Jau 13 a. kryžiuočių žygių kronikose yra žinių apie Druskininkus. O iškasenos rodo, kad šioje apylinkėje būta gyventojų būstų akmens amžiuje.Pilkapiai čia mena net kelias epochas.

Pirmasis vietovės pavadinimas Salzininkai (nuo salz - druska) minimas kaip medinė pilaitė, pro kurią kryžiuočiai keldavosi per Nemuną ir traukdavo gilyn į lietuvių žemes, apsirūpindami druska, kuri čia buvo verdama nuo žilos senovės. Nors druskos sluoksnis, vandenį išgarinus, likdavo menkas, bet prie anų laikų sąlygų buvo labai brangus ir reikšmingas produktas. Šis verslas turėjo įtakos gyvenimo lygiui. Tai buvo ir traukos jėga gobšiems kryžiuočiams. Kapvietės rodo, kad apylinkės buvo tankiai apgyvendintos.

1311 m. Druskininkų pilį užėmė kryžiuočiai ir smarkiai nuniokojo apylinkes. 1378 ir 1381 m. teutonų magistras Teodorikas Elneris vėl pilį ir apylinkes užgriuvo su savo gaujomis. vėlesniais metais taip įprato lankytis, kad po du kartus per metus atklysdavo, kai žiemą užšaldavo upės, upeliai, raistai ir per vasaros karščius.

Lenkų kronikos mini, kad 15-jo a. pr. karalius Jogaila su savo svita domėjosi vietos druskingomis versmėmis, tinkančiomis gydimui. Pervalko dvaro (dabar Baltarusijoje, netoli sienos), kuriam priklausė Druskininkai, 1636 m. inventorių knygose minima vietovė Druski pavadinimu, o vietinių žmonių, reikia manyti, buvo vadinama Druskų kaimu.

1765 m. minimas Druskininkų kaimas su 6-mis šeimomis. druskininkų pavadinimas reiškia žmones, užsiimančius druskos gamyba gyvenančius prie druskos (t. y. druskingų šaltinių) O tie šaltiniai žmones gydo nuo neatmenamų laikų. 1794 m. specialiu karaliaus dekretu Druskininkai paskelbti gydomąja vietove. Nuo šios dienos prasideda Druskininkų kurorto istorija. O ją pradėjo 18 a. vietos gyventojas Pranas sūrutis, mineralinį vandenį pavertęs nuolatiniu gydymo verslu. Atvykę į Druskininkus ligoniai kreipdavosi į šį žmogų “gydytoją”. Jis gydydavo mineralinio vandens pripiltose statinėse mirkydamas ir gana veiksmingai. Tėvui mirus, panašiu “gydymu”ėmė verstis jo sūnus Benediktas. Toks verslas tęsėsi beveik 50 metų. Sūručių verslo efektyvumą yra aprašęs istorikas T.Narbutas.

1789 m. Gardino seimo metu Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas su gausia svita aplankė Druskininkus ir įsakė savo dvarui gydytojui ištirti mineralinių vandenų savybes. 1821 m. šaltiniais susidomėjo Vilniaus gydytojų draugijos pirmininkas prof. M.Mianovskis, tačiau ir vėl jo sudarytas projektas nebuvo įgyvendintas.

Tik 1830 m. Gardino farmacininkas Rumelis atliko dviejų šaltinių analizę ir jos rezultatus pateikė Gardino gydytojų draugijai. Ši paskelbė pirmuosius praktiškus nurodymus besigydantiems ir pradėjo siųsti į Druskininkus ligonius. Tačiau stacionariniam gydimui duomenų neužteko. Tais pačiais metais Vilniaus universitetas pasiuntė į Druskininkus specialistą chemiką profesorių Igną Fonbergą. Šis penkių šaltinių vandenį pripažino tinkamu gydimui ir esančiu neblogesniu už užsienio pagarsėjusių kurortų, o kai kuriais atvejais net vertingesniu. 1873 m. buvo sudarytas planas Druskininkų kurortui išsivystyti.

Remiantis minėtais duomenimis, Gardino gubernatorius Dopolmejerio teikimu 1837 m. gruodžio 31 d. caras Nikalojus I patvirtino kurorto steigimo projektą. 1838 m. buvo atidaryta 14 vonių gydykla, kuriai vadovavo jau gydytojas L. Žembžickis. Šalia jos už suteiktas paskolas buvo pastatyta keletas vilų, aptvarkyta kurorto aplinka. Pirmaisiais kurorto gyvavimo metais gydėsi 329 ligoniai. Per keletą metų Druskininkai iš kaimelio išaugo į miestelį, turėjusį savo vaistinę, knygyną,kelias parduotuves, šokių salę.

