Laisva vieta reklamai Druskonis
KULTŪRA 2000 m. rugpjūčio 4 - 10 d. Nr. 32 (565)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
SPORTAS
PRADŽIA
RENGINIAI
ARCHYVAI
SKELBIMAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

| Pristatome Druskininkų savivaldybės Tarybos narius |
| Leipalingio ūkininkai tarp dangaus ir žemės | Kalba, kuri mus vienija |
| Studentų dovanos “Saulutei” |

Pristatome Druskininkų savivaldybės
Tarybos narius

Toliau abėcėlės tvarka supažindiname su Druskininkų savivaldybės tarybos nariais. Šįkart mūsų pašnekovas – 35 metų Saulius Lukošiūnas, Liberalų sąjungos Druskininkų skyriaus narys, Savivaldybės tarybos Švietimo komiteto pirmininko pavaduotojas, “Atgimimo” vid. mokyklos etikos mokytojas. Žmona Laimutė – Druskininkų ligoninės Reanimacijos skyriaus gydytoja. Dukros - Justina – 4-osios vid. mokyklos ketvirtokė, o Rimgailė – tos pačios mokyklos antrokė.

KNYGOS. Kaip ir visi vaikai, mėgau nuotykius, knygas apie gamtą. Studijų metais knygos tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Atgimimo priešaušryje didelį įspūdį padarė Č.Aitmatovo romanai “Ilga kaip šimtmečiai diena”, “Ešafotas” ir t. t. Visų mūsų sąmonę formavo A.Čekuolio “Gimtasis kraštas”. Dalyvavau skaitovų konkursuose: 1991 m. tapau “Žiemgalių poezijos” konkurso laureatu. Nuo 1983 m. esu “Audriuvės” literatų klubo narys.

MUZIKA. Žavi ir atpalaiduoja folkloro dainos. Veronika – tai, ką mes turime nuo Atgimimo pakilimo laikų. Čia mūsų šaknys ir teks prie jų sugrįžti, nors mus veikia kultūrų susiliejimo ir asimiliacijos procesas. Nesvetima ir estradinė muzika – patinka Kernagis, Stakėnas, rusų baladės.

TEATRAS. 12 metų žaidžiu teatrą: 8 teatro “Sauliukas” spektakliukai, 4 jauni žmonės pasirinko profesionalaus aktoriaus kelią. Su nostalgija prisimenu J.Vaitkaus, E.Nekrošiaus, G.Padegimo darbus, pvz., “Mūsų miestelis”, “Ilga kaip šimtmečiai diena”, “Haroldas ir Modė” ir kt. Gal vėl atsigaus Mataičių teatras Rumšiškėse. Teatre mes – žmonės, gyvenime – artistai.

KINAS. Su malonumu prisimenu retų filmų savaites, kai buvo rodomi A.Tarkovskio, N.Michalkovo filmai. Dabartinis kino produktas nesukelia susidomėjimo. Pažiūrėkit, ką mėgdžioja vaikai kieme, ir suprasit kino produkcijos vertybes.

SVARBIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Jų buvo daug, nes kiekviena diena turi prasmę, ir tai jau yra gyvenimo įvykis.

VERTA DĖMESIO ASMENYBĖ. Pirmiausia – tėvas, daugiau kaip 40 savo gyvenimo metų atidavęs miškui, ilgiausiai dirbęs eiguliu Joniškio rajono Skaistgirio girininkijoje.

Su meile ir pagarba prisimenu žmones, kuriuos sutikau atvykęs į Druskininkus ir dirbdamas kultūros įstaigose: poetą ir aktorių K.Genį, kalbininką J.Pikčilingį, aktorius V.Kochanskytę, L.Noreiką ir K.Kymantaitę. Diskusijos, pasivaikščiojimai po Druskininkus, stiprybė ir ramybė, dvelkiantys iš šių žmonių žodžių, dar ir dabar padeda eiti tolyn link gėrio suvokimo.

LAISVALAIKIS. Jo lyg ir nėra, nes gyvenimo ritmas – pašėlusiai greitas. Šeima, darbas, teatras, mokykla įsuka. Galbūt baisiausia – nieko neveikti. Jautiesi kaip H.Hesės romano “Stiklo karoliukų žaidimas”pagrindinis herojus Knechtas. Pasieki tikslą ir vėl norisi eiti į kitą siekiamybę.

