Bankas HermisBankas SnorasMikro Visata; Omnitel

Savaitrastis Druskonis

Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. vasario 15 - 21 d. Nr. 7 (488)
Pirmas puslapis
Miesto zinios
Zinios is policijos
Kultura
Renginiai
Archyvai

Likimas, kai nejauti baimės

Arūnas ZURLYS

71-erių metų druskininkietė Ona Pigagienė neatmeta minties savo gyvenimo įvykius į knygą surašyti, nes likimas jai nepašykštėjo įvairiausių įvykių, iš kurių vienus tenka prisiminti su kartėliu, kitus - kiek linksmiau. Pašnekovė apie daugelį gyvenimo nutikimų pasakoja ramiai ir svariai, todėl įtikina jos pačios pasakyti žodžiai, kad neramiais jaunystės laikais turėjo stiprią savigynos priemonę - nejautė baimės, buvo tiesi ir ryžtinga.

Siundymas saugumu

3.jpg (19669 bytes)
23 metus išdirbusi mokytoja Ona Pigagienė prisimena, kad visų negandų laikais Dzūkijos kaimiečiai Vasario 16-ąją nedirbo sunkių ūkio darbų ir tokiu būdu pažymėdavo Valstybės atkūrimo dieną.

Gimusi ir augusi miškų vienkiemyje Lankininkuose, netoli Merkinės, jau 5-oje klasėje sužinojo, ką reiškia priešintis okupantams. Vokiečių laikais tėvų Kuzmickų sodyboje slapstydavosi toks Daukantas, nepriklausomybės laikais dirbęs užsienio reikalų ministru ir organizavęs pasipriešinimą vokiečiams. Penktaklasė mokinukė kviesdavo į klojimą susitikti su ministru vietinį bei kaimyninių kaimų Puvočių, Bingelių jaunimą. Baigusi Merkinės gimnaziją ir Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo Nemunaityje, kurį turėjo palikti, nes mokyklos direktorius ją nuolatos siundė saugumu, skundė, kad susitinkanti su partizanais. Suprantama, tai ponia Onutė saugumiečiams neigė, nors 5 metus kartu su tėvais, broliais ir seserimis globojo partizanus bei jų vadą A.Ramanauską-Vanagą.

Šeimą apdovanojo už išgelbėtas gyvybes

Gimtojoje sodyboje, po klevu esančioje slėptuvėje Vanagas su bendražygiais, tarp kurių buvo ir Onutės brolis, žuvęs 1949-aisiais, apsistodavo žiemą, o vasarą išeidavo į netoliese, miške, buvusias 3 slėptuves. Ten Onutė maistą nunešdavo, drabužius skalbti pasiimdavo, užsienio radijo pasiklausydavo, laisvąją spaudą skaitydavo. Iki šiol ji prisimena kartu su Vanagu ir kitais partizanais sutiktus Naujuosius metus, kai abi su Dzūkijos partizanų vado žmona Birute, gyvenusia pas Kuzmickus apie 4-erius metus, šventinį tortą iškepė, kuris tuo metu buvo reta prabanga. Susekus, kad partizanų slėptuvės galėtų būti aplinkiniuose miškuose, prasidėjo miškų “šukavimai“. Vienąsyk tokios “kratos“ metu į žvalgybą buvo pasiųstos jaunesnės seserys, kurios patvirtino, kad aplinkui daug enkavėdistų. Tada, pasiėmęs miško kirtimo įrankius, tėvas išėjo perspėti partizanus ir juos slėptuvėje užmaskuoti. Kai jį grąžino atgal, broliui, pasiėmusiam pintinę su keliais grybais, šiaip ne taip pavyko per Mardasavo pelkes pasiekti slėptuvę. Dzūkijos partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas visai Kuzmickų šeimai įteikė apdovanojimą už kelis kartus partizanams išgelbėtas gyvybes. Tais neramiais laikais jį Kuzmickai užkasė, deja, vėliau, sugrįžus po visų kalėjimų ir tremčių, poniai Onutei apdovanojimo taip ir nepavyko atrasti.

Melas gali būti šventas

Kai, patyrusi Nemunaičio mokyklos direktoriaus terorizmą, pati savanoriškai išėjo iš šios mokyklos, jos laukė dar viena staigmena - Onutė atsidūrė niekur neįdarbinamų mokytojų “juodajame sąraše“. Po ilgų aiškinimųsi ministerijoje galiausiai buvo nukreipta į Kruonio mokyklą Kauno rajone. 1951 m. kovo mėnesį buvo areštuota už ryšius su Vanagu ir partizanais. Tardymų metu Kauno saugume ir Lukiškių kalėjime vis Dievą meldė, kad suteiktų jėgų neišduoti artimųjų ir jų globojamų partizanų. O.Pigagienė ir dabar nusistebi, kaip jai, turėjusiai 24-erius metus, pavyko užtikrintai ir drąsiai atsakinėti į tardytojų klausimus.Neįtikino jų apeliavimai į jaunos mokytojos krikščionišką sąžinę, kad meluodama daro nuodėmę. “Galvodavau kalėjimo kameroje, kad melas neišduodant kitų nėra nuodėmė,- prisimena ponia Onutė. - Iš anksto žinojau, kad be 25 metų kalėjimo vis tiek neapsieisiu, todėl be baimės, kaip istorijos mokytoja, atsakydavau tardytojams, kad ne taip jie kuria teisybę ir lygybę, kad socializmui pagal istorijos dėsnius anksčiau ar vėliau ateis galas...“ Prisimindama savo atsakymus tardytojams, O.Pigagienė sako: “Dievas man tokias mintis siuntė“.

Mokytojavimas gimtajame rajone

Sugrįžo amnestuota po 5-erių metų kalėjimo Krasnojarsko srities lageriuose. Vėl įvairių valdiškų durų varstymai dėl įsidarbinimo. Praradusi viltį, kad pavyks gauti mokytojos darbą, galiausiai kreipėsi į karinį tribunolą, motyvuodama tuo, kad ji, kaip pilnateisė amnestuota pilietė, privalo turėti teisę į darbą. Ryžtas padėjo, ir ministerijoje ji pasirinko Varėnos rajoną. Pavadavo mokytoją Ratnyčioje, vėliau dirbo Jaskonyse, Rudnios pagalbinėje mokykloje.

Pokalbio pabaigoje politkalinė ir tremtinė atsiduso, kad jai, reginčiai dabarties problemas ir žmonių gobšumą, labai gaila Lietuvos.

E-Mail




Sorry, your browser doesn't suppor Java.