Savaitrastis Druskonis

Druskininkų kurorto savaitraštis 1998 m. rugpjūčio 24 - 30 d. Nr. 34 (463)
Pirmas puslapis
Miesto zinios
Zinios is policijos
Kultura
Renginiai
Archyvai

Linijos ir spalvos santykis

Arūnas ZURLYS

34-eriu metu dailininkas G.Satunas sako, kad tarp dailes vartotoju Belgijoje ir Druskininkuose didelio skirtumo nera.Rugpjūčio 10-ąją “Lietuvos“ sanatorijos salėje įvykęs druskininkiečio dailininko Gerardo Raito Šatūno pastarųjų 3-ijų metų tapybos, išskyrus kelionių “prisiminimus“, parodos atidarymas, subūręs gausų jo tapybos gerbėjų būrį, liudijo svarbų miesto kultūros įvykį. Pats parodos autorius, “Druskonio“ užklaustas, kuo, jo manymu, galėtų meno vartotojus patraukti jo kūryba, atsakė - veikiausiai linijos ir spalvos santykiu bei mišria technika: tempera ir pastele, juolab pastaruoju būdu tapančių Druskininkuose nepastebėjęs. Ties linijos bei spalvos santykiu ir apsistojome pokalbio metu. Liniją atrandąs įvairiausiose realybės apraiškose - žiūrįs ir apsistojąs ten, kur ji turi charakterį: tvirtai prasideda ir vėl staiga nutrūksta arba subtiliai virpa... Dailininko akį patraukia ir spalvų žaismas, pavyzdžiui, tuščių butelių stiklo blyksniai. Stiklo universalumą spalviniu požiūriu G.Šatūnas pažįsta kaip niekas kitas - jis Talino dailės institute baigęs stiklo meninio apdirbimo specialybę. Stiklo formas liejo Vilniaus stiklo fabrike, dirbo vitražo dirbtuvėse. Kadangi stiklo apdirbimas Lietuvoje atsidūrė “mirties taške“, tarkim, fabrikuose iki šiol naudojami 1960-ųjų metų etalonai, Gerardas stipriau ėmėsi tapybos. Pusantrų metų gyveno ir dirbo Belgijoje, kur surengė personalines savo parodas, tokios pat jo ekspozicijos įvyko Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, Vilniuje ir kitur. Didelio skirtumo tarp tenykščių ir vietinių meno vartotojų ar vertintojų nepastebįs: iš esmės žmonės visur vienodi. Druskininkų dailės mokyklos auklėtinis pastaruoju metu apsistojęs savajame mieste, kur, kaip apskritai visur ir visi, puoselėjantys savo svarbiausią saviraišką ar amatą, patiria daug konfliktų tarp kūrybos ir gyvenimo būdo.

Pastebėjimą, kad tapybos spalvų tarsi ir netapatinąs su savo emocine būkle, kas būdinga aršiems koloristams bei abstrakcionistams, paaiškino, kad veikiau esąs realistas, liniją spalvomis “apdorojąs“ užsitrenkęs dirbtuvėse bei pasitelkęs profesinę intuiciją ir patirtį. Tokiu būdu linija įgyja dar daugiau gyvasties, judėjimo, o paveikslo erdvė - šviesotamsos atspalvių.

Savo kūrinių įrėminimą, kuriam įprasto apipavidalinimo neužtenka, G.Šatūnas aiškina vitražo, kur itin aiški riba tarp spalvinio ploto ir švino linijų, įtaka.

E-Mail




Sorry, your browser doesn't suppor Java.