Savaitrastis Druskonis

Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. kovo 8 - 14 d. Nr. 10 (491)
Pirmas puslapis
Miesto zinios
Zinios is policijos
Kultura
Renginiai
Archyvai

Stasio Žaldoko gyvenimo pėdsakais
(ištrauka)

Kristina ŽALDOKAITĖ 3-osios vid. mokyklos 2 (10) gimnazijos klasės mokinė

Atrodė, pasakojo man - ne mokiniams, nes žvelgė virš jų galvų į galinį suolą, kur buvau įsitaisiusi ir atsivertusi užrašų knygelę. Visą pamoką dudeno jo geras, ramus balsas. Užrašų knygelės nepaliečiau... Akies krašteliu žvilgterėjau į mokinius. Supratau, kad ir jie - šiame dvasinės traukos lauke. Skambutis sučirškė čaižiai ir nelauktai. Išeinant mokytojas pasakė: “Matai, nieko nenuveikiau.“ Karštai užginčijau, jis šypsojosi, o rankos mechaniškai ieškojo cigaretės, kurios prisidegti neteko - šnekučiavomės koridoriaus gale. Pasijutau esanti kaip mokinė.

Paminėsiu dar vieną įvykį, kuris mano pedagoginiame gyvenime turėjo svarbos. Tąsyk išleidau 2-ąją (Druskininkuose - 1-ąją) abiturientų laidą. Po įtempto egzamino darbo (ištaisėme rašinius, atidėjome į šalį) dalijomės įspūdžiais, deklamavome ir išdainavome daugelį S.Nėries tekstų. Puikiai prisimenu, kad St.Žaldokas jų mokėjo daugiausia. Šalia iškiliausių miesto lituanistų (E.Kvaraciejienės, S.Žaldoko, A.Zabotkos, B.Kalpokienės) pasijutau besanti jų kolegė. Buvo labai gera, džiugu ir svarbu, kad taip yra.

Išėjau dirbti į 3-ąją vidurinę. Su tavo seneliu dažniau susitikdavome, kai jis eidavo iš darbo ( tuo metu jo darbdavys buvo Gintaras Žaldokas, tavo tėvelis). Prie “Paparčio“ šnekteldavome. “Gal gi šešias pamokas pravedei, kad manęs nematai? Labas, Izabele.“ O akys juokiasi. Žybsi jose tokia gera, jauki ugnelė. Pasišnekam. Lengviau ir linksmiau sieloje pasidaro. Tavo akyse ta pati viliūgiška švieselė. Ar galėjau tau siūlyti rašinį apie kitą žmogų?

Šnekučiavomes su auklėtoja. Ją senelis mokė septynerius metus.
- Mokytoja, kiek metų jis Jums dėstė?
- Mano mokytojas jisai buvo nuo 5-os klasės iki pat 11-os. Jis mane ir išleido.
- Kokį Jūs prisimenate St.Žaldoką?
- Visų pirma, jis buvo labai įdomus žmogus, labai apsiskaitęs ir tolerantiškas. Jis niekad nesmerkdavo kitų nuomonės. Taip pat neprisimenu, kad būtų kada pakėlęs balsą. Net ir didžiausi neklaužados nusiramindavo, jam pažvelgus. Jo akių žvilgsnis, rodos, nei piktas, nei smerkiantis, tuojau sudrausmindavo, pasidarydavo gėda. Jis nieko nesakydavo, nebardavo, gal mokėjo prabilti į mūsų sąžinę.
-Kokios buvo jo pamokos?
-Pamokos - labai įdomios. Jis ypatingai mėgo Maironį, S.Nėrį. Kaip dabar matau jį, bestovintį prie lentos ir deklamuojantį “Trakų pilį“ arba įsijautusį į romano “Moteris smėlynuose“ nagrinėjimą. Jis tiesiog filosofuodavo, o mes klausydavome. Mano atmintyje liko labai daug tokių jo pamokų, kuriose niekada nebūdavo nesusipratimų, pykčio ar kitų pedagoginio gyvenimo apraiškų.

Labai gerai prisimenu vieną įvykį. Gal 11-oje klasėje mūsų berniukai slapta atšventė Vasario 16-ąją. Kitą dieną juos saugumas tardė, norėjo nubausti. Mokytojas visas tiesiog spinduliavo iš džiaugsmo. Po to vaikinams net rankas spaudė už tokį drąsų poelgį. Jo pamokų metu taip pat jausdavai, kurie kūriniai yra programos primesti, kurie ne. Puikiai jautėme, kurie literatūros kūriniai svetimi jo dvasiai. To mokytojas neslėpė. Mes niekam apie tai neprasitarėme.

- O kaip Jums sekėsi lietuvių kalba?
- Gal net geriausiai. Pavykdavo parašyti rašinius. Mokytojas labai norėjo, kad studijuočiau lietuvių kalbą. Jis regėjo mane, einančią jo pėdomis, tačiau man galvą susuko anglų kalba... Dėl to jis buvo labai nusivylęs, tačiau niekada neprimesdavo savo nuomonės, leido rinktis pačiai. Jis buvo didis Mokytojas, visi jį nepaprastai gerbėm ir mylėjom. Nemažai pedagoginio darbo metų įsispaudė į mano gyvenimą. Paliko pėdsakus. Ne kartą savęs klausiau, ar esu nors kiek panaši į savo Mokytoją, kurį taip gerbiau ir norėjau juo sekti.

“Gyvenimo siūlas nukirptas, o amžinajai tylai prakalbinti gyvųjų kalboje nėra žodžių“

Šie žodžiai iš straipsnio, parašyto į amžinąjį poilsį palydėjus gerą senelio bičiulį, bendramintį, bendražygį Antaną Dambrauską. Tai buvo 1995-ųjų lapkričio 27 dieną. Niekas dar nežinojome, kad po 2-iejų mėnesių ir 22-iejų dienų, apie vidurdienį, žemė staiga pašauks ir mano senelį. Skaitau tada parašytus jo žodžius. Matau, kaip lygiai sugula į išpurentą dirvą sakinys, pastraipa, tekstas. Buvau gal 11-os metų ir nelabai supratau, kodėl buvo tiek daug telefono skambučių ir už ką dėkojo žmonės, ką ypatingo jie rado tame straipsnyje. Gal jis rašė visiems ir sau?

Apima keistas jausmas, kai supranti, kad jis buvo, o dabar jau nebėra. Pasiilgstu jo ir labai pykstu ant savęs, kad iš atminties nyksta veido bruožai. Tada puolu prie nuotraukų albumo ir žiūriu, kad tik nepraleisčiau nė vienos smulkmenos. Žiūriu į nuotraukas ir bandau jas prakalbinti, tačiau jos tyli. Visi daiktai, kuriuos anksčiau lietė senelis, - knygos, baldai, sąsiuviniai - visi jie tyli ir neprataria nė žodžio. Lieka ir budi prisiminimai.

E-Mail




Sorry, your browser doesn't suppor Java.