Druskininku kurorto savaitrastis
Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. rugpjūčio 2 - 8 d. Nr. 31 (512)

| Miesto žinios | Policijos žinios | Kurorto plėtra | Sportas | Kultūra | Renginiai | E-paštas | Archyvai |

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11


Ministrės I.Degutienės motina pritaria dukters pasirinkimui

Aida ŽEMAITYTĖ

F.Sabutien? ?ypsosi, prisiminusi nugyventus metus.
F.Sabutienė šypsosi, prisiminusi nugyventus metus.

Iš anksto sutartą valandą, dairydamasi į medžių šakomis uždengtus namų numerius, palengva pėdinu tvarkinga Birštono gatvele. Pats vidurdienis, tad žmonės pasislėpę nuo įkyrių saulės spindulių. Tik vienas kitas šunėkas savo amsėjimu rodo, jog pareiga saugoti šeimininką yra užvis svarbiausia.

Prie vartelių mane, kaip ilgai lauktą svečią, šypsodamasi pasitinka Franciška Sabutienė. Nors ji tvirtino, kad tokiame nedideliame miestelyje visų gerai pažįstama, priminsime, jog F.Sabutienė - visai Lietuvai gerai žinomos socialinių reikalų ir darbo ministrės Irenos Degutienės motina.

Siaurutis takelis, vingiuojantis per išpuoselėtą sodą, nuveda prie pat namo durų. Šeimininkė palydi į svetainę ir tuoj pat atsiprašo, kad minutėlei turi palikti mane vieną. Apsidairau po erdvų, šviesų kambarį. Lentynose tvarkingai sudėliotos knygos, į viršų stiebiasi gėlės, ant sienų - paveikslai. Akys užkliūna už gerai matomoje vietoje pastatytos nuotraukos, perrištos juodu kaspinu. Joje esančio vyriškio veidas atviras, šiek tiek skvarbiom akim, vos vos žymia šypsena. Šeimininkė, užklupusi mane, betyrinėjančią nuotrauką, tyliai paaiškina: “Čia mano vyras. Labai jį mylėjau ir dabar tebemyliu. Jis laukia manęs Ten...”. Moteris nutyla, tik akyse sublizga ašaros. Bet ji tvirta, žino, jog reikia gyventi toliau.

Ant stalo jau garuoja kavos puodeliai, lėkštelėse dailiai sudėlioti saldumynai. Pokalbis su F.Sabutiene užsimezga tarsi savaime. Ilgai žiūrinėjame senas, dantytais krašteliais nuotraukas. Verčiant vieną albumo lapą po kito, žvelgiant į jaunus, o vėliau - ir suaugusius veidus, pamažu tampa aišku, kuo gyveno ir tebegyvena ši šeima.

Aida Žemaitytė: Norint geriau pažinti, suprasti žmogų, nepakanka žinoti, kuo jis gyvena dabar. Papasakokite savo šeimos istoriją.

Ma?oji Irena su t??iu ir mama savo pirmosios
Mažoji Irena su tėčiu ir mama savo pirmosios komunijos dieną.

Franciška Sabutienė: Aš, kaip ir mano vyras Bronislavas, gimiau Užmedžių kaime, Kelmės rajone. Tėvai buvo ūkininkai, tad nuo mažens esu pripratusi prie žemės. Kadangi mūsų šeima nebuvo turtinga, tai ir jaunystė buvo daugiau varginga nei linksma. Gerai atsimenu kiekvieną savaitę vykusius šokių vakarus. Turėjau tik vieną gražią bliuzelę, su kuria ne gėda buvo ir į šokius vaikščioti. Tai aš, grįžusi iš šokių, tą bliuzelę vis atsargiai išskalbdavau ir dažuose pamirkydavau. Kitą savaitę eidavau jau su kitokios spalvos bliuzele. Draugės ne kartą stebėjosi, kodėl gi visos mano bliuzelės vienodo kirpimo. O aš, greitai sumetusi, atsakydavau, kad siuvėja tik taip moka.

Su savo vyru artimiau susipažinau Šiauliuose, kur abudu mokėmės. Anksčiau viens kito nepažinojome, nors ir viename kaime gyvenome. Draugavome 5 metus, po to - susituokėme. Greitai gimė ir pirmoji dukra - Irena, po dviejų metų - Virginija. Netikėtai sušlubavo vyro sveikata. Gydytojai patarė, kad geriausia būtų važiuoti į Druskininkus, nes čia palankesnės oro sąlygos. Tad 1954 m. ir įsikūrėme Druskininkuose.

A.Ž.: Kokiu principu vadovaudamiesi auklėjote, auginote savo dukras?

F.S.: Mes su vyru nebuvome iš tų tėvų, kurie viską sprendžia, į ranką paėmę diržą. Nors ir mažas vaikas, jis vis tiek geriau klauso tada, kai su juo kalbama gražiuoju. Stengėmės, kad dukros būtų doros, nuolaidžios, ne akiplėšos.

Kiekvieną sekmadienį visi eidavome į bažnyčią, nors tais laikais nebuvo taip paprasta, kaip dabar. Dievas visada buvo artimas mūsų širdims.

