Laisva vieta reklamai
KOVAS 2000 m. kovo 17 - 23 d. Nr. 12 (545)
rek2.jpg (12950 bytes)

 

 

Gyvenimo džiaugsmas,
pasaldintas pienių vynu

Violeta KLIMAITĖ

Šiame namelyje gyvenanti Večkių šeima nesijaučia atstumta nuo pasaulio. Jie dažnai sulaukia svečių ir patys mielai svečiuojasi.
Šiame namelyje gyvenanti Večkių šeima nesijaučia atstumta nuo pasaulio. Jie dažnai sulaukia svečių ir patys mielai svečiuojasi.

Atrodo, pati gamta, atėmusi iš šių dviejų žmonių fizinę galią, abiems jiems suteikė pavydėtino gyvenimo džiaugsmo, kurio skonį daugelis mūsų jau seniai pamiršo. Romos, Jono ir jų mažylio Dovydo kasdienybė telpa 10-ties kvadratinių metrų kambarėlyje, tačiau jų šeimos laimės šulinys dugno neturi.

Nesijaučia atstumti nuo pasaulio

Ši šeima gyvena 16 km nuo Druskininkų, atokiame Gudelių kaime, Varėnos rajone, kurį važiuotas gali pasiekti tik tada, kai sausa ir neužpustyta. Gyvena trise - 24 metų Roma, 7 metus prikaustyta prie invalido vežimėlio, 41 metų Jonas, nuo vaikystės sergantis raumenų atrofija, ir jų mažas sveikutėlis stebuklas - 2 metukų Dovydas.

Likimas, suvedęs du žmones su negalia, sukūrė laimingą ir darnią šeimą.

Nuotrauka atminčiai (iš kairės): Jonas, jo svainis Algis, akušerė I.Drupienė, ligoninės Gimdymo skyriaus vedėjas A.Strikaitis,G. Čiurlionienė ir Roma su mažuoju Dovydu.

Nuotrauka atminčiai (iš kairės): Jonas, jo svainis Algis, akušerė I.Drupienė, ligoninės Gimdymo skyriaus vedėjas A.Strikaitis,G. Čiurlionienė ir Roma su mažuoju Dovydu.

Roma ir Jonas Večkiai kasdienio džiaugsmo nematuoja materialiais dydžiais. Gamta - šalia namo tekantis Šlaito upelis, žaliuojantis miškas - tai ir yra tas šaltinis, be kurio šie žmonės turbūt nutrokštų, išvaryti ant miesto grindinio. Be telefono ir jokių buities patogumų gyvenantys žmonės nesijaučia atstumti nuo pasaulio. Ne valdžiai, o tik savo draugams, giminėms ir kaimynams jie dėkingi už pagalbą ir gerą žodį, kasdienybės džiaugsmą kartais pasaldindami, svečius pavaišindami Romos priskintų, o Jono padarytu pienių vynu.

Vieną kovo sekmadienį į Gudelių kaimą Večkių aplankyti išsiruošė Genovaitė Čiurlionienė, buvusi Druskininkų “Carito” pirmininkė, miesto ligoninės Gimdymo skyriaus vedėjas Antanas Strikaitis, akušerė Irena Drupienė. Medikams, priėmusiems į pasaulį atėjusį Romos naujagimį, kūdikio kraitele besirūpinusiai G.Čiurlionienei dvejus metus rūpėjo pamatyti, kaip auga Romos ir Jono mažylis.

Ralio prizininkai

Prieš 2 metus akušerė Irena Drupienė padėjo Dovydui ateiti į šį pasaulį.
Prieš 2 metus akušerė Irena Drupienė padėjo Dovydui ateiti į šį pasaulį.

Viską, ką mes išvydome šiame Gudelių kaimo kieme, ne vienerius metus daryta Jono rankomis. Žmonės su fizine negalia, padėdami vienas kitam, patys sugeba rūpintis savo vaikeliu ir ūkiu. Namuko rūsyje Jonas įrengė pirtį, o užtvenkęs šalia tekantį Šlaito upelį, augina žuvis. “Kaip paršiukai šokinėja”, - augintiniais karpiais ir šamais džiaugiasi šeimininkas. Ne stalui jie ten pliuška, greičiau - akiai.