ATOSTOGOS. Kiekvienais metais kartu su šeima vykstame į Žagarės miškus pas senelius pasigėrėti į rūką išeinančiais elniais, stirnomis bei ūksmingais ir pelkėtais miškais, tyla, kurią pagyvina prie tėvų namų užveistas dendrologinis parkas. Kartais atostogaujame keliaudami.

POMĖGIAI. Jau 3 metai 11-12 klasių moksleiviai gali inerpretuoti, bandyti suvokti filosofinės etikos pradmenis. Įdomu analizuoti,suvokti, interpretuoti, tobulėti kartu su jaunais žmonėmis. Tai atitolina nuo pilkos kasdienybės, populizmo. Svarbiausia žinoti, kad jaunas žmogus mąsto, o tai mūsų visų ateities sėkmės pagrindas. Mėgstu skaityti filosofinę literatūrą, kuri yra lyg “žemė”, atgaivinanti ateičiai.

VIRTUVĖ. Mėgstu gaminti, kai turiu laiko. Dukros dažnai užsisako patiekalų ir žino, kad tai mamytės arba tėvelio pagaminta. Receptai – paslaptis.

| Į viršų |


Leipalingio ūkininkai tarp dangaus ir žemės

Arūnas ZURLYS

Liepos 28-ąją pilnutėlė Leipalingio seniūnijos fojė subūrė šios seniūnijos ūkininkus, apskrities, Žemės ūkio rūmų ir Lazdijų rajono atsakingus pareigūnus, Druskininkų savivaldybės vadovus.

“Hesona” laukia uogų

Leipalingio seniūnas V. Pangonis informavo, kad seniūnijoje gyvena 4 tūkst. 17 gyventojų, iš jų daugiausiai – Leipalingyje (1823 žmonės), Gailiūnuose (421), Ricieliuose (226) ir kt. Iš jų tik 848 turi darbą, o 450 – bedarbiai, t.y. 32,2 proc. iš visų darbingo amžiaus žmonių. Pagrindinė galimybė leipalingiečiams ištverti – žemės ūkis. Apibendrindamas nedarbą Druskininkų mieste (19-20 proc.) ir Leipalingio seniūnijoje, kurios didelė dalis prie kurorto savivaldybės prijungta š. m. gegužės 1 d., Druskininkų meras R. Malinauskas apgailestavo, jog mūsų bedarbystės duomenys Alytaus apskritį padarė viena iš nedarbingiausių respublikoje. Meras informavo apie iniciatyvą sukviesti aplinkinius ūkininkus ir sanatorijų vadovus, kad susitartų dėl daržovių ir kitų maisto produktų tiekimo. Be to, Grūto UAB “Hesona” laukia seniūnijos ūkininkų išaugintų juodųjų ir raudonųjų serbentų, aviečių, gervuogių, žieminių česnakų ir svogūnų didelių kiekių. Lenkijos Opolės Stšelcų ūkininkai priimtų mūsų seniūnijos žemdirbius pasimokyti auginti kai kurias kultūras, labdaringai padovanotų technikos. Dabar, kai tradicinis ūkininkavimas – pienas ir mėsa - neturi paklausos, ūkininkams tenka persiorientuoti ne tik į augalininkystę, bet ir užsiimti agroturizmu.

Tarp Druskininkų ir Lazdijų

Ūkininkė A.Nevulienė išsakė daugelį vietinių ūkininkų problemų, pagrindiniu trukdžiu įvardindama valdžią – respublikos ir apskrities. Leipalingio ūkininkai jaučiasi pakabinti tarp dangaus ir žemės, nes tvarkydami žemės pirkimo dokumentus privalo per dieną po 3 kartus blaškytis tarp Druskininkų ir Lazdijų atitinkamų tarnybų, darbo ir mokesčių dokumentus tvarkyti Druskininkų mokesčių inspekcijoje ir Lazdijų Sodroje. Kurorto elektros tinklų bendrovė į kaimus nesiveržia, Druskininkų savivaldybėje nėra žemės ūkio skyriaus, kuris galėtų užsiimti vietinių ūkininkų organizaciniais reikalais. Žemės ūkio rūmų atstovas reziduoja Varėnoje. Leipalingio ūkininkai, trokšdami dalintis patirtimi ir žiniomis, neturi savo spaudos, išskyrus “Ūkininko patarėją”. A.Nevulienė klausė konkrečiai, kada Druskininkų atitinkamos įstaigos aptarnaus Leipalingio ūkininkus?

