Druskininku kurorto savaitrastis
Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. liepos 26 - rugpjūčio 1 d. Nr. 30 (511)

| Miesto žinios | Policijos žinios | Kurorto plėtra | Sportas | Kultūra | Renginiai | E-paštas | Archyvai |

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11


Italėms Simonas primena aktorių DiCaprio,
nors tokiu palyginimu jis visai nesižavi

Violeta KLIMAITĖ

Itališkas vasaras keičia į Druskininkų ramybę

Simonas Jurkevi?ius kiekvien? vasar? atostogauja pas senelius Druskininkuose.
Simonas Jurkevičius kiekvieną vasarą atostogauja pas senelius Druskininkuose.

Trylikametis Simonas Jurkevičius jau ketverius metus gyvena ir mokosi Italijoje, Romos priemiestyje. Į šią šalį jis atvažiavo su savo tėvais, “Lietuvos ryto” žurnalistais Italijoje Jurga ir Pauliumi Jurkevičiais.

Su Druskininkais Simoną sieja ne tik giminystės ryšiai (Simono mama, žurnalui “Stilius” rašanti apie italų aukštąją madą, yra žinomo Druskininkų dailininko Alfonso Šuliausko dukra, gimusi ir užaugusi mūsų kurorte). Simonas Druskininkų 3-ojoje vidurinėje mokykloje baigė 3-ą klasę (1-oje ir 2-oje klasėse mokėsi Kaune), todėl kurorte turi būrį ištikimų draugų. Kiekvieną vasarą ir žiemą mokslo metų atostogas jis praleidžia savo senelių namuose Druskininkuose. Simonas prisipažino, kad čia jis skuba, išsiilgęs savo senelių, draugų ir Druskininkų ramybės, kurios karštoje Italijoje nerasi nė su žiburiu.

Į mokyklą - nemokėdamas kalbos

Nuvykęs į Italiją, Simonas dvejus mokslo metus mokėsi pradinėje mokykloje, o ją pabaigęs, kaip ir visi italų dešimtmečiai, nužygiavo į vidurinę mokyklą. Šįmet septynias klases Simonas baigė įvertinimu “gerai”. Italijos mokyklose mokiniai pažymių negauna. Žinant itališką taisyklę, kad “labai gerai” moka tik mokytojas, Simonas žiniomis nenusileidžia geriausiai besimokantiems klasės mokiniams.

Sunkiausias periodas Italijoje Simonui buvo pirmieji du mėnesiai, kai jis, nuėjęs į mokyklą, itališkai mokėjo tik “ačiū, prašau ir laba diena”. Iš pradžių berniukas uoliai “zubrijo” kalbą, po 2 mėnesių jau suprasdavo, ką jam sako, o ketvirtą klasę baigė, gerai itališkai skaitydamas ir rašydamas. “Niekas nesišaipė, kad nežinau kokio žodžio, gal tik sukikendavo, bet ne piktai, kad aš ne taip jį ištariu. Nebuvo labai liūdna mokykloje, vaikai draugiški, padėjo juos suprasti gestais, žaidimais, todėl niekada nesijaučiau atskirtas nuo kitų. Bendrą kalbą su klasės draugais greitai radau, - tvirtina Simonas. - Pradžioje gėdydavausi padaryti klaidų. Liepia rašyti rašinėlį. Visi kuria po 2 puslapius, o aš - tris eilutes. Tada drąsindavo mokytojai: rašyk, sako, kaip gali ir moki, mes suprasime. Na, ir liedavosi mano laisva fantazija. Paskui mokytojas man kantriai aiškinavo, kaip itališkai reikia išsireikšti ir parašyti tai, ką norėjau pasakyti”.

“Mušamasi” žodžiais

Italų moksleiviai tarpusavio santykius aiškinasi ne kumščiais, kaip Lietuvoje, bet žodžiais. Ten irgi yra “kietų” vaikinų, bet jie savo taisykles nustatinėja, naudodami mažiau fizinės jėgos. “Tokių dalykų, kad susimuštų mokiniai, mano mokykloje nebūna, gal tik kumštį į nugarą kartais vienas kitam įstato”, - sako Simonas, tvirtindamas, kad gynyba arba puolimas žodžiais daug labiau įžeidžia varžovą. Vaikinas iki šiol negali atsistebėti italų greitakalbe ir sugebėjimu atsikirtinėti žodžiais, užkaitinančiais priešininko kraują labiau už fizinį pažeminimą.

