Laisva vieta reklamai Druskonis
KULTŪRA 2000 m. liepos 14 - 20 d. Nr. 29 (562)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
SPORTAS
PRADŽIA
RENGINIAI
ARCHYVAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

| Pristatome Druskininkų savivaldybės Tarybos narius |
| Per 100 dienų teko duoti ir įžadus negerti | Geltonas geltonas sekmadienis |
| Varšuvietės Druskininkuose |

Pristatome Druskininkų savivaldybės
Tarybos narius

Vida Kašėtienė su vyru Algiu ir sūnumi Marium Juodkrantėje.
Vida Kašėtienė su vyru Algiu ir sūnumi Marium Juodkrantėje.

Toliau abėcėlės tvarka supažindiname su Druskininkų savivaldybės tarybos nariais. Šįkart mūsų pašnekovė – 48 metų Vida Kašėtienė, savivaldybės tarybos Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja, Pirminės sveikatos priežiūros centro vyr. gydytoja.

KNYGOS. Nuo vaikystės labai mėgau skaityti. Pradžioje perskaitytos buvo visos pasakos, vėliau – Ž.Verno ir kiti nuotykių romanai, lietuvių, rusų ir pasaulinės klasikos kūriniai.Buvo laikas, kai sunku buvo surasti gerą, dar neperskaitytą knygą. Studijų aukštojoje mokykloje metu skaitymui liko mažai laiko. Vėliau visą tam skirtą laiką užėmė medicininė literatūra. Niekada nemėgau fantastinių knygų. Labai patinka poezija, ypač J.Marcinkevičiaus, P.Širvio, B.Brazdžionio, S.Nėries. Mokykloje net teko dalyvauti skaitovų konkursuose.

MUZIKA. Studijuodama Kauno medicinos institute, dažnai lankiau vargonų muzikos koncertus, labai patikdavo kompozitorių tėvo ir sūnaus Kuprevičių varpų muzikos koncertai. Mokiausi muzikos mokykloje, akordeono klasėje. Grojau mokyklos mišrių muzikos instrumentų ansamblyje bandžo, mandolina, smuiku. Labai norėjau išmokti gerai groti gitara. Šiuo metu patinka rusų estradinė muzika.

TEATRAS. Pasiilgstu gerų ir suprantamų spektaklių, tokių, kaip “Barbora Radvilaitė”, “Nora” ir kiti. Šiuo metu mėgstamiausias mano režisierius – R.Tuminas. Anksčiau labai mėgdavau operą, dabar – baletą, gal todėl, kad turime gerą baleriną – E.Špokaitę. Džiaugiuosi, kad teatro entuziastės gydytojos G.Baliutavičienės dėka turiu galimybę pamatyti kiekvieną Vilniaus dramos ar Operos ir baleto teatre vykstantį naują spektaklį. Tai man didelė šventė.

KINAS. Kino teatre neprisimenu, kada buvau. Per televiziją rodomos muilo operos ir koviniai filmai erzina. Pasiilgstu gero kino. Mėgstu istorinius bei filmus apie gamtą ir gyvūnus.

SVARBIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Išskirti vieno svarbiausio – turbūt neįmanoma. Tam tikrais gyvenimo laikotarpiais buvo įvykiai, kurie tuomet ir atrodė svarbiausi. Tai – brandos atestato ir gydytojo diplomo gavimas, vedybos ir sūnaus gimimas. Sūnaus universiteto baigimas, anūko atsiradimas ir dar daug kitų įvykių, susijusių su asmeniniu gyvenimu, profesine ir visuomenine veikla.

VERTA DĖMESIO ASMENYBĖ. Su didele pagarba ir meile prisimenu šviesios atminties savo pirmąją mokytoją Vaičiūnienę. Didelį neišblėstantį įspūdį paliko susitikimai su dailininku A.Zmuidzinavičiumi, kompozitoriumi K.Kavecku. Visada žavėjausi savo tėvais. Džiaugiuosi, kad savo kelyje sutikau daug gerų, taurių, sąžiningų žmonių, kad visada turėjau tikrų draugų.

