Druskininku kurorto savaitrastis
Druskininkų kurorto savaitraštis. 11-ieji leidimo metai. 1999 m. lapkričio 6 - 12 d. Nr. 45 (526)

| Miesto žinios | Policijos žinios | Kurorto plėtra | Sportas | Kultūra | Renginiai | E-paštas | Archyvai |

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11


Kelionėje autostopu po Europą
lietuviams teko atsisakyti turėtų kompleksų

Rasita BOČIENĖ

Pasiekę Paryžių, Lina ir Karolis pirmiausia aplankė Eifelio bokštą.
Pasiekę Paryžių, Lina ir Karolis pirmiausia aplankė Eifelio bokštą.

“Ryto” vidurinės mokyklos moksleivio Karolio Mieliausko ir šiuo metu Vilniuje gyvenančios Linos Šedytės kelionė autostopu po Europą truko dvi su puse rugpjūčio savaites. Kodėl pasirinko tokį keliavimo būdą? Anot Linos, ji nėra prisiekusi keliautoja autostopu, tačiau po Lietuvą jai yra tekę nemažai važinėti stabdant pakeleivingas mašinas. “Jei turėčiau savo automobilį, to nebedaryčiau”, - juokavo mergina.

Svarbiausia-pakeleivis

Karoliui iki šios vasaros autostopu yra tekę nuvažiuoti tik į Palangą. “Ir nelabai sekėsi, nes keliavau 6 valandas”, - prisiminė jis. Tačiau abu jaunuoliai prieš kelionę turėjo vilčių, kad užsienyje jiems seksis kur kas geriau. “Ten kitokie žmonės”, - vylėsi jie.

Lina papasakojo, jog tokiu būdu pakeliauti po užsienį ji norėjo ir anksčiau, bet vis nepavykdavo rasti tinkamo pakeleivio. “Tai labai svarbu, nes tokios kelionės yra sudėtingos ir susipykus gali po dienos sugrįžti atgal. Reikia gerai pažinoti žmogų, su kuriuo ruošiesi keliauti”, - sakė Lina. Pasak jaunuolių, vos susipažinę, jie jau ėmė kalbėti apie kelionę į tolimesnius kraštus.

Su savimi jie pasiėmė tik po kuprinę ir miegmaišį. Daiktais stengėsi neapsikrauti, nes sunku būtų buvę nešti, be to, daugelis vairuotojų nenorėtų jų su ryšuliais priimti į savo mašinas.

Kelionės maršrutą buvo numatę iš anksto. Detaliai susiplanavo kiekvieną dieną: kiek jos metu reikės nuvažiuoti kilometrų ir kiek galės išleisti pinigų. “Pradžioje tas mūsų planas atrodė nerealus, tačiau kelionės metu paaiškėjo, kad mes jį galim viršyti ir netgi leisti sau pasilepinti sutaupytu laiku ar už sutaupytus pinigus”, - prisimena keliautojai.

Nakvynė Liuksemburgo parke

Lenkijos teritoriją jaunuoliai stengėsi pravažiuoti kuo greičiau, nes buvo prisiklausę įvairiausių istorijų apie šią šalį. Tai jiems pavyko per vieną dieną. Vakare pasiekė Vokietijos sieną. Buvo pilni jėgų ir entuziazmo, tad nusprendė tą naktį nemiegoti. Sustoti keliautojams prireikė tik antrosios dienos vidury Vokietijoje, jau netoli Prancūzijos sienos. Mat suvalgė pasiimtą maistą ir reikėjo surasti, kur jo nusipirkti. Apsipirkę pajuto, kad pavargo. Nuo prekybos centro iki autostrados maisto pilnus krepšius ant pečių teko tempti apie 15 kilometrų. “Tada skundėmės vienas kitam, kad sunku, bet ten dar buvo tik žiedeliai”, - prisimena Lina.

Autostradoje pavyko sustabdyti vaikiną, važiuojantį į Liuksemburgą. Į šią šalį lietuvaičiai keliauti neplanavo, tačiau, pasitaikius galimybei, ilgai nedvejojo. Kada gi dar pasitaikys tokia proga? Įstrigo tai, jog šioje nykštukinėje valstybėje buvo sunku susišnekėti - Liuksemburgo gyventojai kalba savu dialektu, prancūzų-italų kalbų mišiniu, o angliškai - tik vienas kitas. Keliautojus stebino didžiulės kainos, tad jie, kelias valandas pasivaikščioję po miesto-valstybės senamiestį, ėmė ieškoti parko apsistoti nakčiai. Pasak Karolio, paliko įspūdį išpuoselėtos Liuksemburgo gatvės, aukštas kultūros lygis.

