M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

„Kiekvieno prigimtinis poreikis – jaustis reikalingu, patirti
prasmingą bendrystę“

Šnekiname Liną Simutytę – rašytoją, scenaristę, literatūrinio projekto „Blunkanti sofa“ autorę, kultūrinių renginių organizatorę, kūrybinio rašymo dėstytoją
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Lina Simutytė V.Raupelio/LRT nuotr.

Lina su vyru Nerijumi Cibulsku ir sūnumi Bernardu

Lina Simutytė ir jos romanas “Raudonasis albumas”
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Protesto akcijoje prieš “Nemuno aušrą” Druskininkuose

   Šnekiname Liną Simutytę – rašytoją, scenaristę, literatūrinio projekto „Blunkanti sofa“ autorę, kultūrinių renginių organizatorę, kūrybinio rašymo dėstytoją. Šiemet ji tapo 25-erius metus leidžiamo Dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ vyriausiąja redaktore.”Rašytoja gimė 1990 m. Vilniuje ir pirmuosius vaikystės metus praleido Druskininkuose. Vėliau gyveno Mažeikiuose, kur baigė Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. 2009 m. Lina išvyko į Vilnių, o 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalauro diplomą. Sostinėje ji praleido 15 metų. Dabar jau dvejus metus gyvena Druskininkuose.
   Debiutinis L. Simutytės apsakymų rinkinys „Miesto šventė“ (2020) įtrauktas į geriausių metų knygų prozos suaugusiems penketuką, autorė apdovanota Jurgos Ivanauskaitės ir Jaunojo kūrėjo premijomis. Kūryba versta į anglų, vokiečių, olandų, kartvelų, lenkų, latvių kalbas, įtraukta į tarptautines antologijas. Neseniai išleistas L. Simutytės romanas „Raudonasis albumas“ taip pat susilaukia palankaus skaitytojų ir literatūros profesionalų dėmesio. Romanas įtrauktas į vertingiausių 2025 m. lietuviškų knygų sąrašą, taip pat į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) kūrybiškiausių 2025 m. lietuvių autorių knygų dvyliktuką.
   Dusyk apsistojote Druskininkuose, kurių aplinka – tiek bendruomeninė, tiek kūrybinė – vienaip ar kitaip veikia ar daro įtaką. Kiek nuo jos esate priklausoma? Kiek vietinei aplinkai atsiveriate, juk kūrybinis darbas yra pakankamai uždaras ir privatus?
Druskininkai buvo vaikystės ir paauglystės, mano senelių, o vėliau – ir mano tėvų miestas. Čia praleidau pirmuosius trejus vaikystės metus, o vėliau su šeima išsikraustėme į Mažeikius, iš kurių kilęs mano tėtis. Ne veltui sakoma, kad pirmosios vaikystės patirtys formuoja žmogaus asmenybę. Nepagražinsiu sakydama, kad svarbi mano gyvenimo dalis prabėgo prie Ratnyčėlės, lankantis mylimiausiame muziejuje „Girios aidas“, pušų sakais kvepiančiuose Druskininkų miškuose – kuriuos vos palikusi ir vėl planuodavau čia sugrįžti. Šįkart grįžau jau ne tik vasarai. Ir ne viena, o su vyru, poetu Nerijumi Cibulsku ir sūnumi Bernardu. Druskininkai visada buvo erdvė, kur galėjau pasinerti į lėtesnę tėkmę: iš arčiau stebėti aplinką, žmones, ramiau kvėpuoti. Bendruomenė, žmonės, aplinka – tarsi tylūs partneriai kūryboje. Tačiau rašymas vis tiek yra gana privati teritorija. Idėjos pirmiausia gimsta viduje. Miestas inspiruoja, bet jis manęs nekontroliuoja, labiau stengiuosi jausti savo pačios kūrybinį ritmą. Vis dėlto, jei pirmieji metai grįžus į Druskininkus buvo sąmoningai ramesni, netrukus pasiilgau draugijos, taip pat kultūrinės įvairovės, kurią galėjo pasiūlyti sostinė. Taigi, ilgainiui pradėjau ieškoti bendraminčių. Manau, tai kiekvieno prigimtinis poreikis – jaustis reikalingu, patirti prasmingą bendrystę. Nebūti vienišu.
   Vietinės kultūros senbuviams, ypač nesusijusiems su biudžeto lėšomis ir valdžios malonėmis, rūpi jūsų atsakymas, ar teko pajusti riboženklį tarp biudžetinės ir nepriklausomos kultūros Druskininkuose?
   Kiekviename mieste egzistuoja skirtingos kultūros formos – institucinė ir nepriklausoma. Jos pasižymi skirtingais finansiniais resursais ir atsakomybėmis, todėl natūralu, kad pasitaiko įtampų ar nesusikalbėjimo. Tačiau nemanau, kad turėtume kalbėti apie ribas kaip apie sienas. Man svarbesni tiltai. Kultūra mieste stipri tada, kai skirtingos jos institucijos randa būdų bendradarbiauti. Nepriklausoma kultūra susijusi su eksperimentais ir rizika, o institucinė – su stabilumu ir infrastruktūra. Norėčiau, kad jos nebūtų konkurentės, o priešingai – papildytų, praturtintų viena kitą. Per porą metų Druskininkuose spėjau įsitikinti, kad kurorto statusas įpareigoja miestą pirmiausia galvoti apie turistus – ir tai suprantama. Vis dėlto itin svarbu kelti profesionaliojo meno lygį. Investuoti į jaunimo iniciatyvas, išgirsti jų poreikius, skatinti įvairias kūrybos formas. Kultūra nėra vien pop koncertai ar pramoginiai renginiai – tai ir eksperimentai, menas, literatūra, kūrybinės edukacijos, bendruomenės projektai. Puikiu bendradarbiavimo pavyzdžiu laikau Merkinę, ten vykstantį šiuolaikinio meno festivalį „Aritmija“ – regis, gana nišinis projektas, tiesa? Tačiau lankytojų sulaukia ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Meninį skonį, ypač regionuose, svarbu lavinti. Juk ir pirmosios alyvuogės skonis daugeliui gali pasirodyti neįprastas, keistas. Norėčiau, kad būtent tos „keistosios“ iniciatyvos Druskininkuose atrastų daugiau erdvių, sulauktų palaikymo, deramų investicijų. Kaskart praeidama pro jau neveikiančią kavinę „Širdelė“, pro „Žuvėdrą“, ar tą paslaptingąjį juodą pastatą, kuriame kažkada vyko spektaklio „Mr. Fluxus“ premjera, pasvajoju, kiek daug šiose erdvėse galėtų nuveikti menininkai, jei į kultūrą būtų pakankamai investuojama – nuo instaliacijų, tarpdisciplininio meno festivalių iki alternatyvių parodų, rezidencijų, koncertų, įvairiausių akcijų. Nemažai vilčių dedu į naujus kultūros rūmus, kurie galėtų tapti erdve ne tik profesionaliam menui, bet ir dialogui tarp skirtingų kultūros sričių. Viliuosi, kad su savivaldybės ir valstybės parama vietos ten atsiras ne tik didelį pelną nešančioms idėjoms įgyvendinti. Druskininkuose gyvena daugybė kūrybingų, entuziastingų žmonių. Apskritai norėtųsi, kad būtų daugiau atvirų diskusijų, bendrų sumanymų, kur kiekvienas balsas, tiek ir nepriklausomo, tiek institucinio meno, būtų girdimas ir vertinamas.