LAISVALAIKIS. Mėgstu laisvalaikį praleisti su šeima gamtoje, patinka grybauti (nors grybų nevalgau). Labai pailsiu dirbdama sode. Gaila, kad laisvo laiko lieka vis mažiau ir mažiau.

ATOSTOGOS. Metų pradžioje visa šeima planuojame atostogas. Dažniausiai tai būna kelionės. Keliauti mėgstu nuo jaunystės. Iš pradžių su draugais, dabar – su šeima. Niekada nenorėjau atostogauti viena. Jaučiu ypatingą trauką kalnams ir jūrai, ypač myliu Neringą ir Baltijos jūrą. Kiekvienais metais nors kelias dienas stengiuosi pabūti šiame nuostabiame Lietuvos kampelyje.

POMĖGIAI. Kaip minėjau, mėgstu gerą knygą, poeziją, muziką, teatrą, dainą ir šokį. Mėgstu pabūti su draugais ir keliauti.

VIRTUVĖ. Nejaučiu didelės meilės būti virtuvėje, gaminti valgį. Tačiau kartais malonu ir šioje srityje paeksperimentuoti, ypač kai visa šeima turi susirinkti prie bendro stalo.

| Į viršų |


Per 100 dienų teko duoti ir įžadus negerti

35 metų Ričardas Malinauskas, balandžio 7 dieną išrinktas 3 metus vadovauti Druskininkams, nustebo išgirdęs, kad su mero titulu jau vaikšto daugiau kaip 100 dienų. Druskininkų meras ramiai sutiko žinią, jog prabėgo 100 dienų valdžioje - oficialus neliečiamybės laikotarpis, kurio metu aukštas pareigas užimantį valstybės politiką leidžia sau kritikuoti tik politinės etikos neišmanantys oponentai. Šia proga meras atsako į “Druskonio” klausimus.

- Kaip jaučiasi laisvas verslininkas, tapęs valdininku?

- Kaip uždarytas. Negali kaip verslo atstovas, per naktį sukūręs rizikos vertą planą, kitą dieną pulti jį įgyvendinti. Čia esi įspraustas į darbo procesą stabdančių įstatymų, nutarimų ir reglamentų rėmus. Paprastas pavyzdys: Druskininkų savivaldybės administracijai reikia Ūkio skyriaus vadovo. Nuo konkurso šioms pareigoms užimti paskelbimo iki rezultatų skaičiavimo nori nenori įstatymiškai veiksmas užtrunka 3 mėnesius.

- Ko daugiau mero pareigose – darbo ar kūrybos? Kaip jas įsivaizdavote, kandidatavęs į šį postą prieš 100 dienų?

- Jeigu aš būčiau dirbęs praėjusių kadencijų Taryboje, lankęsis pas buvusį merą, sėdėjęs drauge su juo ir sprendęs problemas, gal būčiau geriau įsivaizdavęs tą darbą. Kadangi sukausi privačiame versle, valdininkų durų nereikėjo tiek daug varstyti, kokios mero pareigos iš tikrųjų yra – sunkios ar nelabai, sudėtinga buvo ir įsivaizduoti.

- Savivaldybės administracijos lankytojai pastebėjo, jog pasikeitė darbo stilius. Kiek teko girdėti, jūsų prašymu savivaldybėje sumažėjo kavos gėrimo pertraukėlės. Ar tai tiesa?

- Tegul čia būna mūsų kolektyvo paslaptis.Tikrai netikrinu kiekvieno kabineto ir spintelių, ar ten yra kavos. Manau, kad kavos pertraukėlės atsipalaiduoti savivaldybės darbuotojams irgi reikalingos.

- Net ir mes, žurnalistai, pajutom naujos valdžios permainas. Tarybos posėdžiai akivaizdžiai sutrumpėjo, kadangi dabar nebūna rūkymo pertraukų, ginčų ir ilgų diskusijų.

