Savaitrastis Druskonis

Druskininkų kurorto savaitraštis 1998 m. rugpjūčio 24 - 30 d. Nr. 34 (463)
Pirmas puslapis
Miesto zinios
Zinios is policijos
Kultura
Renginiai
Archyvai

Tragedijos akistatoje - visuomenės
humanizmo apraiškos

Pirmiausiai suliepsnojo prie namo stovejes automobilis "Mercedes"Ugnis sunaikino užgyventą turtąNaktį iš rugpjūčio 11-osios į 12-ąją sudegė gražiausias Žaliosios g. medinukas. Apie pirmą valandą užsiliepsnojus kieme stovėjusiam automobiliui, ugnis staigiai persimetė į medinį namą. Iš miego prikelti žmonės (o jų tą naktį medinuke buvo 11), trokšdami nuo dūmų ir akinami liepsnos, skubėjo kuo greičiau iš degančio pastato, negalvodami apie savo asmeninius daiktus, dokumentus ar pinigus. Gaisro, sunaikinusio visą žmonių turtą, aplinkybės tiriamos miesto policijos komisariate. Pagrindinė versija - padegimas. Yra liudininkų, mačiusių, kaip nuo mašinos link namo žaibo greitumu plito plona ugnies juosta, kokia būna papylus degųjį skystį. Namo šeimininkas gaisro metu pastebėjo prie mašinos stovėjusius trijų litrų talpos stiklainius, kurių vakare ten nebuvo. Gaisro metu sudegė šeimininkų automobilis “Mercedes”, beveik nieko nebeliko iš gražiausio Žaliosios g.medinuko. Gaisrininkams nuo ugnies pavyko apsaugoti tik aplinkinius medinius namus.

Ugnis sunaikino graziausia zaliosios g. medinukaAlvydo ir Dalios Šalčių namas Žaliojoje g.18, kuriame jie įsikūrė prieš trejus metus, visiems buvo tvarkos ir jaukumo pavyzdys. Ugnies stichija, per gerą valandą pavertusi šeimininkų rankomis sukurtą namų grožį didele pelenų krūva, sukrėtė ne tik artimai Šalčius pažinojusius žmones. Alvydas ir Dalia laimingi vien dėl to, kad sveiki išsigelbėjo jų vaikai, medinuke apsistoję svečiai ir jie patys. Apie daiktų - rūbų, baldų, patalynės ir kitų namų apyvokos reikmenų gelbėjimą ugnies siautuly nebuvo nė kalbos. Kaimynai ir visai svetimi žmonės iš karto po gaisro kuo galėdami - rūbais ar litu kitu - parėmė laimingai, be aukų ir didelio fizinio skausmo, iš ugnies išsigelbėjusius žmones.

Visuomenė nori padėti

Redakcijos žiniomis, ne vienas druskininkietis, įstaiga ir bendrovė nori bent po truputį finansiškai padėti nelaimės ištiktiems mūsų bendruomenės nariams. Tragedijos akistatoje, per kelias valandas išnykus metų metais užgyventai pažįstamų ar tik matytų žmonių buičiai, išryškėjo visuomenės humanizmas. Alvydo Šalčiaus asmeninė sąkaita Nr. 2595 Lietuvos taupomojo banko Druskininkų sk., kodas 60103. Turintys pasiūlymų žmonės gali paskambinti Alvydui tel. (8-289) 78661.

Tą naktį verkė ne tik artimiausių namų gyventojai, regėdami, kaip akyse žūva darbščių ir draugiškų kaimynų turtas. Padėti artimam savo buvo pasišovę tą naktį ir tolėliau gyvenantys druskininkiečiai, sukrėsti nevaldomos ugnies stichijos. Kalbinti žmonės nuoširdžiai užjautė Šalčius, kurie medinuką puoselėjo ir gražino savo rankomis, ne vieną užkrėtė savo darbštumu, su visais draugiškai sutarė ir niekam blogo nelinkėjo. “Kad kokie pijokai, netikėliai būtų, ar kokie prasiskolinę mafijozai, širdis mažiau skaudėtų”, - sakė žmonės, akivaizdžiai susidūrę su skaudžia artimo nelaime.