   Reikšmingu įvykiu Druskininkuose tapo pilietinė akcija sausio 15-ąją „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“, kurią surengė Dzūkijos kultūrinės asamblėjos nariai. „Nemuno aušrą“ ir jos vedlį Remigijų Žemaitaitį jūs pasitikote, taipogi aktyviai protestuodama. Berods taip pat priklausote Dzūkijos kultūros asamblėjai?
   Taip, dalyvavau akcijoje, ir tai suvokiau kaip pilietinę pareigą. Man svarbu palaikyti laisvą žodį ir kūrybinę saviraišką – atstovauti demokratinėms vertybėms, kurios man aktualios tiek kaip rašytojai, tiek kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais gimusiam žmogui. Neramu, kas vyksta mūsų šalyje dabartinių geopolitinių aplinkybių kontekste, o Žemaitaičio vadovaujamos „Nemuno aušros“ nuostatos tą nerimą tik gilina. Žako Lipšico mieste, Druskininkuose, kaip ir bet kur kitur, neturėtų būti toleruojami antisemitinių pažiūrų asmenys, skaldantys visuomenę. Jei tu jaunas – dar nieko nesupranti, jei vyresnis – jau nukvakęs. Visus, puoselėjančius demokratines vertybes, finansuoja „konservai“. Na, taip nėra. Mus „finansuoja“ ne politinės partijos, o aistra gyventi laisvai, oriai, su pagarba tam, ką tiek metų kūrė mūsų tėvai, seneliai, mes patys. Kalbamės Vasario 16-ąją – Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną. O šiandien kaip niekad aiškiai suvokiu, kad laisvė nėra savaime suprantama. Kiekviena karta, regis, anksčiau ar vėliau, nori to ar ne, sulaukia išbandymų. Galbūt tam, kad įvertintų, kiek daug iš tiesų turi. Laisvė yra ypatinga privilegija.
Prisijungiau prie Dzūkijos asamblėjos veiklos, nes man rūpi bendruomenė ir galimybė prisidėti prie kultūrinio dialogo kūrimo. Šiuo metu Lietuvoje vykstančios permainos: drastiškai mažinamas finansavimas kultūros sektoriui, požiūris į kuriantį žmogų, grėsmė laisvam žodžiui, nuvilia. Tai jaučiu ir bendraudama su kitais menininkais. Jei anksčiau buvome vertinami už savo darbus, pasiekimus ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, staiga tapome „fondososais“ ir „bedarbiais“, švaistančiais valstybės lėšas. Deja, maža dalis taip kalbančių suvokia, kad menininkai dirba praktiškai visada, ir toli gražu ne vien su kūryba susijusius darbus, kad galėtų išgyventi, nekalbu apie prabangą.
   „Druskonio“ pastebėjimu, Dzūkijos kultūros asamblėjos narių, kuriems būdinga principinga nuostata bendruomeniniais ir valstybiniais reikalais, Druskininkuose vis gausėja. Veikiausiai nuolatos susitinkate, bendraujate, kuriate bendros veiklos planus?
   Taip, susitinkame ir bendraujame, dalijamės idėjomis, planuojame projektus ir iniciatyvas. Mūsų bendradarbiavimas orientuotas į kultūrą ir kūrybinius sumanymus. Norėčiau pabrėžti, kad Kultūros asamblėja – ne politinė, o pilietinė, kultūrinė organizacija. Susitikimai ir diskusijos padeda tiesti kelius tarp įvairių kūrybos sričių, ieškoti naujų formų ir erdvių menui. Tai įkvepia ir suteikia energijos, padeda bendruomenei augti, o kūrybai mieste būti gyvai, dinamiškai. Norime, kad kultūra regione būtų ne tik prieinama, bet ir įvairi. Artimiausias renginys – vasario 21 d. 18 val. Druskininkų vandens parko konferencijų salėje vyksianti nemokama dokumentinio Andreas Dalsgaard filmo „Gyvenimas yra šventas“ peržiūra ir diskusija. Šis filmas apie Antaną Mockų – Kolumbijos lietuvių kilmės filosofą ir buvusį Bogotos merą. Mockus išgarsėjo kūrybiškais, netradiciniais politikos sprendimais, jo veikloje menas sutinka su politika, o politika – su žaidybiniais elementais, atnešusiais realių pokyčių kasdienybėje. Panašios iniciatyvos – puiki proga dialogui. Tad nuoširdžiai laukiame druskininkiečių bei miesto svečių, taip pat tikimės, kad renginyje dalyvaus ir į jį pakviesti savivaldybės atstovai.
   Kokių nuostatų skatinama, neseniai perėmėte žurnalo „Dainava“ redaktorės pareigas?
   Perėmusi Dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ redaktorės pareigas, siekiu atnaujinti leidinį ir suteikti jam daugiau žaismės. Daugiau dėmesio noriu skirti šiuolaikiniam menui, naujoms formoms, eksperimentiniam kūrybiškumui, taip pat jaunųjų menininkų balsams. 25 metai kultūriniam leidiniui yra labai daug. „Dainava“ turi ilgametę tradiciją, o man norisi ją tęsti ne tik reflektuojant praeitį, bet ir tyrinėjant dabarties kultūrą.
   Šioje srityje labai svarbus finansavimas, atveriantis galimybes eksperimentuoti, išlaikyti leidinį gyvą ir nepriklausomą, pasiekti daugiau skaitytojų ir jaunąją kartą. Tinkama parama leidžia ne tik tęsti tradicijas, bet ir ieškoti naujų galimybių, kurti erdvę dialogui tarp profesionalaus ir nepriklausomo meno. Šiemet ženkliai sumažintas finansavimas kultūrai yra didelis iššūkis, ribojantis galimybes augti. Taigi, jei šį mūsų pokalbį skaito žmonės, organizacijos ar įmonės, norinčios prisidėti – žurnalui parama labai svarbi. Kaip ir kūrybinės idėjos!
   Praėjusio penktadienio „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje šnekinate poetą Nerijų Cibulską, penkių poezijos knygų autorių, daugiau nei metus gyvenantį Druskininkuose. Atsakydamas į jūsų klausimą, ar buvimas periferijoje, atokioje Dzūkijos stotelėje, nesukelia didmiesčio šurmulio, ryškesnio kultūrinio gyvenimo, bendraminčių ilgesio, pašnekovas paprieštarauja, jog yra laimingas vadinamoje periferijoje, Druskininkų atokumas jam patinka, nors retsykiais pasiilgsta didmiesčio šurmulio. Panašų klausimą dėl periferinio atokumo ir didmiesčio bendravimo knieti peradresuoti ir jums...
   Tiesą sakant, šiuo metu veiklų turiu tiek, kad periferijoje atsidūrusi nesijaučiu. Priešingai – Druskininkai, ypač šiltuoju sezonu, kartais atrodo net pernelyg triukšmingi. O pasiilgusi Vilniaus, Kauno ar kitų didžiųjų miestų, tiesiog važiuoju jų aplankyti. Gyvenimas mažesniame, ramesniame mieste miškų apsuptyje man suteikia tylos ir erdvės kūrybai – tam, ką didmiesčiuose sunkiau pasiekti. Tačiau norėčiau, kad į Druskininkus grįžtų anksčiau čia aktyviau vykę plenerai, parodos po atviru dangumi, kad su kokybiška šiuolaikine literatūra druskininkiečiai galėtų susipažinti ne tik per festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“, o su šiuolaikine muzika – ne vien „Druskomanijos“ metu.

