VIJA Druskonis
  2001 m. sausio 12 - 18 d. Nr. 2 (588)

MIESTO ZINIOS

POLICIJOS ZINIOS
SPORTAS
KULTURA
RENGINIAI
ARCHYVAI
SKELBIMAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

Centras "DAINAVA"

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

Originaliausia šeima saldina
visų mūsų gyvenimą


I
Į “Roma” savininkai Roma ir Vytautas Pankevičiai išrinkti originaliausia 2000-ųjų metų Druskininkų šeima, matyt, dėl jų dosnumo remiant savo įmonės konditerijos gaminiais daugelį renginių.

Romos ir Vytauto Pankevičių cukrainėje ir parduotuvėje Vytauto gatvėje šventinėmis dienomis buvo didelis sujudimas.

Romos ir Vytauto Pankevičių cukrainėje ir parduotuvėje Vytauto gatvėje šventinėmis dienomis buvo didelis sujudimas.

Arūnas ZURLYS

Labdara savo miestui

Neretai už juos pasisakiusieji savo nuomonę išreiškė tarsi padėką už labdarą tortais, sausainiais, kitokiais skanėstais. Patys Pankevičiai patvirtino, jog, nepaisant to, kad mažiau negu 10 proc. jų individualios įmonės produkcijos tenka Druskininkams, labdaros mūsų kurortui apimtis yra šimtaprocentinė ir pagrindinė. Juolab skanėstais dažnas druskininkietis mėgsta pasilepinti. Taip pat įmonė yra pagrindinė TV laidos vaikams “Kvarkvarela” rėmėja, druskininkiečių saldėsius skanauja įvairių respublikinių firmų produkcijos pristatymų ir įvairių renginių dalyviai.

Gal pastaruoju metu, kai gyvenimas daugeliui tapo tikrai nesaldus įvairiomis prasmėmis ir beliko tik smaližiavimu jį pasisaldinti, padidėjo skanėstų perkamumas? Į klausimą Pankevičiai atsakė pastebėjimu, kad anksčiau Druskininkuose saldumynų daugiau pirkdavo.


Druskonis klausia skaitytojų

Rytoj - nuo atmintinos 1991-ųjų metų Sausio 13-osios, Aukos ir vilties dienos, sukanka 10 metų. Tądien, nebodami dėl savo gyvybių, saugojom laisvės ir nepriklausomybės viltį. Tos dienos laisvės gynėjų, budėjusių prie TV bokšto ir patyrusių tos nakties siaubą, pasiteiravome, ar išsipildė jų lūkesčiai ir viltys per 10 metų?

Atgavome valstybės nepriklausomybę, tačiau ar kiekvienas iš mūsų tapome iš tiesų laisvi ir nepriklausomi?

Izabelė NAVARACKIENĖ Lilia ŽUKAUSKIENĖ Vytautas NORVILIS

Izabelė NAVARACKIENĖ,
LNG Sausio 13-osios
brolijos Druskininkų
skyriaus pirmininkė:

- Baisiausias tos nakties momentas, kai pradėjo tankai manevruot, o tarp jų žmonės nardyt. Karinė technika važiavo tiesiai į gyvus žmones, šalia pamačiau, kaip vyriškio kojas vikšrai sutraiškė. Kaimynė M.Janulevičienė su rožiniu atsiklaupė prieš tanką, bandydama permaldaut, tačiau tuoj pat smogė pabūklo banga, kuri ne tik mus, bet netoliese stovėjusius užsienio žurnalistus ant žemės parbloškė. Pats šviesiausias prisiminimas - apšaudytų, traiškytų žmonių pasitikėjimas savimi ir ištvermė nesitraukti nuo TV bokšto, privertusi omonininkus paklusti reikalavimams toliau nešaudyti, nestumdyti. Tai buvo savotiška minios pergalė, prie kurios prisidėjo ir aukštesniosios jėgos globa. Mes, keli druskininkiečiai, nuo TV bokšto pasitraukėme sausio 13-osios 11 val. ryto, palikdami ten dar daug žmonių.

Man Sausio 13-oji išliko kaip paskutinė kova dėl laisvės. Dar kartą pamačiau, kaip žmonės dėl kilnaus tikslo ėjo tiesiai į ugnį. Didžiavausi savo tauta, sunkiu momentu sugebančia susitelkti bendrai kovai. Manau, kad ir dabartinė nualinta, nuskurdinta Lietuva panašiu momentu į tuometinį susitelktų, nes žmogus be Tėvynės kaip paukštis be lizdo.

