Vasario 27 d. Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje atidaryta druskininkietės dailininkės Alės Kalėdienės personalinė paroda Kintantys paviršiai, kviečianti patyrinėti žmogaus vidinį pasaulį ir besikeičiančius jausmus. Čia nebūtina ieškoti atpažįstamų daiktų ar vaizdų tapyboje susitinka ramybė ir nerimas, artumas ir distancija. Paveikslų siužetai primena mūsų mintis, kurios tai nuslūgsta, tai vėl įsitempia, nuklysta į praeities prisiminimus ar kuria ateities scenarijus, kartais slapstosi, o kartais pavirsta kūrybiniu impulsu. Nors eksponuojami darbai abstraktūs, tačiau juose nėra atsitiktinumų. Puiki intuicija ir improvizacijos laisvė, regis, yra tikroji dailininkės A. Kalėdienės meistrystės paslaptis.
Į parodą verta sugrįžti
Ekspozicijos atidarymą parodos kuratorė galerijos muziejininkė Sigita Rundytė pradėjo nuo netikėto sumanymo visi susirinkusieji dalyvavo paskutinio paveikslo pakabinimo procese. Tai buvo puiki proga pajusti, kad eksponatų komponavimas, tinkamiausios vietos parinkimas yra svarbus ir atsakingas darbas. Ir tik jį užbaigus, ateina didysis džiaugsmas parodos atidarymas.
Labai smagu ir dėl to, kad tenka pristatyti menininkę, gyvenančią Druskininkuose, kas pastaruoju metu nedažnai pasitaiko galerijos erdvėse dominuoja kitų šalies vietovių ir užsienio dailininkų kūryba. Nors Alės Kalėdienės darbuose nėra tiesioginių šio miesto vaizdų, bet atrandame kai ką naujo, ko mieste nepamatome. Pripažinkime įkvėpimas ateina iš tos aplinkos, kuri menininką supa, lokali vieta kūrybai turi didelę reikšmę ir įtaką. Daugelis pažįsta parodos autorę dailininkę, dizainerę, pedagogę Alę Kalėdienę. Kai mokiausi Druskininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, teko lankyti šios mokytojos pamokas. Alė Kalėdienė yra ne tik pedagogė, ji Mokytoja iš didžiosios raidės, jos išmintis pravers dar ir kitoms kartoms. Mokytoja visada aktyviai kuria ir turi ką parodyti. Visi, kurie jau spėjo apžvelgti šią parodą, įsitikino, kad prie kiekvieno kūrinio verta sustoti ir ilgiau pažiūrėti. Kuo ilgiau į kūrinį žiūri, tuo aiškiau pajunti, kad jo paviršius kinta ir transformuojasi. Tai priklauso dargi nuo nuotaikos. Todėl verta prie šių kūrinių sugrįžti iš naujo ir pamatyti juos vis kitaip. Viena iš autorės bičiulių, išvakarėse padėjusi išdėstyti ekspoziciją, yra pastebėjusi: nors prie paveikslo sustoji fiziškai, bet mintys negali sustoti jos vyte veja viena kitą. Taip pat išgirdau komentarų, kad šiuose paveiksluose abstrakčios formos liejasi tarsi vanduo, įžvalgomis dalijosi parodos kuratorė.
Autorinė technika liko paslaptyje
Tapyba tai mano hobis, laisvalaikio užsiėmimas, leidžiantis džiaugtis ir užsimiršti. Kartais atrodo, kad kažką ne taip nutapiau, sugadinau. Kitą dieną vėl pasižiūriu viskas gerai. Tuomet pasidžiaugiu, kad neskubėjau darbo išmesti. Pajuokausiu: jeigu savo paveikslus pasukčiau vis kita pozicija, galėčiau keturias skirtingas parodas surengti, nes vaizdo emocija kaskart pasikeičia. Paveiksluose mano būsenos, pulsuojanti nuotaika. Vieni juose įžiūri kažkokį peizažą, kiti akmens ar medžio faktūrą. Kaip išgauti tokius kintančius paviršius? Man patinka, kad autorinė technika yra vienintelė mano paslaptis. Jei net kankintų, jos negalėčiau besmalsaujantiems išduoti, nes nežinau atsakymo į šį klausimą. Nepasakysiu tapybos proceso algoritmo ir ingredientų sudėties recepto procentais kiek reikia vandens, kiek tušo, dar reikia ir siūlų. Mėgstu miksuoti. Mane tai žavi, nes darbo rezultatą iš anksto sunku nuspėti. Šis tapybos būdas tiesiog žaidimas. Lotyniški paveikslų pavadinimai, kuriuos suteikiau, tai užuominos, abstrakcijos. Jos taip pat yra žaidimo dalis, kad būtų įdomiau, prisipažino dailininkė.
Meninę kelionę užbaigė dialogas
Parodoje eksponuojamos ir spalvingos akrilo miniatiūros. Jų komponavimas susietas su animacijos stilistika ir tarsi primena, kad animacija užima svarbią vietą A. Kalėdienės kūrybinėje ir pedagoginėje veikloje. Iš miniatiūrų sukonstruotas instaliacijas renginio dalyviai tuojau pat pakrikštijo televizoriukais. O jie nepaprasti kiekvienas turi po penkis ekranus, kuriuose transliuojamas vis kitas siužetas. Ši demonstravimo idėja gimė ekspromtu čia pat, galerijoje, ir buvo netikėta patiems ekspozicijos rengėjams, naują kūrybinį sprendimą pristatė S. Rundytė. Parodos kuratorė pakvietė dar plačiau pasižvalgyti po salės erdves ir nukreipti žvilgsnius aukštyn, kur įkurdino kitas miniatiūras. Mat, šiai ekspozicijai buvo parinkta ir tokių vietų, kurios iki šiol nebuvo naudojamos.
Renginiui artėjant prie pabaigos, susirinkusieji turėjo galimybę dalyvauti simbolinėje atvirų širdžių iniciatyvoje buvo pakviesti išdalytuose lakštuose įvardyti savo potyrius, aprašyti emocijas, kurias pažadino ši paroda. Atsiliepimai buvo įteikti parodos autorei. Šis grįžtamasis ryšys dailininkei ne tik primins bendrą meninę kelionę, bet, tikriausiai, suteiks naujų kūrybinių impulsų būsimoms parodoms.
