Druskininku kurorto savaitrastis
Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. rugpjūčio 30 - rugsėjo 5 d. Nr. 35 (516)

| Miesto žinios | Policijos žinios | Kurorto plėtra | Sportas | Kultūra | Renginiai | E-paštas | Archyvai |

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11


Ministrui buvo šiek tiek nedrąsu ateiti į vieną iš greičiausiai besikeičiančių sričių
Interviu su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministru Kornelijum PLATELIU naujųjų mokslo metų išvakarėse

Aida ŽEMAITYTĖ

K.Platelis sako, kad ministru tapo ne visiškai atsitiktinai.

K.Platelis sako, kad ministru tapo ne visiškai atsitiktinai.

Jūratės ŠVĖGŽDIENĖS nuotr.

Ne taip paprasta net vasarą surasti švietimo ir mokslo ministrą Kornelijų Platelį. Tuomet, kai visi atostogauja, jis ir toliau dirba savo darbą - bando senąją švietimo sistemą atgaivinti naujomis reformomis.

Vis dėlto ministras sutiko paaukoti keletą brangių savaitgalio valandėlių, kad mylimo miestelio žmonėms papasakotų apie save, poeziją, politiką.

Ilgai nesvarstydamas K.Platelis pasikviečia į nuosavo namo Ratnyčioje 2-ame aukšte esantį darbo kabinetą. Tai - šviesus, gana erdvus kambarys, kurio atmosfera, vos tik įėjus, nuteikia rimtam darbui. Lentynose tvarkingai sudėliotos įvairiausios knygos - nuo grožinės literatūros iki storiausių žodynų, Biblijos. Ant stalo, šalia kompiuterio, guli savimi pasitikintis juodas kaip smala katinas. Jis į svečius nekreipia nė mažiausio dėmesio, matyt, domisi tik savimi. Kompiuterio ekrane juoduoja pradėtas naujas darbas...

Aida Žemaitytė: Jūs nemažą gyvenimo dalį praleidote Šiauliuose. Ten gimėte, ten prabėgo vaikystė, ilgi mokslo metai. Kokie gi gyvenimo vėjai Jus atbloškė čia, į Druskininkus?

Kornelijus Platelis: Mano istorija visai paprasta. Tėvai Druskininkuose apsigyveno dar tada, kai aš mokiausi mokykloje. Į šį miestelį atvažiuoti jie buvo tiesiog priversti, nes sesuo sirgo astma. Taigi gydytojai patarė pakeisti aplinką. Druskininkai tam idealiai tiko. Aš mokyklą baigiau Šiauliuose, po to įstojau į statybos institutą, tarnavau kariuomenėje. Jau buvau daugiau nei 20 - ies, kai apsigyvenau čia. Aplinka patiko, tad per daug blaškytis nenorėjau.

A.Ž.: Visi vaikai vaikystėje svajoja apie tai, kuo bus užaugę. O kokį save po keliasdešimties metų įsivaizdavote Jūs?

K.P.: Tiesą sakant, nelabai apie tai galvojau, neturėjau laiko. Aš su draugais labai mėgdavau žaisti pačius įvairiausius žaidimus. Galbūt dabartinei vaikų kartai sunkoka tai suprasti, nes jie mėgsta žiūrėti televizorių, žaisti kompiuteriu. Tai - technikos amžius. O mums, būdavo, tik duok kamuolį. Jei nėra paprasčiausio kamuolio, užtekdavo ir skardinės su keliais pagaliais. Beje, visai mažas būdamas norėjau tapti vairuotoju. Kai teko rinktis, kur stoti, pasirinkau statybą. Sunku pasakyti kodėl, gal tai buvo dalelytė ir tėvo įtakos, nes jis dirbo kelių statyboje. Įstojus rimtai mokiausi, nes nenorėjau, kad paimtų į kariuomenę.

A.Ž.: Sakoma, jog norint būti geru rašytoju, tokiu reikia gimti. Bet žmonės pradeda rašyti būdami labai įvairaus amžiaus. O kada pirmuosius eilėraščius parašėte Jūs?

K.P.: Visokius niekalus rašinėjau dar mokydamasis mokykloje. Tai buvo trumpi, humoristiniai kūrinukai, kuriuos rašiau tik norėdamas pralinksminti draugus. Rimčiau rašyti pradėjau būdamas jau 3-ame kurse. Literatūros studijoms du puikius metus turėjau armijoje. Ten ne tik daug skaičiau, bet ir versdavau. Man prie širdies arčiausiai anglų bei amerikiečių kūriniai.

