Laisva vieta reklamai Druskonis
KULTŪRA 2000 m. rugsėjo 29 - spalio 5 d. Nr. 40 (573)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
SPORTAS
PRADŽIA
RENGINIAI
ARCHYVAI
SKELBIMAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

| Spelionės apie garintą druską |

Spėlionės apie garintą druską

Nuo čia prasidėjo Druskinykai.
Nuo čia prasidėjo Druskinykai.

Valerijus VORONINAS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 37)

Seniausios žinios

1638 m. A.Micevičius vyko į Pervalko dvarą pirkti Druskininkuose (kodėl ne Druskose?) virtos druskos. 17 amž. Liškiavos metrikiniuose dokumentuose, saugomuose VVU, pavyko aptikti druskininkiečio santuokos liudijimą lotyniškai : “1657 m. Surowczonis de druskinik”. Taigi beveik dzūkiškai – Suraučionis iš Druskinykų” (kopija saugoma draugijos “Gentis” archyve).

18 amž. pradžioje kai kuriuose Liškiavos parapijos metrikiniuose dokumentuose (VVU) Suraučių pavardė lenkiškai rašoma Surowczas. 1765 ir 1769 m. Pervalko dvaro inventoriuose, kituose 18 amž. pab. ir 19 amž. lenkiškai, rusiškai surašytuose istoriniuose šaltiniuose gyvenvietė minima Druskieniki. Apibendrinus mūsų vietovardžio paminėjimus lenkiškai, lotyniškai, rusiškai, pagal dzūkų šnekamosios kalbos pavyzdį, druskoniais apylinkės žmonės druskininkiečių nevadino ir neprisimena, kad kas nors taip vadintų. Ko gero, šalia įprasto vietovės pavadinimo senovėje buvo Druskų ar Druskių vardas.

Galėjo druską garinti

J.Reitelaitis “Pervalko dvaro turtuose” įdomiai aprašo valakų reformą, dvaro plėtimąsi miškingame mūsų krašte, pabrėždamas, kad visos šios permainos vyko tik po karo su kryžiuočiais, kai žmonės galėjo iš naujo plačiau įsikurti. Jis taip pat aprašė dvaro žmonių prievoles didžiajam kunigaikščiui. Dalies Pietų Lietuvos kaimų Bartelių, Žuvininkų ir kitų gyventojų prievolės galėjo būti susijusios su žuvimi, medumi. Ežeringose ir miškingose vietose šie verslai galėjo klestėti, kaip ir Druskių ar Druskinykų druskos gavyba galbūt dar pagonybės laikais. Mažai tikėtina, kad druskos gavyba buvo prievolė dvarui, tarkim, 16 amžiuje, nors galbūt savo druska dvaras didžiavosi. Vietinis žmogus galėjo druskos turėti, pasigarinęs šaltinių vandenį, ir svečiams maišelį įdėti. Tokiu būdu galėjo po apylinkes plisti šios žemės žmonių – druskinykų šlovė. Tuo straipsnelį galima būtų ir baigti, jei ne viena 18 amž. Pervalko dvaro inventorių mįslė.

Didelių mokesčių mįslė

1765 ir 1769 m. mokesčių rinkimo reikalu surašytuose inventoriuose yra visos dvaro gyvenvietės, gyventojai ir jų prievolės. Kaip ir kitiems dvaro kaimų ir miestelių gyventojams, druskininkiečiams privalomos 2 grybų pynės, 3 lažo dienos už tėvų žemę, kurios vietiniai, palyginus su kitų kaimų gyventojais, turėjo nedaug. Druskininkiečiams neįrašytos druskos gavybos prievolės, tačiau netikėtai - pats didžiausias dvare činšo mokestis. Jis buvo mokamas nuo paimtos pragyvenimui dvaro žemės kiekio ir kokybės, nes savosios dažnai nepakakdavo. Druskininkų žmonės buvo paėmę palyginti nedaug dvaro žemės. Daugiausiai žemės, net 2 valakus, apylinkėje paėmęs švendubrėnas Povilas Kalėda, suprantama, ir mokėjo daugiausiai – net 14 auksinių, kai vidutinis gyventojų činšo mokesčio dydis buvo 4 auksiniai. Vos ¾ valako paėmęs druskininkietis Laurukas Suraučius mokėjo net 45 auksinius. Tai rodo druskininkiečio pajėgumą mokėti. Peršasi klausimas, iš ko gyveno ir tokius didelius mokesčius mokėjo druskinykai? Galbūt jis turėjo teisę į sūriuosius šaltinius ir jų vandens garinimą? Suprantama, didelio dvaro garinta druska neaprūpinsi, bet šeimai išlaikyti galėjo užtekti. Beje, Pervalkos keltininkai taip pat mokėjo 20 auksinių činšo mokestį. Verta atidžiau pasižiūrėti į liudijimą: 1938 m. A.Micevičius vyko į Pervalko dvarą pirkti Druskininkuose garintos druskos.

Padavimai mums nerūpi

Valstietis Benediktas Pranas Suraučius, mokslų neragavęs, bet perpratęs šaltinių gydomųjų savybių paslaptis ir išgydydavęs ligonius, vieniems yra primiršta legenda, kitiems – apsukruolis. Ar galime aiškinti jo žinias ir patirtį tik vietinių piemenukų ir jo paties pastabumu 18 amž. pabaigoje? Šio amžiaus Druskininkų kaimo kitapavardžiai Mankevičiai, Kalėdos, Krauneliai yra užeiviai, o Prano Suraučiaus protėviai čia nuo seniausių laikų. Panašu, kad jo tėvas buvo 1765 ir 1769 m. inventoriuose minimas kaimo suolininkas Laurukas. Dar 16 amž. ar netgi anksčiau jo protėviai Suraučiai galėjo pastebėti šaltinių poveikį gyvuliams ir žmonėms. Kas nežino gimtojo kaimo šaltinių – kuris iš jų sūresnis, sraunesnis? Deja, žinodami liaudies gydytojų nuopelnus Druskininkams, iki šiol nesugebėjome jų atminimo netgi kryželiu įamžinti. Turėtų kur ekskursijos senojoje gatvelėje, kur gyveno Suraučiai, stabtelti. Palanga jau seniai savo legendas ir padavimus kunigaikštienės Birutės, Kastyčio ir Jūratės, Eglės žalčių karalienės paminklais pažymėjo. Galbūt ir mes kada nors suprasime, kaip tai svarbu.

| Į viršų |


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: druskonis@is.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113