Konsultuos kiekvieną trečiadienį

Seimo narys J. Karosas išskyrė valstybinio, kai kaimui skiriama maža parama ir nė lito melioracijai, ir vietinio lygio problemas. Jis teiravosi “Telekomą”, kaip mūsų savivaldybės mastu suvienodinti telefonų kodus ir tarifus, tačiau ryšininkai tai žada padaryti patys daugmaž po pusės metų. Lazdijų rajono žemės ūkio skyriaus l. e vedėjo pareigas Algis Balčius ūkininkus informavo, jog Druskininkų pieno bendrovės “Šviežumėlis” skolos ūkininkams bus grąžintos per jos pastatus nusipirkusią Švenčionėlių vaisvandenių bendrovę, kai ji š.m. spalio mėnesį gaus paskolą. Žemės ūkio kooperatyvo “Dzūkijos uogynai” pirmininkė D. Lazauskienė agitavo galvoti, kas šiuo metu duoda pelną ir drąsiau persiorientuoti, pavyzdžiui, į braškių auginimą, nes pienas ir mėsa dabar paklausos neturi. Susivienijusiems į kooperatyvą 18 ūkininkų lengviau gauti valstybės paramą, pavyzdžiui, sodinukams pirkti. Leipalingio ūkininkai, turėdami galvoje sausros padarinių kompensavimą, reikalavo, kad savivaldybė laikinai panaikintų mokestį už žemę. Apskrities kaimo reikalų departamento direktorius G. Krasauskas, priminęs, kad toks susirinkimas pirmasis tarp apskrities seniūnijų, pritarė ūkininkų pageidavimui, kad žemės ūkio specialistai konsultuotų leipalingiečius vienąkart per savaitę, t.y. kiekvieną trečiadienį, nuo 8 iki 17 val. Leipalingio seniūnijos pastato 2-ame aukšte. Direktorius ragino ūkininkus jungtis į kooperatyvus, auginti ekologiškai švarią produkciją.

Žemės ūkiu rūpinasi Lazdijai

Apskrities žemės tvarkymo departamento direktorė R. Samuolienė informavo, kad piniginės kompensacijos mokamos tik už valstybės išperkamą žemę tuo atveju, kai savininkas jos nenori susigrąžinti natūra. Tuo tarpu žemė savininkams perkeliama į kitą vietą pagal žemės reformos įstatyme numatytą eiliškumą. Leipalingio ūkininkams pranešta, jog Druskininkų žemėtvarkos tarnybai jų pateikti dokumentai dėl žemės grąžinimo vis vien bus persiųsti Lazdijų rajono žemėtvarkos tarnybai, kuri įpareigota užsiimti šiais leipalingiečių reikalais. Dėl ūkininkavimo klausimų leipalingiečiai taip pat privalo kreiptis į Lazdijų rajono žemės ūkio skyrių. Druskininkų smulkaus ir vidutinio verslo asociacijos prezidentė G. Kuneikienė kvietė ūkininkus dėl savo verslo reikalų kreiptis į asociacijos konsultacinį punktą – kol kas į UAB “Druskininkų dujos”. Apskrities ir Lazdijų raj. pareigūnai bei Druskininkų miesto vadovai atsakė į daugelį konkrečių leipalingiečių klausimų, pavyzdžiui, dėl Leipalingio katilinės darbo ir galimybės išsimokėti skolas už šildymą vasaros mėnesiais, kaip kitur praktikuojama.

| Į viršų |


Kalba, kuri mus vienija

Vidmantas VĖLYVIS

Slėpininga meno kalba tarytum bambagyslė riša mus prie motinos Visatos. Čia nereikia daug iškilių žodžių ir tvirkinančių veiksmų. Jei turi sveiką nuovoką, atvirą širdį, anksčiau ar vėliau suprasi šią šnektą. Ir nebūtina laužyti liežuvio svetimu dialektu. Belieka tik mostelti sparnais ir kaip Džonatano Livingstono žuvėdra sklęsti į beribius tolius. “Laisvė!” – sušukti. Ir tai bus tiesa.

