Laisva vieta reklamai Druskonis
  2000 m. rugsėjo 22 - 28 d. Nr. 39 (572)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
SPORTAS
KULTŪRA
RENGINIAI
ARCHYVAI
SKELBIMAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

Irena Degutienė: “Saugią ir sočią rytdieną
kurkime šiandien”

Į saugią ateitį – Europos keliu

Šiandien turime aiškiai apsispręsti, kokią ateities Lietuvą kuriame, apibrėžti savo siekiamą tikslą ir matyti kelią, kuriuo ryžtingai galėtumėme eiti. Ateities Lietuvą aš matau, kaip neatsiejamą, lygiavertę ir kartu savitą Vakarų pasaulio bei jo kultūros dalį. Taip užtikrinsime savo saugumą, žmonių gerovę ir ūkio suklestėjimą. Siekimas narystės Europos Sąjungoje ir NATO yra tarsi kelio gairės, be kurių neįmanoma šiandienos pasaulyje galimybė laisvai kurti savo ir savo vaikų ateitį. Einant šiuo keliu, įveikta nemaža kelio atkarpa ir turime viską, kad po kelerių metų Europos Sąjunga mus priimtų į savo šeimą. Narystė Europos Sąjungoje padėtų sparčiau vystyti ūkį, plačiau atvertų duris užsienio investicijoms, o tai leistų steigti naujas darbo vietas, sudarytų sąlygas žmonėms dirbti ir užsidirbti bei žymiai pagerinti gyvenimo kokybę. To kelio, kuriuo užsibrėžėme eiti, geriausias pavyzdys yra Airija. Prieš gerą dešimtmetį šią šalį visais atžvilgiais - ir pagal valstybės plotą, ir pagal gyventojų skaičių, ir pagal gyvenimo lygį buvo galima lyginti su Lietuva. Tai buvo mažai efektyvaus žemės ūkio kraštas, o sumanesni airiai vykdavo ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Šiandien Airija, pasinaudojusi Europos Sąjungos narystės suteiktomis galimybėmis, tapo šiuolaikine, klestinčia Europos valstybe. Jau dabar mūsų specialistai yra paskaičiavę, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, iš jos fondų ūkiui plėtoti, įvairioms programoms finansuoti – tarp jų ir socialinėms – galėtume kasmet gauti apie tris milijardus litų, o tai sudaro apie trečdalį šių metų valstybės priartinimo prie bendro Europos Sąjungos lygio, ir mes, siekdami Lietuvos žmonių gerovės, tiesiog privalome pasinaudoti tomis galimybėmis.

Jeigu bus darbo, turėsime ir duonos

Ištisą dešimtmetį vyko ir tebesitęsia planinės ekonomikos perėjimas į rinkos ūkį ir jo įsiliejimas į pasaulinę ekonomiką. Šis procesas buvo kur kas lėtesnis ir skausmingesnis nei tikėjomės. Dvidešimtame amžiuje žinome ne vieną nevykusį eksperimentą, kai normalų rinkos ūkį buvo bandoma užkelti ant dirbtinės planinės ekonomikos bėgių, bet atvirkštinį procesą Lietuva pradėjo bene pirmoji. Visi prisimename tuomet jau pradėjusios byrėti, bet dar socialistinės Sovietų Sąjungos ekonominę blokadą, o vėliau ir krauju paženklintus jos žygius Lietuvoje. Gyvenimas diktavo radikalius, neretai ir nepopuliarius sprendimus - tai ir laisvų kainų įvedimas, po to sekusi didžiulė infliacija ir t.t. Netrukus prasidėjusią privatizaciją už investicinius čekius lydėjo finansinių piramidžių suklestėjimas ir griūtis, kai kurių bankų žlugimas. Iš klaidų mokėsi ir politikai, ir valstybės veikėjai, ir eiliniai piliečiai. Per kelerius metus Lietuvos savarankiškumas tapo realybe. Jau 1996 metais prasidėjo pastebimas ūkio augimas, kurį lėmė privataus sektoriaus stiprėjimas. Į šalį pradėjo plaukti užsienio investicijos, nes stambūs ūkio objektai, kuriems išlaikyti ir tobulinti tiesiog neturėjome pinigų, buvo parduoti kitų šalių verslininkams. Tuo metu gerokai sumažėjo nedarbas, pakilo atlyginimai, pensijos, socialinės išmokos, padidėjo vartojimas. 1998 metais netikėtai kilusi ekonominė krizė Rusijoje sudavė skaudų smūgį Lietuvos ūkiui, ypač į Rytų rinką besiorientavusiems verslininkams. Tai buvo gana sudėtingas laikotarpis šalies ūkiui ir finansų sistemai.

Per trumpą laiką pasikeitus dviems Vyriausybėms ryžtingesnių priemonių šalies ūkiui subalansuoti ėmėsi dabartinio Ministro Pirmininko vadovaujamas kabinetas. Žymiai apribojus valstybės išlaidas tikimasi iki minimumo sumažinti ir valstybės biudžeto deficitą, tai yra stengiamasi gyventi pagal kišenę. Šie veiksmai sumažino įtampą vietos finansų sluoksniuose. Ūkio stabilizavimui ir vystymui pasaulio finansinės institucijos suteikia paskolas gana palankiomis sąlygomis. Pigesnės paskolos sudarė verslui sąlygas sumažinti produkcijos kainas, padidino pramonės konkurencingumą, paspartino veržimąsi į Vakarų rinkas. Paskutiniais metais lietuviškų gaminių eksportas padidėjo net trečdaliu.

