Savaitrastis Druskonis

Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. kovo 8 - 14 d. Nr. 10 (491)
Pirmas puslapis
Miesto zinios
Zinios is policijos
Kultura
Renginiai
Archyvai

Vyčio ordinas artinusiai Atgimimą

1999 m. Vasario 16-oji.  Vycio 4-ojo laipsnio ordina is Lietuvos Prezidento V. Adamkaus priima apdovanotosios Julijos Uselytes sesuo Angele Uselyte-Priekuliene.
1999 m. Vasario 16-oji. Vyčio 4-ojo laipsnio ordiną iš Lietuvos Prezidento V. Adamkaus priima apdovanotosios Julijos Ūselytės sesuo Angelė Ūselytė-Priekulienė.

Ūselytė-Priekulienė, pažįstama daugeliui druskininkiečių. Ji, “Druskonio“ paprašyta, papasakojo apie savo seserį, gerai žinomą tarp sovietmečio Lietuvos disidentų, ypač garsiosios Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjų, kadangi pati jai rengdavo medžiagą ir platino šį pogrindinį leidinį. Tai ji darė iki pat savo mirties - 1988-ųjų metų kovo 7 d. Druskininkuose, nors buvo iki paskutinio savo atodūsio saugumiečių persekiojama. Bene labiausiai apmaudu, kad taip ir nesulaukė Lietuvos Atgimimo, nors iki jo tiek mažai beliko. Kita vertus, pavargusioje jos tėvynėje visuomet užteko tikėjimo, kuris, kaip ir Julija, Atgimimą artino savo darbais. Gero draugo ir bendražygio kun. Roberto Grigo rūpesčiu Julija Ūselytė 1988-ųjų kovo 9-ąją Leipalingio kapinėse palaidota, jos karstą užklojus trispalve, sugiedojus “Lietuva, tėvyne mūsų...“ Taip jos viltį pagerbė bendražygiai, po tokių laidotuvių, kaip tuomet buvo įprasta, tardyti saugumo, pradedant netgi duobkasiu.

Gyvu lavonu klinikos lovoje

Šviesios atminties Julija Leipalingio kapinėse atgulė šalia tėvo Lietuvos kariuomenės savanorio Juozo, motinos Rožės ir sesers Adelės, Gailiūnų mokytojos, žiauriai nužudytos 1949 m. Iš likusiųjų gyvų artimųjų jos gyvenimą geriausiai galėtų paliudyti brolis Česlovas, buvęs Druskininkų miesto tarybos narys, dabar gyvenantis Kanadoje, ir, be abejo, Druskininkuose gyvenanti sesuo Angelė, slaugiusi seserį Juliją 36-erius metus.

Ordinas ir liudijimai, kad juo apdovanota Julija Uselyte.
Ordinas ir liudijimai, kad juo apdovanota Julija Ūselytė.

Julija Ūselytė gyvenimo šviesai ir kančiai atėjo 1932 m. Savanorių kaime, netoli nuo Leipalingio. Pokario metais, kaip ir dauguma dorų piliečių, padėjo partizanams, platino atsišaukimus. 1951 m. į Sibirą ištremiamas tėvas, kitais metais - motina ir vaikai. Vyresnieji, Julija, Finansų ir kredito technikumo moksleivė, bei Česlovas areštuojami atskirai nuo šeimos, jos nariams nė nežinant, kad visi jie į Sibirą vežami tuo pačiu traukiniu. Susitinka ešelonui sustojus, eidami vandens. Išskiriami. Dirbdama sunkius miško darbus, Julija suserga, tačiau su 40 laipsnių temperatūra vis tiek eina į mišką. Kai ji praranda sąmonę, išgabenama į Tomsko ligoninę, kur jai diagnozuojamas erkinio encefalito poliomielitas. Ant išspausdintos nuotraukos, darytos Tomsko ligoninėje, Julija užrašiusi: “Sakyk, kančia, kur tavo pabaiga. Be sveikatos, be tėvynės... Pusantrų metų gyvu lavonu klinikos lovoje, keturių palatos sienų draugystėje tarp kankinamai juodos nežinios ir tolimos vilties nuotrupų“.