“Dainavos” centro salėse lenkų menininkės maloniai pakvietė atlikti ekskursą į meninės raiškos erdves. Malonu, kad su kaimynais galime kalbėti šia visus mus vienijančia kalba – be pykčio, priekaištų, pavydo.

Delfina Orlovska-Krasicka – vienintelė iš ketveriukės dirbanti gobeleno srityje. Ji – meno galerijos Varšuvoje savininkė. Likimas lėmė jai gimti Argentinoje. Ši šalis ir mūsų tautiečiams nesvetima. Jos kūryboje įžvelgiau daugybę sluoksnių. Aišku, pirmiausia tai lenkiško impulsyvumo ir romantizmo apraiškos. Geriau įsižiūrėjus randi net ir mums, lietuviams, būdingų santūriai dvelkiančių pasažų. Tačiau, ko gero, ženkliausios indėniškos kultūros ir mentaliteto apraiškos (autorė prisipažino, kad jos senelė - indėnė). Ypač tai regima vėlesniuose darbuose. Viskas grįžta rikošetu, niekas ir niekur nedingsta. Bet tame slypi didžioji magija ir stiprybė. Čia tarytumei jauti giluminį užtaisą, nuo kurio negali pabėgti. Ženklai ir kolektyvinės pasąmonės apraiškos išplaukia visu savo įtaigumu. Abstrahuotos plokštumos ir persipinantys jausmingi raštai kalba nuoširdžia įtaiga ir dievišku paprastumu.

Ana Alicija Trochim – abstrakčios, švytėjimo tapybos apologetė. Kandinskio ir El Lisickio suprematinės tapybos principas čia atsiskleidžia aistringu, netgi budistiniu skambesiu. Meditatyvumas ir transcendencija pulsuoja kiekvieno darbo centimetre. Individuali tapybos technika tam suteikia dar didesnį dvasinį pagreitį ir įsiurbia žiūrovą į patį meninio akto epicentrą. Mūsų žemiškos smegenys vis nori matyti ir suvokti paprastus vaizdus – berželį, trobelę, jūrą ir pušelę. Tačiau eidami sudėtingesniu intuityvumo, pasąmonės raiškos keliu mes atrandame tas stulbinančiai paprastas tiesas, kurios užrašytos dieviškoje mūsų prigimtyje.

Barbara Redlinska žavi impulsyvumu ir ekspresija. Jos laisva ir pulsuojanti tapyba – aistringos moteriškos natūros atspindys. Tačiau tuose bėginėjančio teptuko akorduose jauti ir tam tikros dvasinės lygsvaros siekį. Kai kalbi apie menininkės figūrines kompozicijas, kyla natiurmorto asociacijos. Prieš akis iškyla magiški Morandžio buteliai ir objektai.

Lidija Vlodarska Zdziešynska eksponuoja spalvinę grafiką. Abstraktūs kontekstai verčia įsijungti jutimiškai, provokuoja ir iššaukia asociatyvias mintis. Iš pažiūros tai panašu į okulisto žaidybines pastangas, tačiau menininkė siūlo kelią, kuris turi daugybę interpretacijų. Lengviausia atmesti. Tačiau kiekvieno iš mūsų pastangos suprasti ir atrasti – tai kelias į dvasinę laisvę.

Meninė kūryba pas mus pastaruoju metu tarsi ir nereikalinga. Ji užgožta materialinių reikmių ekspansijos. Atrodytų, kad mes gyvename fronto ruože. Juk karo metu, kaip sakė lotynai, mūzos tyli. Tačiau kviečiu įveikti sunkmečio retežius ir aplankyti dėmesio vertus renginius.

| Į viršų |


Studentų dovanos “Saulutei”

Nijolė PASERBSKIENĖ

Kiekvieną vasarą Vaikų reabilitacijos sanatorijos “Saulutė” interjeras nušvinta naujomis spalvomis. Tris sienų tapybos kūrinius šią liepą “Saulutei” padovanojo Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakulteto studentai.

Vadovaujami dėstytojo Vidmanto Zarėkos, 19 antrakursių čia atliko 3 savaičių praktiką: dekoratyviniais pano papuošė fitogaleriją, valgyklos prieigas, naująsias dušo patalpas. Studentų dėka monotoniškos erdvės atgijo, suspindėjo subtiliausiomis spalvomis, sumirgėjo žaismingais siužetais.

