Bankas HermisBankas SnorasMikro Visata; Omnitel

Savaitrastis Druskonis

Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. vasario 22 - 28 d. Nr. 8 (489)
Pirmas puslapis
Miesto zinios
Zinios is policijos
Kultura
Renginiai
Archyvai

Stasio Žaldoko gyvenimo pėdsakais
(ištrauka)

Kristina ŽALDOKAITĖ
3-osios vid. mokyklos 2 (10) gimnazijos klasės mokinė

“Aš norėjau laimę pasivyt“

Apie senelį kalbuosi su tėčiu.

- Tėti, koks jis buvo kaip mokytojas? Juk jis tau dėstė septynerius metus.

- Buvo tikrai geras mokytojas, apsiskaitęs. Jo pamokos būdavo įdomios ir nestandartinės. Mėgdavo pasakoti, o ne klausinėti. Visiems labiau patiko kaip literatūros mokytojas, nes per pamokas jis mokė mąstyti, filosofuoti, savaip suprasti tekstą. Per pamokas nagrinėdavome daug daugiau kūrinių negu buvo programoje, netgi tuos, kurie buvo tuometinės valdžios “nerekomenduotini“. Pavyzdžiui, Kafką, Kamiu ir kitus.

-Bet tu pasirinkai fiziką, kodėl?

- Fizika man patiko nuo pat pradžių, juk tai nėra visiškai tikslusis mokslas. Anaiptol, aš fiziką priskiriu prie humanitarinių mokslų.

- O kaip į tokį tavo pasirinkimą reagavo senelis?

- Jis nesikišo, leido man pasirinkti pačiam. Visur jis buvo labai tolerantiškas. Ir pamokų metu jis nevertė mokytis, mokė tuos, kurie norėjo.

- Senatvėje senelis dėstė mokykloje, kurios direktorius buvai ir tebesi, koks jis buvo kaip pavaldinys?

- Kaip ir visi, bet senatvėje jis skundėsi, kad sunku dirbti. Jam buvo nepriimtina tai, kad mokiniai mokosi pažymiui, o ne žinioms.

- Buvo problemų?

- Ne, mokiniai niekada juo nesiskundė, nes, kaip sakiau, mokslo atžvilgiu jis buvo gana liberalus.

- Ar jis nebandydavo savo mokiniams įteigti, kad jie studijuotų lietuvių kalbą?

- Ne, niekada neskatindavo, kaip ir man leido kelią pasirinkti patiems. Mokinius pasirinkti šią profesiją skatindavo jo mokytojavimas, jo pasakojimai, kuriais jis atskleisdavo literatūros pasaulį. Pavyzdžiui, Algis Kalėda pasirinko literatūros kritiko kelią, kaip jis pats sako, tik senelio dėka.

- Tėti, tau labai trūksta senelio?

- Be abejonės. Bet liko dukra. Jo išmintis, į kurią atsiremiame.

“Norėjau būti vientisas“

Kalbuosi su savo lietuvių kalbos mokytoja, kuri senelį taip pat gerai pažinojo.

- Mokytoja, pasiūlėte rašyti rašinį apie St.Žaldoką, nepateikdama jokios kitos alternatyvos, lyg ir nedemokratiška?

- Atsakysiu tiesiai, be užuolankų. Kai pirmąsyk užsiminiau, sužybsėjo tavo akių ugnelės. Žinai, tokios žaldokiškos... Ačiū, kad parašei šį rašinį. Jame daug šviesos. Nori žinoti, kas mane sieja su tavo seneliu?

- Be abejo, noriu.

- Man (ir mums) St.Žaldoko vardas asocijuojasi su ypatinga gyvenimo erdve - literatūros lauku. Čia kiekvienas savaip ženkliname savąjį buvimą. Baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą, mane mokė daug žmonių, kuriems šiandien jaučiu didelę pagarbą. Nė vieno jų neužmiršau. Tavo senelė mokė, senelis - ne. 1970-aisiais metais grįžau dirbti į mokyklą, kurią baigiau. Pagarba (ir nedrąsa) kliudė prieiti, klausti, domėtis. Vienąsyk ryžausi ir įsiprašiau į pamoką. “Žinai, Izabele, nieko šventiško nebus. Bet einam.“ Tada mane nustebino ir pribloškė šioji pamoka. Mokytojas, regis, visai nesistengė sudominti mokinių. Ramiai atėjo prie mokytojo staliuko, padėjo dienyną, net jo neatvertęs. Ir ėmė pasakoti apie Hamleto dvejones.

svarbos. Tąsyk išleidau 2-ąją (Druskininkuose - 1-ąją) abiturientų laidą. Po įtempto egzamino darbo (ištaisėme rašinius, atidėjome į šalį) dalijomės įspūdžiais, deklamavome ir išdainavome daugelį S.Nėries tekstų. Puikiai prisimenu, kad St.Žaldokas jų mokėjo daugiausia. Šalia iškiliausių miesto lituanistų (E.Kvaraciejienės, S.Žaldoko, A.Zabotkos, B.Kalpokienės) pasijutau besanti jų kolegė. Buvo labai gera, džiugu ir svarbu, kad taip yra.

