Lina Simutytė ir jos romanas Raudonasis albumas Guodos Kavaliauskaitės nuotr.
Protesto akcijoje prieš Nemuno aušrą Druskininkuose
Šnekiname Liną Simutytę rašytoją, scenaristę, literatūrinio projekto Blunkanti sofa autorę, kultūrinių renginių organizatorę, kūrybinio rašymo dėstytoją. Šiemet ji tapo 25-erius metus leidžiamo Dzūkų kultūros žurnalo Dainava vyriausiąja redaktore.Rašytoja gimė 1990 m. Vilniuje ir pirmuosius vaikystės metus praleido Druskininkuose. Vėliau gyveno Mažeikiuose, kur baigė Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. 2009 m. Lina išvyko į Vilnių, o 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalauro diplomą. Sostinėje ji praleido 15 metų. Dabar jau dvejus metus gyvena Druskininkuose.
Debiutinis L. Simutytės apsakymų rinkinys Miesto šventė (2020) įtrauktas į geriausių metų knygų prozos suaugusiems penketuką, autorė apdovanota Jurgos Ivanauskaitės ir Jaunojo kūrėjo premijomis. Kūryba versta į anglų, vokiečių, olandų, kartvelų, lenkų, latvių kalbas, įtraukta į tarptautines antologijas. Neseniai išleistas L. Simutytės romanas Raudonasis albumas taip pat susilaukia palankaus skaitytojų ir literatūros profesionalų dėmesio. Romanas įtrauktas į vertingiausių 2025 m. lietuviškų knygų sąrašą, taip pat į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) kūrybiškiausių 2025 m. lietuvių autorių knygų dvyliktuką. Dusyk apsistojote Druskininkuose, kurių aplinka tiek bendruomeninė, tiek kūrybinė vienaip ar kitaip veikia ar daro įtaką. Kiek nuo jos esate priklausoma? Kiek vietinei aplinkai atsiveriate, juk kūrybinis darbas yra pakankamai uždaras ir privatus?
Druskininkai buvo vaikystės ir paauglystės, mano senelių, o vėliau ir mano tėvų miestas. Čia praleidau pirmuosius trejus vaikystės metus, o vėliau su šeima išsikraustėme į Mažeikius, iš kurių kilęs mano tėtis. Ne veltui sakoma, kad pirmosios vaikystės patirtys formuoja žmogaus asmenybę. Nepagražinsiu sakydama, kad svarbi mano gyvenimo dalis prabėgo prie Ratnyčėlės, lankantis mylimiausiame muziejuje Girios aidas, pušų sakais kvepiančiuose Druskininkų miškuose kuriuos vos palikusi ir vėl planuodavau čia sugrįžti. Šįkart grįžau jau ne tik vasarai. Ir ne viena, o su vyru, poetu Nerijumi Cibulsku ir sūnumi Bernardu. Druskininkai visada buvo erdvė, kur galėjau pasinerti į lėtesnę tėkmę: iš arčiau stebėti aplinką, žmones, ramiau kvėpuoti. Bendruomenė, žmonės, aplinka tarsi tylūs partneriai kūryboje. Tačiau rašymas vis tiek yra gana privati teritorija. Idėjos pirmiausia gimsta viduje. Miestas inspiruoja, bet jis manęs nekontroliuoja, labiau stengiuosi jausti savo pačios kūrybinį ritmą. Vis dėlto, jei pirmieji metai grįžus į Druskininkus buvo sąmoningai ramesni, netrukus pasiilgau draugijos, taip pat kultūrinės įvairovės, kurią galėjo pasiūlyti sostinė. Taigi, ilgainiui pradėjau ieškoti bendraminčių. Manau, tai kiekvieno prigimtinis poreikis jaustis reikalingu, patirti prasmingą bendrystę. Nebūti vienišu. Vietinės kultūros senbuviams, ypač nesusijusiems su biudžeto lėšomis ir valdžios malonėmis, rūpi jūsų atsakymas, ar teko pajusti riboženklį tarp biudžetinės ir nepriklausomos kultūros Druskininkuose?