Gaisro metu žmogus susilaužė kojąNamo šeimininkas Alvydas Šalčius po depresinio šoko atsigavo tik trečią dieną. Iš ugnies gelbėdamas žmones, žmogus nudegė krūtinę, apdegė nosį. Iš pradžių jis nieko nejautęs, o dabar apdegusias vietas jau ima skaudėti. Iš namo antrojo aukšto žemyn bandęs sliuogti Šalčių svečias nesėkmingai nukrito ant grindinio ir susilaužė koją. Tą pačią naktį miesto ligoninėje jam buvo suteikta medikų pagalba.

Laimingai su savo penkiolikmečiu sūnumi ir aštuoniolikmečiu giminaičiu “sugaudęs” kitus antrajame aukšte miegojusius svečius, Alvydas dėkingas likimui ne tik už visų degančiame name buvusių žmonių sveikatą, bet ir už tai, kad ugnis nepersimetė į kaimynų medinukus. “Jeigu būtų sudegę kaimynai, kaip reikėtų jiems padėti? Juk ugnies židinys būčiau aš”, - tvirtino namo šeimininkas, su siaubu prisimindamas rugpjūčio 10-osios vėtrą Druskininkuose. Jeigu tą naktį būtų siautęs toks vėjas, ugnis tikrai būtų sunaikinusi pusę Žaliosios g. medinukų kvartalo. Šalčių namą nuo aplinkinių kaimynų skiria keli metrai, todėl nelaimės naktį su savo stogu jau bandė atsisveikinti ir kai kurie kaimynai, paskubomis iš namukų pradėję nešti patalynės ir drabužių ryšulėlius.

Alvydas Šalčius niekada nepamirš gaisro metu ir po jo pagalbos ranką ištiesusių kaimynų, kurie šeimą kvietė prisiglausti jų namuose, pamaitinti, suteikė laikiną prieglobstį, aprengė. Alvydas ir Dalia dėkingi daugeliui žmonių, kurie skubėjo padėti nelaimės ištiktiems žmonėms. Be jų, ir ypač “Lietuvos” sanatorijos, kurioje dirba Dalia, kolektyvo paramos šeimai išgyventi pirmosiomis dienomis po gaisro būtų buvę labai sunku.

“Po tokių nelaimių imi kitaip vertinti žmones, ir pats susimąstai, kaip elgtumeisi tokioje situacijoje, - kalbėjo medinuko savininkas. - Kaimynai stebėjosi, kaip mano pusseserės berniukas stačia galva, pusnuogis lindo į ugnį gelbėti žmones. Abejingų tą naktį nebuvo, visi mūsų nelaimę priėmė kaip savą”.

Išliko stalčiuje sudėti pasai “Apie pirmą valandą dar nebuvau gerai įmigęs, kai išgirdau keistą triukšmą, panašų į sproginėjantį šiferį. Išbėgęs į kiemą, pamačiau nuo mašinos stogo užsidegusią pavėsinę ir namo laiptinę, apgultą ugnies. Liepsna plėtėsi sekundės dalimis, - nakties košmarą prisiminė namo šeiminkas. - Supratau, kad nieko jau padaryti negaliu, todėl pirmiausiai puoliau gelbėti žmones. Iš pradžių buvo panika, kol šoko apimti atrakinome duris. 7 metrus nubėgau degančiu koridoriumi ir patekau į antrąjį aukštą, pažadinau ten miegojusius svečius. Aplinkui - dūmai, tamsu, dega, karštis. Lauke, evakuavę žmones, puolėme gelbėti automobilių. Visi - su rankiniais stabdžiais, nėra raktelių. Rankomis išnešėme tris. Apie tai, jog reikia rinkti kažkokius daiktus, dokumentus, nebuvo nei minties. Ugnis veržėsi akimirksniu: name viskas buvo padaryta iš medžio šaliuotės, nulakuota, ištiestos kiliminės dangos. Baldai sudegė, o stalčiai, kadangi į juos nepateko deguonies, liko sveiki. Kokie laimingi buvo mūsų svečiai, ryte juose radę savo pasus ir bilietus. Nesudegė, bet tik apdegė knygos. Į vieną iš jų svečias buvo įsidėjęs kelis šimtus dolerių. Išliko sveikutėliai! Sudegė rūbai, nuo karščio susiraitė kiti daiktai, bet, kaip nekeista, mažiausiai nukentėjo batai. Ryte radome apdegusius mūsų pasus ir kitus dokumentus. Iki šiolei neįsivaizdavau, kokia nevaldoma stichija yra ugnis, per sekundę galinti sunaikinti viską, ką žmogus turėjai”.

