Laisva vieta reklamai Druskonis
  2000 m. rugsėjo 29 - spalio 5 d. Nr. 40 (573)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
SPORTAS
KULTŪRA
RENGINIAI
ARCHYVAI
SKELBIMAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

Irena ir Gediminas Degučiai

Kokį savo gyvenimo įvykį laikytumėte pačiu reikšmingiausiu arba įspūdingiausiu?

IRENA: Be jokios abejonės mūsų šeimai reikšmingiausias įvykis buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, kadangi tai iš esmės pakeitė mudviejų gyvenimą. Visą laiką iki tol mes buvome tarsi antrarūšiai žmonės: dėl “blogų” biografijų mums buvo užkirstas kelias siekti to, ką galbūt būtume galėję pasiekti pagal savo gebėjimus.

GEDIMINAS: Visiškai sutinku su Irena - tai iš tiesų pats reikšmingiausias mūsų gyvenimo įvykis. Tačiau man niekada neišblės iš atminties įspūdingiausias mano vaikystės prisiminimas: kelionė į Lietuvą, galbūt dar labiau - nekantrus tos kelionės laukimas.

Tada man buvo aštuoneri metai, ir vieną dieną - kaip šiandien girdžiu - tėtis man sako: po dviejų mėnesių išvažiuosime Lietuvon... Gimęs (1949 m.) ir augęs Jakutske, Lietuvą iš tėvų pasakojimų įsivaizdavau kaip stebuklingą kraštą, per kurį vingiuoja didžiulė graži Nemuno upė. 0 pamatęs nusivyliau: lyginant su Lena, prie kurios augau, Nemunas - tik upelis. Dar labiau nuvylė tėvų išsiilgtoji Lietuva. Jų, išvežtų prie Laptevų jūros 1941-ųjų birželio 14-ąją, čia niekas nelaukė: ilgai buvo ujami, niekur negalėjo rasti nei darbo, nei pastogės...

Ko labiausiai gailitės, žvelgdami į praeitį?

GEDIMINAS: Man labiausiai gaila prarasto laiko, nerealizuotų galimybių. Neįmanoma pamiršti daugybės patirtų nuoskaudų, tačiau bene pati skaudžiausia - kai profesorius (dabar - akademikas) Algimantas Marcinkevičius paprašė skirstymo komisijos palikti mane, baigusį Medicinos fakultetą su vadinamuoju “raudonu” diplomu, dirbti universitete: “Palikit man šitą gabų jaunuolį, aš iš jo padarysiu kardiochirurgą ir profesorių”, - o vienas iš skirstymo komisijos narių su panieka užprotestavo: “Tokiam bus gerai ir Alytuj”. Taip mudu su Irena, pakviesti į komisiją pirmieji, nes pagal pažangumą ir kitus specialybės kriterijus turėjome daugiausiai balų, pagal paskyrimą atsidūrėme paskutiniųjų vietoje...

IRENA: Man galbūt skaudžiausia dar ir dėl to, kad kone pusę savo amžiaus buvom priversti gyventi dvilypį gyvenimą: vienokį šeimoje, tarp keturių sienų, kitokį - viešumoje. Demagogija pagrįsta ideologija gniuždo ir žaloja visus, priverstus jai paklusti. Išsitiesti ir pasveikti labai nelengva, kai kam - pernelyg sunku. Ypač viduriniajai kartai, kuri buvo įsukta į sovietinį gyvensenos ir mąstysenos mechanizmą nuo pat gimimo. 0 kai vertybių skalė pažeista, žmogaus neišlaisvina net ir laisvė. Ji jam per sunki - nelyginant į laisvę paleistam paukščiui, kuris užaugo narvelyje maitinamas bei puoselėjamas, bet taip ir neišskleidęs sparnų.

Tačiau sutikite, kad “skrydžiui” vien laisvos erdvės nepakanka - visapusei asmenybės saviraiškai reikia ir atitinkamų materialinių sąlygų. Kaip Jūs vertinate dabartines mūsų visuomenės galimybes šiuo požiūriu?