Kurorto apylinkėse – Švendubrėje, Jaskonyse, Liškiavoje, Latežeryje, Raigardo slėnyje - studentai poilsiavo, daug tapė iš natūros. “Gražių darbelių buvo, bet nespėjau nuotraukose visų užfiksuoti, taip greit juos išpirko bendradarbiai, aplinkinių namų gyventojai,” – apie studentų darbų parodą pasakojo “Saulutės” dailininkė Silva Jakavonienė. Akvarele, guašu ir tempera pieštų peizažų galima buvo įsigyti už 5-15 Lt. O dėl Tomo Kovėros abstrakcijų teko net varžytynes surengti. Jo paveikslų kainos pakilo iki 60 Lt. Aukciono dalyviai džiaugėsi pirkiniais, o sanatorijos vadovai – ilgamete “Saulutės” ir Šiaulių pedagoginio universiteto draugyste, neblėstančiu studentų geranoriškumu ir entuziazmu.

| Į viršų |


Knygų skrydis per Atlantą į druskos miestą

Albertas LAURINČIUKAS

“Eglės” sanatorijos bib-liotekoje įvyko susitiki-mas su Kalifornijoje gyvenančiu trilogijos autoriumi Antanu Mikalajūnu. Jo knygos “Likimo vartai”, “Motinų motina”, “Kada žmogus laimingas” buvo parašytos keliaujant po įvairias šalis, taip pat ir Druskininkų žemėje.

Kalifornijoje gyvenantis Antanas Mikalajūnas  ne pirmą kartą poilsiauja “Eglės” sanatorijoje.
Kalifornijoje gyvenantis Antanas Mikalajūnas ne pirmą kartą poilsiauja “Eglės” sanatorijoje.

Prieš keletą metų literatūros vakare poetas Vytautas Bložė, teigiamai įvertinęs gyvenime daug mačiusio ir išgyvenusio A.Mikalajūno veiklą, skatino jį nepadėti plunksnos, nepasitraukti iš sunkaus knygų kūrėjo kelio. Ir štai jis, dar kartą atvykęs į Dzūkijos žemę, stojo prieš skaitytojų “teismą”.

Autorių pristatė bibliotekos vedėja Adelė Kudarauskienė. A. Mikalajūno knygos įvertintos ne tik Lietuvoje, kur jos išleistos, bet ir JAV, kur jos parašytos. Gražius žodžius joms skyrė poetai B.Brazdžionis, P.Visvydas, A.Šešplaukis-Tyruolis, rašytoja A.Rūta ir kiti. Savo mintimis pasidalijo įžymus visuomenės veikėjas, buvęs Sąjūdžio tarybos narys, keletą metų Vatikane dirbęs, knygos “ Žvilgsniai ne tik atgal” autorius kun. Vaclovas Aliulis, Druskininkų miesto muziejaus direktorius Adelbertas Nedzelskis, Vytautų klubo prezidentas Vytautas Valentukevičius. Literatūros vakarui grožio ir jaukumo suteikė jautrus solistės Birutės Zalanskaitės balsas.

- Aš neįsivaizduoju tautos, kuri neturi užrašytos istorijos, - pasakė A.Mikalajūnas. – Pasistengiau iš aštrių erškėčių nupinti prisiminimų vainiką ir padovanoti skaitytojams. Daugelis knygų herojų patyrė skaudžius likimo smūgius ir nesulaukė šios dienos, bet aš ir jiems skiriu savo žodžius, taip pat tiems, kurie nebekalba lietuviškai, bet jiems dar brangus tėvų kalbos skambėjimas.

Į klausimą, kodėl 2-ąją knygą pavadino “Motinų motina”, A.Mikalajūnas atsakė: “Motina – amžinasis gyvybės ratas, visos žmonijos praeitis, ši diena ir rytojus. Jai aš pagaliau lenkiu galvą. Motina – ne tik ta, kuri mane pagimdė. Man motina – ir Lietuva, kur aš išaugau, ir Kanada, kuri mane priglaudė, ir Amerika, kuri mane pastatė ant kojų, kad galėčiau padėti Lietuvai”. 3-iosios knygos “Kada žmogus laimingas” autorius buvo paklaustas, ar ja norėjo duoti patarimus, kaip siekti laimės. Autorius atsakė, jog kiekvienas žmogus laimę supranta ir jos siekia skirtingai. A.Mikalajūnas šiuo požiūriu žino tik vieną dėsnį: žmogaus laimė persiduoda kitam net per didžiausius atstumus.

| Į viršų |


3. Druskininkų tiltai ir tilteliai

Ratnyčios žiočių ir M.K.Čiurlionio gatvės tiltai

Vytautas VALENTUKEVIČIUS

Ratnyčios upės žiočių senasis medinis tiltelis.
Ratnyčios upės žiočių senasis medinis tiltelis.