Pernakvojo parke, nuošalioje vietoje ant polietileninių maišų pasitiesę miegmaišius. Stengėsi elgtis kuo tyliau ir niekam nekristi į akis.

Lina ir Karolis sako, kad keliavimas autostopu yra artimas jų gyvenimo būdui.
Lina ir Karolis sako, kad keliavimas autostopu yra artimas jų gyvenimo būdui.

3 dienos Paryžiuje

Ryte keliautojus pirmojo susistabdyto automobilio vairuotojas nuvežė į Prancūziją. Lietuvaičiai išlipo kaimelyje, kuris juos tiesiog pakerėjo baltutėliais, drėbtais namukais. Čia jaunuolius sutiko pavežėti amerikiečiai. “Labai apsidžiaugėme, nes jie kalbėjo angliškai ir važiavo į Paryžių, - prisimena Lina. - Jie tikėjosi, kad mes žinom, kaip ten nuvažiuoti. Pamelavom, kad iš tiesų žinom, nors turėjom tik Europos žemėlapį”.

Paryžių keliautojai pasiekė sėkmingai ir buvo išleisti prie Eifelio bokšto. Čia, o ir kituose muziejuose, lietuvaičiai stengėsi prisišlieti prie grupės, kurios gidas kalbėjo angliškai. Susirado miesto planą ir sudarė maršrutą, ką nori aplankyti. Prancūzijos sostinėje Lina ir Karolis praleido 3 dienas. Čia jiems teko nakvoti Senos pakrantėje, parke miesto centre. “Kartą anksti ryte prižadino sodininkai, laistantys rožes”, - juokiasi Lina.

Keliautojai buvo nustebę, kad Paryžiuje gyvenimas verda ir dieną, ir naktį. “Atrodo, jog žmonės ten niekada neina miegoti, - pasakojo jie. - Vaikščiojom naktį - visur pilna žmonių, atsikeldavom ryte - irgi tas pats”.

Iškeliavimą iš Paryžiaus lietuvaičiai prisimena kaip siaubingą dalyką. Iki autostrados jiems teko pėdinti maždaug 10 kilometrų, alinant karščiui. Be to, autostrada automobiliai lekia 140 kilometrų per valandą greičiu ir stabdyti juos čia - beprasmis reikalas. Keliautojai suvokė, kad įkalbinėti vairuotojus priimti juos į automobilį geriausia prie mokesčių už kelius postų arba degalinėse.

Gyvenimas privertė suįžūlėti

Keliaujant autostopu, Linai ir Karoliui teko daug koišmokti. Jie suprato, kad vairuotojai tampa sukalbamesni, su jais pabendravus. Degalinėse lietuvaičiai netgi prašydavo angliškai kalbančių žmonių išversti prancūzams, kur jie nori važiuoti.

Gindamiesi nuo nuovargio, kelyje žaidė žaidimus: skaičiavo juos pavežėjusius automobilius, lažindavosi, kuris pirmas sustabdys pakeleivingą mašiną. Nežiūrint nieko, vakarais keliautojus apimdavo nuovargis ir liūdesys, tačiau užtekdavo 4 valandas pamiegoti ir jėgos sugrįždavo.

Paklausti, kur prausdavosi ir tvarkydavosi, Lina ir Karolis atsakė, jog tai buvo, ko gero, kebliausia kelionėje autostopu. “Pradžioje buvom kuklūs Lietuvos piliečiai, bet vėliau gyvenimas privertė suįžūlėti, - pasakojo jie. - Jei nakvodavom miestuose, nusiprausdvom barų tualetuose, jei pakely - degalinėse. Baruose netgi paprašydavom įpilti į termosą karšto vandens, kad galėtumėm pavalgyti”. Maitinosi keliautojai daugiausiai sultiniais, plikintais makaronais ir jogurtais.

3.jpg (24624 bytes)
Keliaudami jaunuoliai daiktais stengėsi neapsikrauti.

Nuotykis Marselyje

Iki Marselio lietuvaičius sutiko pavežti japonas. Nors jis važiavo pas draugę į kitą miestą, tačiau Lina ir Karolis su juo tiek išsikalbėjo, kad japonas nusprendė pasukti maždaug 50 kilometrų į šalį ir nuvežti keliautojus į jiems rūpimą vietą.

