Druskininku kurorto savaitrastis
Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. rugpjūčio 9 - 15 d. Nr. 32 (513)

| Miesto žinios | Policijos žinios | Kurorto plėtra | Sportas | Pirmas puslapis | Renginiai | E-paštas |

| Smuiko vasara | Dzūkų krašto geriausieji | Gamta ramino maištaujančias dailininkų sielas |


Smuiko vasara

Aida ŽEMAITYTĖ

Liepos 26 - rugpjūčio 2 d. mūsų mieste vyko jau 3-iasissmuiko muzikos festivalis “Druskininkų vasara’ 99". Jį rengė Lietuvos muzikų rėmimo fondas ir miesto savivaldybė.

Atidarymo dieną susirinkusius prie paminklo Lietuvai sveikino miesto meras A.Maknys bei organizatoriai. Po oficialių kalbų koncertavo Prancūzijoje gyvenantis smuikininkas M.Švėgžda von Bekker ir Valstybinis Vilniaus kvartetas.

Festivalio metu buvo surengti meistriškumo kursai Lietuvos vaikų ir aukštųjų muzikos mokyklų auklėtiniams bei 14 koncertų įvairiose kurorto salėse. M. Švėgžda von Bekker vadovavo jaunųjų mokyklai, kurioje smuiko įgūdžius tobulino 13 Lietuvos muzikos akademijos ir M.K.Čiurlionio menų gimnazijos studentų bei moksleivių. O štai vaikus smuiko paslapčių mokė M.K.Čiurlionio menų gimnazijos mokytoja ekspertė Beata Šmidtienė. Kasdien iki pietų vyko smuiko pamokos, 16 val. - smuiko muzikos valandos bažnyčioje. Kiekvieną vakarą smuiko muzikos gerbėjai sugužėdavo į vienos ar kitos sanatorijos salę, kur galėdavo pasiklausyti Lietuvos muzikos žvaigždžių koncertų.

Festivalio atidarymo iškilmių metu visiems susirinkusiems organizatoriai priminė, jog 1999 - Pagyvenusių žmonių metai, todėl pagyvenę smuiko muzikos gerbėjai koncertų galėjo klausytis nemokamai.

Liepos 27 d. “Lietuvos” sanatorijoje buvo surengtas kompozitoriaus Aleksandro Šenderovo kūrybos vakaras, kuriame kartu su autoriumi koncertavo solistė Judita Leitaitė, muzikantas Pavelas Giunteris, aktorė Agnė Gregorauskaitė, pianistas Sergejus Okruška bei Kauno styginių kvartetas. “Niekada nekūriau būsimoms kartoms ir netikiu tais, kurie ignoruoja šiandien gyvenantį žmogų. Noriu būti suprastas šiandien,” - teigia kompozitorius.

Liepos 28 d. festivalis pakvietė į M.Švėgždos von Bekker, solistės Reginos Maciūtės ir sostinės styginių trio koncertą, vykusį “Nemuno” sanatorijoje. Liepos 29 d. “Dainavos” mokymo centre koncertavo docentės Undinės Jagėlaitės mokiniai, tarptautinių konkursų laureatai. Liepos 30 d. “Vilniaus” sanatorijoje vyko smuikininko Aleksandro Snytkino, solisto Edgaro Prudkausko ir Lietuvos muzikos akademijos fortepijoninio kvarteto pasirodymas. O liepos 31 d. M.Švėgžda von Bekker su jaunaisiais smuikininkais griežė M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Rugpjūčio 1 d. jaunieji smuikininkai lietuviškos smuiko muzikos vakarą surengė M.K.Čiurlionio muzikos mokyklos salėje.

Festivalis baigėsi tradiciškai “Draugystės” Raudonojoje salėje kasmet rengiamu baigiamuoju koncertu. Šiemet skambėjo Islandijoje gyvenančio kompozitoriaus Elijo Davidssono kūriniai.