1841 03 23 Ratnyčios upės vaga prašliaužė didžiulis potvynis. Jį sukėlė Salotės ežeras, kurio vandenys plūstelėjo į upės vagą. Vanduo, šliauždamas upės vaga, griovė viską savo kelyje. Šlavė pastatus, kioskus, stovėjusius upės krantuose. Neliko ir tiltų. Po potvynio spauda pranešė, kad Gardino gubernijos atstovai kairiąją tilto dalį atstatė spėriai, o Vilniaus gubernijos tiltų meistrai niekaip neprisirengia atstatyti savosios dalies. Spauda tiksliai nenurodė, kuris tiltas remontuojamas, o jų buvo ne vienas.

Žmonės dar iki potvynio gėrėdavosi įspūdingu Ratnyčios upės žiočių tilteliu. Jį pamėgo ne tik poilsiautojai, bet ir menininkai, fotografai. Dešiniajame upės krante dar dunksojo Vytenio laikų pilaitės liekanos, o kairiajame stovėjo didingas kryžius. Žmonių pamėgtas tiltelis jungė senamiestį su Pagonijos (“Pagankos” kvartalo ) žeme. Amžių tėkmėje keitėsi tilto konstrukcijos, atramų ornamentika. Iki 20 amžiaus vidurio upės žiočių tiltas buvo medinis, keturių angų. 1951 m. potvynis tiltą nugriovė, o M.K.Čiurlionio gatvėje stovėjusį sužalojo. Pastarasis buvo trijų angų, gotikinio stiliaus polių ir atramų konstrukcijų, žaismingų atramų. Jų raižyba buvo artima tiltą juosusių pastatų puošybai.

1958 m. potvynio Nemune apsemtas Ratnyčios žiočių tiltelis.
1958 m. potvynio Nemune apsemtas Ratnyčios žiočių tiltelis.

Iki 1957 m. abu tiltus atstatė gelžbetoninius, vienaarkius. Jų patvarumą išbandė 1958 04 12-17 dienų didysis potvynis, kuris sužalojo tiltų prieigas, bet jų nenugriovė. Jie ir šiandien tebestovi. Ratnyčios upės žiočių tilto plotis – 3,6 m, arkos ilgis – 20 m, arkos aukštis nuo vandens – 7,9 m, atramų aukštis – 1,1 m.

Maršalo apsaugos tilteliai

Išnyko pėdsakai tiltelio, kuris jungė Taikos (Ratnyčios) gatvę su Pagonijos (“Pagankos”) krante buvusia Policijos gatve. Tilteliu vasarodamas Druskininkuose naudojosi maršalas Juzefas Pilsudskis ir gausus Lenkijos kariuomenės vadų būrys. Maršalo vila tuomet stovėjo apie 140 m nuo tiltelio. Vilą nuo Policijos gatvės maskavo tankūs krūmokšniai. Šiandien gatvės pėdsakus žymi liepų alėja. Abiejose Policijos gatvės pusėse stovėjo vilos, skirtos karininkijai ir maršalo apsaugai. Nuo Policijos gatvės pabaigos alėja tęsėsi link tiltelio, kuris stovėjo ties kaskadinėmis maudyklėmis. Per tiltelį J.Pilsudskis eidavo pasivaikščioti Druskonio ežero pakrantėmis ir į bažnyčią. Nuo dešiniojo Ratnyčios upės kranto maršalas dailiais laipteliais leisdavosi žemyn, ant tiltelio klausydavosi kaskadų šniokštimo. Įkvėpęs jonizuoto oro dar dailesniais laipteliais kildavo į kairyjį upės krantą. – dab. Taikos gatvę, kur, prie fotografo Baranovskio ateljė, maršalo ir jo palydos laukdavo gausus kurorto svečių, gerbėjų, miesto aukštuomenės, vaikų būrys. Kiti tilteliai stovėjo tarp kaskadinių maudyklių ir upės žiočių. Jie buvo laikino pobūdžio. Jais buvo naudojamasi, kai reikėdavo remontuoti pagrindinius tiltus. Ties tilteliu kairiojo upės kranto terasoje stovėjo pavėsinė, pasislėpusi tarp krūmų. Joje naktimis budėdavo maršalo vilos sargybiniai, kadangi iš pavėsinės gerai matėsi upės vaga ir tilteliai.