Mes su vyru mėgome bendrauti ne tik su mažais, bet ir su jau paaugusiais vaikais. Dukros dažnai į namus atsivesdavo draugų, klasiokų. Vaikai niekada nesivaržė šnekėtis, kai mes, suaugusieji, būdavome šalia. Dukra net pasakojo, kad keletą kartų, prieš eidami pas mus į namus, draugai klausdavo, ar ir tėvai bus su jais. Apsidžiaugdavo tik gavę teigiamą atsakymą. Nežinau, kodėl vaikai mus taip mylėjo. Gal todėl, kad neskubėdavome jų smerkti, o stengėmės suprasti, išklausyti.

A.Ž.: Amžiaus skirtumas tarp jūsų dukterų - Irenos ir Virginijos - tik dveji metai. Kuo vaikystėje skyrėsi jų charakteriai?

F.S.: Vaikystėje dukrų charakteriai buvo labai panašūs. Viena nuo kitos skyrėsi galbūt tik tuo, kad Irutė buvo šiek tiek nuolaidesnė. Jei pabardavau už kokią šunybę, ji skubėdavo atsiprašyti, o štai Virginija - dar apgalvodavo, apmąstydavo, ar teisingai yra barama, kaltinama.

Mokykloje dėl dukrų taip pat neturėjome jokių nemalonumų. Irena mokėsi labai gerai, suspėdavo visur: lankė įvairius būrelius, muzikos mokyklą, pramoginius šokius. Kita dukra, Virginija, mokėsi vidutiniškai, lankė liaudiškus šokius.

A.Ž.: Jūs savo dukrą Ireną pažįstate ilgiau nei visi kiti. Kaip ji pasikeitė?

F.S.: Anksčiau dukra buvo labai švelni, nuolanki, niekada savyje nelaikydavo pykčio, jei prasikalto - skubėdavo atsiprašyti. Ir dabar tokia, tik pasidarė griežtesnė, reiklesnė šeimai, vaikams. Bet jokiu būdu negalėčiau pasakyti, kad pasikeitė neatpažįstamai. Ji vis dar ta pati Irutė.

A.Ž.: Jūsų vyras buvo pirmas tikrasis mokyklos tėvų komiteto pirmininkas. Jis rūpinosi socialiai remtinais vaikais, pats parūpindavo jiems pašalpas, lankydavo atokiau, kaimuose, gyvenusius. Ar kada nors, žiūrėdama į dukrą, pagalvojote, kad ji gali pasekti tėvo pėdomis?

F.S.: Galbūt ir buvo tokia viltis. Dukra pasekė tėvo pėdomis, tik šiek tiek kitokiomis. Mano vyras labai norėjo tapti mediku, nors visą gyvenimą dirbo su skaičiais - buvo buhalteris. Tėvai visada nori, kad vaikai išpildytų jų svajones, pasiektų tą, ko nepavyko padaryti jiems.

Sabu?iø ?eimos moterims Irenai, Franc?i?kai ir Virginijai - t?velis, vyras i?liks gyvas ne tik nuotraukoje.
Sabučių šeimos moterims Irenai, Francčiškai ir Virginijai - tėvelis, vyras išliks gyvas ne tik nuotraukoje.

Irutei įstoti į mediciną pavyko tik po antro bandymo. Šioje srityje ji dirbo net 25 metus. Pradėjo nuo reanimacijos ir pamažu ėjo pirmyn, kilo aukštyn. Tėvas jai visada sakydavo, kad nesvarbu, kokį darbą dirbsi, vis tiek būk žmogumi, elkis žmoniškai. Tik tada tave gerbs, mylės. O aš prisimenu kažkieno pasakytus žodžius: “Žmogus panašus į paukštį. Kad ir kaip aukštai pakyla paukštis, kada nors turi nutūpti ant žemės pailsėti. Tad reikia stengtis, kad čia, žemėje, jo lauktų, priimtų, o ne atstumtų, paniekintų. Taip pat yra ir su žmogumi.”

A.Ž.: Vaikai dažnai prašo tėvų, kad pasiimtų kur nors važiuodami ar bent eidami į darbą. Ar Irena, dar būdama nedidelė, niekada neprašė tėvelio pasiimti ją kartu, kai šis važiuodavo lankyti atokiau gyvenusių vaikų?

F.S.: Ne, niekada negirdėjau, kad to prašytų. Ji tuo nelabai domėjosi, o ir pati buvo užimta, lakstydama iš vieno būrelio į kitą. Be to, mano vyras vykdavo kartu su kitais mokytojais, tad gal dukrai ir nelabai jauku buvo.

A.Ž.: Apie kokią profesiją vaikystėje svajojo Jūsų dukra Irena?

F.S.: Nors dauguma mažų vaikų labai dažnai keičia savo norus, Irutė visada svajojo tapti medike. Galbūt tai - tėvelio įtaka. Irena ilgai mokėsi muzikos mokykloje, o ir kartą atvykęs į svečius D.Sadauskas ją kalbino savo gyvenimą susieti su muzika. Bet dukra tvirtai atsakydavo: “Ne!”. Prisimenu, kokioje penktoje klasėje būdama, rašinėlyje apie save rašė kaip apie būsimą medikę. Ji svajojo, kaip išgydytų savo mylimą auklėtoją, jei šis susirgtų. Tai jai būtų didžiausias džiaugsmas, laimė.