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Elektroninę Čiurlionio interpretaciją išleidęs DJ Roe deers:
toliau – „Eurovizija“?

Liudas Lazauskas-DJ Roe deers

Režisierius Aurimas Kamantauskas ir Liudas Lazauskas-DJ Roe deers                                               R. Šeškaičio/LRT nuotraukos

LRT.lt

   Liudas Lazauskas, melomanams ir klubinėtojams gerai žinomas kaip DJ Roe deers, po metų, kai gimtuosiuose Druskininkuose atliko elektroninę Čiurlionio interpretaciją, jau laiko „Didžiojo Čiurlio“ kolekcinį vinilą. „Pasirodo, realu albumą parengti per pusantro mėnesio“, – „Didžiojo Čiurlio“ režisieriui Aurimui Kamantauskui tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ sako Liudas.

Kitoks Čiurlionio skambesys

   L. Lazauskas prisiminė kelią iki vinilo: „Man labiausiai įstrigo, kai stoviu scenoje ir matau – visas gimtasis miestas atėjo pažiūrėti šou“, – prisimena iš Druskininkų kilęs Liudas. Būtent Druskininkų – kultūros sostinės – atidarymui ir gimė „Didysis Čiurlys“. Renginys pasauliniuose apdovanojimuose buvo pripažintas vienu geriausių.
„Simbolikos šiame kelyje daug. Aš iš Druskininkų, Čiurlionio gatvės. Čiurlionis – iš Druskininkų. Kai kūrėme šią simfoniją, gyvenau Čiurlionio gatvėje Vilniuje, buvo paskelbti M. K. Čiurlionio metai. Džiaugiuosi, kad teko prisiliesti prie to ir legendinę simfoniją paversti savo formatu, neužtemdant pirminio kūrėjo. Norėjau, kad tai liktų Čiurlionis, bet su Roe deers palietimu“, – pasakoja atlikėjas.
   Paklaustas, ar, kaip Čiurlionis, turi savo Sofiją, kuri įkvėpė kūrybiniame procese, Liudas atsakė: „Šiuo metu ne. Bet tai nereiškia, kad diskografija nebuvo paleista Sofijos. Faktas, kad meilė, romantika įkvepia arba sustabdo kūrėjus. Santykiai, meilė, aistra yra atskiras gyvenimo menas. Net ir šis naktinis gyvenimo būdas, kuris kvestionuojamas kaip pavojingas.“

