|
M.K.ČIURLIONIO
KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI |
Druskonio
rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS |
 |
|
|
Ak tas birželis!
|
Teresė ir Antanas Būdeliai
Izabelė ŪSIENĖ
Kalbamės su Terese Būdeliene jau gerą valandą. Ir staiga ji sako: ,,Parašyk ką nors romantiško, kad skaityčiau tavo žodžius, lyg braškes skanaučiau. Netikėtai užklupta, imu kalbėti apie birželio grožį. Birželis yra šeštasis metų mėnuo, trunkantis 30 dienų. Lietuviškas pavadinimas kilęs iš žodžio ,,biržė, kuris reiškia žymę, padarytą dirvoje sėjant grūdus. Lotyniškas pavadinimas, ,,Junius, siejamas su romėnų deive Junona. Teresei nepatinka mokslinis aiškinimas. Primena, kad prašiusi kažko romantiško. Bandau.
Antai saulė, jau kopusi į savo energijos viršūnę, artėja prie ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties. Kaip ir kiekvieną mėnesį, šiame laiko tarpsnyje gausu švenčių, kurios žmonėms sklido iš gamtos senųjų tikėjimų ir džiaugsmo, kad visa, kas yra grėsminga, tamsu ir liūdna, pagaliau baigiasi. Atėjo šviesa, netgi jos perteklius. Tad švęskime šviesoje!...
Pirmą birželio sekmadienį jau pagerbėme Tėvo dieną prisiminėme Anapilin išėjusius, džiugiai sveikiname gyvus ir sveikus, atidžiau rūpinamės tais tėveliais, kurie pasiligojo. Aplankėme kapus ir uždegėme žvakelę - šviesos ir gyvybės simbolį.
Per Devintines pašventinome vainikus ir žolynus - pašventinti jie įgyja gydomųjų galių, sudžiovintus laikysime namų vaistinėlėje, o Sveikatos kalendoriuje sužinojome, nuo kokio negalavimo šios žolelės padeda.
Birželio 13-tą nuo seno švenčiamos Antaninės, kai dalgiai guldydavo žolę lygiais pradalgiais, o daržuose raudonai sužėruodavo prinokusios braškės... Skanaukite, skalsink, Dieve!
Prie šios idilijos ir stabtelėkime. bet šiemet tarytum kiti gamtos įstatymai kažko krūpčioja visa gamta su savo grožybėmis. Paukštukų išlesiota, šaltuko apžnaibyta netgi ir Antanines sutiko santūriai.
Čia vėl į mano paaimanavimus įsiterpia pašnekovė mokytoja Teresė Būdelienė. Senatvė jos nepalaužė, tiesa, kojų miklumą atėmė, vaikštynę į rankas įdavė, betgi žvilgsnio skvarbumo ir šviesių atminties vartų neuždarė. Įsileidžiu jos pasakojimus į bendrus mūsų padejavimus dėl vėluojančios vasaros. O prisimena Teresė, kaip mokytojai kadaise, dar sovietiniais laikais, gavę lopinėlį žemės, ten bandydavo rojaus grožybių prasimanyti. Šiuo metu Teresė, narsiai peržengusi 90ties metų jubiliejų, šypsosi ir aiškina, kaip buvo paplitęs Antano vardas (Antanas Zabotka, Antanas Būdelis, Antanina Rūgštelienė, Antanas Sinkevičius visi jau Anapilin): Per šventę kaip žvirbliai sulėkdavome į sodo sklypelį dažnai į mūsų. Gal kad mano vyras buvo labai savas visiems. Pareina namo iš kažkur, o vainikas ant durų jau pakabintas. Toliau viskas pagal nerašytas taisykles: moterys su ,,klumokėliais, vyrai su ,,piemenukais. Ir kvepia, ir gardu, ir ,,ant dainos užveda. Be ,,Ąžuolėlio šakos linko neapsieidavome. Kol vienąsyk kažkam šovė į galvą, kur reikia pranešti. ,,Edukaciją gavome visi, bet ,,baltų meškų šaudyti dar nepasiūlė.
