Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Vitas su tėvu Flioru Sibiro tremtyje apie 1961 m.


V.Šimkonis, Kauno medicinos instituto studentas, 1983 m. 


V.Šimkonis Prezidentūroje kartu su žmona Ramute 2004 m. 


Ricielių bendruomenės šventėje (iš dešinės) Marija Šimkonytė-Miliauskienė, Emilija Šimkonienė ir Vitas Šimkonis
                          Alvydo Lukoševičiaus nuotr., www.alfotografija.lt


V.Šimkonis su vyskupu Juozu Žemaičiu švenčiant Leipalingio 500 metų jubiliejų


V.Šimkonis su anūkėmis švenčia Jonines

Tęsinys. Pradžia 19-am numeryje

   Pagal Marijos Valuckienės knygą „Sibiro aidai“ jau papasakojome apie mūsų krašto šeimos Flioro ir Emilijos Šimkonių tremtį ir sugrįžimą namo, jų dukterų Onos ir Marijos likimus. Šįkart apsistosime ties Šimkonių sūnaus Vito, gimusio Sibiro tremtyje 1961 metais, gyvenimo istorija. Juolab Vitas Šimkonis daugeliui druskininkiečių yra žinomas kaip gydytojas, septynerius metus vadovavęs kurorto ligoninei. 