„Šitas žaidimas nėra silpniems“

   „Jei norėsi, kad tai būtų nesibaigiantis vakarėlis, o ne muzikinė karjera, tu gali taip gyventi, bet jei nori kažką padaryti, turi į šitą meną žiūrėti profesionaliau. Tu negali kiekvienos nakties atšvęsti kaip paskutinės. Nevaidinu šventuolio, bet šitas žaidimas nėra silpniems“, – apie naktinį didžėjų gyvenimą sako DJ Roe deers, savo profesinį kelią pradėjęs vos 12-kos.
   Anksti su klubine kultūra susipažinęs Liudas pamena – buvo laikas, kai groti į sostinės naktinius klubus paauglys vykdavo slapčiomis nuo tėvų, o nepavykus tekę meluoti užsakovams, kas nutiko. Būtent didžėjaus kelią Liudas pasirinko sekdamas tėvo pėdomis, kuris ir supažindino su gera muzika, vaikystėje leido išbandyti aparatūrą.
   „Šeima suprato, kad tai – ne paauglystės maištas, o kelias, kurį renkuosi. Aš tai darau dėl muzikos, o ne vakarėlio ar svaigulio“, – pasakoja L. Lazauskas.
   Liudas akcentuoja – susireikšminimas bet kokiam atlikėjui yra pražūtingas. „Jei šokių aikštelėje galvosi tik apie save – tai gali likti toje salėje vienas. Reikia nesuasmeninti to, nes grojame ir kitų kūrinius. Man daug įdomiau groti kitų muziką. Draugai klausia, kodėl aš negroju savo muzikos. Kelis kartus pagroju ir tiek. Nesinori iš grojimo padaryti koncerto, bet norisi prikelti, kas pamiršta. Grodamas tu keliauji laiku, keičiasi šokėjų kartos, jiems tai nauja“, – muzikantas teigia, kad lietuviai – geriausia publika šokių aikštelėje.

DJ Roe deers gros „Eurovizijoje“?

   Nauju kolekciniu vinilu didžiuotis galintis L. Lazauskas kuklus: „Nesu savimyla kūrėjas, kad liepčiau visiems klausytis ir pats tuo gyvenčiau, užstrigčiau. Man labiau patinka eiti prie kažko nauja, bandyti, eksperimentuoti, kad tai nevirstų monotonija, žiūrėjimu į veidrodį ir mojavimu sau“, – sako Liudas. Kūrėjas mėgsta klasiką jungti su modernu ir sako, kad įkvėpimas gali tykoti bet kur – knygoje, gamtoje, vinilų parduotuvėje.
   „Kaip žodžių žinojimas iš knygų, taip žinojimas daug dainų, žanrų, muzikos yra tikras įkvėpimas. Gal kokį arabišką ritmą kada nors sujungsi su Čiurlioniu“, – svarsto. Su simfoniniu orkestru grojęs atlikėjas sako, kad niekada ir nesilaikė taisyklių, jį vilioja naujų formų paieškos. „Gal dėl to man ir nepatiko muzikos mokykloje. Ten tiek monotonijos, tiek taisyklių... Aš nesakau, kad reikia daužyti į sieną mikrofoną ir tai įrašinėti, bet gyvenime yra daug buvusių momentų studijoje, kai iš klaidų atsiranda puikūs dalykai“, – prisimena Liudas.
   Jis neatmeta galimybės, kad kitas naujas žanras gali būti ir „Eurovizija“. „Akivaizdu, kad aš nedainuosiu, bet jei koks lietuvis norės nustebinti „Euroviziją“ elektronine muzika – galime pabandyti. Niekada nebuvau susimąstęs, ar norėčiau tai padaryti. Anksčiau „Eurovizija“ buvo „Kas gi tai žiūri?“, bet visas pasaulis žiūri, o aš – ne išimtis“, – sako DJ Roe deers.
   Čiurlionio įkvėptą „Didžiojo Čiurlio“ albumą L. Lazauskas ir A. Kamantauskas pristatys šių metų knygų mugėje, o mintimis dalinsis specialioje diskusijoje. Intriguodamas Liudas sako – dar niekada Čiurlionio interpretacijos nėra sugrojęs naktiniame klube, nors vinilo B pusė tam puikiai tiktų...

Kovo 6 d. 16 val. V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) bus pristatyta vinilinė plokštelė “Didysis Čiurlys”. Dalyvaus rež. A. Kamantauskas, L. Lazauskas-DJ Roe Deers.