Kiekviename mieste egzistuoja skirtingos kultūros formos institucinė ir nepriklausoma. Jos pasižymi skirtingais finansiniais resursais ir atsakomybėmis, todėl natūralu, kad pasitaiko įtampų ar nesusikalbėjimo. Tačiau nemanau, kad turėtume kalbėti apie ribas kaip apie sienas. Man svarbesni tiltai. Kultūra mieste stipri tada, kai skirtingos jos institucijos randa būdų bendradarbiauti. Nepriklausoma kultūra susijusi su eksperimentais ir rizika, o institucinė su stabilumu ir infrastruktūra. Norėčiau, kad jos nebūtų konkurentės, o priešingai papildytų, praturtintų viena kitą. Per porą metų Druskininkuose spėjau įsitikinti, kad kurorto statusas įpareigoja miestą pirmiausia galvoti apie turistus ir tai suprantama. Vis dėlto itin svarbu kelti profesionaliojo meno lygį. Investuoti į jaunimo iniciatyvas, išgirsti jų poreikius, skatinti įvairias kūrybos formas. Kultūra nėra vien pop koncertai ar pramoginiai renginiai tai ir eksperimentai, menas, literatūra, kūrybinės edukacijos, bendruomenės projektai. Puikiu bendradarbiavimo pavyzdžiu laikau Merkinę, ten vykstantį šiuolaikinio meno festivalį Aritmija regis, gana nišinis projektas, tiesa? Tačiau lankytojų sulaukia ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Meninį skonį, ypač regionuose, svarbu lavinti. Juk ir pirmosios alyvuogės skonis daugeliui gali pasirodyti neįprastas, keistas. Norėčiau, kad būtent tos keistosios iniciatyvos Druskininkuose atrastų daugiau erdvių, sulauktų palaikymo, deramų investicijų. Kaskart praeidama pro jau neveikiančią kavinę Širdelė, pro Žuvėdrą, ar tą paslaptingąjį juodą pastatą, kuriame kažkada vyko spektaklio Mr. Fluxus premjera, pasvajoju, kiek daug šiose erdvėse galėtų nuveikti menininkai, jei į kultūrą būtų pakankamai investuojama nuo instaliacijų, tarpdisciplininio meno festivalių iki alternatyvių parodų, rezidencijų, koncertų, įvairiausių akcijų. Nemažai vilčių dedu į naujus kultūros rūmus, kurie galėtų tapti erdve ne tik profesionaliam menui, bet ir dialogui tarp skirtingų kultūros sričių. Viliuosi, kad su savivaldybės ir valstybės parama vietos ten atsiras ne tik didelį pelną nešančioms idėjoms įgyvendinti. Druskininkuose gyvena daugybė kūrybingų, entuziastingų žmonių. Apskritai norėtųsi, kad būtų daugiau atvirų diskusijų, bendrų sumanymų, kur kiekvienas balsas, tiek ir nepriklausomo, tiek institucinio meno, būtų girdimas ir vertinamas. Reikšmingu įvykiu Druskininkuose tapo pilietinė akcija sausio 15-ąją Šalin rankas nuo laisvo žodžio, kurią surengė Dzūkijos kultūrinės asamblėjos nariai. Nemuno aušrą ir jos vedlį Remigijų Žemaitaitį jūs pasitikote, taipogi aktyviai protestuodama. Berods taip pat priklausote Dzūkijos kultūros asamblėjai?
Taip, dalyvavau akcijoje, ir tai suvokiau kaip pilietinę pareigą. Man svarbu palaikyti laisvą žodį ir kūrybinę saviraišką atstovauti demokratinėms vertybėms, kurios man aktualios tiek kaip rašytojai, tiek kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais gimusiam žmogui. Neramu, kas vyksta mūsų šalyje dabartinių geopolitinių aplinkybių kontekste, o Žemaitaičio vadovaujamos Nemuno aušros nuostatos tą nerimą tik gilina. Žako Lipšico mieste, Druskininkuose, kaip ir bet kur kitur, neturėtų būti toleruojami antisemitinių pažiūrų asmenys, skaldantys visuomenę. Jei tu jaunas dar nieko nesupranti, jei vyresnis jau nukvakęs. Visus, puoselėjančius demokratines vertybes, finansuoja konservai. Na, taip nėra. Mus finansuoja ne politinės partijos, o aistra gyventi laisvai, oriai, su pagarba tam, ką tiek metų kūrė mūsų tėvai, seneliai, mes patys. Kalbamės Vasario 16-ąją Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną. O šiandien kaip niekad aiškiai suvokiu, kad laisvė nėra savaime suprantama. Kiekviena karta, regis, anksčiau ar vėliau, nori to ar ne, sulaukia išbandymų. Galbūt tam, kad įvertintų, kiek daug iš tiesų turi. Laisvė yra ypatinga privilegija.
Prisijungiau prie Dzūkijos asamblėjos veiklos, nes man rūpi bendruomenė ir galimybė prisidėti prie kultūrinio dialogo kūrimo. Šiuo metu Lietuvoje vykstančios permainos: drastiškai mažinamas finansavimas kultūros sektoriui, požiūris į kuriantį žmogų, grėsmė laisvam žodžiui, nuvilia. Tai jaučiu ir bendraudama su kitais menininkais. Jei anksčiau buvome vertinami už savo darbus, pasiekimus ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, staiga tapome fondososais ir bedarbiais, švaistančiais valstybės lėšas. Deja, maža dalis taip kalbančių suvokia, kad menininkai dirba praktiškai visada, ir toli gražu ne vien su kūryba susijusius darbus, kad galėtų išgyventi, nekalbu apie prabangą. Druskonio pastebėjimu, Dzūkijos kultūros asamblėjos narių, kuriems būdinga principinga nuostata bendruomeniniais ir valstybiniais reikalais, Druskininkuose vis gausėja. Veikiausiai nuolatos susitinkate, bendraujate, kuriate bendros veiklos planus?
