Laisva vieta reklamai Druskonis
  2000 m. rugpjūčio 25 - 31 d. Nr. 35 (568)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
SPORTAS
KULTŪRA
RENGINIAI
ARCHYVAI
SKELBIMAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

Žvejyba numalšina netekčių skausmą

Arūnas ZURLYS

Su 65-erių metų Angele Goberiene, nuo praėjusių metų rugsėjo gyvenančia Druskininkuose, susipažinome Ratnyčios upės žiotyse. Akys apsiprato su žvejojančiais vyrais, tačiau moteris su meškere rankose – vis dar neįprasta. Tądien jai, žvejojusiai dvejomis meškerėmis, ne itin sekėsi – prigaudė žuvų tik savo katei. Po trijų vaikų ir vyro netekties poniai Angelei beliko tik nuosavais gyvūnėliais – šuniuku Rikučiu ir persų kate Malvina pasirūpinti. Žvejyba jai taip pat padeda didelių praradimų skausmą numalšinti, nors šiek tiek užsimiršti.

Boba šalia - žuvų bus

Šnektą apie žvejybą pradėjome nuo Angelės gimtųjų vietų – Paliūnų ežero, netoli nuo Seirijų, kur ją vaikystėje žvejoti senelis pasiimdavo. Kadangi 1953 m. likimas ją į Kaliningradą nubloškė, ten jau solidaus amžiaus savo vaikystės patirtį pratęsė. Vienąsyk prieš vyro valią nutarė ant Kuršmarių ledo kovo 8-osios vaišėms pasižvejoti. Nors gausiai į poledinę žūklę susirinkę vyrai burnojo, kad “boba ant ledo – žuvų nebus”, Angelė, visai netoli nuo kranto iškirstoje eketėje kantriai blizgute tabaluodama, per 4 val. apie 85 ešerius, kurie visi svėrė apie 30 kg , sužvejojo. Vyrams gerokai prasčiau sekėsi, todėl tylėjo it musę kandę, nuo ledo moters laimikį vilkdami. Po šio atvejo jau nereikėjo vyrams įrodinėti, kad į žvejybą ir ją pasiimtų. Dar kelis kartus sėkmingai ant Kuršmarių žvejojo. Ne vien tik pažįstami nuolatos Angelę kamantinėdavo, kaip jai pavyksta vyrus žvejyboje nurungti.

Svarbiausia - žinios

A.Goberienė šalia savo dukros Sigutės portreto.
A.Goberienė šalia savo dukros Sigutės portreto.

Meškerę į rankas vėl paėmė, kai, gyvendama Alytuje, liko vienut vienutėlė. Be to, šviežios ir geros žuvies, kurios nesunkiai Kaliningrade nusipirkdavo, labai pasigedo. 5-erius metus su kaimynu Vygučiu, kuris pagal amžių jai į sūnus tiktų, visus aplinkinius ežerus aplankė ir įsitikino, kad žuvingiausios vietos yra Dusmenų kanalas, Metelio ir Obelijos ežerai, Nemunas, vadinamas Gulbynės tvenkinys prie Alytaus -Kauno plento ir kt. Bene didžiausią žuvį – apie 2 kg sveriantį karšį ištraukė. Angelė beveik visus žvejybos būdus išbandžiusi. Svarbiausiais žvejybos dalykais laiko žinias, patirtį, kantrybę ir mokėjimą reikiamą masalą parinkti. Žvejojant, be abejo, ir be nuotykių neapsieita. Vienąsyk nuo kranto kantriai ir kone nekvėpuodama stebėjo karosus, kurie prie pat plūdės graužė meldus ir niekaip nekibo. Deja, užsitęsusią tylą nutraukė jos pačios pūkštelėjimas į ežerą paslydus. Įkritusi vieną karosą suspėjo pagauti rankomis ir į krantą išmesti. O ją pačią, išbaidžiusią laimikį, žvejybos draugai į krantą išvilko. Kaip ir visi žvejai, daug juokingų istorijų gali papasakoti, ypač tokių, kai žuvys net ir patyrusius žvejus gudriai apgauna.

