Pirmas

Šiame numeryje
Miesto žinios
Policijos žinios
Savas gylis
Kultūra
Klausimas
Sportas
Renginiai
Horoskopai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai
Druskininkų TIB
Organizacijos
Sanatorijos
Menai

Redakcija
Informacija


 


  "Gyvenimo istoriją lygiai taip pat pakartočiau"
Nijolė PASERBSKIENĖ


1952 m. V.Valentukevičius (viduryje) su Irena ir Stase Linkevičiūtėmis

V.Valentukevičiaus šeima (iš kairės į dešinę): dukra Violeta, žmona Stasė, sūnus Darius ir Vytautas su anūku Luku

   "Esu gimęs kelyje, mamai susiruošus pas ababautoją, dzūkų taip vadinamą pribuvėją. Ar ne dėl to mano gyvenimas klostėsi taip dinamiškai, įvairiai ir sudėtingai", - pasitikdamas 70-ąjį savo rudenį, svarstė druskininkietis Vytautas Valentukevičius. Apžvelgdamas nueitą kelią, vargingiausiais jis vadina vaikystės metus, džiaugsmingiausiu laikotarpiu - mokymąsi gimnazijoje, o turiningiausiu ir prasmingiausiu - veiklos Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje tarpsnį bei Nepriklausomybės dešimtmetį.

Slapta 20 kilometrų 


   "Skurdas mažą iš namų išginė", - mena pašnekovas 35 kvadratinių metrų dydžio trobelę Viršurodukio kaime, kurioje dviejų šeimų lovos stovėjo greta, šalia jų kabojo du lopšiai, o papečkyje gulėdavo senelis. Nors tėvai netrukus pasistatydino savo namą, Vytautas augo pas svetimus, ilgai piemenaudamas. Mokyklą lankydamas dar sunkiau dirbo: spragilais kuldavo, ardavo, akėdavo taip nuvargdamas, kad vagoje užmigdavo. "Bet gyventi buvo gera. Grįžęs iš pamokų Druskininkų progimnazijoje, į šokių, dramos būrelių, choro repeticijas slapta bėgdavau po 5 kilometrus, taip per dieną sukardamas 20 kilometrų", - prisipažįsta ponas Vytautas, pridurdamas, kad parengus programą, smagu būdavo su mokytojų Elenos Kvaraciejienės, Zitos Strupaitės, Jono Stravinsko vadovaujamais meno saviveiklininkų kolektyvais koncertuoti aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose, važiuoti į respublikines dainų šventes. Gimnazistas Vytautas mėgo ir sportuoti: mėtė ietį, bėgiojo ilgas distancijas, startavo ne vienoje šalies spartakiadoje. Vilniaus jaunimo stadione, kurio vietoje dabar iškilę Parlamento rūmai, rungtyniaujant su garsiu lengvaatlečiu Jonu Pipyne, žinoma, teko jam nusileisti…

Ekskursijos laisvalaikiu 

   Vėlesnėje Vytauto Valentukevičiaus biografijoje - istorijos studijos universitete ir didelis pedagoginio darbo stažas, mokytojaujant miesto vidurinėse mokyklose, o nuo 1972 metų iki pensijos - "Saulutės" sanatorijoje. Tais metais daug laiko buvo skirta ne tik visuomeninei veiklai Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje, bet ir kitiems pomėgiams - paskaitų apie tarptautinę padėtį skaitymui bei vadovavimui ekskursantų grupėms. V. Valentukevičius yra apdovanotas ordinu už turizmo plėtojimą. "Namuose labai mažai būdavau - tik keldavau ir guldavau. Žinau, kad vaikams stigo mano dėmesio. Ekskursijos pasiglemždavo visą laisvalaikį, bet ir šiandien neatsisakyčiau jo paaukoti išvykoms į kitas šalis ir miestus", - teigia pašnekovas.

Senbuvio kalendorius 

   Paklaustas apie dar vieną pomėgį - istorinio Druskininkų kalendoriaus rašymą, ponas Vytautas papasakojo apie šio užsiėmimo ištakas. "Pergyvenau kelias krašto okupacijas - lenkų, rusų, vokiečių ir vėl rusų. Mums, šalia kurorto gyvenusiems neraviškiams, Druskininkai lenkų valdymo metais buvo tabu - rojaus kampelis, į kurį negalėjo įžengti valstiečio koja. Panemunėj ganydami galvijus, mes, vaikai, susėsdavome ant kranto akmenų ir klausydavome simfoninio orkestro, grojančio parke prie kolonados. Muzikos pakerėti, pamiršdavome karves, jos neprižiūrimos išmaldavo javus, išėsdavo bulves. Druskininkai užbūrė ir niekur kitur nenorėjau gyventi. Platoniška šiluma peraugo į aktyvų domėjimąsi šio miesto istorija. Taip 1945 metais pradėjau rinkti įvairią istorinę medžiagą apie Druskininkus".