1958 m., balandis. M.K.Čiurlionio gatvės tiltas per Ratnyčią potvynio metu. Tilto atramos nugrimzdę į vandenį.
1958 m., balandis. M.K.Čiurlionio gatvės tiltas per Ratnyčią potvynio metu. Tilto atramos nugrimzdę į vandenį.

Sveikatos parko tilteliai

Gražus ir patogus tiltelis stovėjo šalia Sveikatos parko. Konstrukcijomis ir laiptelių forma jis buvo panašus į tiltelį, kuris jungė Taikos gatvę ir Pagoniją. Per tiltelį, jungusį Sausąją ir Druskininkų gatves, ėjo pėsčiųjų srautas nuo traukinių ir pėsčiųjų stočių. Ypač aktualus jis tapo nuo 5-ojo dešimtmečio. Šiuo metu toje vietoje stovi gelžbetoninis 4 angų, 12 m aukščio nuo vandens paviršiaus pėsčiųjų tiltas. Jo plotis – 3,4 m, ilgis – 63,85 m. Metalinių atramų aukštis – 1,04 m, mozaikinių ir betoninių plokščių danga sudėliota šachmatų lentos principu. Du tilteliai yra pačiame Sveikatos parke. Vienas iš jų tarnauja kaskadinių maudyklų paskirčiai, kitas, žymiai paprastesnis, yra prie jonoterapijos paviljono. Ant jo atramų žmogus galėjo parymoti ir palaukti, kol kaskadose atsiras laisva vieta. Tuoj už Sveikatos parko tvoros esantis tiltukas atstatytas pirmaisiais nepriklausomybės metais. Jo ilgis – 21 m, aukštis – 3 m, plotis – 1,5 m, 5-ių angų.

Saulės tako tiltai

Dykiojo paplūdimio plote, statybinių medžiagų gamybos ir sandėliavimo rajone, 1981 m. pastatytas 50 m ilgio gležbetoninis 2-iejų angų 2-iejų angų tiltas-užtvanka. Kiekvienos angos plotis – 16 m. Užtvanka sukaustė Ratnyčios upę. Tvenkinys užima 5 ha plotą. Vidutinis tvenkinio gylis – 1,44 m, maksimalus – 3 m. Užtvanka sustabdė žuvų migraciją. Apie 500 m upės dalis pelkėja, užteršta aplinka. Gerai būtų, jeigu tilto šeimininkai bent kas keletą metų pakeltų 2 giluminius skydus ir išleistų tvenkinio vandenį.

Trumpiausias Ratnyčios upės intakas Balainės upelis išteka iš Balainės miško šaltinių. Upelio krantus jungė tiltelis. 1981 m. upelio vaga virto Alkos tvenkiniu, kurio plotas 3,9 ha, ilgis – 600 m, vidutinis gylis – 2,1 m, o maksimalus – 3,6 m. Vanduo nugramzdino visą upeliuko slėnį, o plentas į Vilnių atitvėrė upeliuko ištakas nuo žiočių.

Mažiausias Saulės tako tiltelis yra ties A.Valavičiaus sodyba. Kariajame griovio krante, prie tiltelio, stovi dailūs vartai su užrašu “Saulės takas”.

Ties degaline Gardino gatvėje pakilęs apie 1 m nuo vandens dar vienas tiltelis. Šalia jo graži pavėsinė, laužavietė ir graži pieva. Čia baigiasi upės užtvenkimo pasekmės. Keliasdešimt metrų prieš srovę, upės vingyje, Saulės tako lankytojų dėmesį patraukia gunktelėjęs 17 m ilgio tiltelis, šalia kurio vėlgi suręsta pavėsinė ir įrengta laužavietė.

| Į viršų |


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: vija@elnet.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113