Pamokos be pertraukų

Į mokyklą Simonas keliauja pėsčiomis apie 15 min. Galėtų važiuoti mokyklos autobusiuku, bet šis mokinius iš namų surenka labai anksti, todėl mėgstančiam ilgiau pamiegti Simonui labiau priimtinas rytinis pasivaikščiojimas. Pamokos prasideda 8.30 val. ir be jokių pertraukų tęsiasi iki 13.30 val. Pamoka trunka 60 minučių. Po trečios pamokos būna 10-ties minučių pertrauka, kurios metu negalima išeiti iš klasės. Tuomet vaikai valgo iš namų atsineštus užkandžius, šnekučiuojasi. “Nežinau, kodėl tokia mokslo drausmė ir griežtumas, gal kokių precedentų buvę, - stebisi Simonas, pavydėdamas savo draugams Lietuvoje, kurie pertraukų metu tarp kiekvienos pamokos gali ir į parduotuvę subėgioti. Jei prispiria reikalas, italų mokykloje galima atsiprašyti ir išeiti iš pamokos. Yra ir ten gudrautojų, kurie tuo pasinaudodami, skiria koridoriuje pasimatymus ar šiaip vaikštinėja, tačiau piktnaudžiauti nepatartina.

Italų mokyklos drausmės griežtumą kompensuoja pažymiais nevertinama mokymosi sistema. Ten mokiniams nereikia apgaudinėti tėvų dėl blogų pažymių ir slapstyti pažymių knygelių, kurių ten paprasčiausiai nėra.

Tėvų susirinkimai organizuojami ne apsvarstyti vaikų elgesį, bet susitarti dėl renginių ar išvykos į teatrą. Mokinių tėvai savarankiškai bet kada gali užeiti į mokyklą ir pasidomėti atžalų drausme. Simoną kartais mokytojai pabara dėl plepėjimo. “Bet kaip išsėdėti klasėje penkias valandas nepaplepėjus?” - stebisi vaikinas.

Už gerą mokslą - premijos

Mokslo metai turi du semestrus, kuriems pasibaigus, mokytojai auklėtinių žinias įvertina sistema “Labai blogai, blogai, patenkinamai, gerai ir labai gerai”. Labai gerai besimokančių mokinių Simono mokykloje Italijoje yra tik du, kuriems mokyklos vadovybė kaip paskatinimą skiria metines 200 dolerių premijas. Baigę pradinę mokyklą (5 klases), italai laiko pirmuosius egzaminus, vėliau, po 8 aštuonių klasių,- pereinant mokytis į licėjų.

Klasėje, be lietuvaičio Simono, mokosi lenkė ir juodaodė mergaitė. Simonas skeptiškai vertina italų bendraamžių geografijos žinias, kadangi apie Lietuvą ten beveik nieko nežino. Kartą Simonui buvo pasakyta, kad jo šalis yra kažkur Afrikoje, o dažnai vaikiną pavadina rusu arba lenku, nors pastaruoju “epitetu” siekiama įžeisti. Italijoje nelegaliai dirba daug lenkų, kurie tarp vietinių gyventojų turi ne itin padorią reputaciją.

Labiausiai Simonui sekasi braižyba. Jis mano, kad šį sugebėjimą paveldėjo iš savo senelio. Geografija ir istorija - vienos iš pamokų, kurios taip pat patinka Simonui.

Simonas pasiekė neblogų rezultatų, žaisdamas italų dievinamą futbolą, bet dabar jis atidavė pirmenybę krepšiniui, ne tokiai populiariai sporto šakai Italijoje.