- Esu linkęs, kad tokius dalykus vertintų pašaliniai. Norėčiau pasidžiaugti Tarybos narių noru dirbti komanda į vienus vartus. Dirbdami komitetuose, posėdžiaudami frakcijose diskutuojam, prieinam bendrą nuomonę, kurią belieka tik apibendrinti ir patvirtinti.

- Jūsų porinkiminis noras suvienyti kairę ir dešinę pavyko?

- Mes stengiamės.

- Tapęs meru, pareikalavote įgaliojimo vairuoti savivaldybės automobilį ir atsisakėte personalinio vairuotojo. Kodėl?

- Manau, kad nesu išglebęs senukas ar kažkoks ponas, jog mane reikėtų vežioti. Gal ir keistai atrodo, kad aš vairuoju tarnybinį automobilį, o šalia manęs sėdi administracijos darbuotojai, bet, tikiuosi, “iškęsime” tokį dalyką.

- Jūs į šias pareigas atėjote, nepratęs prie valdininkiško darbo stiliaus ir kai kurių jam priimtinų regalijų. Ar nepasirodė juokingos bei senamadiškos aktyvios miesto visuomenės dalies, o ypač iš biudžeto gyvenančių įstaigų vadovų pastangos mero gimimo dienos išvakarėse savivaldybėje užsirašyti į eilę ir jį iškilmingai pasveikinti gėlių puokšte?

- Tokį dalyką vis tiek reikia įsivaizduoti net ir nebuvus valdininku. Gal vieniems žmonėms norėjosi susipažinti ar pamatyti mane iš arčiau, kadangi mano gimimo diena po rinkimų buvo labai greitai, balandžio 22 d.

- Tapęs Druskininkų meru, žadėjote rasti laiko ir sportui. Ar jo bagiams vis dėlto užtenka?

- Jeigu atvirai, tai nebe. Liepos 15-16 dienomis Žemaitijoje, Vilkyčių trasoje, vyks autokroso varžybos. Jeigu būtų rimtas gedimas ar avarija, tokio darbo ritmo sąlygomis, kokiu dirbu dabar, kitoms varžyboms paprasčiausiai nesugebėčiau pasiruošti. Kol kas važiuoju, kol nėra didelių gedimų ir avarijų.

- Girdėjom, kad šviesos savivaldybėje darbo dienomis dažnai žiba net iki 21 val.?

- Kaip kada. Kartais būna ir ilgiau.

- Daug numetėt svorio tokio darbo sąlygomis?

- Kad gerai valgau. Aišku, kada turiu laiko. Ryte ir vakare tai tikrai valgau, o pietus – kaip papuola. Nenorėčiau atrodyti kaip koks kankinys, tačiau kartais per problemas ir diskusijas nelieka pusvalandžio pietums. Didelės problemos iš to tikrai nedarau.

- Kokiu keisčiausiu klausimu buvo kreiptasi per 100 dienų?

- Kai paprašė manęs paremti laikraštį “Valančiukas” ir pasirašyti pasižadėjimą, kad daugiau negersiu. Aš ir taip negeriu, na, rimtos šventės proga taurę vyno. Sako, taurė irgi gėrimas. Pradėjom diskutuoti, kaip tada vertinti kunigą, kuris Šv.Mišių metu irgi išgeria vyno. Nelabai tada ir supratau, ar aš pijokas, ar ne. Bet pasirašiau, kad iki savo gimtadienio negersiu. Iki jo buvo likusi savaitė. Ir tikrai negėriau.

- Ar nesumažėjo optimizmo dėl ateities?

- Optimizmas sumažėja, kai susiduri su žmonių abejingumu, pasyvumu ir nenoru nieko daryti, o tik vienu bėdavojimu, kaip gyvenam blogai. Žmogus kreipiasi pagalbos ir sako, kad jo vaikai neturi ką valgyti, o jie abu niekur nedirba. Pasiūlai vasaros sezono metu prekiauti vaisvandeniais ar ledais prie Vijūnėlės ežero esančiame paplūdimy. Kai šis atsako, jog toks darbas per prastas ir jam netinka, imi galvoti, gal mes iš tikrųjų ne taip blogai gyvenam, kad žmonės tokie išrankūs?