Vitas Šimkonis 

   Emilijos ir Flioro Šimkonių jauniausias vaikas Vitas gimė 1961 m. kovo 30 d. Krasnojarsko krašto Tomsko apskrities Asino mieste. Jis Sibire augo tik ketverius metus, nes 1965 m. su šeima grįžo į Lietuvą. Vitas prisimena, jog turėjo dar dvi aukles, vyresnes seses – 13 metų Onutę ir 8,5 metų Mariją. Dėl to mama galėjo dirbti siuvykloje. Apie gyvenimą Sibire teprisimena, jog žiemą buvo labai šalta ir daug sniego. Atmintyje išliko mediniai šaligatviai ir barakas, kur gyveno kelios tremtinių šeimos. Ten gyventi buvo sunku, nes po encefalitinės erkės įkandimo tėvas tapo invalidu. Tačiau dėl tėvų darbštumo ir išminties šeimai neteko badauti, nes sodino bulves, laikė kiaules, karvutę. Mama, pasiėmusi iš namų siuvimo mašiną „Singer“, tremtyje uždarbiavo siūdama. Mažamečio Vito atmintyje išliko Šimkonių atsisveikinimo su draugais tremtiniais ašaros grįžtant į Lietuvą 1965 m. M.Valuckienės knygoje „Sibiro aidai“ V.Šimkonis pasakoja apie nelengvo gyvenimo Lietuvoje pradžią dėl prisiregistravimo, nes tam reikėjo atitinkamo gyvenamojo ploto. Druskininkuose, kur gyveno mamos seserys su šeimomis, registruotis neleido, pasiūlė registraciją Pervalkoje. Ten Šimkoniai registruotis nenorėjo – parašė laišką tuometiniam aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, prašydami dėl šeimos galvos neįgalumo leisti prisiregistruoti pas mamos tėvus Balčius Ricieliuose. Po ilgo susirašinėjimo šeimai buvo leista prisiregistruoti ir gyventi Ricieliuose, senelio Antano Balčiaus mūriniame, angliška skarda dengtame name, kuris sovietmečiu buvo nacionalizuotas ir apleistas. Vienam jo gale buvo kolūkio kontora, kitame gyveno kolūkio pirmininkas. Balčiai, grįžę iš Sibiro, glaudėsi savo namo viename kambarėlyje. Visiems buvo ankšta gyventi, reikėdavo ant žemės miegoti, nes visa penkių asmenų šeimyna glaudėsi prie senelių šeimos, anksčiau sugrįžusios iš tremties. Močiutė pykdavo, kad Vitas nemoka gerai lietuviškai kalbėti, tačiau jis greitai kalbos pramoko, bendraudamas su kaimo vaikais. Kai Vitui sukako 7-eri, pradėjo lankyti pirmą klasę labai gražiame Ricielių devynmetės mokyklos pastate, esančiame už 1,5 km nuo senelių namų. Vitas buvo stropus ir darbštus mokinys, ramus ir smalsus vaikas. Jam labai patikdavo darbų pamokos. Ypač mylėjo savo pirmąją mokytoją Adelę Aleksonienę. Mokykloje per ilgąją pertrauką vaikams duodavo pietus. Iki šiol Vitas prisimena mėgiamo valgio – batono su marmeladu skonį. Už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį tėvai sūnų paskatino nupirktu dviratuku, kokio niekas iš klasės draugų neturėjo. Šiuo dviratuku Vitas važiuodavo iki kaimo bibliotekos, nes labai mėgo skaityti knygas. Ricielių devynmetėje mokykloje jis labai gerai baigė 4-ias klases, nepatirdamas streso kaip seserys, kurioms reikėjo eiti į rusišką mokyklą. 
   Kai Šimkoniai Leipalingyje gavo butą ir į jį persikėlė, Vitas pradėjo mokytis miestelio vidurinės mokyklos 5-oje klasėje. Leipalingio vidurinėje ne tik gerai mokėsi, bet ir lankė sporto būrelius, tautinių šokių ratelį, dalyvaudavo turistiniuose žygiuose, kuriais garsėjo mokykla. Gausioje mokinių skaičiumi tuometinėje Leipalingio vid. mokykloje dirbo daug labai gerų mokytojų. Nors Vitui visi dalykai gerai sekėsi, bet labiau domėjosi tiksliaisiais mokslais. V.Šimkonis, 7-os klasės mokinys, rajoninėje matematikų olimpiadoje laimėjo 1-ąją vietą, todėl buvo išsiųstas į respublikinę olimpiadą Šiauliuose, kur pelnė 3-ią vietą ir buvo rekomenduotas mokytis neakivaizdiniu būdu Fotono fizikos mokykloje. Su draugais išmokęs gerai žaisti šachmatais, pelnė reikšmingas pergales rajoniniuose šachmatų turnyruose. Domėtis fizikos mokslais skatino mokyklos direktorius Bronislovas Misevičius, orientaciniu sportu ir turizmu – mokytoja Ona Alkevičienė. 1979 m. gerais pažymiais baigęs Leipalingio vidurinę mokyklą, V.