1841 m. buvo įkurta Druskininkų gydytojų mokslinė draugija, kurios tikslas-plėsti kurortinį gydymą, leisti tikslinę literatūrą. pasirūpinta, kad 2 kartus per savaitę iš Gardino į Druskininkus kursuotų diližanas ir vežtų ligonius. 1840 m. kurorte gydėsi 600 ligonių, o 1843-net 2000. Tuo metu dirbo nemažai gabių gydytojų:J.Pileckis, K. Volfgangas, ir kt. Sezono metu talkininkaudavo gydytojai iš Vilniaus ir Gardino. 1844-1846 m. Gardine buvo leidžiamas žurnalas “Druskininkų šaltinių undinė”, kuriame buvo pateikiami nurodymai besigydantiems, spausdinamos istorijos žinios ir kt.

Apie Druskininkų mineralinių vandenų atsiradimą sklido legenda, kad gilioje senovėje Liškiavos kunigaikštis, bemedžiodamas su savo dvariškiais, persikėlė per Nemuną ir atsidūrė tose vietose, kur šiuo metu yra Druskininkai. Medžioklė sekėsi - už tai kunigaikštis turėjo dievams nušauti sakalą. Ant Nemuno kranto buvo paleistas sakalas, ir kunigaikštis šovė. Sakalas, strėlės pervertas, krito į Nemuną. Kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti ir pats pasinėrė. Kilo sąmyšis. Dvariškiai šoko į vandenį gelbėti, bet niekur jo nerado. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko. Liedama ašaras sūrias, ji bėgiojo Nemuno pakrante ir šaukė savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose išniro iš vandens kunigaikštis, sveikas ir gyvas. Tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai. Jų senovėje buvo daug: vieni užakdavo, kiti išsiversdavo. Minėtam žurnalui aktyviai talkino istorikas T.Narbutas, poetas Vl.Sirokomlė, rašytojas J.Kraševskis ir kiti.

1850 m. Druskininkai pasipildė labdarybės namais, vasaros teatru, o 1856 m. - sale pokyliams ir susirinkimams su galerija pasivaikščiojimui, sezonine 30 lovų ligonine. 1851 m. atidarytas paštas, 1868 m. - telegrafas, veikė keltas per Nemuną. 1854 m. buvo skaudūs kurortui, nes didžiulis Nemuno potvynis atskiedė šaltinių vandenų mineralizaciją. Šoko ištikta miesto administracija slaptai naktimis bėrė valgomąją druską į šaltinius. Pasklido gandai, kad mieste siaučia choleros epidemija. Visa tai smarkiai pakirto kurorto populiarumą, sumažėjo ligonių. Jau atrodė, kad reikalai pasitaisys, nes 1862 m. buvo baigtas tiesti geležinkelis Peterburgas—Varšuva per Pariečės stotį. Į ją nutiestas 16 km. ilgio žvyrkelis. Pagerėjo tiesioginis susisiekimas. Bet užgriuvo 1863 m. prieš baudžiavą ir prieš caro savivalę įsiliepsnojęs sukilimas. Kurortas visomis išgalėmis rėmė sukilėlius. O dar 1864 m. sudegė gydykla. Jos vietoje išaugo nauja mūrinė, erdvesnė ir patogesnė su 50 vonių.

1865 m. kurortas už sukilimo rėmimą buvo žiauriai nubaustas - su visu turtu už 31 156 rublius parduotas privačiam asmeniui, pulkininkui K.Štraudmanui. Savininko pageidavimu miestukas buvo padalytas į 66 činšinius sklypus - feodalines tarnybas. Tuo metu jau buvo 15 gatvių, 157 gyvenamieji namai, 40 krautuvių ir 342 gyventojai. Per savaitę vyko 2 turgūs, sutraukiantys ir apylinkių žmones. 1868 m. į Druskininkus atkelta valsčiaus tarnyba, veikė pradžios mokykla.

1871 m. gaisras sunaikino didesnę medinę miestelio dalį. Atstatymas truko beveik 10 metų. Savininkas, negaudamas didesnio pelno ir kamuojamas rūpesčių, 1876 m. kurortą pardavė 3-jų asmenų akcinei bendrovei. Vėliau Druskininkai liko tik 2-jų Džiulijanio ir Michailovskio akcininkų valda. Jie rūpinosi kurorto ateitimi. 1878 m. čia apsilankė 800 poilsiautojų. Nuolatinių gyventojų skaičius išaugo iki 417 žmonių. Nuo 1879 m. Druskininkai - Džulijanio nuosavybė, o 1881 m. jį iš savininko įsigijo Peterburgo įsteigta turtingų žmonių akcinė bendrovė. Bet 1884 m. dėl didelio katilinės perkrovimo sudegė gydyklos. Po metų buvo pastatytos naujos mūrinės gydyklos, kurios išliko iki mūsų laikų. 1887 m. įsteigiamas saulės vonių parkas.