“Mintyse perkračiau penkerius metus”,-praėjus kelioms dienoms po tragedijos, sakė Alvydas, galvodamas, kas, už ką galėjo šitaip pamokyti jų šeimą, ir kam dabar reikėtų už tai “padėkoti”. “Trejus metus čia gyvename. Niekas nuorūkos į mūsų kiemą nėra numetęs. Nei aš asmeniškai kam, nei bankams pinigų nesu skolingas. Jeigu kažkas mano, kad esu jam skolingas, tegul kuo greičiau kreipiasi į teisėsaugos institucijas, palengvins tyrimo eigą, - sakė namo šeimininkas, niekaip negalįs rasti atsakymo į padegimo versiją. - Niekas prie šio namelio statybų neprisidėjo, viską darėme savo rankomis, po truputį, stengėmės, kad būtų gražu ir malonu akiai. Gal iš pavydo? Čia įsikūrę, nuo kaimynų neapsitvėrėme tvoromis, bet padarėme vieną bendrą kiemą. Įlendame į kitą teritoriją su išskobtu mediniu ratu ar gėlių vazonu, - visiems gražiau. Aš, kaip koks gagarinas, pirmasis mieste nudažiau medinuką tamsiai ruda spalva. Daugelis ėjo, žiūrėjo, kai ką nusižiūrėjo, sau prisitaikė. Daug kartų mūsų klausdavo, ar čia ne muziejus. Durys neužsidarydavo, taip visiems buvo įdomu. Poilsiautojai praeidami sustodavo, fotografuodavosi, filmuodavo. Užeidavo, užsisakydavo kambarius poilsiauti kitiems metams. Namo nebuvome apdraudę. Jeigu būčiau koks didelis verslininkas, rizikuočiau didelėmis sumomis, tai pirmiausiai ir būčiau padaręs, o dabar ir mintis tokia nekilo...”

Po nelaimės nakties aušta gražesnis rytas Rugsėjo pabaigoje Alvydas Šalčius su giminėmis ketina padaryti didelę talką ir aptvarkyti namu-vaiduokliu virtusį jo medinuką. Paklaustas, kaip jo šeimai gali pagelbėti kurorto gyventojai, jis prisipažino, kad nėra didesnio pažeminimo sveikam, jėgų turinčiam žmogui prašyti pagalbos su ištiesta ranka. “Mano ir Dalytės giminės labai jautrūs žmonės, kurie nepaliks mūsų vaikų be duonos kąsnio, - kalbėjo Alvydas. - Miesto savivaldybė mums žadėjo laikinai suteikti manevrinį gyvenamąjį plotą. Jeigu gautume lengvatinį kreditą, gal mūsų medinuką pavyktų atstatyti. Juk rūsyje čia įrengtos didelės poilsio patalpos. Gal mūsų nelaimei neliks abejingos ir atsilieps turtingesnės bendrovės, kurios padėtų mediena ar norėtų kooperuotis su mumis ir padėti atstatyti sudegusį namą. Pirmąjį aukštą, sakykim, turėtume mes, o kituose būtų galima įrengti bendrovės poilsio namus, viešbučio kambarius ar pan.”.

“Šio rajono, kurorto senamiesčio, ateitis priklauso mažiems viešbutėliams ir kavinėms, o mūsų namukas tokiam projektui labai tinka,” - sakė Alvydas Šalčius, pritaręs, kad bet koks materialus turtas - laikinas ir užgyvenamas dalykas.

Kadangi “Druskonis” spausdinamas ir skaitomas Internete, gal atsiras turtingesnių lietuvių ar užsieniečių, norinčiųjų padėti šeimai ir tuo pačiu investuoti į Druskininkų kurorto infrastruktūrą.

E-Mail




Sorry, your browser doesn't suppor Java.