* * *

Žinomą didžėjų Liudą Lazauską-Roe Deers „Druskonis“ šnekino prieš keletą metų debiutinio albumo bei klipo „Salt Town Boy“ (Druskos miestelio berniukas) pasirodymo proga. Jį tuomet, 2022 m. gruodžio 25-ąją, Liudas pristatė gimtųjų Druskininkų tėvų bare „Dangaus skliautas“, kur pradėjo didžėjaus patirtį. Roe Deers tąkart „Druskonyje“ pristatėme kaip vieną iš šalies elektroninės muzikos vėliavnešių, be kurio energingų pasirodymų neapsieina retas Lietuvos alternatyviosios šokių muzikos renginys. Jis nuolatos atstovauja Lietuvai elektroninės muzikos renginiuose Europoje bei gerokai tolėliau. Savo muzikinius albumus išleidžia pasaulyje pripažintose leidybinėse kompanijose. Kuruoja įrašų kompaniją“, veda radijo laidas, organizuoja renginius, kuria muziką filmams, spektakliams, animacijai, reklamoms.
Kitas L.Lazausko - Roe Deers sugrįžimas į gimtąjį miestą buvo ypatinga proga - 2025 m. sausio 11-ąją dieną jo elektroninės muzikos kūrinys skambėjo Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginyje Pramogų aikštėje. Pastarajame kūrinyje Roe Deers panaudojo M. K. Čiurlionio sukurtos muzikos fragmentus, kurie suskambėjo naujai bei buvo papildyti įspūdingais choreografiniais elementais. Elektroninės muzikos kūrėjas M. K. Čiurlionio muzikos interpretacija suvienijo skirtingas žiūrovų kartas. L.Lazauską-Roe Deers M.K. Čiurlionio kūryba stipriai palietė dar tuomet, kai Druskininkuose mokėsi jo vardo muzikos mokykloje, o taip pat vietinėje dailės mokykloje. Būtent ten sėmėsi įkvėpimo iš M.K.Č. muzikos ir dailės.

* * *

Vinilinės plokštelės „Didysis Čiurlys“, sukurtos DJ Roe Deers pagal M.K. Čiurlionio muzikos fragmentus, pasirodymo proga LRT tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ šių metų pradžioje režisierius Aurimas Kamantauskas šnekino Liudą Lazauską -Roe Deers.

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Druskininkietis apdovanotas už pasižymėjimą

Kornelijui Plateliui (dešinėje) apdovanojimą įteikė Jurandas Rusteika
                                                                L.Vansevičienės nuotr.

   Poetas, eseistas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kornelijus Platelis apdovanotas Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos medaliu „Už pasižymėjimą“.
   Pažymint poeto 75-mečio ir 50-ies kūrybinės veiklos metų sukaktį, Lietuvos rašytojų sąjungos Didžiojoje salėje vyko jubiliejinis K. Platelio kūrybos vakaras. Minint šią progą, laureatui buvo įteiktas apdovanojimas už išskirtinį indėlį skleidžiant nacionalinę kultūrą ir profesionalųjį meną Lietuvos karininkijai.
Apdovanojimą įteikęs Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos valdybos pirmininkas Jurandas Rusteika pabrėžė K. Platelio reikšmę Lietuvos kultūrai: „Kornelijus Platelis – gilios, filosofinės minties poetas, savo gyvenimą padėjęs ant Lietuvos aukuro.“
   Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos medalis „Už pasižymėjimą“ skiriamas siekiant skatinti piliečius dirbti valstybės labui ir jos gerovei, stiprinti Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo sritis.
   Šiuo apdovanojimu taip pat yra apdovanoti: Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, operos solistė prof. Irena Milkevičiūtė, dirigentas prof. Donatas Katkus, brigados generolas Modestas Petrauskas, baleto artistė Loreta Noreikienė, smuikininkė doc. Dalia Kuznecovaitė, pulkininkas Linas Idzelis, operos solistas Liudas Norvaiša ir kiti iškilūs Lietuvos kultūros, mokslo ir gynybos atstovai.
   Kornelijus Platelis yra ilgametis Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos narys. Jis gimė Šiauliuose, 1973 metais baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1975–1988 metais dirbo inžinieriumi Druskininkuose. 1991–1993 metais buvo kultūros ir švietimo viceministras, 1998–2000 metais – švietimo ir mokslo ministras. 1991–1994 ir 2003–2007 metais ėjo Lietuvių PEN centro prezidento pareigas. 1996–1998 metais vadovavo leidyklai „Vaga“, o 2001–2014 metais buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redaktorius.
   Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, kalbos ir tikrovės, tikrovės ir sąmonės, vaizduotės ir kalbos santykių apmąstymas yra vienas ryškiausių K. Platelio kūrybos motyvų. Jo darbuose susipina lietuvių ikikrikščioniškoji, antikinė, Rytų ir krikščioniškoji išminties tradicijos. Vėlesnėje poezijoje epinę stebėtojo poziciją dažnai keičia nuostaba, kurianti atviresnį ir gyvesnį tekstą.
   K. Platelis yra išvertęs T. S. Elioto, E. Poundo, W. B. Yeatso, T. Hugheso, E. E. Cummingso, J. Słowackio, O. Milašiaus ir kitų autorių poeziją. Jo kūryba versta į daugelį užsienio kalbų, tarp jų – anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, lenkų, latvių, estų, norvegų ir kitas.
   Už kūrybinę veiklą K. Platelis yra pelnęs Jotvingių premiją (1985), tapęs „Poezijos pavasario“ laureatu (1996), apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (2002), Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2011), B. Savukyno premija (2013) ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija (2019).
   Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacija didžiuojasi galėdama įvertinti Kornelijaus Platelio ilgametį ir prasmingą indėlį į Lietuvos kultūros, švietimo ir pilietiškumo stiprinimą.

* * *

„Druskonis“, savo ruožtu sveikindamas Kornelijų Platelį, primena, jog jis buvo vienas iš mūsų savaitraščio steigėjų ir redkolegijos narys prieš 37-erius metus, 1989 m. vasario 16-ąją, kuomet pasirodė pirmasis „Druskonio“ numeris.