Dabar esu nusivylusi, nes Sausio 13-ąją ir viltys, ir siekiai buvo visiškai kiti. Tuomet prie TV bokšto susibūrusi tauta dabar yra atstumta. Sėdintys viršuje pareigūnai, tik savimi besirūpinantys, atrodo, nesuvokia, į kokią duobę mus visus atvedė ir kodėl žmonės taip nusivylę. Tuomet visi skandavome bendrą tikslą “Lietuva”, kurį greitai valdininkai, žlugdę ekonomiką, be saiko didindami mokesčius, nuvertinę žmones ir mokėdami jiems pensinius grašius, pamynė dėl savo gerovės. Ką savo vaikams paliksim?

Lilia ŽUKAUSKIENĖ,
“Vagos” knygyno vedėja:

- Atmintiną Sausio 13-ąją liaudiškos kapelos “Dziemedis” trijulė, aš, Elena Kirmonienė ir Adolfas Tamulionis, prie TV bokšto grojome ir dainavome, susirinkusieji šoko. Apie 23 val. atvykusi kita druskininkiečių grupė paprašė mus pasilikti, kad naktį su muzika būtų smagiau. Tačiau netrukus įsitvyrojo įtampa. Žiedu atsistojom prieš tankus toje vietoje, kur vėliau sutraiškė Loretą. Tanko pabūklas buvo nukreiptas tiesiai į mus, tačiau stovėjome ramiai ir laukėm. Savo muzikos instrumentus buvom sudėję ant smėlio krūvos. Jei jų skubiai nebūtumėm pasiėmę iš ten, juos būtų sutraiškęs tankas, atsistojęs būtent ant to smėlio kauburio. Po visų žiaurių įvykių mūsų minioje įsivyravo susikaupimas, malda, ramybė. Nueidami nuo bokšto, išgirdome garsiakalbį nuo tanko, kad Lietuvoje atkuriama tarybų valdžia, tačiau radijo imtuvai, kurių klausėmės, pranešinėjo visai ką kitą, t. y. kad Seimas posėdžiauja. Į Druskininkus grįžome autobusu tankų pabūklų trenksmo išdaužytais langais. Iki šiolei krūpteliu nuo naujametinių fejerverkų trenksmo. Sugrįžus teko gydytis įlenktus ausų būgnelius.

Sausio 13-osios įvykiai, t. y. akistata su mirtimi, privertė labiau branginti kiekvieną gyvenimo akimirką, ji įgavo kitokią vertę nei iki tol. Nors jaučiuosi laisva, tačiau žuvusiųjų auka įpareigoja geresniam gyvenimui negu dabar. Juk nesirūpinama tais pačiais žmonėmis, kurie apgynę laisvę. Kaip tuomet kovojom prieš blogį, taip ir dabar dera vienytis prieš negatyvius reiškinius.

Vytautas NORVILIS,
pensininkas:

- Tą naktį su kitais druskininkiečiais prie TV bokšto patekome į tankų apsuptį. Kai jie pradėjo šaudyti, kitiems patariau, kad pritūptų, idant šūvio banga praskrietų virš galvų. Pasigirdo klyksmas, aimanos, apie 5 m nuo mūsų tankas sutraiškė L.Asanavičiūtę. Padėjau per rankas perduoti sužeistuosius. Grįžau į Druskininkus sukruvinta striuke, pažeistais ausų būgneliais. Iki šiolei prisimenu šią žiaurią dieną.


PRAŠYMAS

Prispausta neapsakomo sielvarto, kreipiuosi į jus šiuo laišku-prašymu. Mano dukrai studentei Salomėjai reikalinga pagalba. Klastinga neaiški liga jai pasireiškia viso kūno nevalingais judesiais, grimasomis veide, smakro ir galvos trūkčiojimu. Kuo toliau, tuo jai vis sunkiau kalbėti, pavalgyti. Lietuvos gydytojai yra bejėgiai jai padėti. Reikalingi sudėtingi tyrimai, kurie pas mus neatliekami. Gydymui ir kelionei į kitą šalį reikia lėšų. Aš, motina, negaliu susitaikyti su savo vaiko kančia, negaliu nuleisti rankų ir nieko nebedaryti. Todėl ieškau, prašau, maldauju Jūsų pagalbos ir paramos, kad galėtume, kuo greičiau vykti į Švedijos Lund miesto universitetines klinikas, nes liga kasdien progresuoja.

Jūs esate vienintelė ir paskutinė Salomėjos viltis – pasveikti ir gyventi.

Jei atsiliepsite į mano prašymą, lėšas prašyčiau siųsti į Lietuvos taupomojo banko Druskininkų skyrių, kodas 60103, sąskaitos Nr. E 1009, Elei Padimanskienei (gyv. Vytauto g. 13-13, Druskininkai, tel. (8-233) 53067).


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: druskonis@is.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113