IRENA: Bet kokiu požiūriu laisvė yra pati didžiausia vertybė, pirmutinė ir svarbiausia visų kitų, taip pat ir materialinių vertybių kūrimo sąlyga. Jeigu žmogus yra sveikas, darbštus ir iniciatyvus, jis tikrai ras galimybių susikurti normalų gyvenimą. Kitas dalykas, kad ūmai pasikeitė to “normalaus” gyvenimo standartai. Daugeliui prie lygiavos (neužmirškime - deklaruotos, o ne realios!) įpratusių žmonių sunku susitaikyti, kad štai kaimynas verslininkas gali su visa šeima atostogauti užsieniuose ir važinėti nauju mersedesu, o jis pats turi tenkintis senais žiguliais ir vasaroti gimtajame kaime. “Kuo aš blogesnis?” - su pasipiktinimu klausiama. Gaila, jog šis klausimas pernelyg retai užduodamas sau pačiam... Man įstrigo neseniai per “Lietuvos ryto” televiziją matytas reportažas apie vieną suvalkietį ūkininką, kuris guodėsi esąs priverstas panaikinti savo kiaulių fermą, nes neatsiranda norinčių joje dirbti. Nors laisvų darbo rankų aplinkui netrūksta... Jeigu valstybę palygintume su vaiko raida, galėtume pasakyti, kad visi mes dar tebelankome pradžios mokyklą, iki brandos atestato dar oi kaip toli. Daugelis tebenori tikėti pasakomis kaip vaikai: atsibundu vieną rytą laisvoje Lietuvoje ir gyvenu kaip Amerikoj... Kad ir kaip besiskųstume, beaimanuotume, vis dėlto pažvelkime į gyvenimą atmerktomis akimis: kiek jaunimo mokosi užsieniuose, kiek specialistų stažuojasi, pagaliau kiek keliauja, - ir toli gražu ne vien “saujelė turtuolių”. Žinoma, ne visi tai gali sau leisti. Bet kur jūs rasite tokią valstybę, kurioje visi būtų visiškai vienodai turtingi, gabūs, talentingi?

GEDIMINAS: Matyt, bėda ta, kad ne visi moka, o dar blogiau, - ne visi ir benori naudotis laisve. Prisimenu, kaip prieš kurį laiką mano mama, kuriai greit sukaks 90 metų, nuoširdžiai stebėjosi, pamačiusi per televiziją įpykusią kaimiečių minią. “Kas ten darosi? - paklausė ji manęs. - Gal visi jie nebeturi ko valgyti? Nejaugi Lietuvoj nebeliko nė lopinėlio žemės bulvėms, daržui pasisodinti?” Ir ji papasakojo, kaip Sibire lietuviai tremtiniai, kad nenumirtų iš bado, rinkdavo vietinių gyventojų išmestas bulvių lupenas ir jas sodindavo... Sudygdavo! Lietuviai ištvėrė, net ant plyno ledo išmesti - per sumanumą ir darbštumą. Man atrodo, todėl, kad jie, gyvenę nepriklausomoje Lietuvoje, jau buvo išmokę patys pasirūpinti ir savimi, ir visais savo artimaisiais. Ar kas reikalaudavo, kad jų tėvus arba vaikus globotų valstybė? Būtų buvusi didžiausia gėda!

Kokios priežastys nulemia, kad Lietuvoje vis mažiau gimsta vaikų: ar sunkios jaunų šeimų materialinės sąlygos, ar psichologiniai motyvai?

IRENA: Griežtos koreliacijos tarp gimstamumo ir ekonomikos turbūt nereikėtų ieškoti. Statistika rodo, kad kuo aukštesnė civilizacija, kuo stipresnė valstybės ekonomika, tuo mažiau šeimose vaikų. Ir atvirkščiai: didžiausias gimstamumas yra visiškai neturtingose Afrikos šalyse. Pastaraisiais metais Lietuvoje stiprėja vakarietiška tendencija kurti šeimas vyresniame amžiuje, daugmaž įsitvirtinus gyvenime ir pasiekus šiokios tokios karjeros. 0 kadangi nenorima prarasti galimybės siekti jos ir toliau, dažniausiai tenkinamasi vienu dviem vaikais. Kita vertus, stiprėja šeimų atsakomybės jausmas už savo vaiko ateitį: nepakanka vien “paleisti į pasaulį”, reikia išauginti kultūringą, išsilavinusį žmogų, visavertę asmenybę. Natūralu, kad tėvai sąmoningai riboja šeimos dydį. Tai jau XXI amžiaus civilizacijos apraiška.