Marselyje keliautojų laukė nuotykis. Jaunuoliai susipažino su rytietiškos išvaizdos vaikinu, kuris pasirodė toks draugiškas, kad net pasisiūlė nuvesti į tokią vietą, kur jie galės ramiai pernakvoti. Vaikinas buvo toks lipšnus, kad Karoliui sukėlė įtarimą jo geranoriškumas. Nežiūrint nieko, nusekę paskui naująjį pažįstamą, keliautojai jo nurodytoje vietoje pamatė būrį juodaodžių. Vaikinas kaip saugią nakvynės vietą parodė krūmus už kažkokio stadiono tvoros Viduržemio jūros pakrantėje. Nepageidaudami lįsti į tuos krūmus, lietuvaičiai pasakė norį dar pasivaikščioti.

Susirado ramią vietelę prie jūros. Nuėję nusiplauti jūroje rankų, nustebo, kad neputoja muilas. Paragavo - ne vanduo, o druska! Po tokios pažinties su Viduržemio jūra dantims valyti teko panaudoti paskutinį turėtą buteliuką gėlo vandens.

Susiruošę miegoti, keliautojai pastebėjo prabėgantį anksčiau sutiktąjį vaikiną. Vaikinas žvalgėsi, tačiau jų nepastebėjo. Dėl viso pikto Lina ir Karolis susipakavo daiktus ir nuėjo ieškoti kitos vietos.

Marselyje, norėdami išsimaudyti, keliautojai nelengvai surado nemokamą paplūdimį. Tačiau čia nebuvo dušų, o po maudynių jūroje druska tiesiog ėste ėdė kūną. Laimė, vieno iš pakrantėje buvusių vasarnamių savininkas leido jiems išsimaudyti duše ir net pavaišino “Coca cola”.

Itališka giesmelė

Kitą naktį keliautojai susiruošė nakvoti Italijos pasienyje. Jie buvo girdėję, kad šioje šalyje yra uodų, bet kad jų bus tokia galybė, nesitikėjo. Teko vėl pakuotis daiktus ir važiuoti tolyn. Naktimis Lina ir Karolis darydavo taip: vienas miegojo ant susistabdyto automobilio užpakalinės sėdynės, o kitas kalbindavo vairuotoją. Lietuvaičiai stengėsi išmokti nors truputį itališkai, nes italai vairuotojai jausdavosi pamaloninti, kai keliautojai kreipdavosi jų kalba. “Net išmokom tokią giesmelę: “Mes iš Lietuvos, keliaujam po Europą, buvom ten ir ten, dabar mums reikia ten ir ten, gal galit pavežėti?”, - pasakoja Lina. - Daugelis vairuotojų neatsisakydavo, o jei negalėdavo pavežti, paaiškindavo, kodėl, ir atsiprašydavo. Tiesa, moterys ten bijo imti pakeleivius ir atvirai tai sako”.

Buvo ir kurioziškų atsitikimų. Vaikinas, pažadėjęs nuvežti į Romą, pasuko keliautojams nežinoma kryptimi ir išlaipino jiems nežinomoje vietoje. “Tada, išlipus kažkokioje apšiurusioje degalinėje, mums vos nepradėjo byrėti ašaros”, - prisimena Lina. Lietuvaičiams nieko kito neliko, tik grįžti į tą vietą, kur įsėdo į keistojo vaikino mašiną.

Saulės užtemimas - Florencijoje

Su viena į savo automobilį Liną ir Karolį priėmusia italų porele keliautojai tiek susidraugavo, kad naujieji pažįstami pakvietė juos į svečius Florencijoje. Italo vaikino bute lietuvaičiai galėjo pernakvoti ir išsimaudyti. Ryte Lina pavaišino italą savo virta grikių koše, o jis savo ruožtu pakvietė keliautojus pietų. Jaunuoliai tiek įgavo italo pasitikėjimą, kad jis trumpam jiems net paskolino savo fotoaparatą (Linos ir Karolio fotoaparatas nežinomomis aplinkybėmis dingo dar Paryžiuje). Florencijoje keliautojai ragavo tikrų itališkų makaronų, čia jie stebėjo ir saulės užtemimą.

Naktis Romos traukinių stotyje

600 kilometrų iki Romos pavyko įveikti gana greitai. Italijos sostinė lietuvaičius pritrenkė savo dydžiu ir triukšmu. “Atvykus iš kaimiškos Lietuvos, ta didybė tiesiog spaudė smegenis”, - prisimena jie. Išsiruošę vaikštinėti po Romą, keliautojai savo kuprines ir miegmaišius paprašė pasaugoti vienos picerijos barmeną. “Pasiekėm jų bendravimo lygį, pamiršom kompleksus ir nebesivaržėm”, - pasakoja Lina.

