|
Pasikalbėjimas su senstančiu kūnu
|
Straipsnio autorė su Druskininkų ligoninės Geriatrijos skyriaus vadovu gydytoju Ali
Gydytojas Ali su slaugytoja Ana
Socialinė darbuotoja Rūta (kairėje) ir koordinatorė Liucija
Izabelė ŪSIENĖ
NE taip seniai viena mano auklėtinė pasiteiravo kitą - druskininkietę: ,,Kaži kaip mūsų auklėtoja. Ar ji dar gyva? Ar ką veikia? Pridursiu, kad pirmieji mano mokiniai jau gražiai ,,įsišoko į aštuntą dešimtį, perlipo per tą magišką 70 ir dairosi, ką čia nuveikus. Kitaip sakant, atsidūrė tarp žemės ir dangaus. Tipiška lietuvio ,,darbalupio situacija. Nusijuokiau kartu su pašnekove ir patikinau, kad man visai nieko tas gyvenimas SENATVĖJE. Juk ji niekada neateis, nelįs i mano Būsimąjį laiką. ,,Kodėl, kaipgi šitaip? aikštijosi pašnekovė. Teko ją įtikinti, kad aš jau senokai įsileidau šitą viešnią į savo, kaip dabar mėgstama sakyti, ,,privačią valdą. Beje, gyvenu su ja, pasirokuoju ir vėl toliau minu kasdienybės ritualą. Šis kartais ,,pastukina, kartais paguodžia, o kartais liepia įsiklausyti, ką sako jaunesni. Vaikai ir anūkėlės vis skatina užsiimti kita filosofija, pritapti prie šiuolaikiškų žmogiškumo principų. Mėgautis gyvenimu. Pridursiu likutiniu. Hm.
- Mylėk save, kad galėtum ir kitus suprasti .
- Taigi būsiu savimyla.
- Na ir kas, geriau negu taip, kaip tu darei ir dabar bandai išlaikyti savo vertybių hierarchiją.
Toje hierarchijoje yra vienas išdavikas, kuris koketuoja su Senatve. Reikia nuo jo gintis. Tą ir stengiuosi atlikti.
Šiuo metu noriu pasakyti keletą pagiriamųjų žodžių instancijai, kurioje šiuo metu esu. Geriatrijos skyriuje. Yra toksai ir Druskininkuose jau antri metai. Tikslas - pastiprinti kūną tiems, kuriems per 60 metų. Savais gydymo metodais.
Pėdinu ,,Daktarų keliu, dar sovietmečiu nutiestu į naują ligoninę. Asfalto ir čia užtenka. Betgi miškas sutrikdo tylą gegutės balsu - šįkart 10 kartų. Gerai, žinoma, jai aiškinti, kai moka gyventi, savo vaikelius išbarsčiusi, kukuoti sau.
Štai ir ligoninė. Skyrius, beje, idealiai iščiustytas, pritaikytas visiems - sveikiems ir neįgaliems. Visos kertės šviečia ruda ir balta spalvomis.
Pirmą dieną atliktas kraujo tyrimas, pacientai susipažįsta, kas ten parašyta aiškiai ir suprantamai. Procedūras rikiuoja koordinatorė Liucija jauna, dalykiška, veikli. Antradienį paskiriamas gydymas, ir prasideda procedūros.
Akį traukia personalo jaunumas. Jos, tos gražios merginos, aiškiai išmokusios psichologinės higienos pamokas.
Čia maloni gydymo rutina. Rytas prasideda kineziterapijos pratimais. Betgi tai gerai išjudinsi tingų gaivalą - savo kūną. Jis kaip koks senatvės ,,suma sumarum. Jaunutė studentė Austėja kasdien mums pažeria vis kitų pratimėlių, vis kitai kūno daliai skirtų. Pradedant galva ir baigiant kojų padais pirštais ir kulnais.
Pateikiamos santūrios koordinacijos judesių užduotys galva, pečių linija, kojomis, rankomis įveikiami nestaigūs ,,kliūčių ruožai. Toks ,,pasikalbėjimas su senstančiu kūnu kaip elementari ir būtina kasdieninė higiena. Šypsosi, padeda, paaiškina.
Kitas procedūras: kineziterapiją, ergoterapiją, fizioterapiją bei vaistų suleidimą į veną, stebėjimą proceso metu slaugytojos atlieka pagal tikslų grafiką. Beveik nėra galimybės palatoje būti vieniems. Pavadinčiau tai gyvenimo turinio užpildymu. Tiems žmonėms, kurie dar su senatve nesusitaikę.
Sužinome, kokius vaistus leidžiama, koks jų poveikis. Palikusi bent kelioms minutėms, slaugytoja vis ateina pasiteirauti. Tipiškas posakis, ,,ar viskas gerai - irgi rutina, bet maloni. Džiaugiuosi, parenku kiekvienai maloninį žodį. Nusišypso, padėkoja, patikina, kad šiame skyriuje daugiausia ramybės. Kaip supratau, jos ateina atlikti procedūrų iš kitų skyrių, bet nesudaro įspūdžio, kad reikia skubėti, trūksta darbuotojų ir t.t. Mums to nereikia žinoti.
Profesinė šypsena nuoširdi, supratinga, lyg truputį giminyste atmiešta. Pasiteirauju, ar lanko kažkokius kursus būtent žinioms su pagyvenusiais žmonėmis tobulinti. Taip, šitas procesas nepertraukiamas. Šypsosi, paaiškina. Su kiekvienu pacientu aptariama savijauta kasdien, jei reikia, keičiami vaistai, pamatuojamas kraujospūdis.
Lėtiniai negalavimai, kuriuos valdome patys su šeimos gydytojo patarimais, čia tarytum konkretizuojami, apmalšinami, žmogus pasijunta sveikesnis. Tiksliau, patikinama, kad tingusis žmogaus kūnas sveikatos būstas. Reikia jį tausoti. Jaunimas, be abejo, teisus. Privalu mokytis ir išmokti pabūti savimyla pagyventi sau. Sako, kai kam tai yra gyvenimo hobis.
Ačiū už sveikinimą. Mano egzistencijos turinys dar tebėra aiškus, finansiškai stabilus, kūno įgeidžiai kol kas valdomi, turiu ką veikti (skaitau, ką noriu, rašau apie tai, kas gražu, dainuoju, sportuoju, manęs nereikia aptarnauti, veikiau su malonumu tai pati darau artimiesiems ir ne tik). Aš gyvenu su senatve, kuri netrukdo mano asmens laisvei. O vertybės, kurias galiu deklaruoti savo gimtinės žmonėms, yra nekintamos. Eiliškumo tvarka ištikimybė, meilė, asmens ir tautos laisvė. Kaip sakė Justinas Marcinkevičius viename savo eilėraštyje - ,,Gyvenu ir gyventi noriu.
Beje, man gražus pagyvenusių žmonių įvardijimas senoliai. Jų veidai kaip preciziškai atliktas žemėlapis kiekviena raukšlele šviečia išmintimi, supratingumu, patirtimi, kuri jau slysta iš mūsų platėjančių akiračių.
|
|
|
