Druskininku kurorto savaitrastis
Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. spalio 30 - lapkričio 5 d. Nr. 44 (525)

| Miesto žinios | Policijos žinios | Kurorto plėtra | Sportas | Kultūra | Renginiai | E-paštas | Archyvai |

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11


“Druskininkų druska - kitokia“

Arūnas ZURLYS

Albertas Laurinčiukas ir išeivijos dailininkė Ona Dokalskaitė-Paškevičienė Druskininkuose šių metų rugsėjį.

Albertas Laurinčiukas ir išeivijos dailininkė Ona Dokalskaitė-Paškevičienė Druskininkuose šių metų rugsėjį.

Jūratės ŠVĖGŽDIENĖS nuotr.

Su žinomu publicistu ir rašytoju Albertu Laurinčiuku kalbamės “Druskonio“ redakcijos atremontuotame kambaryje, turinčiame langus į dangų ir laiptus žemyn. Svečias mano, kad šis faktas turi ne tik praktinės, bet ir simbolinės reikšmės: žurnalistai neturi laiko žiūrėti į dangų, o pavojus nubildėti žemyn visada sėlina iš paskos. Tačiau šį kartą su žinomu žurnalistu kalbamės kita tema - apie jo ištikimybę Druskininkams.

- Kada ir kaip susibičiuliavote su Druskininkais?

A.LAURINČIUKAS. Lygiai prieš 50 metų, taip pat rudenį, atvykau ne savo noru. Mane, Šiaulių mokytojų instituto fizikos-matematikos studentą, miesto gydytojai pasiuntė į Kauno klinikas. Kelias savaites mane kruopščiai tyrė prof. Zigmas Januškevičius, kai kada ligonio būseną ir diagnozę nustatydavęs ne stetoskopu, o prie paciento krūtinės priglaudęs savo ausį. Kartais jis, turėjęs absoliučią muzikinę klausą, didžiojoje klinikų auditorijoje pacientams surengdavo koncertus, kuriuose dainuodavo operų arijas. Šie koncertai buvo papildomi ir nieko nekainuojantys teigiamai veikiantys vaistai. Kartą prof. Z.Januškevičius, įėjęs į palatą, man pranešė, kad ruoščiausi vykti į Druskininkų gydyklas galutinai sustiprėti. Aš jam mandagiai atsakiau, kad man negalima vartoti sūraus maisto ir gėrimo. “Druskininkų druska kitokia”, - nusišypsojo profesorius. Jis buvo teisus. Šiame mieste iš tiesų ne tik druska kitokia, bet ir pušys, ežerėlių akys - kitokios. Druskininkus, čiurlioniškos saulės, lietuviškos druskos, šventos ramybės miestą, 1949 m. pamilau iš pirmo žvilgsnio ir visam gyvenimui.

- Kodėl tai įvyko?

A.L. Prieš keletą metų kalbėdamas su talentinguoju iš Vilniaus į Druskininkus persikėlusiu gyventi poetu Vytautu Blože, paklausiau, kada jis pamilo genialaus M.K.Čiurlionio sukurtą dailės ir muzikos pasaulį? Žinote, ką jis atsakė? “Įsižiūrėk į Čiurlionio “Karalių pasaką“ ir suprasi, kad žmogui reikia kažko daugiau negu mes manome“.

- Kiek kartų buvote atvykęs į Druskininkus?

A.L. Labai daug. Neseniai pabandžiau suskaičiuoti ne kiek metų esu buvęs, o kiek laiko čia gyvenau. Sudėjęs Druskininkuose praleistas dienas ir mėnesius, gavau daugiau kaip trejus metus. Tik vieną kartą atostogavau Kryme ir kokius tris Palangoj. Gimiau ir užaugau Šiauliuose. Ten penkerius metus dėsčiau fiziką gimnazijoje. Po to likimas lėmė dirbti mokytojų ir jaunimo spaudoje Vilniuje. Vėliau su dviem Izoldom, žmona ir dukra, bei trim lagaminais išvykau į Niujorką dirbti akredituotu prie Jungtinių Tautų organizacijos žurnalistu. Gautą Vilniuje butą palikome profsąjungai, kad jį skirtų tiems, kam labiausiai reikia. Po pusantrų metų grįžę į Lietuvą, neturėjome kur apsistoti, todėl glaudėmės pas artimus bičiulius. Kai kažkas iš jų pasiūlė atostogas praleisti Druskininkuose, atvykome ir apsistojome viešbutyje “Turistas“. Tai buvo 1962-aisiais metais. Į viešbutį pradėjo važiuoti bičiuliai iš Vilniaus. Atvyko Justinas Marcinkevičius su žmona Genute. Klampodavome po sniegą pušynuose, plovėme gerkles sūriu vandeniu ir jautėmės laimingi. Po kelių savaičių susikrovėm lagaminus išvykti, tačiau iš Vilniaus mums pranešė, kad nesutvarkyti dokumentai tęsti darbą JAV. Pasilikom Druskininkuose. Tas nesutvarkytų dokumentų periodas tęsėsi du mėnesius, kol sniegas pradėjo tirpti. Net mintis buvo kilusi įsidarbinti Druskininkų mokykloje fizikos mokytoju. Taip besvarstant, gavome žinią, kad dokumentai sutvarkyti ir privalau skubiai išvykti anapus Atlanto. Nuo to laiko beveik visas savo gyvenimo atostogas praleidžiu Druskininkuose, meilė jiems tebesitęsia iki šiol. Tiesa, atvykdavau čia ne vien tik atostogauti, o kiekviena pasitaikiusia proga: į kalvių ir puodžių šventes, visuomet veržiuosi į Druskininkų poetinius rudenis, jeigu nesutrukdo rimtos priežastys.