A.Ž.: Rašytojus dažnai laiko šiek tiek keistokais žmonėmis. Jie kitaip mąsto, kitaip suvokia pasaulį, mėgsta vienatvę. O kokioje aplinkoje Jums lengviausia rašyti?

K.P.: Negaliu pasakyti, kad yra kokia nors vieta, kurioje eilės pačios lietųsi. Man geriausia tarp 4 - ių sienų, t.y. savo kabinete. Anksčiau vasarą labai mėgdavau praleisti Nidoje. Gaudavau 16 - os dienų kelialapį, tad visada skubėjau ten. Ne vieną kūrinį parašiau įkvėptas tos atmosferos.

A.Ž.: Bene kiekvienas poetas, rašytojas sako, jog turi savo mūzą, kuriai pasirodžius, apima įkvėpimas. O kas yra Jūsų mūza?

K.P.: Juokaudamas galiu atsakyti, kad kai atidarai langą, daug jų priskrenda. Bet tai tik pokštas. Gal praėjo tie laikai, kai pasirodo mūzos? Nors galbūt mūza galėčiau pavadinti savo žmoną. Šiaip konkreti moteris nebūna mano įkvėpimo šaltinis.

A.Ž.: Nors ir nelengva nuo poezijos pereiti prie politikos, vis dėlto kokį kelią Jums teko nueiti iki tol, kol tapote ministru?

Švietimo ir mokslo ministras K.Platelis savo darbo kambaryje.
Švietimo ir mokslo ministras K.Platelis savo darbo kambaryje.

Gintaro Žilio nuotr.

K.P.: Galiu pasakyti, kad ministru paskyrė ne visiškai atsitiktinai. Dažnai lankydavausi Sąjūdžio susirinkimuose. Čia, t.y. Druskininkuose, su draugais taip pat subūrėme panašią grupę. Kartu su V.Janoniu, G.Žiliu bei K.Bieliuku leidome laikraštį “Druskonis”. Kai 1990 metais vyko rinkimai į Seimą, per daug ten nesiveržiau. Labiau norėjau likti prie literatūros - politika manęs nežavėjo. Tačiau, kai 1990 metų balandžio mėnesį vyko rinkimai į savivaldybę, nuošaly išlikti nepavyko. Žmonės ėmė šūkauti, kad laikraštyje valdžią dedame į šuns dienas, tad kodėl gi patys nieko nedarome. Teko kelti kandidatūras. Iš pradžių buvome nepatyrę, aršūs, nepraktiški politikai, bet įsivažiavom. Nors kadencija buvo ilga - 5 metai, pradėtą darbą baigėm. Teko pasėdėti ir miesto mero pavaduotojo kėdėje. Po pusantrų metų darbovietę pakeičiau - tapau leidyklos “Vaga” direktoriumi. Dar po dviejų metų teko paragauti ir ministro duonos.

A.Ž.: Kaip sureagavote į pasiūlymą užimti švietimo ir mokslo ministro postą?

K.P.: Pirmas atsakymas, besisukantis galvoje, buvo neigiamas. Tuomet dirbau leidykloje, ir tai man atrodė priimtina, nenorėjau ką nors keisti. Nors tas darbas tai pat buvo gana įtemptas. Verslo srityje kiekvieną minutę reikia galvoti, ar tai atsipirks, kaip sumokėti darbuotojams atlyginimus. Tačiau buvau vienas iš konservatorių partijos narių ir steigėjų. Kaip galėjau atsisakyti? O ir su švietimu anksčiau turėjau tiesioginių kontaktų, nors dirbau daugiau kultūros srityje. Žinoma, buvo šiek tiek nedrąsu ateiti į vieną iš šiuo metu greičiausiai besikeičiančių sričių.

A.Ž.: Kaip Jums pavyksta suderinti du gana skirtingus darbus: rašymą bei švietimo ir mokslo ministro pareigas?

K.P.: Žinoma, kai pareigos ne tokios svarbios, - daug lengviau. Bet aš labai stengiuosi prisiderinti prie aplinkybių. Kai dirbau statybos srityje, buvau išsiugdęs gerą savybę - uždarau vartelius ir viską iš karto užmirštu. Deja, dabar ne taip paprasta. Teko priprasti gyventi be pastovaus gyvenimo ritmo. Dėl to šiek tiek nukenčia ir šeima.

A.Ž.: Su kuo bendraudamas Jūs jaučiatės laisviau - su meno žmonėmis ar politikais?