Jauni būdami nelabai suprantame, kuo tie sodininkai taip džiaugiasi - juk braškių galima nusipirkti turguje, o šienapjūtė nėmaž nedomina, nes šį sunkų darbą atlieka mašinos. Visgi medicinos žinovai jau seniai prakalbo apie tai, kad labiausiai kūną išlavina ir nuo ligų vaduoja darbas, kurį žmogus dirba su pamėgimu ir kuris pernelyg neišvargina, nes dirbi tam, kad sustingusius sąnarius pamankštintum ir energijos iš gamtos įgautum.
Birželio mėnesio šventinė kulminacija - vasaros atogrąža, kai saulelė, tebekopdama dangumi aukštyn, tarytum šoka. Teresė vėl įsiterpia: ,,Toks vienas spontaniškas sodininkų vakarėlis įstrigo į atmintį ir neišnyko. Buvo jaunystė, pats amžiaus žydėjimas. Pavakarys. Juk dori vaikai tamsoje nevaikšto. Taigi kažkada, labai seniai, įkūrė sodus Ratnyčioje. Ratnyčėnai mus pakeiksnodavo. Suvalstybino žemę, reikėjo su ja kažką daryti. Tai ir išdalijo po rėželį. Iš tiesų suvešėjo, sužaliavo, sužydėjo tie ,,dzyki nusavinti laukai. Mūsų buvo kraštinis, čia patogu susibėgti. Ką veikėme? Baliavojom. Ir dainavom, dainavom, dainavom. Pasiskyrėm kiekvienas savo dainą, o visi žinojo, kas ir kieno. Neapsieidavom be ,,Ąžuolėlio šakos linko, Oi tu rūta rūta, ,,Ant kalno klevelis stovėjo ,,Burkuoja balandžiai po langu ir daug kitų. Visas išdainuodavome. Nebalsingų žmonių neatsimenu.
Čia Teresė staiga pakeičia temą, bet aš klausau jos aiškios, švarios ir išmintingos kalbos. ,,Prakirtau pirmuosius metus į šimtą. Apdzūkėjau, bet nesudzūkėjau. Likau žemaitė. Iki dienų galo. Jeigu reikėtų grįžti į Palangą nebenorėčiau. Na gal ant kopos pasėdėti, į jūrą pažiūrėti. O kaip buvo gūdu Druskininkuose tų miškų, taip dabar man jauku juose. Gerai atsimenu, kaip galėjau paklysti tarp trijų pušų.
Antanas man ir sako: ,,Vieškelį girdi? Elektros linijas matai? Tai ir neišklysk iš šito plotelio. O pats neria gilyn ir grįžta su keliasdešimt baravykų. Kitus grybus šungrybiais vadino. Jei bandau su juo grybauti, tik jo nugarą tematau. Ne grybus. Tai ir lioviausi. Visą gyvenimą tame ,,kvadrate ir ,,kirmėliaudavau. Kaip šiandien anytos balsą girdžiu: ,,Nuveik už kluono. Pripjauk kazinių, tai bus vakarienei. Užmarinavau, anyta vėl sako: ,,Nedėk ant stalo, nedaryk sarmatos. Padėjau, visi valgė ir net pagyrė. O jau dzūkams tai tik baravykai. 100 iš ryto, 100 po pietų. Vėliau jų mažėjo.
Pašnekesiui išsekus, žiūrime į šviesos nutviekstą saulėlydį. Ak tas birželis. Ir jo saulė pačiame gražume ir veikloje. Įkopia į dangaus vidurį ir plieskia visu karštumu. Betgi birželis jau įpusėjo. Saulė tuoj sustos, apsidairys ir ims ristis žemyn. Po Joninių arba Kupolinių, ateis Petrinės, bet saulutė jau bus pasislinkusi žemėliau, diena sutrumpėjusi keliomis minutėmis. Net gegutė nustos kukuoti - bene ji labiausiai jaučia saulės kelio vingį?
Taigi birželis ne tik šviesos, bet ir gamtos grožio ryškiausias blyksnis: dienos ilgos, naktys beveik susilieja su priešaušriu, o visa gamtos gyvybė, žaluma ir žiedais pasipuošusi, tiesiog triumfuoja.
Pajuntame laiko tėkmę, laikinumo būseną.
Čia, šioje žemėje, kurioje staiga susivoki esąs tiktai svečias. Taigi.
T. ir A. Būdeliai su kolegomis, Druskininkų vid. mokyklos mokytojais
|
|
|