1893 m. Druskininkams patvirtinamos miesto teises, įsteigiamas magistratas, bet kaimo ir miesto skirtumas išliko iki 20- ojo amžiaus pradžios. Kaimas dabartinės Čiurlionio gatvės pradžioje, Antakalnio, Žaliosios gatvių rajone ir aplink cerkvę, į pietus nuo jos , o miestas dabartiniame miesto centre, aplinkui gydyklas. Poilsiautojų reikalus tvarkė mineralinių vandenų kontora, pardavinėdama sezoninius gydymosi ir poilsiavimo bilietus, su kuriais galėdavo naudotis gydymo ir kitų įstaigų paslaugomis. 1899 m. pradėjo veikti kaskadinės gydyklos Ratnyčios upėje. Plaukiojo garlaivis į Gardiną ir atgal. Druskininkuose 1897 m. buvo 1280 gyventojų.

20 a. pradžioje Druskininkų kurortas turėjo būtiniausias gydymo įstaigas ir ganėtiną aptarnavimo sferą. Rusų mokslininkai atliko šaltinių vandenų pilnesnę analizę, kuri rodė jų didelę vertę. Miestas pradėjo smarkiai augti. 1909 m. jau buvo 2748 nuolatiniai gyventojai, per 400 pastatų, padaugėjo ir poilsiautojų. 1913 m. jų sugužėjo 19000 - t.y. 9.3 proc. visos Rusijos poilsiautojų skaičiaus. Pradėjo kurortą lankyti to meto garsenybės : kompozitorius St.Moniuška, rašytojas T. Zanasir kt. Dažnai pasirodydavo M.K.Čiurlionis, kurio tėvai čia gyveno.

1914 m. kilus pasauliniam karui, Druskininkuose vyko smarkūs mūšiai. Žiemą carinė kariuomenė, nenorėdama praleisti per Nemuną vokiečių armijos, susprogdino naują medinį tiltą, o vokečiai miestą apšaudė iš artilerijos. 1915 m. žiemą vokiečiai okupavo Druskininkus ir išlaikė savo valdžioje iki karo pabaigos. Pusė miestelio buvo paversta pelenais, išsekintos mineralinių vandenų versmės. Gydymo įstaigos buvo paverstos karių ligoninėmis, o gyventojai apiplėšinėjami, net žudomi. Teroras viešpatavo, kol kurortas perėjo Nepriklausomos Lietuvos jurisdikcijai. Tačiau ir po to lenkų kariuomenės daliniai ir kitos plėšikų gaujos niokodavo apylinkes.

1920 m. spalio 9 dieną lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, kurortas atiteko lenkų akcinės bendrovės žinion. Tik 1923 m. buvo atidarytas kurortinis sezonas su 700 tam skirtų kambarių. 1926 m. atnaujintas medicinos draugijos darbas. Kurortas keletą metų šiaip taip vegetavo. Jo populiarinimui 1929 m. buvo atnaujintas žurnalo “Druskininkų šaltinių undinė” leidimas. išėjo 23 numeriai. Ypač svarbus įvykis buvo 1934 m. geležinkelio atšakos Druskininkai- Pariečė atidarymas. Pagerėjo galimybės pasiekti kurortą iš tolimiausių vietų. Bet akcinei bendrovei sunkiai sekėsi spręsti kurorto gyvenimo rūpesčius. Po specialios tam reikalui aptarti konferencijos 1930 m. kurortas perėjo valstybės nuosavybėn. Dėja, ir po to jis daugeliui liko nepasiekiamu.

Kurorto reikalus sprendė sudaryta sveikatos komisija. Miestas gavo savivaldą - turėjo magistratą. Buvo pasirūpinta giluminiais gręžiniais : vienas išgręžtas 300 m. gylio1930 m., kitas 330 m. 1936 m. Vanduo iš tokių gylių labiau mineralizuotas ir tinkamesnis gydymui. Gydyklose įrengtas inhaliacijų skyrius nosies ir gerklės ligoms gydyti. Pastatyta naujų vasarnamių. Kurortas buvo plačiai reklamuojamas, tačiau ligonių ir poilsiautojų buvo nedaug - 1931 m. jų teatvyko apie 7000, nes gydomosios procedūros ir pragyvenimas brangus. Apie 1923 m. įsikūrusi Druskininkų bičiulių draugija ne tik ėmėsi leisti minėtą žurnalą, bet ir puoselėjo kultūrą, turizmą, sportą.