„Druskonio“ ir BNS inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Rimanto fotorega siunčia gerą žinią

Rimantas Bernatavičius su žmona Kristina fotoparodos atidaryme

Loreta Baliukonienė (kairėje) fotoparodos atidarymą pradėjo eilėmis
                 Alvydo Lukoševičiaus (www.alfotografija.lt) nuotraukos

Trys R.Bernatavičiaus nuotraukos, eksponuojamos fotoparodoje „Iš tamsos grįžtame į šviesą“

Su mėgiamu įnagiu – fotoaparatu

   Gruodžio 30-ąją įprastoje Druskininkų fotografų klubo ekspozicijų vietoje kavinėje „Vero Cafe“ atidaryta nauja paroda pavadinimu „Iš tamsos grįžtame į šviesą“. Tai namo į Druskininkus iš Europos šventinių atostogų sugrįžusio Rimanto Bernatavičiaus meninė fotografija, kūrybiškai liudijanti Pietų Europos kraštovaizdžius – gamtą, miestus, žmones. Kodėl „Iš tamsos grįžtame į šviesą“? Pasak parodos organizatorių, grįžusio iš savotiškos „piligrimystės“ po Europos šalis Rimanto fotorega siunčia žiūrovui gerą nuotaiką bei žinią, ir tai sutampa su laikmečiu, kai para vis šviesėja.
   Kaip įprasta Druskininkų fotografų klubo rengiamose parodose, atidarymą pradėjo Loreta Baliukonienė, perskaičiusi nuolatinės kultūros renginių skaitovės šviesios atminties Audronės Padegimaitės atrinktas eiles apie dėkingumą už jaukumą, kuris suartina, už šiltą šypseną, apsikabinimą, už trapų žiedlapį vardu gyvenimas ir kt. Loreta priminė ir kitus jau nebeatėjusius į atidarymą nuolatinius fotoparodų autorius ir lankytojus bei svarbius mūsų kultūros žmones, pastaraisiais metais išėjusius anapus: Gerardą Algirdą Šatūną ir jo žmoną Veroniką, Juozą Šikšnelį, Vytautą Valentukevičių, Liudą Petrauskienę, Adelbertą Nedzelskį. Visi jie savaip praturtino mūsų kultūrinę bendrystę. L.Baliukonienė, suprantama, pasidžiaugė sielos broliais ir seserimis, kurie atėjo į fotoparodos atidarymą, tarkim, net iš Margionių atkakusia žinoma etnografe Onute Drobeliene, kuri, beje, atvežė unikalių lauktuvių – rankų darbo saldainių iš Čepkelių raisto uogų. Parodos rėmėjas UAB „Raifa“ direktorius ir Druskininkų fotografų klubo vadovas Rimantas Kvaraciejus ponią Loretą papildė, jog, be jau išėjusiųjų, vietinė fotografų bendruomenė išliko gyvybinga ir veikli. Vienas iš fotoparodos rengėjų žinomas dailininkas Andrius Mosiejus priminė R. Bernatavičiaus kelias meninės fotografijos parodas, įvairiais metais vykusias Druskininkuose, Rimanto vadybinę ir prodiuserinę veiklą organizuojant mūsų mieste muzikos festivalį „Kur?“, kuriant instaliacijas. “Druskonis“ šnekino R.Bernatavičių prieš septynetą metų jo meninės fotografijos parodos „M“ atidaryme Druskininkų restorane „Vitaminas B12“, kurioje autorius pateikė Pietų Vokietijos, kur tuomet buvo apsistojęs, bei kaimyninių valstybių Prancūzijos bei Šveicarijos, kur atlikdavo darbinius užsakymus, kraštovaizdžius ir žmonių kasdienybę. Daugumą fotoakimirksnių Rimantas užfiksavęs išvykų dviračiu metu. Tuomet jis atviravo, jog savaitgaliais per dieną dviračiu numina iki 170 kilometrų. Dviračių pomėgiui, kaip ir kraštovaizdžiams fotoobjektyvu, Rimantas ištikimas iki šiolei, nors šiuo metu apsistojęs Pietų Prancūzijoje ir aktyviai mokosi prancūzų kalbos. Palyginti dažnai keliauja su Druskininkuose gyvenančia šeima –žmona Kristina, sūnumi Miku ir dukra Seira, kurie R.Bernatavičių aplanko Prancūzijoje. Tad fotoparodoje „Iš tamsos grįžtame į šviesą“ eksponuojamus kelionių į Prancūzijos kopas, Florenciją ar Turkiją įspūdžius papildė ne tik nuotraukų autoriaus, bet ir jo žmonos Kristinos komentarai.
   „Pasiilgstu Lietuvos,“ – priduria 52 metų R.Bernatavičius, pas artimuosius į Druskininkus atvykstantis daugmaž kelis kartus per metus. Mūsų mieste pasigenda aktyvesnio judesio, tobulėjimo bei naujovių, lygindamas su Pietų Europos panašaus dydžio miesteliais. Pastaruosius vėlgi dažniausiai aplanko dviračiu, pasiėmęs būtiniausius kelionei daiktus ir numindamas per tris dienas iki 500 kilometrų Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos, Italijos keliais. Pakeliui randasi nuotraukos, kurių dalis rodoma Druskininkų „Vero Cafe“. Meninė fotografijos paroda „Iš tamsos grįžtame į šviesą“ bus eksponuojama du mėnesius.
„Druskonio“ inf.