Šimkonis norėjo tapti astrofiziku arba karo lakūnu, tačiau apsispręsti padėjo tėvą ir motiną užklupusios sunkios ligos bei operacijos, po kurių vos liko gyvi. Įsitikinęs, kaip sunku ligoniui pakliūti pas gerus specialistus, Vitas nutarė tapti gydytoju, geru ir dėmesingu pacientams. Iš anksto manė, jog patekti į Kauno medicinos institutą bus beveik neįmanoma dėl tremtinio šleifo, didelių konkursų ir korupcijos, tačiau tais metais priėmė daugiau vyrų nei moterų, be to, fizikos, chemijos ir biologijos stojamuosius išlaikė penketais, lietuvių kalbos egzaminą – ketvertu, ir tokių pažymių pakako tapti medicinos studentu. Vitas buvo nukreiptas į stipriausių studentų grupę, kur sustiprintos tiksliųjų mokslų studijos. 
   Doc. J.Lubytės paragintas V.Šimkonis institute įkūrė medicininės technikos būrelį ir tapo jo pirmininku. Būrelyje studentai mokėsi kurti įvairius prietaisus, eksperimentuoti, pasiruošti respublikinėms bei sąjunginėms studentų mokslinėms konferencijoms, būdavo nukreipiami dalyvauti perspektyviuose projektuose. Kauno medicinos instituto studentų pranešimai buvo inovatyvūs, gerai vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje sąjungoje. Studentiški darbai, kurių bendraautorius buvo V.Šimkonis, kiekvienais metais SMD konferencijose užimdavo prizines vietas. 1982 m. mokslinis darbas „Apie eksperimentinio miokardo infarkto gydymą kai kuriais medikamentų kompleksais“ sąjunginėje studentų mokslinių darbų apžiūroje buvo įvertintas aukso medaliu. 1985 m. studentų mokslinėje konferencijoje Ašchabade V.Šimkonio pranešimas įvertintas 1-ojo laipsnio diplomu. Kitais metais instituto chirurginio profilio subordinatorių olimpiadoje Vitas užėmė 2-ąją vietą. 4-ame kurse V.Šimkonis pasirinko chirurgijos specialybę, įstojo į chirurgų būrelį. 6-ame kurse atliko dar vieną mokslinį darbą – ūmių pilvo organų ligų diagnostikai taikant termokristalus, kurie yra labai jautrūs bei padeda greičiau ir tiksliau nustatyti, koks organas yra pažeistas. Tuo metu medicinoje dar nebuvo echoskopijos, endoskopijos ir susirgimo diagnostikai buvo naudojami tik apžiūros duomenys. Pranešimas šia tema sąjunginėje studentų mokslinių darbų konferencijoje Ašchabade buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio diplomu. Baigiant institutą studentai buvo reitinguojami pagal studijų metais surinktus balus iš mokymosi, dalyvavimo moksliniame ir visuomeniniame darbe. Tarp chirurgų subordinatų 2-ąją vietą užėmusiam V.Šimkoniui buvo pasiūlyti aspirantūros mokslai Maskvoje, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių jų teko atsisakyti. Chirurgo internatūrą Vitas atliko Kauno 3-ojoje ligoninėje. 1986 m. jis paskirtas dirbti į Kapsuko (dabar Marijampolės) rajoninės ligoninės Chirurgijos skyrių, kur dirbo iki 2000 metų. 1988 m. Marijampolėje įsikūrus Sąjūdžio grupei, tapo aktyviu jos nariu, dalyvavo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime Vilniuje. 1990 m. išrinktas pirmosios kadencijos Marijampolės miesto tarybos deputatu, ketverius metus dirbo Sveikatos ir socialinių reikalų komisijos pirmininku. Kadangi V.Šimkonis neblogai mokėjo vokiečių kalbą, dažnai vertėjaudavo. Artimiau susipažino su Maltos ordino pagalbos tarnybos atstovais Vokietijoje, pradėjo su jais bendradarbiauti. V.Šimkonis vokiečiams pasiūlė neapsiriboti parama, bet pasidalinti chirurgijos naujovėms, tarkim, laparoskopinių operacijų srityje. Išsiųsta į Vokietiją Marijampolės medikų grupė visą mėnesį Wildeshauseno ligoninėje mokėsi laparoskopinių operacijų, kurių pas mus dar nebuvo, įgūdžių. Susitarta su gamykla įsigyti prietaisų tokioms operacijoms atlikti. V.Šimkonis, vėliau stažuodamasis Vokietijoje šešias savaites, domėjosi tiek laparoskopinėmis operacijomis, tiek Vokietijos sveikatos apsaugos sistema, Maltos ordino ir Caritas humanitarine veikla. 1993 m. vokiečių paskatintas Marijampolėje įkūrė Maltos ordino pagalbos tarnybos grupę, kuriai vadovavo. Ši visuomeninė organizacija suteikė nemažą paramą tiek Marijampolės, tiek Druskininkų ligoninėms vaistais, inventoriumi. Marijampolės medikai pirmieji šalyje pradėjo laparoskopines operacijas. Jų darbas buvo aukštai įvertintas Lietuvos medikų bendruomenės. 
