Druskininku kurorto savaitrastis
Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. rugpjūčio 23 - 29 d. Nr. 34 (515)

| Miesto žinios | Policijos žinios | Kurorto plėtra | Sportas | Kultūra | Renginiai | E-paštas | Archyvai |

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11


Tiesa, dėl kurios teko pakentėti

Arūnas ZURLYS

Jonas Jurgis Stepkovi?ius su Did?iojo Lietuvos kunigaik??io Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
Jonas Jurgis Stepkovičius su Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

Bet kokios valstybinės dienos, šįkart rugpjūčio 23-iosios, Juodojo kaspino dienos, išvakarėse, ko gero, dera priminti, kad šalia permainingo ir laikino politikavimo, istorijos tėkmėje vertesnis kiekvieno žmogaus principingas ir atsakingas gyvenimo būdas. Turiu galvoje druskininkietį Joną Jurgį Stepkovičių, kuris Mindaugo karūnavimo-Valstybės dieną Prezidento dekretu buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu už nuopelnus Lietuvai. Ponas Jonas įsitikinęs, kad tokio apdovanojimo esąs nevertas, nes sovietmečiu dalyvaudamas rezistenciniame neginkluotame pasipriešinime ir platindamas pogrindinę spaudą, bendravo su, jo nuomone, gerokai iškilesnėmis asmenybėmis, kurios daugiau už jį rizikavo. Jis sako, kad gelbėdamas jaunimą ir tautą, vykdė Visagalio valią, t. y. atliko tai, kas duota iš aukščiau.

Tėvo pamokos

Pasekim kartu 61-erių metų J.Stepkovičiaus gyvenimo kelią, kuris prasidėjo Suvalkijoje - Šakių apskrities Grinaičių kaime. Augdamas religingoje ir patriotiškai nusiteikusioje šeimoje, J.Stepkovičius jau sovietmečio pradinėje mokykloje įsitikino, kad už sąžiningus įsitikinimus baudžiama. Kai istorijos pamokoje vietoje griežtai reikalaujamo laikui atskaityti “ prieš mūsų erą“ pavartojo pasakymą “prieš Kristų“, ateistės direktorės buvo išvarytas iš pamokos. Namuose tėvas mokydavo Joną bet kuriuo atveju neveidmainiauti, visuomet sakyti tiesą, nors už ją tektų ir pakentėti. Mokinuko susivokimą stiprino ir religinė literatūra, kurios parūpindavo tėvas. Galiausiai penktoko užsispyrimas papiktino direktorę tiek, kad jam teko palikti mokyklą. Penktos klasės mokinys išėjo padėti tėvams ūkyje. Suprantama, svetimas jam idėjas skelbė ir spaliukai, ir pionieriai, ir komjaunuoliai, todėl, nebūdamas šių organizacijų nariu, tokia propaganda neužsiteršė.

Jaunimo sielovada

1999 07 06. Lietuvos Respublikos Prezident?ra. Mindaugo kar?navimo-Valstyb?s dienos proga Prezidentas V.Adamkus u? nuopelnus Lietuvos valstybei Did?iojo Lietuvos kunigaik??io Gedimino ordinu apdovanojo Jon? Jurg? Stepkovi?iø.

1999 07 06. Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Mindaugo karūnavimo-Valstybės dienos proga Prezidentas V.Adamkus už nuopelnus Lietuvos valstybei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanojo Joną Jurgį Stepkovičių.

Grįžęs iš kariuomenės, J.Stepkovičius dirbo gimtajame kaime, vėliau, palikęs Suvalkiją, su bendraminte dzūke sukūrė šeimą Dauguose.1968 m. Stepkovičiai persikėlė gyventi į Druskininkus. Augindamas du sūnus, p.Jonas akivaizdžiai įsitikino, kad ateistinės propagandos lavina ypatingai nukreipta į jaunimą. Iškilus pavojui vaikų ir jų bendraamžių mąstysenai, tėvas ėmėsi pogrindinio jaunimo auklėjimo. Matyt, tokią atsakomybę už savo vaikus paakino ir Jono Stepkovičiaus tėvo pavyzdys. Ponui Jonui talkino ir 1976 m. į Druskininkų parapiją atkeltas kunigas V.Pūkas. Be jo, J.Stepkovičiaus suburtą jaunimo būrį nuolatos lankė kaunietė vienuolė G.Stanelytė, kartais su paskaitomis atvažiuodavo dabartinis Seimo narys A.Patackas. Ypač jaunimo sielovados darbui nusipelnė G.Stanelytė, 6-erius metus rėmusi druskininkiečius savo nuostabia Dievo dovana - minties gilumu ir iškalbingumu.