- Ar gyvendamas mūsų mieste niekada neturėjote problemų?

A.L. Žmogus be pro- blemų - ne žmogus. Jeigu jų nėra, patys susikuriame. 1967 m. Monrealio pasaulinėje parodoje susipažinau su amerikiečiu profesoriumi, kuris pakvietė mane į savo gimtąjį miestą Čikagą. Pasinaudoti kvietimu nebuvo sąlygų. Grįžęs iš Monrealio ir atvykęs pailsėti į Druskininkus, užrašų knygutėje radau jo adresą ir pasiunčiau atviruką su miesto vaizdu. Pakviečiau jį atvykti į Lietuvą. Žinodamas amerikiečių tvarkingumą ir tikėdamasis greitai gauti atsakymą, užrašiau sanatorijos, kurioje ilsėjausi, adresą. Bet atsakymo nesulaukiau. Kodėl taip įvyko, sužinojau tik po metų, susitikęs su juo Čikagoje. Jis parodė mano iš Druskininkų jam rašytą laišką su atgaliniu adresu “Lithuania, Druskos miestas“. Vilniaus pašto darbuotojai tokio miesto Lietuvos žemėlapyje nerado, todėl bičiulio laišką sugrąžino su antspaudėliu “Adresatas nesurastas“.

- Ar galėtumėt išvardinti bent 10 asmenų, su kuriais jums teko artimai Druskininkuose bendrauti?

A.L. Man būtų lengviau išvardinti apie šimtą, nes išvengčiau pavojaus ką nors pamiršti. Prisimenu, kaip Eduardas Mieželaitis, atvykęs į Druskininkus, “Dainavos“ sanatorijos sodelyje pasodino iš Levo Tolstojaus tėviškės Jasnaja Poliana atvežtą ąžuolo gilę. Juozas Paukštelis čia atvėrė man savo prozaiko darbo šaltinius. Justinas Marcinkevičius, perskaitęs mano knygą “Trečioji dolerio pusė“, davė vertingų patarimų. Prisimenu, kaip nežinodami kelio dviračiais su Algimantu Baltakiu ir Alfonsu Maldoniu važiavome į Latežerį ir suvirtome į gelsvo smėlio duobę. Dėl tokio žioplumo vienas kito nekaltinome. Vytautas Žalakevičius, Druskininkuose parašęs kelis filmų scenarijus, atvėrė man savo širdį. Maestro Juozas Miltinis su Vaclovu Blėdžiu čia atvykdavo pas Sibiro tremtinį A.Dambrauską. Saulius Sondeckis su simfoninės muzikos koncertais atvykdavo į šį miestą. Vladas Bartusevičius, ansamblio “Lietuva“ meno vadovas... Atrodo, jau ir yra dešimtukas...

Į šią ekspromtu išvardintą kūrybos žmonių grupę nepateko tikri druskininkiečiai, be kurių nebūtų ir tos “kitos druskos“ efektyvaus veikimo. Tai Antanas Dambrauskas, antikos kūrinių vertėjas į lietuvių kalbą, visuomenės veikėjas Petras Viščinis, gydytojas Karolis Dineika, poetas Vytautas Bložė, Druskininkų poezijos rudenų įkūrėjas Kornelijus Platelis, liaudies menininkas Balys Dabrukas, “Girios aido“ įkūrėjas, “miško burtininkas“ Algirdas Valavičius, M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus ilgametis vedėjas, dabartinis miesto muziejaus direktorius Adelbertas Nedzelskis, Vytautų klubo prezidentas Vytautas Valentukevičius, centro “Dainava“ direktorius Zenonas Streikus, gyvybingai tęsiantis šios įstaigos kultūrines tradicijas, kurias pradėjo vyr. gydytoja Elena Kraučiūnaitė. Visų neišvardinsi.

- Prisiminkite Druskininkų įvykį, kuris ilgam įstrigo į jūsų atmintį...