Geriausias gyvenimo darbas 

   V.Valentukevičiaus asmeninėje bibliotekoje - ne tik profesoriaus Ignacijaus Fonbergo monografija apie Druskininkų mineralinius vandenis, davusi pradžią kurorto plėtros planui, bet ir kiti leidiniai, dokumentai, žemėlapiai, didelis fotoarchyvas, autografuotų knygų kolekcija. Visa tai papildo medalių, metalinių ženkliukų Druskininkų tema bei pašto ženklų rinkiniai. Lankydamasis Mokslų akademijos, M. Mažvydo respublikinėje ir Vilniaus universiteto bibliotekose, V. Valentukevičius randa įdomių faktų apie Druskininkų kurortą, užsisako tekstų ir nuotraukų kopijų, taip reikalingų patikslinti knygos "Vadovas po Druskininkus ir jų apylinkes" rankraštį, kurį jau senokai parengė. "Tai būtų didelės apimties gausiai iliustruotas leidinys - spalvotas, papildytas schemomis. Keliautojui, per miestą einančiam tam tikru maršrutu, ši knyga galėtų suteikti daug žinių apie kiekvieną pastatą", - sako autorius, pripažindamas, kad "Vadovas" yra geriausias jo gyvenimo darbas. Dėl lėšų stokos knyga nežinia kada išvys dienos šviesą, kaip ir kitos dvi - išsami Druskininkų sąjūdiečių veiklos istorija bei 200 puslapių apybraižų apie skaudų pokario laikmetį rinktinė "Likimai". Šiuo metu V. Valentukevičius daug fotografuoja - tiek miestą, tiek svarbiausius kultūros renginius.

Nusižiūrėjo mokinę 

   "Žmona kartais stebisi, kad mano pensija greit ištirpsta, bet dėl to nesibara ir nepriekaištauja. Prabėgo beveik 40 bendro gyvenimo metų, o mūsų šeimoje šiurkščiausi vieno kitam ištarti žodžiai buvo "nekalbėk nesąmonių", - nusišypso ponas Vytautas ir nugrimzta į prisiminimus.
   Pasirodo, vedė jis bemaž Kristaus amžiaus sulaukęs. Vakarinėje mokykloje istoriją ir visuomenės mokslus dėstydamas, nusižiūrėjo paskutiniame suole sėdinčią geltonplaukę - kuklią, santūrią ir ramią. Į pirmąjį pasimatymą mokinė neatėjo, nors mokytojas sutartoje vietoje daugiau nei pusvalandį mindžikavo. Pradėjus draugauti, širdis maištavo - nesinorėjo, kad Stasė klasėje sėdėtų. Stengdamasis jaudulį nuslėpti, kartą pamokos pradžioje turėjo mokinius palikti. Temą ant lentos užrašė ir į koridorių spruko. Čia ašaras nubraukęs ir susitvardęs, vėl į klasę sugrįžo.

Likimas valdo žmogų 

   Kas žino, gal buvo gaila 9 metus besitęsusios ir nutrūkusios mokyklinių metų draugystės su kita Stasele? Baigusi 8 klases, iš Neravų ji išvažiavo į Kauną, o Vytautas tęsė mokslus vidurinėje mokykloje. Jų keliai išsiskyrė. "Nė karto jos taip ir nepabučiavau…" - pasakotojas tarsi nuodėmklausiui atvėrė širdį. Prisiminė, kad bernaudamas vienais metais Kūčių vakarą klausėsi, kurion pusėn šunys loja, mat liaudies išmintis teigia - iš ten žmona bus. Lojo link Kavarsko, ir burtai po kurio laiko pasitvirtino. Kaip ir čigonės, atspėjusios būsimos žmonos vardą, netikėtos pranašystės…
"Širdis suvirpo nuo sentimentų, kai po daugelio metų Staselę vėl pamačiau Druskininkuose, persikrausčiusią iš kito miesto pas mamą gyventi. Bet abejonių nėra - su savo žmona ir vaikais - dukra Violeta ir sūnumi Dariumi esu laimingas. Tikiu, kad likimas valdo žmogų, bet jeigu tektų gyvenimo istoriją iš naujo rašyti, daug ką lygiai taip pat pakartočiau", - asmeninės šventės išvakarėse tvirtino ponas Vytautas.