Griežtesnė biudžeto ir finansų politika ne tik paskatino sumanių verslininkų kūrybiškumą ir iniciatyvą, bet ir padėjo giliau įžvelgti mūsų ekonomikos bėdas. Nutrūkus valstybės subsidijoms, kreditams ir paskoloms išaiškėjo, kad dalis įmonių dirba nerentabiliai, gamina nepaklausią ar nekonkurencingą rinkoje produkciją. Darbuotojai garsiai prabilo, kad kai kurie darbdaviai smarkiai vėluoja išmokėti atlyginimus. Padažnėjo bankrotai, o dešimtys ūkio subjektų stovi ant bankroto ribos. Nerimą kelia gerokai padidėjęs nedarbas. Kyla klausimas, ką daryti: gaivinti numirėlį ar ryžtis veiksmingai operacijai? Vyriausybė pasirinko ir įgyvendina antrąjį variantą sakydama: neeikvokime lėšų bankrutuojančioms neperspektyvioms įmonėms reanimuoti, bet sudarykime kuo palankiausias sąlygas privačiai veiklai ir iniciatyvai, modernių, šiuolaikinių įmonių klestėjimui. Ši nuostata paremta konkrečiais veiksmais. Jau priimti ir ruošiami nauji teisiniai aktai, kurie palengvins mokesčių naštą verslui ir sudarys vienodas konkurencijos sąlygas. Kaip veiklos šia kryptimi pavyzdį galiu pateikti siūlymą pakeisti Mokesčių įstatymų pagrindus, kur numatyta sumažinti juridinių asmenų pelno tarifą iki 15 proc., taip pat sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčių maksimalią ribą bei padidinti neapmokestinamąjį minimumą, susiejant jį su realiu minimaliu gyvenimo lygiu ir išlaikytinių skaičiumi. Tokių sprendimų, kurie paskatins verslo sąlygas, paskutiniu metu subrendo gana daug ir todėl galiu drąsiai teigti, kad 2000-ieji yra lūžio metai, pereinant iš ekonominio nuosmukio į pakilimo stadiją. Padėti tvirti pamatai finansų sistemos stabilumui, o pradėta monopolinių ūkio šakų pertvarka užtikrins spartų šalies ūkio modernizavimą ir greitą pakilimą. To pasieksime visokeriopai remdami tas įmones, neatsižvelgdami į tai, mažos jos, vidutinės ar didelės, kurios sparčiai auga didindamos savo apyvartą, įdiegdamos naujausias technologijas ir eksportuojančios savo gaminius. Tokias įmones įkūrė gabiausi ir energingiausi Lietuvos žmonės ir su jų veikla siejame krašto ateitį. Vidutiniokus skatinsime perimti pirmaujančiųjų patyrimą, iš jų mokytis ir tobulėti. Nesugebantiems sėkmingai konkuruoti rinkoje sudarysime sąlygas kuo lengviau pasitraukti iš veiklos supaprastindami bankroto procedūras. Žmonėms nereikėtų gąsdintis nemokių darbdavių bankroto. Seime jau svarstoma LR Įmonių bankroto įstatymo projekte siūloma inicijuoti bankroto procedūros pradžią, kol įmonės įsiskolinimai dar nepasiekė turimo realaus turto vertės. Tokiu atveju darbuotojai gautų visas darbo sutartyse numatytas išmokas. Galimybes išvengti visiško patekusios į sunkią, bet ne beviltišką padėtį įmonės likvidavimo sudarys Seimui pateiktas įmonių restruktūrizavimo įstatymo projektas. O netrukus įsigaliosiantis LR garantinio fondo įstatymas darbuotojams turi suteikti dar daugiau pasitikėjimo savo ateitimi. Šio fondo lėšomis, sukauptomis iš valstybės biudžeto ir darbdavių įnašų, bus atsiskaitoma su bankrutavusių įmonių darbuotojais.

Pritariu siekiui pritraukti į šalį kuo didesnes užsienio kapitalo investicijas, nes tai padeda įsisavinti naujausias technologijas, atveria naujas rinkas, o svarbiausia, sukuria naujas darbo vietas. Valstybė negali sukurti naujų darbo vietų, tačiau ji gali ir privalo sudaryti sąlygas darbo vietoms kurti. Šį tikslą šiandien laikau svarbiausiu šalies strateginiu prioritetu. Sieksiu, kad būtų sumažintas pelno mokestis, kas realiai paskatintų naujas investicijas, kad įstatymais būtų įtvirtintas laisvas kapitalo judėjimas bei liberalizuotos žemės įsigijimo procedūros. Tai logiška jau vykdomo darbo tąsa, kuriuo siekiama sukurti palankią aplinką darbo vietų ir pajamų kūrėjų verslui. Tai vienintelis kelias į kiekvieno piliečio ir valstybės gerovę. Tik norintis dirbti ir turintis darbo vietą žmogus gali išvengti skurdaus egzistavimo ir sukurti sau ir savo šeimai orų, pasiturintį gyvenimą, dorai auginti ir išmokslinti vaikus, užsitikrinti sočią senatvę.

Verslo plėtojimas ir naujų darbo vietų kūrimas turi tiesioginę įtaką visų šalies piliečių gerovei. Dirbantis žmogus ne tik gali pasirūpinti savo ir šeimos pragyvenimu, bet jis moka ir socialinio draudimo, pajamų mokesčius. Pilnėjant valstybinio socialinio draudimo fondo, valstybės ir savivaldybių biudžetams, atsirastų reali galimybė padidinti šiuo metu gana kuklias pensijas, pašalpas, svariau paremti gausias šeimas, plėtoti socialinės paramos sistemą. Suteikti galimybę dirbti kiekvienam norinčiam Lietuvos žmogui – toks mano tikslas, kurio sieksiu negailėdama nei laiko, nei jėgų.

Irena Degutienė


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: druskonis@is.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113