Lietuvos muzikų rėmimo fondo programų vadovė Bernadeta Markevičienė džiaugėsi, kad yra toks miestelis kaip Druskininkai. Pasak jos, mažiesiems čia tiesiog idealios darbo sąlygos: jauku, estetiška, pati aplinka nuteikia darbui. B.Markevičienė teigė, jog mūsų mieste esanti M.K.Čiurlionio muzikos mokykla - geriausia respublikoje. Lietuvos muzikų rėmimo fondo programų vadovė išdavė savo slapčiausią norą: “Didieji muzikai dažnai pasirenka jūrą. Aš labai norėčiau juos atvesti čia.” B.Markevičienė tiki, jog kada nors šis festivalis prasiplės iki simfoninio. Pažadėjo, kad kitais metais šalia smuikų bus ir altas.

| Į viršų |


Dzūkų krašto geriausieji

Lina BALČIŪNIENĖ

Šauniausias šventės muzikantas druskininkietis Vytautas Bernatavičius Dzūkijos armonikierių eisenoje

Pagrindinio prizo ?steig?jas O.Golambiauskas ?teikia vardinæ armonik? ?vent?s muzikantø muzikantui druskininkie?iui Vytautui ?y?iui (kair?je).
Pagrindinio prizo įsteigėjas O.Golambiauskas įteikia vardinę armoniką šventės muzikantų muzikantui druskininkiečiui Vytautui Čyžiui (kairėje).

Dzūkų krašto armonikierių šventė rengiama nuo 1992 m. Pirmoji įvyko Vieciūnuose, kur dalyvavo tik Varėnos rajono muzikantai. Kitos šventės vyko Varėnoje. Nuo 1997 m. į ją jau atvyksta visos Alytaus apskrities muzikantai.

Šių metų liepos 10-ąją Varėnos kultūros namuose įvyko 7-oji armonikierių šventė. Jos metu buvo varžomasi dėl apdovanojimo (armonikos), kurį įsteigė O.Golambiauskas savo tėvo, žymaus Varėnos rajono armonikieriaus, atminimui. Geriausias metų muzikantas išrenkamas konkurso būdu. Vertinimo komisija, sudaryta iš Dzūkijos miestų ir rajonų atstovų, įvertina atlikėjų artistiškumą ir virtuoziškumą. Šiais metais vienbalsiai muzikantų muzikantu išrinktas druskininkietis Vytautas Čyžius. Vertintojų ir žiūrovų nuomonė darniai sutapo: V.Čyžius po pasirodymo buvo iškviestas dar papildomam kūriniui atlikti. Šiauniausiu muzikantu komisija pripažino irgi druskininkietį Vytautą Bernatavičių. Šventės-konkurso pabaigoje pagrojus armonikierių orkestrui, įteikti apdovanojimai, visiems dalyviams - atminimo medaliai, pažymėti jauniausias ir vyriausias armonikieriai. Vakaronės metu muzikantai linkėjo vieni kitiems sveikatos, kad galėtų varžytis ir kitais metais.

| Į viršų |


Gamta ramino maištaujančias dailininkų sielas

Birutė LIŠKAUSKIENĖ

Neseniai “Dainavos“ centre pasibaigė “Meno židinio“ projekto 3-asis pleneras. Ta proga rugpjūčio 2-ąją “Lietuvos“ sanatorijoje atidaryta 6-ių Kauno dailininkų darbų paroda. Pastaroji - jau 21-oji kauniečių kūrybos paroda Druskininkuose. Kai kurie svečiai Vytautas Laukys, Gintaras Pankevičius, Saulius Medžionis, Vigintas Stankus vietiniams meno mylėtojams gerai pažįstami. Pirmąjį kartą Druskininkuose savo darbus eksponuoja Justas Prakapas ir Vilius Slavinskas.

“Dainavos“ centro direktoriui Zenonui Streikui globojant plenero dalyvius, tokia “menininkų stotelė“ Druskininkuose buvo nuostabi pažintis su kurorto gamta, įvairių tautybių poilsiautojais bei įdomių charakterių kurortininkais. G.Pankevičius piešė jų portretus, kurdamas portretuojamo žmogaus estetinį stilių, pabrėždamas ir išryškindamas jame gražiausius bruožus. Net sušukuodavo ir nudažydavo moteris taip, tarsi būtų portretuojamos asmenybės vidinio ir išorinio grožio modeliuotojas. Žinoma, jo darbai liko portretuojamiems ir parodoje jų nėra.

Kitas plenero dalyvis Vytautas Eigirdas stebėdavo kurortininkų intrigas ir noriai pats jose dalyvaudavo. Jam, apkeliavusiam Australiją, Angliją, Vokietiją, kitas Europos šalis ir niekada nenustygstančiam vienoje vietoje, Druskininkuose buvo per daug ramybės, tylos, gryno oro. Nors parodai jis nepaliko nė vieno darbo, tačiau sakė, jog tapybai susikaupė nemažai idėjų apie žmonių tarpusavio santykius.