- Kas jus labiausiai įžeidė per 100 dienų?

- Lankėmės Sveikatos apsaugos ministerijoje, buvo visų sanatorijų vadovai, gydyklų vadovas, profsąjungos pirmininkė. Diskutavom apie gydyklų ateitį, ką su jomis daryti, ar gydyklos, kurias įsirengė pačios sanatorijos, gali aptarnauti didesnį poilsiautojų srautą. Ir kada ten išsakiau savo mintis perimti šį turtą iš gydyklų atsisakančios Sveikatos apsaugos ministerijos, mano sumąstymas buvo išverstas į kitą pusę. Po tos mūsų kelionės į Vilnių praėjus kelioms dienoms Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžio metu gydyklų profsąjungos pirmininkė pasikvietė Seimo bei mūsų Tarybos narį J.Karosą į šoną ir pasakė, kad šitas, t.y. aš, nori supirkti visą miestą, o pirmas objektas – gydyklos, kurias stengiasi atimti iš žmonių. Tikrai skaudu, kada taip įvertina tavo norą padėti.

- Kokia buvo kebliausia problema, kurią teko spręsti per šį laikotarpį?

- Tų problemų tikrai daug. Vienas išsprendėm, kitas sprendžiam. Pasakyti, kuri čia iš jų kebliausia, tikrai sunku. Nelabai noriu būti iš tų, kurie dėl bet kurio dalyko kabinasi ordinus.

- Koks buvo juokingiausias atvejis?

- Juokų čia, žinokit, tikrai mažai. Net negalėčiau pasakyti. Maloniausias - poliklinikos vakaronė šios įstaigos 30-mečio proga. Tai - tikrai linksmas ir šaunus kolektyvas. Po tokios vakaronės įsitikini, kad yra šiokios tokios ugnelės ir mūsų mieste, ne vien socialinės ir kitokios problemos.

- Kaip sprendžiate kurorto centre stūksančių statybviečių ir griuvenų likimą?

- Turime padarę albumą, kuriame yra miesto planas su pažymėtais privatizuojamais objektais, kuriems reikalingos investicijos, jų nuotraukomis ir informacija apie juos. Šie bukletai bus dalinami tiek miesto svečiams, potencialiems investuotojams, tiek per ambasadas. Tai - vienas būdų reklamuoti kurortą ir ieškoti investicijų.

- Ar lošimo namų legalizavimas Lietuvoje ir jų atidarymas kurortiniuose miestuose nėra mūsų pačių iniciatyvos problema? Ar šis klausimas ir jo įstatyminė bazė skatinama Seime?

- Nelabai tiesa, kad tai priklauso nuo mūsų iniciatyvos. Kol kas yra tokia nuostata, kad tai - ne mūsų krikščioniškam kraštui ir pan. Aš manau, kad ateity ši nuomonė šiek tiek pasikeis. Gal daugiau Seimo narių pabuvos užsienyje, legaliuose, tvarkinguose lošimo namuose, ne pogrindiniuose su neaiškia veikla, ir įsitikins, kad tai yra verslas ir normalus laisvalaikio praleidimo būdas.

- Ar dažnai klausiat tėvo patarimų?

- Gal kai kada padiskutuojam, bet tikrai žymiai mažiau, kaip tai bandė įvardinti prieš rinkimus.

- Kokie tapo santykiai su šeimos draugais? Ar nėra vidinių prieštaravimų, kai reikalus “valdiškuose namuose” tvarko gerai pažįstamas žmogus, o sprendimas -ne jo naudai?

- Tikrai labai nedaug turiu tokių kreipimųsi. Gal jie žino, kad nelabai ką padės tos pažintys. Tikrai dėl šito neturiu problemų. Manau, kad tai yra to žmogaus problema, jei jis nesupranta, kad jam turi būti pasakyta “ne”.