16 km iki Druskininkų Večkiams - vienas juokas. Miestą jie pasiekia dviem būdais: arba automobiliu, arba arkliu. Be jo Večkių šeima nenugalėtų sniego pusnų ir nepasiektų žiemą Druskininkų. Kai Dovydui tebuvo 3 mėnesiai, arklys juos visus tris nugabeno į Romos tėviškę, Snaigupės kaimą Lazdijų rajone.

Automobilis jiems yra bene svarbiausias buities daiktas, suteikiantis didžiausią malonumą. Dėka jo Večkiai aplankė Žemaičių Kalvariją, Rumšiškes, buvo prie jūros, nuvažiuoja į Kauną, Vilnių. 1997-aisiais jie dalyvavo neįgaliųjų ralyje aplink Lietuvą, o iš ten grįžo Lietuvos Prezidento taurės “Ralis aplink Lietuvą’97" 3-osios vietos laimėtojais.

Svajonės be šeimos

Jonas, prieš 3 metus išsilaikęs teises ir už sutaupytus pinigus nusipirkęs ne pirmos jaunystės mašinikę, dėka jos ir susipažino su Roma. Vilniuje lankydamas specialius vairavimo kursus neįgaliesiems, ten susidraugavo su panašaus likimo bičiuliu iš Marijampolės. Šis, pažinojęs Jono “žemietę” Romą iš Snaigupės kaimo, prižadėjo būtinai atvažiuoti į Dzūkiją. Netrukus Jonas sulaukė svečių. Kodėl Roma įsimylėjo šį optimistą iš Gudelių kaimo? “Dėl to, kad jis teisingas, už jo charakterį”, - tvirtina ji.

Mažame mūriniame namelyje vos vos apsisuka Romos vežimėlis, tačiau vietos po stogu užtenka ir Jono augintinei, 11 metų dogei vardu Džiuga. Jonas šį namuką su kaimyno pagalba pradėjo statyti dar 1991-aisiais, giliais “bernavimo” metais, kuomet jo svajonėse nebuvo vietos žmonai, o juo labiau vaikams. “Kai pradėjau statyti, visos mergos buvo šonan, - juokiasi Jonas, prisiminęs savo viengungystės laikus. - Ir statysiu, matyt, kol numirsiu”. Šiandien jų namukui dar daug ko trūksta. Neturi medžiagų apšiltinti tualetą ir dušinę, neturi padorios skalbimo mašinos, šaldytuvo. Bet jie, sako, taupantys. Kaip? Ogi iš savo invalidumo pensijų. Roma gauna 238 Lt, Jonas - 283 Lt, Dovydukas iš valdžios - 93 Lt. Trise mėnesį turi išgyventi iš 600 Lt. Miestiečiai su tokiom pajamom turbūt numirtų, o kaimiečiai su negalia dar ir susitaupo. Gelbsti daržas, 5 vištos su gaidžiu ir arklys. Laikyti daugiau gyvulių jie negali fiziškai. Tačiau gyvenimas priverčia. Roma su Jonu, kelis kartus per mėnesį atvažiuojantys apsipirkti į Druskininkų parduotuves, jau galvoja apie savo kiaulę. Ir apie tai - atsisakyti ar ne savo mašinikės, kadangi jos remontas yra per didelė prabanga jų invalidumo pensijoms.

Baimę nugalėjo viltis

Jis prisipažįsta anksčiau negalvojęs apie šeimą tik dėl savo fizinės negalios. Baimė pasauliui padovanoti dar vieną žmogelį, kitokį nei visi, buvo didesnė už bet kokius asmeninius norus ir teises. “Aš anksčiau visada sakydavau, jog daugiavaikėmis šeimos tampa todėl, kad žmonės nemoka mylėtis. Tai va - prisišnekėjau pats, - juokauja Jonas, švelniai apkabindamas savo žmoną ir sūnų. - Kai sužinojau tą naujieną, lakiojau per visus. Bijojau, kaip čia dabar mes, kerėplos, su vaikais...”.

Abu jie savo fizinę negalią išgyveno skirtingai. Romą nelaimė ištiko prieš 7-erius metus. Mergina iškrito iš 4-o aukšto. Užspaustas stuburo nervas ją visam laikui prirakino prie invalido vežimėlio. Dvasinę pusiausvyrą Roma atgavo reabilitaciniuose centruose, taip pat ir Druskininkų ligoninėje. Likimo draugai Romai sugebėjo įkvėpti gyvenimo džiaugsmo bei prasmės.