Ir tyčiojasi, ir pajuokia

Praėjusių metų rugsėjį atsikrausčiusi į Druskininkus Angelė ir žvejų kompaniją, ir savo avietyną bei daržą prie Alytaus prarado. Alytuje visokių patyčių kaip žvejojanti moteris sulaukdavo – pakrantėje ją ir su stikliuku tarsi laisvamanę bandydavo kabinti, ir piršosi, ir į namus skambindavo. Supratę, kad nieko nepeš, su žvejojančia moterimi apsiprato. Vygutis ją perspėjo, kad ir naujoje vietoje, Druskininkuose, bus tas pats, tačiau patarė nekreipti dėmesio: “Šuo loja, o karavanas eina”. Druskininkų vandens telkiniuose, Nemune, Alkos ir kituose tvenkiniuose, dažniausiai viena žvejoja. Alkoj prisigaudo mekšrelių, aukšlių, Nemune rimtesne ir įdomesne žvejyba užsiima, nes įvairiausių žuvų ištraukia. Skanesnio maisto žuvims nei sau prisigamina, idant laimikis didesnis būtų. Kaip ir tikėjosi, ir vyrų patyčių, ir moterų pasijuokimo kaip žvejojanti moteris sulaukia. Tačiau gyvenimo užgrūdinta Angelė į tai tik ranka numoja ir sako, kad Druskininkuose rečiau negu kitur gerą žmogų sutikt galima. Vienąsyk Ratnyčios žiotyse vyrų stuobrių įžeidinėjama, ar ji vyras, ar moteris, vieno lenko poilsiautojo Mečislavo dėmesio sulaukė, kuris ją apie žvejybą klausinėjo. Įsitikinęs, kad su itin patyrusia žveje reikalą turi, pažadėjo Angelei iš Lenkijos žvejybos priemonių atvežti. Kaip nustebo moteris, kai kitądien jis jai atnešė ir padovanojo 20 plūdžių, apie 100 japoniškų kabliukų, švino lydinių, suktukų, o galiausiai, netoliese 2 kg žuvų prisižvejojęs, visą savo laimikį jai padovanojo. Kaip sukruto tuomet burnojantys vyreliai, panorėję su Angele dovanomis pasidalinti… Prie aplinkinių ežerų Angelė retai tenuvažiuoja, nes savo transporto neturi.

Gimdymo stebuklas

Angelė nesijaučia vieniša, kai praeitį prisimena, ypač Kaliningradą, kur už nagingo žemiečio Vito Goberio, kilusio iš Pazapsių kaimo, ištekėjo, ir nuosavą namą kartu pasistatė, ir didelį sodą turėjo, ir savo darbštumu gerovę susikūrė, ir žmonių gerumo daug daugiau nei Lietuvoje sulaukė. Kaliningrade pasiliko nuvykusi pas ten dirbusį tėvą, nes Lietuvoje nuo aferistų nukentėjo.

Pirmieji du baisūs gyvenimo smūgiai Goberius ištiko, kai mirė du naujagimiai: 22 dienų sūnus Jonas ir kelerių dienų dukra Nijolė. Medikai draudė dar kartą gimdyti, tačiau gimdymo žygdarbiui Angelė apsisprendė, būdama jau 38-erių metų. Gimdė net Leningrado ginekologijos institute, prižiūrima patyrusių specialistų, nes galėjo atsiliepti kažkada jai perpiltas ne tos grupės kraujas. 1973 m. po baisių skausmų ir dirbtinio gimdymo įvyko stebuklas – pasaulį išvydo gražutė auksaplaukė dukra Sigutė, išlikusi po kraujo perpylimų, operacijų. “Ji buvo mūsų džiaugsmas, viltis, ateitis,”- sako A.Goberienė. Sigutė lankė dailės ir baleto mokyklas, buvo guvi, linksma ir visų mėgiama. Ruošėsi tapti modeliuotoja. Tėvai ją išmokė lietuvių kalbos, dažnai dukra viešėdavo Lietuvoje, taip pat ir Druskininkuose, kur gyvena Angelės sesuo.