Tačiau kai, prisivaikščioję po Romą, sugrįžo pasiimti daiktų, paaiškėjo, kad picerija jau nebedirba. Buvo šalta, nes rugpjūčio naktys Italijoje - vėsios ir drėgnos. Teko susirasti nakvynę traukinių stotyje. Keliautojai jautėsi kaip valkatos, kai susiradę užuovėją, miegojo ant kartono gabalų. Tą rytą Lina pirmąkart apsiašarojo.

Svetinga austrų šeima

Nusprendę keliauti į Veneciją, Lina ir Karolis pastebėjo lietuvių turistų autobusą. Lietuviai tik po ilgų dvejonių sutiko juos pavežėti. “Italai ir prancūzai greičiau sutinka priimti į savo automobilį nei broliai tautiečiai”, - priėjo išvadą keliautojai. Tačiau galų gale Veneciją lietuvaičiai pasiekė austrų automobiliu.

Pasivaikščioję 4 valandas po Veneciją, Lina ir Karolis pajuto, kad Italijos grožio jie jau sotūs. Norėjosi namo. Į Austriją juos atvežė profesorius su žmona, kurie pakvietė pasisvečiuoti Vienoje. Ši austrų šeima buvo tokia maloni, kad keliautojus ne tik pamaitino ir apnakvyndino, bet ir kelionei įdėjo maisto bei pinigų.

Po tiek kelionės dienų jaunuoliai jau puikiai žinojo, apie ką mieliausiai nori kalbėtis juos pavežantys pakeleivingų mašinų vairuotojai. Įsikalbėję apie vieno vairuotojo žmoną, lietuvaičiai buvo pakviesti į restoraną ir netgi pavežėti 100 kilometrų į šoną jiems reikiama kryptimi.

Netikėtos bėdos

“Kelionės pabaigoje tapom turtingi, sotūs, nusiprausę, tačiau ėmėm šalti, - prisimena keliautojai. - Rugpjūčio pabaigos naktys buvo šaltos, rytai vėsūs - supratom, kad artėja namai. Be to, jau buvome Vokietijoje, kur žmonės taip pat reaguoja į keliaujančius autostopu, kaip ir Lietuvoje”.

Išvykus iš Berlyno, prasidėjo jaunuolių bėdos. Pasiekę Frankfurtą prie Oderio, jie tikėjosi ten esančioje muitinėje lengvai įsiprašyti į lietuvių automobilį ir grįžti į Lietuvą. Tačiau tą muitinę surasti pasirodė ne taip paprasta. Pėsčiomis teko nukulniuoti kokius 40 kilometrų, kol 4 valandą ryto pūslėtomis kojomis pasiekė tikslą.

Muitinėje pamatę automobilį lietuviškais numeriais, ėmė prašyti jo vairuotoją parvežti Lietuvon. Šis atsisakė. Miegoti keliautojai negalėjo - miegmaišiuose užmigti trukdė šaltis. “Jautėmės kaip kokie iš namų išvaryti gyvūnai”, - prisimena Lina. Šiek tiek pamiegoti pavyko tik bare, parimus prie stalo.

Pagaliau keliautojus į savo sunkvežimį priėmė lietuvis vairuotojas, nepamiršęs perspėti: “Galit važiuoti, bet aš geriu”. Ir tikrai - kas 2 valandos jis sustodavo degalinėje ir išgerdavo dozę degtinės. Keliautojai turėjo baimės, kol šiaip taip pasiekė Kalvarijos pasienio postą. “Pusę keturių ryto pagaliau pasiekus Lietuvą, niekas nebebuvo svarbu. Pasitiesėm miegmaišius ir kaip užmušti užmigom tiesiog ant grindų muitinės patalpose”, - pasakoja jaunuoliai.

Pasiryžę keliauti vėl

Keliautojai suskaičiavo, kad per dvi su puse kelionės savaites jiems pavyko pavažiuoti 38-iais pakeleivingais automobiliais. Kelionėje jie abu išleido 900 litų. Kad ir kaip stengėsi taupyti, tačiau kiekvienoje aplankytoje šalyje leido sau paragauti nacionalinių patiekalų, apžiūrėti juos dominančius objektus.

Paklausti, ar ryžtųsi dar vienai tokiai kelionei, Lina ir Karolis nė nemirktelėję atsakė, jog dar negrįžę iš šios kelionės jau buvo nusprendę važiuoti vėl. Jaunuoliai įsitikinę, kad ateityje patirtųjų nesklandumų jiems pavyks išvengti.

| Į viršų |