Lenkų valdymo metais kurorto gyvenimo lygis nepasiekė carinio laikotarpio lygio. 1936 m. Druskininkuose gyveno 1473 žmonės. Veikė mažyčiai pensionatai, viešbučiai (po 10-30 lovų), skirstomi į 3 kategorijas pagal brangumą. Kurortas liko pramogų šaltiniu vieniems, o pasipelnymo - kitiems. Net Juzefas Pilsudskis iš Varšuvos atvykdavo pailsėti. Bet pramogos brangiai kainavo, net į parką be bilieto negalėjai patekti. Tačiau gyventojų daugėjo, o poilsiautojų atvykdavo iki 11000.

Po 1937 m. triukšmingo kurorto įsteigimo 100-ųjų metinių minėjimo jis vėl pradėjo smukti - trūko lėšų. Vokiečių-lenkų karo metu 1939 m. rugsėjo mėn. rusų kariniai daliniai įžengė į Druskininkus. Įsikūrė tarybų valdžia. Miestas ir apylinkės kurį laiką įėjo į Baltarusijos TSR Gardino sritį, Pariečės raj. 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai perduoti Lietuvai. Vietoje privačių pensionatų sukurtos sanatorijos. Gydyklos liko atskiros. Pagerėjo aprūpinimas. Bet neilgam. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai įsiveržė į Druskininkus. Visos gydymo įstaigos skiriamos tik vokiečių armijos karių aptarnavimui. Kurortas įjungtas tiesiogiai į Reicho sudėtį “MEMELTALBAT” pavadinimu, atseit Nemuno slėnio maudyklėmis. Įsteigiamas žydų getas, o 1943 m. lapkričio 2 d. likviduotas, kalinius išvežant į Kolbasino koncentracijos stovyklą netoli Gardino. Gyventojus užgriuvo smurto ir teroro išpuoliai, nusinešę nemažai aukų. m. liepos 14 d. po nedidelių kautynių Druskininkus vėl užėmė rusų armija. Miestas didelės žalos nepatyrė. 1945 m. vasarą pasirodė pirmieji poilsiautojai ir ligoniai. Pradėjo darbą gydyklos teatlikdamos vos 50 procedūrų į dieną. Pradėta gydyti vaikus, senuose pastatuose įkūrus specialias “Saulutės” ir “Baltarusijos” sanatorijas. Ligoniai gyveno privačiose vilose, pensionatuose, viešbučiuose. Maitinosi privačiose valgyklose ar pas šeimininkes. 1950 m. poilsiautojų ir ligonių skaičius buvo pats didžiausias visoje kurorto istorijoje. Be to, 1950-1955 m. Druskininkai dar buvo ir rajono centras, o nuo 1953 m. - jis respublikinio pavaldumo miestas. Pradėta statyti nauji sanatorijų korpusai, įsteigiama valstybinė statybos valdyba, kuri stato ir gyvenamuosius namus, aptarnavimo įstaigas. 1950-1996 m. sanatorijų skaičius išaugo iki 11.

Regime 3 Druskininkų kurorto vystymosi laikotarpius :
Ankstyvąjį (1837-1939 m.)Pokario (1947-1957.)
Naująjį (nuo 1957 m. Ankstyvasis -medinės architektūros, išskyrus gydyklų ansamblį, kolonadą, bažnyčią ir kt.
Pokario laikotarpiu iškilo pirmieji mūriniai namai dabartinėse Čiurlionio ir Vilniaus a. gatvėse, sanatorija “Draugystė”, pasižyminti nelogišku architektūriniu išplanavimu.

Naujajam priklauso mikrorajonai, gyvenamieji namai, prekybos ir buities pastatai,viešbučiai, mokyklos, pašto ir kitų sanatorijų pastatai. Dėja, ir ši statyba nepasižymi originalumu, tinkamu pritaikymu prie Druskininkų gamtovaizdžio. Naujasis laikotarpis pasižymi smarkiu miesto augimu : 1959 m. jame buvo 5765 gyventojai, 1970m.-11200,o1995 m.-24 500, prijungus prie miesto Ratnyčios, Baltašiškės, Viečiūnų ir Švendubrės gyvenvietes. Apskritai Druskininkai žavus Dzūkijos miestas. Ryškiu architektūros akcentu yra neogotikinio stiliaus bažnyčia. Įdomi centrinė Vilniaus alėja.