Jonas savo likimo naštą neša nuo mažumės. Jo neįtikino medikų tvirtinimai, kad dėl raumenų nykimo sunkiai valdomos kojos ir rankos - įgimtas dalykas. “Man vilties suteikė druskininkietis A.Kačergius. Jis taip pat mano, kad ši liga nėra prigimta. Su ja aš, manau, nuo kokių 10-ties metų”, - sako Jonas, šia viltimi iš gydytojų laukęs geros žinios apie gimsiantį sveiką kūdikį.

Pagimdė pati

Savo Dovydo jie nevadina kitaip kaip Dievo duota dovana. Vaikelio Jonas su Roma niekada neplanavo. Apie tai galvoti dviems įsimylėjėliams su negalia atrodė šventvagiška ir gėdinga. Tačiau vieną gražią dieną Roma pranešė Jonui naujieną, jog “tave reikės greitai tėvu vadinti”, ir nebeliko nieko kito, kaip laukti stebuklo. Bijojo jie abu. Bijojo blogos žinios iš genetikos centro, bijojo gimdymo komplikacijų, tačiau mintis atsisakyti užsimezgusios gyvybės nei vienam nekilo. “Aš turiu duonos, ir jis turės”, - nukirto Jonas, prisipažinęs, jog jaučiasi labai atsakingas už savo sūnų.

Kol savo vežimėliu Roma “išvažinėjo” visus tyrimus Vilniuje, vaikeliui atėjo laikas į pasaulį. Sveikas berniukas, gimęs prieš 2 metus gruodžio 29-ąją Druskininkų ligoninės gimdymo skyriuje, buvo didžiulė palaima ne tik Romai, bet ir visiems skyriaus medikams. Roma, kaip gimdyvė su didele rizika, gana sunkiai “pernešusi” nėštumą, buvo ruošiama Cezario pjūviui Vilniuje. Tačiau pajutusi, jog atėjo laikas, iš savo Gudelių kaimo su Jonu tespėjo pasiekti tik Druskininkų ligoninę. Šis gimdymas buvo savotiškas išbandymas mūsų medikams: pirmas atvejis per ligoninės Gimdymo skyriaus vedėjo Antano Strikaičio 28 darbo metus. Roma pagimdė pati! Tai buvo tiesiog neregėtas dalykas moteriai, išnešiojusiai savo kūdikį invalido vežimėlyje.

Gyvenimas pagal galimybes

Džiaugsmo akimirką ašarų negalėjo sulaikyti visi, ne tik Roma ir šalia jos buvęs Jonas. Visko mačiusius medikus sujaudino pirmieji laimingo tėvo žodžiai: “Dievas davė, jis bus tvirtas, ne toks netikęs, kaip aš...”.

Kaip Roma prižiūri savo 2 metų Dovydą, lakstantį ir šokinėjantį aplinkui kaip ir visi jo bendraamžiai? “Jei reikia išeiti į lauką, padžiauti skalbinius, pririšu prie lovytės ir jis palaukia, - šypsosi laiminga mama. - Kai ateis vasara, įvarysim pas vištukus, ir pabus ten truputį”. Jonas net nusijuokia, paklaustas, kokie juos kamuoja sunkumai. “Mes jų ir neieškom, - atsako. - Prezidentu nenoriu būti. Maistui esame neišrankūs. Prabundu, padėkavoju Dievui, kad esu gyvas. O ko dar norėti labiau? Sunkumų, aišku, gali prisigalvoti labai greitai. Bet ar dėl to bus geriau? Gyvenu pagal savo galimybes. Norėtųsi praplėsti namą, šį tą nusipirkti. Bet jei nėra galimybių, apsieiname. Manau, kad labiausiai kenčia tie, kurie labai daug nori”.

Abu jie kilę iš daugiavaikių šeimų. Jonas - iš penkiavaikės, Roma - iš šešiavaikės. Apsupti draugų ir giminių, šie žmonės nesijaučia silpnesni ar atstumti nuo visuomenės. “Ar ne pats žmogus atsistumia nuo kitų? - mąsto Jonas, pripažindamas, jog esąs grynas optimistas. - Viskas priklauso nuo paties. Jei aš spjaudysiuos, tai kaip kiti reaguos? Aišku, kad nusigr깔.

Ar randa Roma, gyvendama kaime, progų atidžiau į veidrodį žvilgtelėti, pasilepinti moteriškomis silpnybėmis? “Moters grožis turi būti natūralus. Man ji gražiausia be jokių dažų”, - už savo moterį atsako Jonas.  


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: vija@elnet.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113