GEDIMINAS: Man atrodo, kad valstybės ekonomika, iš esmės lemianti žmonių gyvenimo sąlygas, vis dėlto turi šiokios tokios įtakos gimstamumui. Sovietmečiu - pripažinkime - vidutinis gyvenimo lygis buvo aukštesnis, žmonės turėjo tvirtesnes socialines garantijas, buvo ramesni dėl vaikų ateities. Bet ar labai jau daug buvo gausių šeimų? Ir aš nemanau, kad sustiprėjus mūsų valstybės ekonomikai, vaikų pasipils kaip grybų po lietaus. Veikiausiai jų gims daugiau, galbūt beveik tiek pat kaip prieš 12-15 metų. Tačiau lietuviai - gana intelektuali visuomenė, ir tikrai nėra ko tikėtis, jog kada nors perims afrikiečių ar kinų tradicijas.

0 kaip vertinate lietuvių tautos šeimų tradiciją, apibendrintą posakiu “Žmona laiko tris namų kertes, o vyras - tik vieną”?

GEDIMINAS: Labai teigiamai. Dvasine prasme, moraliniu aspektu žmona laiko visas keturias kertes - visą šeimą. Dievas davė moterims neįkainojamą dovaną - intuiciją. Vyras, žinoma, fiziškai stipresnis, dažnai galbūt pragmatiškesnis, tačiau šeimai palaikyti ir išlaikyti svarbiausia yra moters intuicija ir širdis.

IRENA: Na, aš seniai žinau šią Gedimino nuostatą, bet man atrodo, kad vyras ir žmona gali darniai sutarti tik tada, kai iš viso nesiaiškina, katram kokį kampą laikyti, o patys jaučia, kada kurį paremti.

Ar gali būti namai be dūmų?

IRENA: Negali. Tai būtų nenormalūs namai. Kai man kas nors sako: “Per visą gyvenimą nė sykio nebuvome susipykę”, - aš pamanau, kad jie veikiausiai gyveno atskiruose pasauliuose - nebendraudami, nesikalbėdami. Mes dar ir kaip susibardavome!

GEDIMINAS: Ypač jaunystėje, kai charakteriai dar buvo neapsišlifavę. Tai natūralu. Geriau išsilieti, negu, viską užgniaužus, kaupti širdyje nuoskaudas. Svarbiausia - pajusti, kada metas nusileisti. Ir dar vienas patarimas jaunoms šeimoms: niekada nepainiokite į savo barnius tėvų! Susiriesite tarpusavyje - rytoj vėl bučiuositės; pasišauksite “arbitrais” tėvus - tapsite priešais.

IRENA: Ir jokiu būdu tokiuose barniuose neturi dalyvauti vaikai. Dar baisiau, kai vaikai pasitelkiami kaip “įrankiai”. Tie, kurie taip elgiasi, paprasčiausiai nemyli savo vaikų: myli tik save ir bet kokia kaina nori laimėti šeimos “mūšį”.

Kaip vertinate feministinį judėjimą Lietuvoje? Ar mūsų šalyje pažeidinėjamos moterų teisės?

GEDIMINAS: Trumpai atsakyčiau taip: pažeidinėjamos tiek moterų, tiek vyrų teisės. Pabrėžiu - prigimtinės teisės. Kuriam vyrui nemalonu paganyti akis į gražias moters kojas? Kuriai moteriai nemalonu, kad vyras ja grožisi? Tai ne: feministės nusprendė, jog tai jas įžeidžia, jog tai jau seksualinis priekabiavimas, o jeigu dar į šoną gnybtelėsi - į teismą tave gali paduoti... Bet juk visuose tuose judėjimuose dalyvauja labai maža visuomenės dalis. Visai nenorėdamas nieko užgauti, aš darau tokią išvadą: tai žmonės su savotiškomis psichologinėmis nuostatomis. Visokių dabar yra mažumų, visos jos turi teisę būti, bet vis tiek nesuprantu, kam reikia nuolat eskaluoti tą dalyką per televiziją ar spaudą ir savo pažiūras stengtis primesti visai visuomenei?