Pirmosios meilės auka

Alytuje Sigutė susipažino su 6-eriais metais už save vyresniu vaikinu, įsimylėjo, susirašinėjo. Vienos viešnagės Seirijuose metu Sigutė įsitikino, jog vaikinas meluoja, be to, nėra jai ištikimas. 16-metė, nepakėlusi draugo išdavystės ir pasityčiojimų, palikusi artimiesiems atsisveikinimo laiškelį, jog daugiau gyventi nenori, ir prašymą palaidoti Lietuvoj, nusižudė, tapdama savo pirmosios meilės auka. Tėvai, išgyvendami baisią netektį, nebepajėgė pasilikti Kaliningrade, kur viskas jiems priminė dukterį. Pardavę du butus ir sodus, persikraustė į Alytų, arčiau Seirijų, kur dukra palaidota. “Kol aš gyva, ant jos kapo žydės gėlės,” – pažadėjo kapinėse mama. Malšindama skausmą ir dukters ilgesį, Angelė pradėjo rašyti eilėraščius, kuriuos palikdavo ant Sigutės kapo: “Ateis žiema, pūga, sniegai; širdis sustingus kaip ledai; ant stiklo šalčio raižiniai; kokie panašūs tavo piešiniai”. Gyvenimas motinai tapo kančia – ne vieną kartą ji bandė išeiti anapus ant tos pačios sijos, kur pasikorė dukra.

Vyro kauburėlis

Kone kiekvieną savaitgalį A.Goberienė skuba į Seirijų kapines, kur, šalia dukters, 1997 m. iškilo ir tėvo kauburėlis. Tais metais mirė 68-erių metų Vitas Goberis, Angelės tvirtinimu, neaiškiomis aplinkybėmis Alytuje sumuštas, o po to taip ir neatsigavęs. Brangiausiems žmonėms Angelė pastatė Karelijos kvarcito paminklą, ant kurio pati kūkčiodama nupiešė virš jūros sklandančias 3 žuvėdras, tarsi išėjusius nebūtin vaikus.

Netrukus po vyro mirties Angelė palaidojo ir motiną, kuri taip pat labai išgyveno dėl anūkės ir gero žento tragiškų mirčių. Abu A.Goberienės tėvai palaidoti Druskininkuose. “Vienatvė – baisus dalykas, “ – sako Angelė, mintimis nuolatos bendraujanti su Anapilin išėjusiais brangiausiais žmonėmis. Ji dažnai varto albumėlį, papuoštą Sigutės mėgiamais atvirukais, piešiniais. Pasižiūri vaizdajuostę, kuri primena dar gyvą dukterį, gražią ir linksmą. Nepraranda vilties nupiešti dukters portretą, nes iki šiol pradėjusi pradeda verkti ir toliau piešt negali.

Tarsi žiauri pamotė

“Jeigu per dieną nieko nepadarau, man neramu,” – sako A.Goberienė, rodydama savo nuostabius rankdarbius – nėrinius, siuvinius, mezginius, kurie jai pelnė vertingus prizus konkursuose, buvo įvertinti įvairiose parodose. Iš šių savo grožybių kaupė Sigutei kraitį, kuriuo galėtų didžiuotis kiekviena nuotaka. Atidariusi spintą aprodė drabužių gausybę, kuriuos pati siuvo, modeliavo iš padėvėtų drabužių. “Man gimtinė – tarsi žiauri pamotė,” – sako 40 metų Kaliningrade išgyvenusi A.Goberienė, prisimindama ne tik Lietuvoje patirtas netektis, skausmą, bet ir dabartį, ypač žmonių nesąžiningumą, sukčiavimą, kuris išbujojęs visose mūsų gyvenimo srityse.


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: vija@elnet.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113