Su kuo bendravom, su tuo ir toliau bendraujam. Ir dabar ta draugystė niekuo nesiskiria. Tik tiek, kad viešose vietose vienas kitą pavardėm vadinam, ar į mane kreipiasi “mere”, kai anksčiau buvau Ričardas.

- Ar netrukdo darbui savivaldybės administracijos darbuotojų įvairiapartiškumas?

- Ir taip, ir ne. Nesinorėtų visų skirstyti į kairę ir į dešinę, ar ties viduriu. Norėtųsi, kad visi dirbtų. Panašiai taip ir yra. Būna kartais užkulisio niuansų, norėtųsi, kad jų nebūtų.

- Ar niekada nekilo noras trenkti durimis ir išeiti?

- Kiekvieną dieną...

- Tokia jau sunki ta mero duona?

- Jeigu čia, mero kėdėje, mane iškęs 3 kadencijos metus, labai nenorėčiau, kad po tų metų pasakytų – “Ir šitas nieko nepadarė”. Tada būtų skaudžiausia. Ne dėl to, kad žmonės neįvertino, bet dėl to, kad nepavyko, nes to labai norėtųsi.

- Prieš rinkimus turėjote savo planų. Šiandien turite realią valdžią. Ar tikrai objektyviai įmanoma, kad priešrinkiminiai pažadai taptų tikrove?

- Jeigu nepadės Druskininkų Taryba, miesto žmonės, Lietuvos valdžia, vienas nieko nepadarysi. Gali mosikuoti kiek nori šitame stikliniame kabinete. Manau, žmonės supras mano norą į Druskininkus pritraukti kuo daugiau naujų žmonių, naujos dvasios.

- Ar pragyventi užtenka mero algos?

- Ne. Bet tai nereiškia, kad prisiduriu iš šono. Šeimos santaupų 3-ims metams užteks. Vadovaujuosi principu, kurį man pasakė tėvas paskutinį vakarą prieš mano atėjimą į šį kabinetą. Sakau: “Nueisiu rytoj, ir nežinau, nuo ko pradėti. Kad nepridirbčiau ko nors”. O tėvo žodžiai buvo tokie: “Nevok ir nepasodins”. Aš tuo principu ir vadovaujuosi.

- Kokia jūsų nuomonė dėl kilusio nepasitenkinimo, susijusio su Parapijos namų veikla, kuriuose be įvairios privačios veiklos įsikūrė ir vienos partijos būstinė?

- Kaip žmogus, aš nelabai gerai žiūriu į tokį dalyką. Juo labiau, kad aš labai gerai žinau, kokie savivaldybės pinigai (164 tūkst.Lt) buvo skirti šiems namams. Žinau, kad visą laiką planuota, jog ten bus labdaringa valgykla, rinksis žmonės, kuriems reikia paguodos ir patarimo. Tikrai nenorėčiau nuvertinti vienos ar kitos partijos, bet tikrai nenorėčiau, kad Seimo, Tarybos nariai būtų kunigais. Kad jie vien tik išklausytų žmonių pasiguodimus ir patapšnotų per petį.

- Ar pasikeitė santykiai šeimoje, tapus Druskininkų meru?

- Be abejo. Žymiai mažiau kalbamės, mažiau matomės.

- Trims jūsų atžaloms užtenka tėčio dėmesio?

- Neturi laiko skųstis, nes mažai matomės. Net ir savaitgaliais.

| Į viršų |


Geltonas geltonas sekmadienis

Indrė MISIŪNAITĖ

Su geltonomis gėlėmis geltono paveikslo fone.
Su geltonomis gėlėmis geltono paveikslo fone.

Praėjusį sekmadienį “Mažojoje galerijoje” vyko keisti dalykai: takelis, vedantis galerijos link, buvo pažymėtas geltonais kūgeliais, kiemelyje rinkosi žmonės, kurių aprangoje netrūko geltonos spalvos, o dailininkas A.Mosiejus susirinkusius pasveikino ant ausų pasikabinęs tikrų geltonų citrinų auskarus.