Taip, susitinkame ir bendraujame, dalijamės idėjomis, planuojame projektus ir iniciatyvas. Mūsų bendradarbiavimas orientuotas į kultūrą ir kūrybinius sumanymus. Norėčiau pabrėžti, kad Kultūros asamblėja ne politinė, o pilietinė, kultūrinė organizacija. Susitikimai ir diskusijos padeda tiesti kelius tarp įvairių kūrybos sričių, ieškoti naujų formų ir erdvių menui. Tai įkvepia ir suteikia energijos, padeda bendruomenei augti, o kūrybai mieste būti gyvai, dinamiškai. Norime, kad kultūra regione būtų ne tik prieinama, bet ir įvairi. Artimiausias renginys vasario 21 d. 18 val. Druskininkų vandens parko konferencijų salėje vyksianti nemokama dokumentinio Andreas Dalsgaard filmo Gyvenimas yra šventas peržiūra ir diskusija. Šis filmas apie Antaną Mockų Kolumbijos lietuvių kilmės filosofą ir buvusį Bogotos merą. Mockus išgarsėjo kūrybiškais, netradiciniais politikos sprendimais, jo veikloje menas sutinka su politika, o politika su žaidybiniais elementais, atnešusiais realių pokyčių kasdienybėje. Panašios iniciatyvos puiki proga dialogui. Tad nuoširdžiai laukiame druskininkiečių bei miesto svečių, taip pat tikimės, kad renginyje dalyvaus ir į jį pakviesti savivaldybės atstovai. Kokių nuostatų skatinama, neseniai perėmėte žurnalo Dainava redaktorės pareigas?
Perėmusi Dzūkų kultūros žurnalo Dainava redaktorės pareigas, siekiu atnaujinti leidinį ir suteikti jam daugiau žaismės. Daugiau dėmesio noriu skirti šiuolaikiniam menui, naujoms formoms, eksperimentiniam kūrybiškumui, taip pat jaunųjų menininkų balsams. 25 metai kultūriniam leidiniui yra labai daug. Dainava turi ilgametę tradiciją, o man norisi ją tęsti ne tik reflektuojant praeitį, bet ir tyrinėjant dabarties kultūrą.
Šioje srityje labai svarbus finansavimas, atveriantis galimybes eksperimentuoti, išlaikyti leidinį gyvą ir nepriklausomą, pasiekti daugiau skaitytojų ir jaunąją kartą. Tinkama parama leidžia ne tik tęsti tradicijas, bet ir ieškoti naujų galimybių, kurti erdvę dialogui tarp profesionalaus ir nepriklausomo meno. Šiemet ženkliai sumažintas finansavimas kultūrai yra didelis iššūkis, ribojantis galimybes augti. Taigi, jei šį mūsų pokalbį skaito žmonės, organizacijos ar įmonės, norinčios prisidėti žurnalui parama labai svarbi. Kaip ir kūrybinės idėjos! Praėjusio penktadienio Šiaurės Atėnų laikraštyje šnekinate poetą Nerijų Cibulską, penkių poezijos knygų autorių, daugiau nei metus gyvenantį Druskininkuose. Atsakydamas į jūsų klausimą, ar buvimas periferijoje, atokioje Dzūkijos stotelėje, nesukelia didmiesčio šurmulio, ryškesnio kultūrinio gyvenimo, bendraminčių ilgesio, pašnekovas paprieštarauja, jog yra laimingas vadinamoje periferijoje, Druskininkų atokumas jam patinka, nors retsykiais pasiilgsta didmiesčio šurmulio. Panašų klausimą dėl periferinio atokumo ir didmiesčio bendravimo knieti peradresuoti ir jums...
Tiesą sakant, šiuo metu veiklų turiu tiek, kad periferijoje atsidūrusi nesijaučiu. Priešingai Druskininkai, ypač šiltuoju sezonu, kartais atrodo net pernelyg triukšmingi. O pasiilgusi Vilniaus, Kauno ar kitų didžiųjų miestų, tiesiog važiuoju jų aplankyti. Gyvenimas mažesniame, ramesniame mieste miškų apsuptyje man suteikia tylos ir erdvės kūrybai tam, ką didmiesčiuose sunkiau pasiekti. Tačiau norėčiau, kad į Druskininkus grįžtų anksčiau čia aktyviau vykę plenerai, parodos po atviru dangumi, kad su kokybiška šiuolaikine literatūra druskininkiečiai galėtų susipažinti ne tik per festivalį Poetinis Druskininkų ruduo, o su šiuolaikine muzika ne vien
Druskomanijos metu.