K.P.: Be abejo, kad su meno žmonėmis. Bendraudamas su politikais nori nenori tampi suvaržytas. Čia negalima sakyti visko, ką galvoji. Be to, tarp meno žmonių turiu daugiau draugų, o ir atmosfera, būnant su jais, man labiau patinka.

A.Ž.: Jūs, palyginus su kitais politikais, susilaukiate tikrai nedaug žiniasklaidos atstovų dėmesio. Kodėl taip yra?

K.P.: Turbūt žurnalistai nelabai įsivaizduoja, kas aš toks esu. Galbūt per daug keistas jiems atrodau, rašau sunkiai suprantamas knygas. Nors šiaip žiniasklaidos atstovų tikrai nevengiu. Turbūt, jei padaryčiau ką netinkamo, ir manimi labiau susidomėtų.

A.Ž.: Ministrai, darydami reformas krašto apsaugos, žemės ūkio, kultūros ir kitose srityse, patirties semiasi iš vienos ar kitos toliau pažengusios valstybės. Kokios valstybės švietimo sistema Jums yra priimtiniausia ir verta būti pavyzdžiu?

K.P.: Mes žiūrime į daugelio valstybių patirtį. Yra daug įvairiausių projektų, kuriuose dalyvauja skirtingų valstybių žmonės. Pačioje švietimo reformos pradžioje daugiausia patirties sėmėmės iš Danijos, Švedijos, Norvegijos, egzaminų tvarką priartinome prie škotų. Bet nei dabar, nei vėliau neketiname apsistoti ties kuria nors viena valstybe.

A.Ž.: Per 6 šių metų mėnesius valstybės biudžetas negavo beveik 15 proc. planuotų pajamų. Ministerijoms buvo griežtai paliepta sumažinti išlaidas. Jūsų vadovaujamai Švietimo ir mokslo ministerijai buvo duotas nurodymas išlaidas sumažinti 9 proc. Ką teko paaukoti vykdant šį nurodymą?

K.P.: Ilgai galvojome, ką paaukoti būtų mažiausiai skausminga, nes ši sritis ne tik negali mažinti išlaidų, bet jai reikia dar ir papildomų lėšų. Sumažinome arba pristabdėme kai kurias programas. Pavyzdžiui, sumažinę vadovėlių leidybą, sutaupėme 16 mln. Lt. Nors vadovėlių ir taip trūksta, vis dėlto šioje srityje yra ką mažinti. Taip pat apkarpėme lėšas, skirtas programoms rengti. Mūsų ministerijai priklauso aukštesniosios mokyklos bei technikumai. Čia sumažinti lėšas jau tikrai nėra kur. Dar gerai, kad bendrojo lavinimo mokyklas išlaiko savivaldybės. Bet mokytojai turėtų būti patenkinti, nes per metus jų atlyginimai padidėjo 36 proc. Deja, vos padidinus atlyginimus, kitoms išlaidoms pinigų ėmė stigti.

A.Ž.: Per visą Lietuvą nuvilnijo pasipiktinimas dėl uždaromų kaimų mokyklų. Ar tai taip pat buvo vienas iš būdų norint sutaupyti šiek tiek pinigų?

K.P.: Pastebėjau, kad žmonės labai nori, jog mokykla būtų kuo arčiau. Bet štai, pavyzdžiui, Norvegijoje, kuri turi labai gerą biudžetą, bendrojo lavinimo mokyklų yra dvigubai mažiau nei pas mus. Nėra labai logiška, kai vienoje klasėje mokosi dviejų lygių mokiniai. Juk reikia kiekvieną vaiką aprūpinti geru išsimokslinimu, suteikti jam tolesnes galimybes. Šiais metais leidome uždaryti 8 mokyklas, kuriose iš viso tebuvo 28 mokiniai. Tad argi logiška, kai vienai klasei netenka net po vieną mokinį? Pradinių mokyklų kol kas uždaryti neketiname. Mes už tai, kad mažiausiai mokinių turinčias mokyklas uždarytų. Už tuos pinigus pirktume autobusus ir mokinius galėtume nuvežti į toliau esančią, bet geresnį išsimokslinimą galinčią suteikti mokyklą.

A.Ž.: Patenkinkite skaitytojų smalsumą, išduokite, koks Jūsų kūrinys artimiausiu metu pasirodys knygynuose?

K.P.: Žadu išleisti į anglų kalbą išverstą savo poezijos knygą “Pinklės vėjui”. Lietuvių kalba ji pasirodė 1987 metais. Greitai norintieji galės įsigyti ir anglišką knygos variantą. Dabar baigiu versti ir poeto Ezra Pound poezijos knygą.

| Į viršų |