutė Varkalaitė spaustuvėje

Izabelė ŪSIENĖ

   Apie šią druskininkietės Rasos Lazauskaitės ,,pasakų siaubasakų“ knygą ,,Šiurpinys“ galima rašyti daugybe aspektų. Mąstymą išjudina jau pirmieji puslapiai. Puiki kalba, metaforų ir veiksmažodžių gausa smelkiasi, veikia sąmonę, stebina autorės talentu kalbėti, sakyti, įtikinti. 
   Antai pirmame puslapyje, manau, svarbiausi žodžiai pasakyti trumpai ir iš esmės. Autorė padėkoja rėmėjai ir nurodo knygos paskirtį - ,,gali skanauti ir maži, ir dideli“. Štai kodėl Rasa atrėmė vienintelį knygos trūkumą, kurį jai išsakiau, – viršelis sunkus, kaip reiks ją vaikams į kuprinę įsidėti. Ir įtikino. Šios knygos paskirtis – jaukiai namuose tupėti. Būti skaitomai. Sutikau su argumentais. Jaučiuosi labai pamaloninta, kad autorė jau antrą knygą man padovanoja. 
   Knygelės genezė - ,,Trumpa pasaka apie tai, kaip mintis knyga pavirto“. Puiki metafora, kuria išaiškinamas pasakos žanras. Gera matyti, kad naujovės, kaip tie paukščiukai suka lizdą klasikinės pasakos ertmėse. O pavadinimas – naujas, tikras ir įtikinamas, intriga kvepianti, ko gero, ir vėl metafora. Žavu. Ir toliau kalbėjimas labai dualistinis – tekstų autorė tarytum neatskiriamai susidraugavusi su dailininke. Piešinėliai traukia akį. Jie visi yra svarbūs – skelbia judesį, veiksmą, kalbos skaidrumą. Be jokių tuščiažodžiavimo apnašų. Štai pirma pasakaitė ,,Bobutė ir vilkelis“. Bobutė nuolat ką nors veikia – mezga visiems, kam tik patinka. Pirmiausia, beje, ,,nusinarpliojo dukrytę“. Paskui tenka broliuką nuregzti. Veiksmas be moralo, tokio būdingo klasikinėms pasakoms. Broliuko ir sesytės ginčas netradiciškai tradiciškas. Lazdynas – pirmasis grėsmės ir blogio vykdytojas. Kaip šmaikščiai suskamba ant žodžio ,,kodėl“ suverti dialogo karoliukai. Prie šio dar prisideda ,,kam“ ir ,,ką“. Toliau viską lemia veiksmažodžiai. Jie užmezga intrigą, ir pasakoje atsiranda vilkas. Tradiciškai tas, kuris žino tik savo tiesą – pagauti, praryti, pilvą užpildyti. Jo žodynas - ,,suurzgė“, ,,išsišiepė“, ,,nusispjovė“, ,,pasišiaušė“ ,,sustugo“, pagaliau ,,capt ją ir prarijo“. Metafora slepia tokių vilkiškų ,,tiesų“ esmę. Užraukė pokalbį, paglostydamas pilvą: ,,Esu blogas, toks ir liksiu“. Toks vilko kalbos nekintantis slėpinys. Įdomiai autorė tęsia ryšį su tradicine pasaka – turi būti gėrio pergalės moralas. Ir čia yra, bet gražiai paslėpta. Vilkui, nuolat kankinamam pilvo sopės dėl bobutės virbalų krutėjimo pilve, jau ,,byra ašaros – taip graužia ta bjaurastis. – Ką nori padarysiu, tik paleisk!“ Bobutė ištraukia vilko pažadą - jis bus geras. Vietoje moralo – veiksminga atomazga ,,ir vilkas vienu truktelėjimu ištraukė visą kojinę su įsikibusia į jos galą bobute. Pasipurtė, nusispjovė ir tiek kojos neša pasileido tolyn“. 
   Gėrio vyksmas tęsiasi. Jis bobutės darbščiose rankose. Ką čia bepridursi. Irgi veiksmažodiškai įtikinamas: ,,Žiūrėk man, - pagrūmojo bobutė, - užsuksiu patikrinti!“
   Ir to gėrio, darbo rankomis sukurto, gražus tęstinumas. Finaliniai pasakos žodžiai daugiaprasmiai. Kuo ne metafora. ,,Tuomet pasibruko po pažastimi kojinę ir pasiramstydama virbalais nuklibikščiavo namo“.
   Mano pačios virbalai su trim kamuoliukais siūlų primena: Ką čia beveiksi, reikia ką nors kam nors trijų spalvų daiktą numegzti. Gal prireiks. Ir nuo ,,vilko“ galima atsiginti...
   Kaip matote, perskaičiau atidžiuoju skaitymu vieną pasaką. Galvoje jau sukirbėjo daugybė pozityvų. Betgi negaliu toliau analizuoti kitų pasakų tradiciniu mokytojo tonu. Teatsiskleidžia kitų skaitančiųjų nuomonės. Kitais aspektais. O taip ir bus. Gal todėl ši knygelė sunki – pritvinkusi gerumo. Skaitykite, nenusivilsite. Turėkite ją didžiajame kambaryje, kur susirenkate (jeigu...) visa šeima. Sako, gerų knygų garsinis skaitymas gydo. Yra ir tokia ,,terapija“. Šalia kitų, visaip deklaruojamų.
   Visus savo rašinius baigiu palinkėjimu, kuriame retkarčiais apsireiškia kokia metafora. Bet gal šįkart pasakysiu tiesiai šviesiai. Geras mokytojas tas, kurį jo mokiniai keliomis galvomis praauga. Čia pasigyriau. Taigi visi dabar taip daro. Gyvenimas tęsiasi. Keliesi, eini, dirbi, randi kuo pasiramstyti. Prasidžiugau. Rasa, jos antra knyga. Jei laikas man grįžtų atgalios, vėl sukčiau į tą patį kelią ir būčiau ,,dantistė, kuri moka įstatyti iškritusius“. Taip man parašė Rasa, dovanodama šią knygą. Iškalbi metafora. Tarnavau gimtajai kalbai visą profesinį gyvenimą. Gal ne visus dantukus savo ,,kankintiniams“ ,,atgal įstačiau“, bet vis ,,tebekrutinu virbalus“. 
   Mūsų skambiausioje pasaulio kalboje daugėja iškritusių dantų – išvarytų žodžių. Jie atgyja gerose knygose.

Paieška