A.Ž.: Pasak buvusio mokyklos direktoriaus V.Bazio, Jūsų dukra Irena buvo gimusi tapti ministre. Kaip manote, kas direktorių paskatino padaryti tokias išvadas?

F.S.: Man sunku atsakyti. Gal mokytojai, ilgai žiūrėdami į vaikus, juos lygindami geriau mato. Irutė visada mokėjo bendrauti su žmonėmis, buvo pareiginga, užsispyrusi, ryžtinga. Visos šios savybės iš tikrųjų yra būtinos, norint ką nors pasiekti. O mokytojai joje tai įžvelgė.

A.Ž.: Užaugę vaikai vis rečiau aplanko savo tėvus, gimtąsias vietas. O kaip yra su Jūsų dukra, ar dažnai prisimena, aplanko?

F.S.: Nesumeluosiu atsakydama, kad dėl to skųstis tikrai negaliu. Ryšys tarp mūsų šeimos narių niekada nebuvo nutrūkęs. Kai dukra studentavo, į namus sugrįždavo kiekvieną šeštadienį. Mes su vyru, metę visus darbus, jos laukdavome traukinių stotyje. Kiekvieną sekmadienį lygiai taip pat išlydėdavome. Traukinių stoties darbuotojai šypsodavosi mus pamatę, sakydavo: “Štai ir Sabučių šeimyna. Irutė grįžta.” Net sukūrusi šeimą dukra mūsų neužmiršo. Atvažiuoja su vyru, vaikais. Tik dabar šiek tiek rečiau aplanko, nes turi begales darbo. Bet juk yra telefonas. Dažnai susiskambiname. Vasarą atvažiuoja anūkėlė Silvija. Jai čia patinka, o ir man linksmiau.

A.Ž.: Ar Irena turi Druskininkuose kokių nors ypatingai mėgstamų vietų, mylimų žmonių?

F.S.: Atvažiavusi į Druskininkus, į namus, dukra labiausiai nori ramybės. Ji stengiasi bent čia atsipalaiduoti nuo žmonių, tiesiog patylėti. Dviračiais visa šeima dažnai važiuoja į Švendubrę, prie “Saulės take” esančių kaskadų. Karštą dieną mėgsta maudytis Avirio ežere. O iš mylimų žmonių, be manęs, nelabai kas yra. Jos geriausia draugė nuo pat pirmos klasės - Virginija Gvazdaitytė. Su ja labai artimai bendrauja, tik ši dabar gyvena Telšiuose.

A.Ž.: Jūsų dukra ne kartą žiniasklaidos atstovams teigė, kad šeima jai yra labai svarbi. Ar su jumis ji pasidalija rūpesčiais, džiaugsmais?

F.S.: Apie rūpesčius tai tikrai nutyli. Šiuo atžvilgiu Irena yra uždara, nenori, kad aš jaudinčiausi. O džiaugsmais, net pačiais mažiausiais, skuba pasidalinti. Dukra pas mane atvažiuoja ne tam, kad be perstojo viską pasakotų, kalbėtų. Ji nori tiesiog pasivaikščioti lauke, ilgiau pamiegoti, galų gale - patylėti. Stengiuosi jos lūkesčius išpildyti.

A.Ž.: Ar Jums, kaip motinai, nebuvo šiek tiek nedrąsu stebėti tokiais aukštais karjeros laiptais kylančią dukterį?

F.S.: Dažnai apie tai susimąstau. Visada rūpinuosi, kad kur nors nepadarytų klaidos. Ne kiekvienas tai atleistų. Prašau Dievo, kad padėtų mano dukrai, nes pati nelabai ką galiu padaryti.

A.Ž.: Šiuo metu ministrų kabinete, išskyrus Jūsų dukrą Ireną, vieni vyrai. Kaip manote, kokią įtaką tai turi jos darbui?

F.S.: Aš neabejoju, kad moters rankos, širdies reikia kiekviename darbe. Moteris yra lyg taikos balandis. Bet, žinoma, ji turi būti ne kaip tigrė. Juk ir vyrai, kai šalia yra moteris, visai kitaip elgiasi. Jie tampa mandagesni, mažiau ginčijasi, kartais ir kokią nuolaidą padaro. Dažnai viską išspręsti pakanka vieno vienintelio žodžio, tik jį reikia pasakyti kitaip - gal švelniau, gal įtaigiau. O šitą moterys išmano daug geriau nei vyrai.

A.Ž.: Tėvai savo vaikams linki paties geriausio. Ar Jūs pritariate tokiam dukros pasirinkimui?

F.S.: Mano dukra tokį kelią pasirinko pati. Jei jaučia, kad jos jėgoms tai padaryti, jei jaučia, kad gali padėti žmonėms, - visa širdimi pritariu.

| Į viršų |