IRENA: Na, turbūt nereikia nei ignoruoti, nei suabsoliutinti vieno ar kito judėjimo. Visi turi teisę reikšti savo pažiūras – tai demokratinės valstybės požymiai. Aš pati laikausi tradicinės nuostatos: nereikėtų darkyti to, kas duota Dievo, kiti gal sakytų - gamtos. Vyrai niekada nepradės gimdyti vaikų, taigi vien jau dėl to lyčių galimybių net ir labai norėdami nesulygintume. Aš anaiptol nepritariu tiems vyrams, kurie teigia, kad moters vieta sėdėti namuose ir auginti vaikus. Tačiau nepalaikau ir feminisčių, kurios į pirmą vietą iškelia visuomeninį gyvenimą, motinos pareigas nustumdamos į antrąjį planą. Na, o visuomenėje kiekvienas turi būti vertinamas pagal savo žmogiškąsias savybes ir profesinius sugebėjimus, o ne pagal lytį.

Ką labiausiai mėgstate veikti laisvalaikiu?

IRENA: Būti su šeima. Bendraudama su vaikais, vyru, artimaisiais (dar turiu mamą ir seserį), aš atgaunu ne tik fizines jėgas, bet ir dvasinę pusiausvyrą. Juo labiau, kad mūsų pomėgiai ir polinkiai sutampa: visi labai mėgstame gamtą: žiemą - slidinėjame, kitais metų laikais (priklausomai nuo oro) - maudomės, irstomės, važinėjame dviračiais.

Dar turiu vieną - ypač puikų receptą atsipalaiduoti - tai pirtis, po jos jaučiuosi kaip iš naujo gimusi. Dar labai mėgstu muziką. O ko visai nemėgstu, tai - televizijos. Apskritai manau, kad sėdėjimas prie televizoriaus yra tuščias (ir nesveikas) laiko gaišimas.

GEDIMINAS: Didžiausias mano laisvalaikio pomėgis - povandeninė žūklė-medžioklė. Užsidedi akvalangą, pasiimi šautuvą, neri į ežerą - ir atsiduri nuostabiame tylos ir grožio pasaulyje... Tai neapsakoma, tai fantastiška.

Kokia didžiausia Jūsų dar neįgyvendinta, bet vis dėlto įgyvendinama svajonė?

IRENA: Jau kelinti metai svajoju išvažiuoti su Gediminu bent savaitei į kokią egzotišką šalį ramiai paatostogauti. Tik dviese.

GEDIMINAS: Iš tikrųjų tai - bendra mūsų svajonė. Mudu vienintelį kartą per 30 metų buvome toliau išvažiavę atostogų: metams praėjus po vestuvių, tėvai padovanojo kelionę į Batumį. Tos dvi savaitės poilsio prie jūros iki šiol man (mudviem) liko kaip vienas šviesiausių viso gyvenimo prisiminimų. Atšviežinti tų įspūdžių nauja panašia kelione taip ir neprisiruošėme - tai dėl pinigų, tai dėl laiko stokos. Bet svarbiausia priežastis tikriausiai ta, kad mums, ačiū Dievui, vis dar labai gera ir namie.

“Neduok, Dieve, kad...” Kaip ekspromtu pratęstumėte šią frazę?

IRENA: Neduok, Dieve, nelaimės, bėdos ar sunkios ligos vaikams arba vyrui. Visada to labiausiai bijojau, nes visada buvau pirmiausia mama ir žmona, o dabar esu dar ir močiutė.

GEDIMINAS: Neduok, Dieve, jeigu mes grįžtume į senąją sovietinę sistemą. Bėdų ir ligų visiems pasitaiko, nuo likimo smūgių niekas neapsaugotas: aš tai matau kasdien. Stiprios dvasios žmonės, ir didelės bėdos ištikti, nepalūžta. Bet jeigu atsitiktų taip, kad istorijos ratas pasisuktų atgal ir vėl grįžtume į XX amžiaus vidurį, man tai būtų kaip pasaulio pabaiga.

Koks svarbiausias Jūsų gyvenimo principas?

IRENA: Niekada nesusipykti su savo sąžine.

GEDIMINAS: Esu kvailas tiesos ieškotojas, amžinas opozicionierius. Ar tai gerai, ar blogai - nežinau. Tačiau tokį mane išauklėjo tėvai, tokios buvo jų moralinės nuostatos.

Kalbėjosi Vanda ŠATKUVIENĖ


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: druskonis@is.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113