Savaitrastis Druskonis

Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. gegužės 24 - 30 d. Nr. 21 (502)
Pirmas puslapis
Miesto zinios
Zinios is policijos
Kultura
Renginiai
Archyvai

Namo paveldėtoja alkį malšina dilgėlių nuoviru

Violeta KLIMAITĖ

Janina jau nebežino ir neskaičiuoja, kiek tiksliai ji skolinga už vandenį, elektrą. Kokia prasmė, jei kiekvieną mėnesį ji, kaip negalinti dirbti 2-os grupės invalidė, iš valstybės tegauna tik 200 Lt pensiją. Kokius kalnus šiandien nuversi su tokiais pinigais?

Janinos monologe gyvenimas neturi ateities. Nors tik ką užaugo ir savarankiškam gyvenimui į kitą miestą nutekėjo dukra. Nors visai neseniai Janina turėjo padorų darbą vienos Druskininkų sanatorijos kavinėje ir krūvą draugų. Nors jai - tik keturiasdešimt.

Sūnaus netektis - didžiausias likimo smūgis

Ligos ir gili depresija jauną gražią moterį per keletą metų surietė į nevilties kamuoliuką. 1994 m. Janinai buvo atlikta skrandžio operacija. Po to buvo operuota dvylikapirštė žarna. Prieš dvejus metus vėl operacija dėl kraujo užkrėtimo. Penkeri metai su 2-os grupės invalidumo knygele.

Tačiau ne ligos ir ne nuolatinis išlaikytinės jausmas motery numarino šviesesnio gyvenimo viltį. Janina prieš devynerius metus išgyveno didžiausią likimo smūgį. Ežere paskendo jos sūnus. Šįmet jam būtų sukakę 22-eji. Vienintelė motinos širdgėla, apie kurią ir šiandien Janina negali kalbėti be ašarų.

Visa kita yra niekas. Apie gydytojų įtariamas metastazes Janina kalba kaip apie artėjantį gripą.Vieša išpažintis apie savo skurdą ir badavimą - toks pat ramus pasakojimas be emocijų. Janina savy numarino gėdos jausmą. Prieš dvejus metus, kai po eilinės operacijos negalėjo net bulvių nusiskusti, alkio genama nuėjo ir paprašė kunigo pagalbos. Kai tas atsakė, jog galįs tik palaiminti, neįsižeidė. Užsuko į miestelio cerkvę. Tėvas Vladimiras Janinai prikrovė tiek maisto, kad moteriai net nejauku pasidarė - juk jis pats visą pulką vaikų augina. Atsivertusi aplamdytą užrašų knygelę, Janina pasitikslina geradarių pavardes ir prašo juos viešai už pagalbą paminėti geru žodžiu: felčerę M.Pranckevičienę, gydytojus R.Ambrazaitienę, Kytevą, Mickevičių, “Kurorto vaistinės” farmakotechnikę V.Tamošiūnienę, direktorę provizorę E.Stankevičienę

Priėmė likimo draugus

Janina gyvena kurorto senamiestyje, avariniame name. Kol dar ligos nebuvo moters taip stipriai prie namų prikausčiusios, kaip tikra lietuvė ji teismuose kovojo dėl gyvenamojo namo grąžinimo jos nuosavybėn. Janinos senelis buvo šio medinuko savininkas.

Kol aplinkui Janiną sukasi kaimynai, iš bado ir šalčio ji nenumirs. Padeda žmonės malkomis, atveža pieno. Kai baigiasi invalidumo pensijos centai, Janina prisiskina dilgėlių ir verda dilgėlinę.

Imdama iš kitų, Janina stengiasi atsilyginti tuo pačiu. “Man tik pavalgyti trūksta, o drabužių aš turiu ir kitiems duodu”, -sako moteris, viename savo kambary laikinai priglaudusi keturių asmenų draugės šeimą. “Jiems, bedarbiams, irgi sunku: vyras naktimis žvejoja, kad vaikai nors ką gautų valgyti”, - tvirtina Janina.

Valdžia nepaliks be duonos kąsnio

Janinai nejauku, kad žmonės ją palaikys kažkokia besote. Tačiau alkis moteriai, kaip ji pati sako, šiandien yra išgyvenimo reikalas, todėl ji drąsiai apie tai kalba ir miesto valdžiai, ir Soc. globos bei rūpybos skyriaus darbuotojoms. Aną mėnesį gavo maisto talonų, už kuriuos nemokamai valgė miesto ligoninės valgykloje. Paskui atsirado šiokių tokių nesusipratimų. Moteris pareiškė, kad dėl ligų ji negali važinėti į ligoninę, o savivaldybė, turėdama karčią patirtį, nepraktikuoja vietoje maisto talonų soc.remtiniems į rankas duoti grynų pinigų, kadangi dažnai jie būna išleidžiami ne pagal paskirtį.

Janina išsigando, kad Soc.globos bei rūpybos skyrius ją paliks ir be to kuklaus bėdžių maisto. “Druskonio”, kaip iškasto karo kirvio, Janinos istorijoje neprireikė. Soc. globos ir rūpybos skyriaus vedėja Violeta Grigorienė Janinai pasiūlė dar vieną paramos variantą - socialinius darbuotojus, kurie su maisto lauknešėliais moterį lankytų keletą kartų per savaitę.

E-Mail




Sorry, your browser doesn't suppor Java.