Rimo kelionės dviračiu po Pietų Europą dėkingos įdomiais fotokadrais

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Trys Karaliai aplankė Švendubrę

Sausio 6 d. Tris Karalius galima buvo sutikti ir Ratnyčios bažnyčioje

   Sausio 6 dieną mūsų protėviai simboliškai užbaigdavo žiemos švenčių laikotarpį ir švęsdavo saulės grįžimą, mat nuo tos dienos kasdienė saulės kelionė dangumi tampa pastebimai ilgesnė.
Krikščionių pasaulyje ši diena žinoma kaip Epifanija – Kristaus apsireiškimo šventė. Būtent tą dieną Rytų išminčiai, mūsuose dažniau vadinami Trimis Karaliais, atkeliavo į Betliejų ir pirmieji aplankė ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų.
   Šiais metais sausio 6 d. Švendubrės sodybas jau nuo pietų lankė Trys Karaliai, dalindami dovanas ir visiems sutiktiems linkėdami sveikatos. Papildomos apsaugos ateinantiems metams, tikima, suteiks šventinta kreida padaryti užrašai ant trobų durų. Net jei kokio švendubrėno Trys Karaliai ir nerado namuose, ant slenksčio paliko „aukso“, smilkalų ir saldainių.
   Ši kelionė nesibaigė Švendubrėje, vakare Tris Karalius galima buvo sutikti Ratnyčios bažnyčioje, kur klebonas Algirdas laikė šventines Epifanijos dienos mišias.
   Senovėje būtent šiuo laikotarpiu, pabaigus Kalėdines šventes, žmonės pradėdavo galvoti apie artėjančius ūkio darbus, pradėdavo samdyti žmones vasaros laikotarpiui.
   VšĮ „Švendubrės amatai“, surengę šį Trijų Karalių paminėjimą, taip pat jau pradeda planuoti savo tradicinę šienpjovių šventę „Raigardo tviskantys dalgiai“ ir kviečia jus kalendoriuose pasižymėti birželio 27 dieną. Laukiame visų Švendubrėje, prasmingame bendruomenės susibūrime, skirtame senųjų amatų, darbo kultūros ir gyvosios tradicijos puoselėjimui!

VšĮ „Švendubrės amatai“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

ANTANAS SMALIUKAS

Prisiminimų apie Antaną Smaliuką – Ambasadorių ištrauka iš Juozo Šikšnelio ir Algirdo Terten knygos „Švendubrės praeities guriniai“