  Ricieliškių mokytoja 

Arūnas ZURLYS


Marija Vidūnaitė-Grebliūnienė kartu su savo brangiausiais žmonėmis, jau išėjusiais Amžinybėn 

   72-ejų metų Marija Grebliūnienė, jau 3-eji metai nedirbanti, visų ricieliškių vadinama mokytoja. Nuo 1957-ųjų lietuvių kalbos ji mokė beveik visus Ricieliuose pasilikusius ar jau palikusius gimtąsias vietas. Savo jaukiuose ir svetinguose namuose Ricielių miestelio centre ji gyvena vienui viena, tačiau mokytojo vienatvė greičiau sąlyginė, nes mokinių gausybė, plačiai pasklidusi, vienaip ar kitaip apie save primena - tai sveikinimu, tai viešnage, tai tiesiog gražiu prisiminimu. Ir pati mokytoja, dviejomis lazdelėmis pasiramsčiuodama, neužsisklendžia savo turtingoje bibliotekoje ir artimųjų atminties kambaryje, kur brangiausių mirusių žmonių - tėvų, vyro, sūnaus nuotraukos sudėtos. Jau 9-eri metai kaip miręs jos vyras, ilgametis Ricielių mokyklos direktorius, o vienturtis 18-metis sūnus anapus išėjo dar anksčiau, palikdamas tėvams begalinį skausmą. Mokytojai svarbios visos Ricielių tradicijos, rastos 1957 metais čia atvykus ir apsigyvenus bei jos pačios kurtos. Pavyzdžiui, daug metų jos ir pagalbininkų kurtas Ricielių muziejus, vietinis etnografinis ansamblis, kuriam 25-erius metus vadovavo, bei visas Ricielių kultūrinis gyvenimas, iki šiolei traukiantis padainuoti, pavaidinti, pasisakyti, parodyti savo rankdarbių gausybę. Nors šnekėjome daugiau būtuoju laiku, kai mokytojos sveikata energijos nevaržė, tačiau ricieliškių dainingumas, veiklumas ir imlumas saviveiklai iki šiol išliko. M.Grebliūnienė, tuo seniai įsitikinusi vietines dainas bei papročius rinkdama, ricieliškius į dramos būrelį ir šventes suburdama, mini Juliją Čiurlionienę, Ireną Vaikšnorienę, aplink kurias dabartinė saviveikla sukasi. Iki šiol garsus ir Ricielių etnografinis ansamblis "Nendrelė", kurį netgi šeimynos stiprina, pavyzdžiui, Vaškevičiai, Navickai. 
   52-ejų metų pedagoginio darbo stažą turinti M.Grebliūnienė ne vien tik Ricieliams įsipareigojusi. Gimusi Vidūnų šeimoje Veršių kaime ji ir gimtųjų vietų tautosaką rinko, svariai talkindama garsiai kraštotyrininkei A.Bleizgienei. 



  Netekčių užgrūdinta
Nijolė PASERBSKIENĖ


85-erių metų leipalingietė Janina Kuliešienė Sibire palaidojo 3 savo vaikus

   Pirmosiomis lapkričio dienomis ir žvilgsniu vos aprėpiamos miestų kapinės, ir nedidukės pakelėse dunksančios kaimų kapinaitės rudens ūkanose tuomet nušvinta žvakių žiburėliais - atminimo, meilės, prieraišumo ir susitaikymo ženklais. Mintimis ir maldomis pabūname drauge su artimaisiais, išėjusiais anapus, tikėdami, kad toje beribėje Tyloje anksčiau ar vėliau susitiksime. Paminime ir tuos, kurių būtį ženklinantys kauburėliai supilti tremties ir kalinimo vietose - išbarstyti iki pat Tolimųjų Rytų. Laikas galbūt išlygino niekieno neprižiūrimus kapus, bet tikrai nepajėgė iš sugrįžusiųjų atminties ištrinti jiems artimų žmonių veidų.
   