Vytautas Laukys, tas “amžinas Druskininkų pleneristas“, pasinėręs į tolumų ir žalumų peizažus, jų skaidrų šios vasaros dangų “Saulės take“, kur ratnyčėnai gano karves ir ožkas. Dailininkas savo fantazijose ganė debesėlius. Nemuno krantai, laivelis, nuolatos praplaukiantis tuo pačiu laiku (17.30 val.) priminė jam kurorto pradžios istoriją bei ištikimą ilgesį romantikai. Buvo Druskininkuose reta akimirka: paveiksle vaizduojamas mėnulio pasirodymas dar nenusileidus saulei. Toji akimirka tarsi atspindi kurortinio gyvenimo vienišumą.

“Pagal katino išvaizdą galima spręsti, kaip tauta gyvena“, - girdėti apsistojusius Druskininkuose sakant. Tačiau katinas nuo seno laikomas ir artėjančios negandos, o gal ir gero likimo pranašu. Dailininko katino, ramiai mąstančio prie Nemuno vingio, žvilgsnis nėra priekaištingas ar smerkiantis mūsų gyvenimą, bet jis įspėja sustoti ir pamąstyti apie šį bei tą iš savo gyvenimo.

Marijampolietį dailininką
Justiną Prakapą įkvėpė
Druskininkų gaivališka gamtos žaluma, iš kurios išnyra bažnyčios kuorai arba senųjų kapinių vartai. Tai pasikartojantys kelių paveikslų motyvai. Dailininkas labai mėgsta vaikščioti aplink vieną ir tą patį motyvą, negalėdamas juo atsigėrėti.

“Gamta vienintelė, kuri įkvepia kūrybai ir nuramina maištaujančią dailininko sielą. Tačiau nutapyti naujojo lietuvio portretą rimtai neįmanoma“, - sakė kauniečiai ir paliko tai karikatūristui, kuriam kampuota galva ir juokingai graudūs darbeliai - puiki dirva kūrybai. Druskininkuose jau pažįstamas satyrikas Saulius Medžionis, nors ir ilgai miegodavo, bet per dieną nupiešdavo po keletą karikatūrų, o per patį vidudienio karštį su sūnumi Mykolu iki pamėlynavimo maudydavosi Ratnyčios upės kaskadose. Druskininkiečių ir kurorto svečių gyvenimo šypsenas jis tikriausiai parodys vėliau.

Visi plenero dalyviai keletą kartų maudėsi, grožėjosi ir piešė Evaldo ir Audronės Kakariekų nuostabioje sodyboje, pavadintoje “Kalno namas“, prie Liškiavio ežero. Jo apylinkių vakaro peizažus dailininkai vadino gyvomis akvarelėmis. Teko bendrauti su ten turistaujančiais vokiečiais, kanadiečiais, prancūzais, kuriems didžiausią įspūdį padarė “Lietuva be tvorų“. Jie pranašavo, jeigu esą mes apsitversime tvoromis, kaip visoje Europoje, pasibaigs šilta ir kaimyniška žmonių tarpusavio draugystė, prasidės susvetimėjimas, kuris vakariečius jau slegia, nes tvora, pasak jų, riboja ne žemę, bet žmogaus protą.

Kauno dailininkai, būdami
dėkingi vaišingiems “Kalno
namo“ šeimininkams, nutarė nuolatos savo paveikslais puošti erdvius, iš gryno medžio įrengtus jų kambarius. Šiuo metu ten eksponuojami kauniečio Vytauto Lagunavičiaus Dzūkijos vaizdeliai, nupiešti ankstesniame Druskininkų plenere.

Dažnas plenero dalyvių svečias, moralinis rėmėjas ir dailininkų vakaronių siela buvo druskininkietis Gintaras Žilys, kurio smagių kalambūrų ilgai neužmirš juos girdėjusieji.

Ir vis dėlto savotiškai įdomu lankytis poplenerinėje margoje nelabai rimtos ekspozicijos parodoje, pakankamai ryškiai atskleidžiančioje kiekvieno dailininko individualybę ir požiūrį į mus.

| Į viršų |