Pirmieji žurnalistiniai bandymai

Simonas neneigia, kad jį mokykloje gerbia ir dėl tėvų autoriteto. Žurnalistas Italijoje - gana prestižinė profesija. Sekdamas savo tėvų, Jurgos ir Pauliaus Jurkevičių, pavyzdžiu, Simonas nuo 10-ties metų pradėjo rašinėti straipsnelius į “Genį”. “Pasiūlė rašyti apie Italiją, tai aš ir siunčiau jiems rašinius apie italų sportą, automobilius, senovę, etruskus”, - prisimena Simonas, skaičiuodamas, kiek gi jis galėjo užsidirbti honoraro už savo darbą. Kai nebeliko “Genio”, Simonas ėmė siųsti Nagliui Šulijai į “Lietuvos rytą” žinutes apie orą Italijoje. Gaudamas po 20 Lt honoraro už kiekvieną straipsnį apie orus, vaikinas susitaupo smulkioms išlaidoms Druskininkuose.

Svarbiausia - išvaizda

Simonas daugumą savo bendraamžių Italijoje linkęs vadinti daiktų vergais. Italų jaunimas rūbus perka brangiausiose parduotuvėse, vienas kitam giriasi drabužių firmų pavadinimais. Išvaizda ten yra labai svarbu. “Žiūrėk, tavo batai ne firminiai, o, tai tu - neturtingas, vargšas”, - paaugliai dažnai įgelia vienas kitam dėl nedėmesingumo savo išvaizdai. Tarp jaunimo populiari sportinė “Adidas”, “Nike” apranga, dvigubo dydžio džinsai, šortai žemiau kelių, batai geležiniais apkaustais. Individualus stilius ten nepopuliarus. Visi nešioja vienodus drabužius, tokius, kokie yra madingi šiandien.

Simonas iki šiol negali suprasti, kaip jo draugai nebrangina maisto: nusipirko ledus ar bandelę, atsikando, nepatiko - švyst į šoną. Simonas pripažįsta, kad italai savo vaikams duoda daug pinigų, kuriuos jie dažnai išleidžia labai neatsakingai. Darbu italų paaugliai neužkrauti. Jiems nereikia vežioti bandelių rytais ar kitaip užsidirbti smulkioms išlaidoms. Vaikų darbą draudžia įstatymai: įdarbinęs nepilnametį, darbdavys gali būti apkaltintas mažamečių išnaudojimu.

Simonas pastebėjo, jog paprastesnių tėvų - statybininkų ar šiukšlių surinkėjų - vaikai išlaidauja drabužiams, batams ir skanėstams daug labiau už milijonierių atžalas. Simonas nekompleksuoja, kad prieš savo draugus negali pasipuikuoti tokiu plebėjišku elgesiu.

Mokyklose nebūna diskotekų

Laisvalaikį Simono bendraklasiai praleidžia paprasčiausiai vaikštinėdami gatvėmis, užkabinėdami mergaites, valgydami ledus, picas, traškučius ir užgerdami “Coca cola”. Simonas linkęs laisvalaikiu paskaityti, padirbėti prie kompiuterio. Diskotekų Italijos mokyklose nebūna. Simono mokykloje negalima surengti net klasės žiburėlio. “Šventes pasidarysite namuose, o mokykloje reikia mokytis”, - atsakoma pramogų prašantiems vaikams. Moka italai linksmintis ir namuose. “Surengia visokius “Nutela party” vakarėlius, spjaudosi, gabalais mėto picas”, - juokauja Simonas, kuriam itališki pokštai su maistu - ne prie širdies. Gimtadienius Simono klasės draugai, sumokėję krūvą pinigų, dažniausiai švenčia picerijose.

Italų jaunimo laisvalaikis neįsivaizduojamas be MTV, muzikos ir kino, kuris ten labai brangiai kainuoja.

Gražesnės - lietuvaitės

Simonas patvirtina, kad šokių stoka netrukdo vaikinams artimiau susipažinti su merginomis. Jo klasėje beveik visi berniukai draugauja su mergaitėmis. Dažnas turi ne vieną, o kelias širdies drauges. Nėra mados mergaites vaišinti kavinėse ar joms dovanoti dovanas. Po pamokų dažniausiai vaikščiojama gatvėmis ir tiek. Romeo ir Džuljetos tėvynės atžalos neberašo vienas kitam meilės laiškų, nors atstumtųjų dvasios žaizdos ir šiais laikais ilgai negyja: mergaitės dažniausiai verkia, o vaikinus kamuoja blogos nuotaikos.