   Janina Kuliešienė, 85 metų leipalingietė, Sibire palaidojusi tris savo vaikus, o sugrįžus į Lietuvą, - ir vyrą Antaną, sako, kad jos skausmas dėl netekčių ir po kelių dešimtmečių nė kiek neatlėgo.
"Tądien buvome sutarę krikštyti pirmagimę dukrytę, turėjo atvažiuoti būsimieji jos krikšto tėvai. Tačiau pirmiau jų pasirodė milicininkai ir liepė rengtis kelionėn. Abu su vyru buvome mokytojai, planavome artėjančias atostogas, bet viskas kitaip susiklostė", - 1941 m. birželio 14-ąją prisimena moteris. Raginami ir skubinami Kuliešiai tuokart sugriebė tik vystyklus mažylei ir drabužių, o buto šeimininkės atneštus ryšulius su maisto produktais milicininkai išspardė, neleisdami pasiimti. Gyvuliniams vagonams dundant į Rytus, pakely kūdikiui pieno nebuvo įmanoma gauti. Kelionės, alkio, netikrumo dėl ateities išvarginti lietuviai atsidūrė Barnaule. Mergaitė sirgo. "Mirusią 4 mėnesių Janytę iš ligoninės per sniegą 7 kilometrus nešiau ant rankų", - suvirpa pasakotojos balsas.
   Antroji Kuliešių dukra Danutė gimė žiemą Stolbų gyvenvietėje, Krasnojarsko krašte. Tremtiniai gyveno palapinėse, kurias apkasdavo sniegu, kad nebūtų taip šalta. Malkoms parsitempdavo Lenos pakrantėje užstrigusių plukdomų medžių. Speigas buvo neapsakomas. Kūdikio neišgelbėjo drapanos, kuriomis sušelpė moterys. Vieną rytą jaunoji mama dukrelę rado į žvakę sušalusią…
Tremtiniai privalėjo eiti žvejybon, nors neturėjo nei tinkamo apavo, nei drabužių. Gaudydamas tinklais žuvį, J. Kuliešienės vyras rankas taip nušalo, kad pirštų raumenys nukrito, liko pliki sąnariai. Kaip ir daugelis, jis susirgo skorbutu. Gulint ilgai patale, ligoniui atsivėrė pragulos. Į Trofimovsko ligoninę A. Kuliešių nuvežė dejuojantį, vos gyvą, o ten… jam "įsiūlė" dar vieną ligą - niežus.
   "Likusi viena labai vargau, - pasakoja pašnekovė. - Kartą išėjau iš lagerio į miestą duonos. Netikėtai prasidėjo didžiulė pūga, vėjas nupustė nuo ledo sniegą, buvo labai slidu. Eidama meldžiausi, kad tik manęs nenuneštų į jūrą. Šliaužiant keturpėsčia, nusitrynė keliai, o kruvinas alkūnes vos atplėšdavau nuo ledo. Per stebuklą jau sutemus pasiekiau savo palapinę. Daug vėliau, vyrui sugrįžus iš ligoninės, sužinojau stebėtiną sutapimą: kai grūmiausi pūgoje su mirtimi, vyras sapnavo, kad klupdama nešu juodą kryžių…"
Mirtis kas dieną skynė tremtinius - ir sunkiai dirbančius, ir senelius, vaikus. Jų palaikai būdavo susukami į paklodes ir laidojami be karstų. Kas galėjo žinoti, kad pavasarį galingas ledonešis nusineš ir Kuliešių Danutės kaulelius…
   Tremtinius perkėlus arčiau Jakutsko, jų gyvenimas tapo lengvesnis. J. Kuliešienė, mokanti lotynų kalbą, dirbo ligoninėje ir vaistinėje, o vėliau - vaikų darželyje, jos vyras - hidrometeorologijos stotyje. Tačiau ir šio laikotarpio prisiminimai skaudūs: Kamur Dagistache Kuliešiai supylė kapelį nuo plaučių uždegimo mirusiam 4,5 mėnesio sūneliui Rimvydui.
Į Lietuvą po 17 metų sugrįžusi šeima nerado tėvų nei namų. Su dukrele Elenute, Jakutske gimusia jauniausia atžalėle, 2 metus kilnojosi iš vietos į vietą. Važiuodamas aplankyti giminių, Antanas Kuliešius nė nenujautė, kad visam laikui išsiskirs su savaisiais, atguldamas Kapčiamiesčio kapinaitėse. "Tą žiemą buvo labai daug sniego, keliai užpustyti. Vyro laidoti kunigas iš Druskininkų į Kapčiamiestį pėsčiomis atėjo", - mena senoji.
   Kartas nuo karto viena ar su Jurbarke gyvenančia dukra ji nuvažiuoja į kapines. Šiemet rečiau ten nuvykdavo, mat vasaros pradžioje lūžusią ir netaisyklingai suaugusią ranką teko dar kartą laužti, tad ilgai sugipsuota buvo. "Išmokau viską iškentėti - ir vargą, ir skausmą", - sako mokytoja, kuri prieš 15 metų, būdama septyniasdešimties, sporto salėje vaikams demonstruodavo, kaip virve reikia sliuogti.

 

Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>




Anekdotas


© 1997-2001 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR įstatymai

Dizainas ir programavimas - Mantas S. ir Dana M.