A.L. Prisimenu du. Vieną - linksmą, kitą liūdną. Pradėsiu nuo pastarojo. Ne vieną kartą Naujuosius metus su žmona ir dukra sutikdavome Druskininkuose. Dienos metu išsirinkdavome kokią nors jaukią miško aikštelę su simpatiška eglute. Ją papuošdavome, o naktį, kai pradėdavo kilti į viršų raketos, ateidavome ir uždegdavome čia žvakutes. Kartą pasiėmiau medžioklinį šautuvą ir lygiai Naujametinį vidurnaktį iššoviau į dangų. Netrukus išgirdome, kad per sniegą kažkas ateina. Pagalvojom, kad šernas arba briedis, todėl nukreipiau ten savo šautuvą. Abi Izoldos atsistojo už mano nugaros. Staiga mus nušvietė galingi prožektoriai. Pasigirdo rusiški su lietuvišku akcentu žodžiai: “Nuleiskite šautuvą! Skaičiuoju iki trijų!“ Aš įvykdžiau įsiveržėlio į mūsų Naujųjų metų renginį reikalavimą. Po to parodžiau pažymėjimą ir leidimą turėti medžioklinį šautuvą. “Apsisukite aplink ir marš iš miško. Naujus metus reikia sutikti kaip visi žmonės!“ Ką mes turėjome daryti? Palikę nakties tyloje papuoštą eglutę, grįžome į sanatoriją. Duktė, pažvelgusi į mūsų kambario duris, pasakė: “Aš žinau, kodėl taip įvyko. Mūsų kambarys pažymėtas skaičiumi trylika“.

Kodėl taip įvyko, supratau tik vasarą, kai Druskininkų miškuose patekau į kitą laimingai pasibaigusią istoriją. Į Lietuvą atvyko mano kolega, taip pat redaktorius, iš Erfurto apygardos. Žinojau, kad vokietis labai mėgsta grybauti. Gavau leidimą nuvežti jį į Druskininkus. Pareigūnas mane įspėjo, kad pakelyje nesustotume. Jis tyliu balsu kaip didžiausią paslaptį pasakė: “Erfurtiečiai vokiečiai - mūsų draugai, bet tai ant jų kaktų neparašyta. Turbūt žinai, kad į pietryčius nuo Druskininkų yra labai svarbi ir didelė Varšuvos pakto kovinių dalinių bazė“... Pravažiavus Merkinę, mano kolega paprašė sustabdyti automobilį. Maniau, kad jis nori to, ko visi, ilgiau važiavę automobiliu, užsimano.“ Svečias, peršokęs per negilų griovį, patraukė į mišką. Nesulaukęs sugrįžtant, pradėjau jo ieškoti, bet vanduo ir samanos pėdsakų nepaliko. Į paieškas įsijungė ir vairuotojas. Jokių rezultatų. Svečias grybautojas dingo kaip adata šieno kupetoje. Prisiminiau mane įspėjusio CK darbuotojo žodžius, kad pakeliui sustoti negalima. Nutariau važiuoti į Druskininkus pasitelkti paieškai daugiau žmonių. Staiga iš beržyno išlindo pražuvėlis. Rankose jis laikė tris baravykus. Vieną davė man, kitą - vairuotojui, o trečią, sakė, parveš į Erfurtą žmonai. Nežinau, ar dabartinė jaunoji karta supras, kodėl aš prisimenu šias dvi į mano atmintį įstrigusias Druskininkų miškų istorijas.

- Be ko jūs neįsivaizduojate Druskininkų?

A.L. Be krintančių nuo medžių auksinių lapų, Druskininkų poezijos rudenų ir keturių taktų vidaus degimo variklio, kurį sudaro trys poetai ir vienas psichologas: Kornelijus Platelis, Vytautas Bložė, Sigitas Geda ir Zenonas Streikus.

- Neseniai išleista jūsų apsakymų knygelė vaikams “Tigro gyvenimas ir mirtis“. Kokia bus kita knyga?

A.L. Lapas po lapo ant mano rašomojo stalo krinta būsimos prisiminimų ir apmąstymų knygos puslapiai sąlyginiu pavadinimu, ką mačiau, girdėjau ir išgyvenau.

- Ar atsispindės būsimoje knygoje laikas, praleistas Druskininkuose?

A.L. Žinoma! Jeigu kitaip pasielgčiau, būčiau nesąžiningas sau.

Atvirai kalbant, beveik visos mano knygos gimė šiame mieste. Tarp jų ir “Trečioji dolerio pusė“, pirmoji ir reikšmingiausia mano kūrybiniame kelyje, nes sukėlė susidomėjimą ir ne vien tik lietuvių diskusijas.

- Nors didžiausią laiko dalį mūsų mieste praleidžiate vienumoje, t. y. prie rašomojo stalo, pastaruoju metu vis dažniau pas mus atvykstate su bičiuliais ir jų kūriniais...

A.L. Pakviečiau į Druskininkus žinomą dailininką Valerijoną Galdiką, kurio grafikos paroda įvyko praėjusių metų rudenį “Dainavoje“. Kiekvienas žmogus mieliems savo svečiams nori parodyti, kas geriausia. Druskininkai yra mano gerieji namai, todėl ir atsivežu čia savo gerus bičiulius, pavyzdžiui, išeivijos dailininkus Oną ir Mykolą Paškevičius.

- Kas jūs - rašytojas, ar žurnalistas?

A.L. Ir tas, ir tas.

| Į viršų |