   2000 m. V.Šimkonis gavo pasiūlymą dalyvauti Druskininkų ligoninės vyr. gydytojo konkurse. Nors abejojo, ar verta dalyvauti, bet suviliojo ateities perspektyvos. Konkursą laimėjo ir tų pačių metų kovo 8 d. pradėjo dirbti Druskininkų ligoninės direktoriumi. Ligoninę paveldėjo su daugybe problemų. Didžiausią iš jų – ligoninės 3,6 mln. litų skola. Per ketverius metus pavyko jos atsikratyti. Kadangi V.Šimkoniui trūko vadybos medicinos įstaigoje teorinių žinių, 2002 m. įstojo į Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakultetą, kurį baigęs įgijo viešojo administravimo magistro laipsnį. Po daugybę metų stažavosi užsienio šalyse, dalyvavo įvairiuose seminaruose ir kursuose, kuriuos rengė Sveikatos ministerija, universitetai, mokymo centrai. 2004 m. V.Šimkonis buvo perrinktas Druskininkų ligoninės vyr. gydytoju antrai kadencijai. 2004 m. pagal nacionalinius projektus pradėtas kapitalinis ligoninės remontas. Per metus Druskininkų ligoninė buvo gerai suremontuota, skyriai restruktūrizuoti, ligoninė aprūpinta naujausia medicinine diagnostine įranga, įdiegta naujų diagnostikos ir gydymo technologijų. Druskininkų ligoninė tapo modernia šiuolaikine ligonine, atitinkančia visus ES reikalavimus. 
   „Nepamiršau ir visuomeninių pareigų. Visada jaučiau didelį dėkingumą Ricielių kaimo bendruomenei, kuri 1999 m. išrinko mane bendruomenės pirmininku. Dėkingas, kad ta pati bendruomenė geranoriškai priėmė mūsų šeimą anais sunkiais grįžimo iš tremties metais. Bendruomenės moralinis palaikymas padėjo mano tėvams įsitvirtinti ir iškęsti moralines ir psichologines kančias, kai vis dar kreivai buvo žiūrima į tais laikais neteisėtai nuteisto gero ūkininko sugrįžimą, įsitvirtinimą. Tada buvau mažas, bet dabar suprantu, kad tas mano tėvų nuteisimas kaltais be kaltės daugelio kaimo žmonių sąmonėje taip ir liko įsirėžęs kaip nesvarstytinas nuosprendis. Visais galimais būdais stengiausi įrodyti, kad sąžiningas darbas ir žmonių supratimas bei atjauta suartina žmones. Bendruomenės siūlymu sutikau būti kaimo bendruomenės pirmininku ir stengiausi jau visokeriopai padėti, - atvirauja V.Šimkonis M.Valuckienės knygoje „Sibiro aidai“. – 2001 m. buvau pripažintas populiariausiu druskininkiečiu. Mano populiarumas nepatiko vietos politikams. Prasidėjo politinis spaudimas, kuris ilgainiui tapo nepakeliamas, trukdė darbui. Man buvo tik 39 metai ir negalėjau suprasti, kodėl, kai ligoninės įvaizdį padariau labai gerą, kai įsteigiau konsultacinę aukštos kvalifikacijos gydytojų polikliniką, kai pasiekiau geriausius ryšius su Maltos ordinu ir per jį atnaujinta ligoninės kompensacinė technika, inventorius, gauta daug vaistų, slaugos priemonių, specialaus inventoriaus, dabar čia, Druskininkuose, esu nemylimas? Gal trukdė mano populiarumas? Gal protus aptemdė pavydas dėl mano populiarumo kolektyve ir visuomenėje? Aš nedalyvavau miesto politiniame gyvenime, aš buvau medikas, ne politikas. Gerai atlikau savo tiesioginį darbą. Bet to neužteko. Mėgstamas darbas tapo kančia. Netekęs kantrybės 2006 m. pats atsistatydinau iš pareigų“. 