Tačiau didysis šio keisto susibūrimo kaltininkas – vilnietis dailininkas S.Aukštuolis, tokiu netradiciniu būdu nusprendęs pristatyti savo naujausių grafikos darbų parodą “Geltona”.

Visi darbai atlikti ant geltono popieriaus grafitu ir tik keliuose darbuose pasirodo žalia ir raudona spalvos. “Geltoną spalvą pasirinkau visai atsitiktinai,-kalbėjo dailininkas.- Ji gana aktyvi, bet nuteikia šiltai ir linksmai, sakyčiau, netgi ramina”.

S.Aukštuolis sakėsi esąs pedantas, ypač dailėje, gal todėl jo darbuose gausu tiesių linijų: “Be to, mes su žmona prieš parodas dar kartą apeiname ir, tiesiog, aptriname darbus. Čia neturi likti jokių pirštų antspaudų ar kitų nereikalingų brūkštelėjimų”.

Dar savaitę Druskininkuose veiksianti šio autoriaus paroda yra jau antroji mūsų mieste. Pirmoji buvo prieš du metus – “Nakties ženklai”.

| Į viršų |


Varšuvietės Druskininkuose

Liepos 16 d. 17 val. centro “Dainava” didžiojoje salėje bus atidaryta 4-ių žinomų Lenkijos dailininkių paroda.

Šių metų balandį “Druskonis” skaitytojus informavo, jog Varšuvoje, Delfinos Krasickos galerijoje, atidaryta druskininkiečio Adelberto Nedzelskio kūrybos paroda “Druskininkų nuotaikos”. Jos iniciatorė ir organizatorė – Varšuvos M.K. Čiurlionio draugijos pirmininkė Jadvyga Siedlecka, kurios pastangomis šių metų rudenį Lenkijos sostinėje ketinama atidaryti ir druskininkiečių dailininkų grupės “Kopėčios” tapybos parodą. Pastarosios draugijos, Delfinos galerijos ir druskininkiečių bendradarbiavimą pratęs ir 4-ių Varšuvos menininkių paroda “Dainavos” centre. Kviesdami į atidarymą, jas pristatome.

Delfina Orlovska – Krasicka

Gimė Buenos Aires, Argentinoje, baigė Ėcole de Louvre. Audžia gobelenus. Dalyvavo daugelyje parodų Argentinoje, Lenkijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Gruzijoje, Lietuvoje ir kt. 1999 m. įsteigė Delfinos galeriją, subūrė dailininkus, organizuoja parodas ir labdaros veiklą – rengiamuose aukcionuose surinktas lėšas skiria ligoninių onkologijos skyriams. Jauki bendravimo atmosfera galerijoje lemia gausų jos lankomumą.

Ana Alicija Trockim

Baigė Varšuvos dailės akademiją, studijavo tapybą, specializavosi sieninės tapybos ir vizualinių struktūrų srityje. Su Delfinos galerija artimai bendradarbiauja nuo jos įkūrimo.Daugelio individualių ir grupinių parodų dalyvė, susilaukianti aukštų įvertinimų. Jos paveikslų turi Lenkijos ir kitų šalių muziejai, privatūs kolekcionieriai, tarp jų Olandijos karalienė Beatrix.

Barbara Redlinska

Baigė Krokuvos dailės akademiją. Parodose aktyviai dalyvauja nuo 1975 m. Jos paveikslai plačiai pasklidę po pasaulį.

Lidija Vlodarska – Zdzieszynska

Varšuvos dailės akademijoje studijavo tapybą, papildomai – grafiką. Gana įvairus kūrybos diapazonas – nuo miniatiūrinių portretų ant kaulo ir odos akvarelės iki didelių aliejinių paveikslų, kompiuterinės grafikos, dailės populiarinimo, darbo su jaunimu. Dalyvavo keliasdešimtyje personalinių ir grupinių parodų Lenkijoje ir kituose kraštuose.

“Druskonio” inf.

| Į viršų |


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: vija@elnet.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113