Antanas Smaliukas – Ambasadorius prie kino filmui „Zosė“ suręsto namo maketo

1958 m. potvynio užlieta A.Smaliuko - Ambasadoriaus sodyba

Knygos “Švendubrės praeities guriniai” viršelis

   Antanas Smaliukas gimė 1895 m. Švendubrėje, mirė 1995 m., palaidotas Švendubrėje. Antanas buvo trečias sūnus šeimoje; vyresnįjį tėvai paliko prie ūkio, vidurinis turėjo mokytis amato, o gabų Antaną leido į mokslus. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, pradėjo lankyti Ratnyčios pradinę šešiametę mokyklą, kurioje buvo mokoma rusų kalba. 1910 m. pavasarį ją baigė, o rudenį jau mokėsi privačioje mokykloje Baltarusijoje, Kobrine. Mokėsi dvejus metus, pasiruošė egzaminui ir įstojo į Gardino gimnazijos pirmą klasę. Prastai paruoštas Kobrine, pirmais metais antramečiavo. Gimnazijoje lietuviai organizavo slaptą ratelį, kur studijavo Lietuvos istoriją.
   1914 m. vokiečiams užėjus, grįžo į tėviškę ir čia pasiliko. Aukštojo išsilavinimo neturėjo. Tad stojo mokytis į Kauno valstybinio universiteto Humanitarinį fakultetą laisvu klausytoju, keletą metų pasimokęs universiteto taip ir nebaigė. Vilniuje baigė dvimetę mokytojų seminariją. Kai atėjo lenkai, jį areštavo, po kiek laiko paleido, bet sekė, buvęs mokytojas patarė bėgti į Lietuvą. 1923 m. iš Švendubrės persikėlė per Nemuną ir patraukė į Kauną.
   Dirbo Susisiekimo ministerijoje dvejus metus. Su Čiurlionio broliu Povilu įkūrė savo bendrovę „Kelias“. Po keleto metų bendrovė bankrutavo, nes negaudavo medžiagų. Kauno Laisvės alėjos pabaigoje Senolių prospektas kilo į statų kalną. Antanas su kompanionu tą kalną pažemino, prospektą patiesino. Po bankroto įsidarbino Finansų ministerijoje akcizų inspektoriumi. Tikrindavo neformaliai, buvo jautrus, gerbė žmones. Lankydavosi ir Švendubrėje, atvažiuodavo į Lipliūnus, naktį perplaukdavo Nemuną.
   Kaime surinkdavo įvairių prašymų – surasti metriką, patikslinti datą ar pan., todėl kaimo žmonės jį praminė Ambasadoriumi. Karui baigiantis, buvo susiruošęs trauktis į Vakarus, bet Gardine pavėlavo į traukinį.
   1954 m. atsitiktinai Vilniuje sutiko Paleckį. Tas nepažino. Antanas ir sako: „Bortkevičienę pažįsti? Pažįstu, profesorių Leoną pažįsti? Pažįstu. Antaną Smaliuką pažįsti? Pažįstu. Tai aš ir esu“.
Švendubrėje jį lankė įžymūs kultūros, meno, mokslo veikėjai. Labai džiaugėsi kapinių ir koplyčios įrengimu.
   Visi stebėjosi plačiomis jo pažintimis, fenomenalia atmintimi (prisimindavo net prieškario veikėjų telefono numerius) ir gebėjimu orientuotis situacijoje.
   – Labai geras žmogus buvo Kipras Petrauskas. Labai demokratas buvo. Labai gerą balsą turėjo. Neišdidus. Kitas puikuotųsi. Va, matot?
   – Taip, kaip Lietuvos opera buvo, tai italų atstovas Amadojus sakė: galim lygint su italais. Va! Nei Lenkija neturėjo tokios, nei anglai, nei vokiečiai, kaip Lietuvos opera prieš karą buvo. Išeidavo jėgos... Kipras Petrauskas, Katkus, Grigaitienė, Jonušaitė, Galaunienė, Oleka... Drebėjo teatras. Publika... Bilietus sunku buvo gaut. O kai atvažiavo 29 metais Šaliapinas, tai baisus dalykas. Aš tai gaudavau – pažįstama Jovaišaitė buvo kasininkė. Jei žino, kad aš ateisiu, tai palieka jau. Neapleisdavau operų. Eidavau. Vai įdomu pasiklausyt! Įdomu. „Traviata“. „Rigoletas“.
Labai gerai vaidino Kipras Petrauskas.Du mėnesius pabuvo. Parvažiavo iš Amerikos ir 50 tūkstančių litų parsivežė.
   – Dolerių?
   – A?
   – Sakau, gal dolerių?
   – Gal dolerių. Dabar jeigu jis ateis, tai jis neduos mokėt tau. Jis apmoka. Labai geras žmogus buvo. Labai geras.
   – Anksčiau tai buvo Švendubrėje pavadinimai – Kleboniškės, Barveniškiai, Krūmija, Žydpilvis, Ažubalio kalnas, Piliakalnis. O dabar nyksta visi senoviniai pavadinimai. Nyksta. Šagi mūsų kaimas 1635 metų – jau Švendubrė.
   Anksčiau – Lanka. Ten Karklynas. Použulų, Trumpukis, Ilga. Paskui Pylimas. O dabar nyksta viskas. Nyksta senovės tie pavadinimai.Nyksta. Ir ne tik pavadinimai. Ir nesakyk, kad dar susitiksim.
   – Va, kokių gabumų lietuviai buvo. Taigi stažuodavosi Prancūzijoj ar Anglijoj kariškiai. Tai norėjo tie pasilikt, kad jų armijoj tarnaut. Tokie gabūs lietuviai. Bendrai, lietuviai – labai darbštūs žmonės.
   – Buvo turbūt.
   – Ką?
   – Sakau, buvo. O dabar?
   – Nenoriu kalbėt, kaip dabar. Viskas. Nieko nėra gero dabar. Ir sunku tam Brazauskui dirbt. Jeigu taip bus, tai mes išsipompuosim.
   – Aš tai pranašauju, kad su laiku gali tapti badas. Kodėl? Dabar, tamstos, pažiūrėkit – lyguma Švendubrėj. Tušti laukai. A-ja jai! Su laiku bus... Gero nelaukim. Matot, toks dalykas. Nėra to griežtumo. Dabar, pavyzdžiui, kiek tos degtinės. Kioskuose degtinė. Kavinėse degtinė. Visur. O anksčiau? Aš jums papasakosiu, kaip buvo tvarkomas monopolis. Kaune buvo aštuonios parduotuvės. Viena buvo Panemunėje. Šančiuose, Aleksote buvo. Tai trys. Paskui prie stoties. Paskui Kęstučio. Penkios. Lukšo. Šešios. Paskui šitam... Savanorių prospekte. Septynios. Vilijampolėn – aštuonios. Visos valdiškos. Laiku atidaroma, laiku uždaroma. O dabar užeik kavinėn – spiritą parduoda. Šnapsą parduoda.
   – Nėra tvarkos šiuo atveju. Nėra. Čia monopolio tas įstatymas durnas yra. Labai durnas.(*)
   [...] pokalbiai su Antanu dažniausiai būdavo monologo formos.
Jis pasakodavo noriai įdomiais, su vardais, pavardėmis, datomis, smulkiausiomis senų įvykių detalėmis, net pažįstamų telefono numeriais. Apie Pirmąjį pasaulinį kartą, perversmą Rusijoje ir jų atgarsius savo kaime, kovas už Lietuvos nepriklausomybę, tarpukario Kauno gyvenimą, vėl apie karą, pokario vargus... apie visą dvidešimtąjį amžių, kurio liudininkas buvo, ir, aišku, apie M. K. Čiurlionį. Kiek kartų ir kur matė piešiant, kur einantį su broliais ir seserimis, kaip užkluptas audros nakvojo jų kluone ant šieno, kai „su tėveliu atvežėm Čiurlioniams malkų ir gėrėme pas juos arbatą“.
   [...] Kiek kartų su įvairiausiais svečiais važiavome į Švendubrę, visuomet būtinai sustodavome aplankyti A. Smaliuką. Su visais jis rasdavo bendrą kalbą, turėdavo ką papasakoti, pats parodydavo kaimą, nuvesdavo prie didžiojo akmens. Dar visai neseniai vikriai užkopdavo ant akmens viršaus ir, ten stovėdamas, linksmai pasakodavo.

* Adelbertas Nedzelskis, „Vienerių metų prisiminimai apie šimtametį, pažinojusį M. K. Čiurlionį“, Druskonis, 1996, gegužės 6–12, Nr. 18 (343)

Parengė VšĮ „ŠVENDUBRĖS AMATAI“