   Po 2007 m. likusių neišnaudotų ilgokų atostogų V.Šimkonis įsidarbino Santaros klinikoje Vilniuje, kur gavo abdominalinės chirurgijos licenciją. 2007 m. laimėjo konkursą Lazdijų ligoninės vyr. gydytojo pareigoms užimti. Anot pono Vito, situacija Lazdijų ligoninėje buvo daug geresnė nei anuomet Druskininkų ligoninėje. Deja, kilo naujų iššūkių. Pirmiausia dėl pasikeitusios demografinės situacijos Lazdijų mieste ir rajone reikėjo pakovoti, kad būtų uždaryti akušerinis ir vaikų skyriai, didinę ligoninės skolas. Savivaldybės politikams vyr.gydytojo pasiūlymas nepatiko. Atsirado trintis tarp savivaldybės ir ligoninės. Tie skyriai po kurio laiko buvo uždaryti, bet kainavo vyr. gydytojo pareigas. 2019 m. V.Šimkonis pats atsisakė vyr. gydytojo pareigų, liko ligoninėje dirbti chirurgu. Pajuto, kokia palaima ir ramuma dirbti savo darbą pagal specialybę. Tik dabar, po 20 metų vadovaujamo darbo, kuris atėmė daug jėgų ir laiko, pajuto turįs daug laisvalaikio, kurį gali skirti šeimai, dukroms, tam, kam anksčiau to laiko vis pritrūkdavo. 
   Knygoje „Sibiro aidai“ V.Šimkonis pasakoja apie savo šeimyninį gyvenimą nuo 1985 m., kuomet studentaudamas susituokė su savo meile Ramute Kaknevičiūte, kilusia iš Lazdijų miesto. Ji Medicinos institute įgijo gydytojo terapeuto specialybę, o vėliau specializavosi kaip neurologė. Ramutė ir Vitas kartu baigė Medicinos institutą, drauge įsidarbino Marijampolės ligoninėje. Nuo 2005 m. R.Šimkonienė dirba Druskininkų ligoninėje. Kai Druskininkų priemiestyje Baltašiškėse šeima pasistatė namą, iš Marijampolės į jį persikraustė Ramutė su dukromis Edita ir Emilija. Dukra Ieva viena liko gyventi Marijampolėje, kol baigs vidurinę mokyklą, o svarbiausia – ji vis dar negalėjo atsisakyti dainavimo „Mokinukių“ grupėje. Šiuo metu visos dukros baigusios aukštuosius mokslus, ir visos gyvena bei dirba Vilniuje. Vyriausioji Šimkonių dukra Edita Rutkauskienė pasekė tėvų pėdomis, įstodama į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Po rezidentūros liko dirbti Santaros klinikoje, Vaikų ligoninėje, dirbo ir kitose medicinos įstaigose. Tėvų išmokyta daug ir atsakingai dirbti, mielai priima vyro Aivaro, dirbančio privačioje elektroniką gaminančioje įmonėje, bei paūgėjusių dukryčių Elenos, Mildos ir Miglės pagalbą. Kita R.ir V.Šimkonių dukra Ieva, besimokydama Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje bei muzikos mokykloje, 11 metų dainavo garsiajame Laimos Lapkauskaitės vadovaujamame vaikų popchore „O lia lia“. Kai mergaitės paaugo, dainavo jau „Mokinukėse“, kai pradėjo studijuoti, - „Studenčių“ grupėje. Baigusi Mykolo Riomerio universiteto (MRU) Viešojo administravimo fakultetą, Ieva įgijo bakalauro laipsnį. Studijuodama mokėsi Tarptautinėje teisės ir verslo kolegijoje, kur įgijo reklamos vadybininko specialybę. Įstojo į MRU Ekonomikos fakulteto magistrantūrą, apsigynė baigiamąjį darbą ir tapo ekonomikos magistre. Pagal Erasmus programą mokėsi Oslo universiteto Ekonomikos fakultete. Po magistrantūros studijų Ieva dirbo DNB banke projektų vadove, Pardavimų valdymo departamente, vėliau vadovavo projektams Citadele banke. Dabar Ieva – skaitmeninių platformų vystymo vadovė įmonėje „Perlas Network“. Su vyru Ryčiu Vaitiekūnu, dirbančiu DNB banko Verslo skyriuje vyr. vadybininku, Ieva Šimkonytė-Vaitiekūnienė augina du vaikus – Godą ir Kajų. Abu vaikai lanko Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjaus darželį ir mokyklą. Močiutės vardą paveldėjusi jauniausioji V. ir R. Šimkonių dukra Emilija vaikystėje taip pat lankė vaikų popchorą „O lia lia“, mokėsi groti fortepijonu Marijampolės ir Druskininkų muzikos mokyklose. Baigusi Druskininkų „Ryto“ gimnaziją, pasirinko MRU viešojo administravimo studijas. Kadangi Emiliją traukė darbas su žmonėmis, o ne su dokumentais, pasuko į personalo sritį. Šiuo metu dirba įmonėje, biotechnologijų spartuolyje „Atrandi Biosciences“, kur kuriami įvairūs prietaisai tyrimams. Emilija neabejoja, jog senelių Emilijos ir Flioro vertybės persidavė ir jai – pagarba žmogui, tikėjimas, viltis, branginimas to, ką turi. „Jų sunkaus gyvenimo tremtyje prisiminimai nusėdo mūsų mintyse ir kaip šventas atminimas bus perduodami mūsų vaikams ir vaikaičiams,“ – sako Emilija. 

Parengta pagal Marijos Valuckienės knygą „Sibiro aidai“

Paieška