LBK skaitytojų paieška

Priešintis ateizmo užkratui padėjo ir Šlavantų klebonas J.Zdebskis, Kapčiamiesčio klebonas I.Plioraitis, tuometinis Kybartų klebonas S.Tomkevičius. J.Stepkovičius prieš mokslo metus nuolatos veždavo Druskininkų jaunimą į Kybartų bažnyčioje vykstančias regulekcijas, o po pamaldų saugumo apsupti klausydavosi kun. S.Tomkevičiaus nuoširdžių ir drąsių pamokymų. Iš kunigų tampriausius ryšius J.Stepkovičius palaikydavo su kunigais J.Zdebskiu ir Deltuva, tuo metu dirbusiu Veisiejuose. Iš pastarųjų p. Jonas gaudavo “Lietuvos bažnyčios kroniką“, “Aušrą“, “Rūpintojėlį“ bei kitą pogrindinę literatūrą, kurią platino, ieškodamas naujų skaitytojų.

Savo misijos neatsisakė

1978 m. ankstyvą rytą J.Stepkovičius, eidamas į darbą - Gerdašių vaistažolių ūkį, kur tuomet dirbo inžinieriumi-santechniku, gatvėje buvo sulaikytas Vilniaus saugumiečių. Kratos jo bute, sandėliuke ir garaže metu LBK nerado, tačiau aptiko kitokios neleistinos literatūros. Po savaitės J.Stepkovičius gavo pranešimą atvykti į Vilniaus KGB rūmus, kur įvyko jo akistata su V.Kemežiu, prisipažinusiu, kad kelis LBK egzempliorius gavo iš p. Jono. Be pradėtos bylos, J.Stepkovičius atsidūrė KGB nuolatiniame akiratyje, tačiau savo misijos neatsisakė. Švietėjiškais tikslais vežiojo saugumo itin persekiojamą kun.J.Zdebskį, ryšininkus R.Grigą, B.Valaitytę, R.Tamušauskaitę, brolius Sakavičius ir daugelį kitų. Kasmet su jaunimu vykdavo į Žemaičių Kalvariją, Šiluvos atlaidus, Kryžių kalną, Viduklės permaldavimo atlaidus. Visur jausdavo demonstratyvų saugumiečių persekiojimą, net automobilio numerius jie atvirai užsirašinėdavo. “Tai buvo savotiškai įdomus gyvenimas, nors pavojingas, nes kiekvienam gyvam kūriniui įgimta branginti laisvę, bet už laisvę brangesnė buvo tiesa už Dievą ir Tėvynę,“ - sako J.Stepkovičius.

Pasitikėjimo stebuklas

Nors 1987 metais jau buvo persitvarkymo laikotarpis, KGB nenurimo. Tais pačiais metais - antroji krata J.Stepkovičiaus bute, sandėliuke, garaže ir sodo namelyje. “Tačiau LBK, kuri gulėjo ant garažo lentynos, Apvaizdos dėka pulkininkas nepastebėjo, nes tai buvo tarpusavio pasitikėjimo stebuklas, kai mano maldų per šv.Mergelę išklausė Visagalis,“ - pasakoja J.Stepkovičius.

Atgimimo laikais J.Stepkovičius vėlgi “iš širdies ir iki galo gynė savo tiesą“, kaip ir iki tol veikė bei elgėsi. Dalyvavo kone visuose Atgimimo renginiuose, statė kryžius, platino blaivybės idėjas, kūrė Druskininkuose Krikščionių demokratų partijos, kurios narys yra, skyrių.

“Žiūrėk, ką daro“

Dabartį Druskininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojas J.Stepkovičius apibūdina protingu posakiu “Upė išsiplėtė, tačiau tėkmė sustojo“. Jis įsitikinęs, kad einame teisingu keliu, tačiau ne tie valdo. Vadovaudamasis principais “Kitame matyk save“ ir “Nežiūrėk, ką šneka, o žiūrėk, ką daro“, J.Stepkovičius mano, kad sovietmečio aktyvistai privalo atsiprašyt tautos už savo praeitį, o žmonės turėtų labiau atskirti tikrus ir netikrus pranašus, t.y. apsišaukėlius, kurie nė piršto nepajudino dėl tiesos ir laisvės. J.Stepkovičius aplinkui mato daug sovietmečio palikimo, kuris veidmainiavimo ir melo pavidalu įsiskverbęs į genus. Kova, kad Grūte nebūtų sovietmečio stabų parko, vėlgi jo įsitikinimų rezultatas. Tam prieštaraudamas jis nepasitiki V.Malinausko verslo dora, jam nepriimtinas skulptūrų pateikimo būdas lankytojams.

| Į viršų |