Išėjau dirbti į 3-ąją vidurinę. Su tavo seneliu dažniau susitikdavome, kai jis eidavo iš darbo ( tuo metu jo darbdavys buvo Gintaras Žaldokas, tavo tėvelis). Prie “Paparčio“ šnekteldavome. “Gal gi šešias pamokas pravedei, kad manęs nematai? Labas, Izabele.“ O akys juokiasi. Žybsi jose tokia gera, jauki ugnelė. Pasišnekam. Lengviau ir linksmiau sieloje pasidaro. Tavo akyse ta pati viliūgiška švieselė. Ar galėjau tau siūlyti rašinį apie kitą žmogų?

Šnekučiavomes su auklėtoja. Ją senelis mokė septynerius metus.

- Mokytoja, kiek metų jis Jums dėstė?

- Mano mokytojas jisai buvo nuo 5-os klasės iki pat 11-os. Jis mane ir išleido.

- Kokį Jūs prisimenate St.Žaldoką?

- Visų pirma, jis buvo labai įdomus žmogus, labai apsiskaitęs ir tolerantiškas. Jis niekad nesmerkdavo kitų nuomonės. Taip pat neprisimenu, kad būtų kada pakėlęs balsą. Net ir didžiausi neklaužados nusiramindavo, jam pažvelgus. Jo akių žvilgsnis, rodos, nei piktas, nei smerkiantis, tuojau sudrausmindavo, pasidarydavo gėda. Jis nieko nesakydavo, nebardavo, gal mokėjo prabilti į mūsų sąžinę.

-Kokios buvo jo pamokos?

- Pamokos - labai įdomios. Jis ypatingai mėgo Maironį, S.Nėrį. Kaip dabar matau jį, bestovintį prie lentos ir deklamuojantį “Trakų pilį“ arba įsijautusį į romano “Moteris smėlynuose“ nagrinėjimą. Jis tiesiog filosofuodavo, o mes klausydavome. Mano atmintyje liko labai daug tokių jo pamokų, kuriose niekada nebūdavo nesusipratimų, pykčio ar kitų pedagoginio gyvenimo apraiškų.

Labai gerai prisimenu vieną įvykį. Gal 11-oje klasėje mūsų berniukai slapta atšventė Vasario 16-ąją. Kitą dieną juos saugumas tardė, norėjo nubausti. Mokytojas visas tiesiog spinduliavo iš džiaugsmo. Po to vaikinams net rankas spaudė už tokį drąsų poelgį. Jo pamokų metu taip pat jausdavai, kurie kūriniai yra programos primesti, kurie ne. Puikiai jautėme, kurie literatūros kūriniai svetimi jo dvasiai. To mokytojas neslėpė. Mes niekam apie tai neprasitarėme.

- O kaip Jums sekėsi lietuvių kalba?

- Gal net geriausiai. Pavykdavo parašyti rašinius. Mokytojas labai norėjo, kad studijuočiau lietuvių kalbą. Jis regėjo mane, einančią jo pėdomis, tačiau man galvą susuko anglų kalba... Dėl to jis buvo labai nusivylęs, tačiau niekada neprimesdavo savo nuomonės, leido rinktis pačiai. Jis buvo didis Mokytojas, visi jį nepaprastai gerbėm ir mylėjom. Nemažai pedagoginio darbo metų įsispaudė į mano gyvenimą. Paliko pėdsakus. Ne kartą savęs klausiau, ar esu nors kiek panaši į savo Mokytoją, kurį taip gerbiau ir norėjau juo sekti.

“Gyvenimo siūlas nukirptas, o amžinajai tylai prakalbinti gyvųjų kalboje nėra žodžių“

Šie žodžiai iš straipsnio, parašyto į amžinąjį poilsį palydėjus gerą senelio bičiulį, bendramintį, bendražygį Antaną Dambrauską. Tai buvo 1995-ųjų lapkričio 27 dieną. Niekas dar nežinojome, kad po 2-iejų mėnesių ir 22-iejų dienų, apie vidurdienį, žemė staiga pašauks ir mano senelį. Skaitau tada parašytus jo žodžius. Matau, kaip lygiai sugula į išpurentą dirvą sakinys, pastraipa, tekstas. Buvau gal 11-os metų ir nelabai supratau, kodėl buvo tiek daug telefono skambučių ir už ką dėkojo žmonės, ką ypatingo jie rado tame straipsnyje. Gal jis rašė visiems ir sau?

Apima keistas jausmas, kai supranti, kad jis buvo, o dabar jau nebėra. Pasiilgstu jo ir labai pykstu ant savęs, kad iš atminties nyksta veido bruožai. Tada puolu prie nuotraukų albumo ir žiūriu, kad tik nepraleisčiau nė vienos smulkmenos. Žiūriu į nuotaraukas ir bandau jas prakalbinti, tačiau jos tyli. Visi daiktai, kuriuos anksčiau lietė senelis, - knygos, baldai, sąsiuviniai - visi jie tyli ir neprataria nė žodžio. Lieka ir budi prisiminimai.

Prieš trejus metus, 1996 02 20, Amžinybėn išėjo daugelio druskininkiečių mokytojas STASYS ŽALDOKAS.

E-Mail




Sorry, your browser doesn't suppor Java.