Nesikelianti kelia kitus

1957-aisiais Ūseliai grįžta į gimtuosius namus, parsiveždami ir prikaustytą prie lovos Juliją, kuri daugiau jau niekad neatsikels ir nevaikščios. Tačiau iki gyvenimo pabaigos jai užteks stiprybės kelti kitus ir netgi savo tėvynę laisvei. Pas ją eidavo žmonės supratimo, vilties, tikėjimo, atvykdavo bendražygiai kun. J.Zdebskis, vysk. S.Tamkevičius, kun.R.Puzonas ir kiti saugumo persekiotieji. Kun. R.Grigas prisimena: “Atsiveria kambario durys - ir kaip šiandien matau: ant sienos tamsaus ąžuolo kryžius, po juo - pilna giedros ir prielankumo ligonės šypsena. Visada, be išimties. Ir tai nebuvo prieš svečius uždėta kaukė, o taip natūraliai tryško iš jos vidaus, kad atėjusiajam be žodžių pasidarydavo aišku: tai žmogus, kažkokiu keistu, nesuprantamu būdu laimingas, ir to paties jis iš tikrųjų, be pozos linki tau“. Ypač stipri draugystė Juliją siejo su kun. R.Grigu, kurio eilėraščius, nuolatos jos turėtus šalia, skaityti garsiai svečiams Robertas patikėdavo tik savo bičiulei.

Viena su šešėliais

Likusi viena Julija taip pat rašydavo eilėraščius, pavyzdžiui, “Lauksiu“ :

Pabūkit su manim, saulėleidžių šešėliai,
Tegul sudegs žara, užgęs gaisai,
Kasdien aš laukiu Jūs, kasdien ilgiuosi vėlei,
Kas dieną myliu Jus visus labai.
Prigluskit prie langų, sueikite į vidų,
Susėskit ir parimkit pasieniais,
Visus pažįstu Jus, keistoki ir išdidūs,
Visus galiu pašaukti Jus vardais.
Ateikit ir tada, kai bus langai užkalta,
Užkaltos durys, vartai užkelti,
Bus tuščia namuose, bus nejauku ir šalta,
Širdis neplaks, mirtis praeis arti.
Įeikit pro duris ir pro užkaltus langus,
Prigluskite prie sienų vakarais,
Į jas savo siela ir mintimi įaugau,
Ir čia aš Jūsų lauksiu, kaip kadais.

Julijos nejudri fiziškai kasdienybė buvo pilna kūrybos - eilėraščių, muzikos (ji grojo pianinu ir gitara), skaitymų.

Laisvas žodis iš jos rankų

Angele Uselyte-Priekuliene savo seseri globojo 36-erius metus.
Angelė Ūselytė-Priekulienė savo seserį globojo 36-erius metus.

Nors žinojo, kad tiek Savanorių kaime, tiek ir Druskininkuose yra saugumo sekama, ruošė vaikus bažnyčiai, slėpė namuose “Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, pogrindinę “Aušrą“, multiplikuotas vargo mokyklos knygas. Ši draužiama literatūra iš jos plisdavo po įvairias Dzūkijos vietas. Pasilikdama viena gimtojoje sodyboje, ji gyvendavo kambaryje, kurio langus teko užkalti grotomis, nes bijojo saugumo susidorojimo, kaip tuomet neretai atsitikdavo kitaip manantiems, pavyzdžiui, jos bičiuliui kun.Juozui Zdebskiui. Tačiau dvasinė stiprybė nugalėdavo baimę: ji veržėsi į 1987-ųjų rugpjūčio 23-ąją vykusį atmintiną mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kur pirmąkart viešai pasmerktas Ribentropo-Molotovo paktas, tačiau savo noro atsisakė, nenorėdama būti našta demonstrantams.

Tautos istorija iš savo atminties dar ne kartą prikels ir įvertins savo laisvės kovos eilinius kareivius, be kurių nebūtų tautos vadų ir apskritai tautos sąžinės. Tokių žmonių, kaip Julija Ūselytė, atmintis ypač reikalinga dabarčiai, kuomet dažnai atsakomybė už valstybę virtusi tik pakiliu politikavimu, sąžiningas darbas - pasipelnijimu, humanizmas - egoizmu.

Dėl manęs nėr vilties
Ir diena ateities
Nenuims man vergystės grandinės
Bet kaip trokšta širdis
Tos aušros, kur nušvis
Virš pavargusios mano
tėvynės

(Julija Ūselytė)

E-Mail




Sorry, your browser doesn't suppor Java.