Nuo klausimo, ar turi išsirinkęs kokią draugę, Simonas taikliai išsisuka: “Ieškau, taip sakant...”. Vaikinas nedvejodamas grožio laurus atiduoda geltonplaukėms, mėlynakėms, švelnių veido bruožų lietuvaitėms. Italės Simoną ne itin žavi pomėgiu daug valgyti ir didžiuotis savo platėjančia figūra. “Apsitempia džinsais, viskas išpūsta, kraiposi į šonus, ir joms gražu!” - stebisi Simonas italių grožio supratimu.

Nuo populiarumo išgelbėjo kirpėjos žirklės

Pernai, kai Italija žiūrėjo “Titaniką” ir visas paaugles buvo apėmusi Di Kaprijo manija, į šį Holivudo aktorių panašus Simonas mokykloje turėjo didžiausią pasisekimą. Beveik visa mokykla ėjo žiūrėti, ar jis tikrai toks stebėtinai panašus į paauglių dievaitį. “Pažiūrėjau ir aš į veidrodį. Gal tikrai - šiek tiek”, - prisimena Simonas staiga užplūdusią populiarumo bangą. Kadangi vaikinui toks įvaizdis buvo toli gražu ne prie širdies, pirmas darbas, kurį jis pernai atliko atvažiavęs į Druskininkus, buvo žygis į kirpyklą, kurioje jis nusikirpo plikai.

Italai geltonus plaukus turintį Simoną dažnai klausia: o, dažei plaukus?

Prašo išmokyti keiktis itališkai

Pasibaigus mokslo metams Italijoje, atvažiavęs į Druskininkus Simonas pirmiausia skuba į savo vaikystės mokyklą - 3-ąją vidurinę, kurioje mokėsi vienerius metus 3-oje klasėje pas puikią mokytoją Astą Kibirkštytę. Jis su malonumu sėdi buvusių klasės draugų pamokose, klausosi, kaip čia dėstomi dalykai. Bendraamžiai dažnai prašo Simono pakalbėti itališkai ar išmokyti juos keiktis šia kalba. “Oho, kiek tų keiksmažodžių jie turi!” - į klausimą, ar italai negražiais žodžiais lenkia ir rusus, atsako Simonas. Druskininkuose Simonas savo iniciatyva mokosi toliau. Pernai per vasaros atostogas jis lankė Aldonos Levulienės lietuvių kalbos pamokas, kadangi rašyti itališkai Simonui jau lengviau nei lietuviškai.

Kurortas traukia švara ir tyla

Simonas neįsivaizduoja vasaros be Druskininkų. Italijoje 40-ties laipsnių karščio jis paprasčiausiai neištvertų. Kurortas jį traukia tyla, ramybe. “Čia gerai, nėra mafijozų, niekas nesišaudo, gyvenimas per daug neverda, aplinkui - miškas, grynas oras, švaru ir gražu”, - Druskininkų privalumus vardija Simonas. Atostogas su druskininkiečiais draugais jis leidžia vaikštinėdamas po apylinkes, juos pavaišindamas (draugai pralinksmina Simoną, sakydami, kad jis “italas”, vadinasi, turi daug pinigų), žaisdamas futbolą. “O kartais įsilipam į medį ir kalbamės kaip maži vaikai”, - šypsosi Simonas.

Italijoje paaugliai nerūko ir negeria alaus. Simono mokykloje rūko tik kokie penki vaikinai, ir tie - “antramečiai”.

“Turi savo galvą, mąstyk pats”, - prisimena Simonas tėvų žodžius, paklaustas, ar lietuvaičiai draugai jo neišves iš kelio, siūlydami paragauti populiaraus mūsų jaunimo gėrimo - alaus.

| Į viršų |