Savaitrastis Druskonis

Druskininkų kurorto savaitraštis 1998 m. rugpjūčio 24 - 30 d. Nr. 34 (463)
Pirmas puslapis
Miesto zinios
Zinios is policijos
Kultura
Renginiai
Archyvai

“Apmaudu, kai geriausi projektai lieka lentynose, o miesto vizija vis neišsipildo“

Į miesto gyventojų klausimus atsako miesto vyr. architektas, Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Eugenijus PALAVINSKAS.

Miesto vyr. architektas Eugenijus Palavinskas: "Akivaizdu, kad rimtos finansines strukturos i Druskininkus su investicijomis nesiverzia, nes nera jokios garantijos, jog ideti pinigai sugris". - Ar egzistuoja Druskininkų senosios architektūros restauravimo koncepcija, strategija, taktika? Kodėl jos būklė tokia apgailėtina ir šie pastatai palikti likimo valiai? Paradoksalu, tačiau pavyzdį vietiniams, kaip reikia globoti istorinį palikimą, rodo Baltarusijos valdžia, atrestauravusi “Baltarusijos“ sanatorijai priklausantį medinuką...

Eugenijus PALAVINSKAS. Druskininkų senosios architektūros statinių įvertinimas ir mokslinės rekomendacijos jiems tvarkyti pateiktos “Druskininkų miesto aplinkos kraštotvarkos schemoje“, 1987-88 metais parengtoje Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto specialistų (darbo vadovas - hab. daktaras Vladas Stauskas). Šiuo metu ši medžiaga atnaujinta ir pateikiama kartu su bendruoju miesto planu (temos vadovas - hab. daktaras Juras Bučas). Be to, visoje šalyje veikia tam tikra kultūros vertybių apsaugos sistema. Dalis vertingiausių kurorto statinių įtraukti į saugomų vertybių sąrašą. Už jį bei rekomendacijų nuostatų laikymąsi savivaldybėje atsako Architektūros ir urbanistikos skyrius bei aš pats.

Problema slypi kitur. Šių pastatų šeimininkai - įvairūs. Didesnė dalis iš jų šiandien finansiškai nepajėgūs net eksploatuoti šiuos statinius. Niekas šiandien nesiryš imti banko kreditą ir restauruoti fiziškai susidėvėjusį statinį, nematydamas realios jo atsipirkimo baigties, gali būti, kad tokio kredito ir negaus. Situacija atrodo liūdnai ir todėl, kad šie statiniai (dauguma iš jų mediniai, statyti amžiaus pradžioje) pasiekė tokį susidėvėjimo lygį, kad fasado “kosmetika“ nebeišsiversi. Atsiliepė ir beatodairiška buvusios Kurortų valdymo tarybos veikla: buvę jos nuosavybėje mediniai pastatai buvo naudojami iki visiško susidėvėjimo, planuojant po to juos nugriauti ir statyti mūro gigantus. Kiek tokių projektų dūla buvusio “Komprojekto“ ir kitų institutų archyvuose?

Tą patį galima pasakyti ir apie minimą “Belarus“ sanatorijos pavyzdį. Dar nuo 1987 metų mūsų ir šios sanatorijos vadovų nuomonės dėl medinių pastatų likimo nesutapdavo, jie netgi prašė leisti avansu vieną iš jų nugriauti ir jo vietoje statyti panašios architektūros į Gardino teatrą šokių salę. Kaip žinia, vertingų statinių išsaugojimo sistema turi savo gradaciją - vienus privalu griežčiausiai išsaugoti, kitus - iš principo išsaugoti - t.y. leidžiama griauti suderinus su atitinkama tarnyba, o po to atstatyti. Apskritai kalbant, dauguma Druskininkų senųjų pastatų vertingi urbanistiniu (užstatymo) požiūriu. Griauti sanatorijos “Belarus“ medinukų neleidome, kadangi jie vertingi būtent užstatymo atžvilgiu. Kažkada dab. Maironio gatvė buvo bene gražiausia kurorto gatvė, kur turtingesnieji druskininkiečiai, pavyzdžiui, Frenkeliai ir Lipšicai, turėjo savo pastatus, kurių derinys itin vertingas erdviniu-urbanistiniu-istoriniu pobūdžiu. Architektūriškai vertingesnis šalia atrestauruotojo “Belarus“ medinuko esantis apleistas, datuojamas 1929-aisiais metais, kaip liudija vėtrungė bokštelyje, statinys. Kažkada sanatorijai rekomendavome, kad jame galėtų būti viešbutis tėvams, atvykstantiems į “Baltarusijos“ sanatoriją aplankyti savo vaikų. Viliamės, kad spręsis ir jo likimas. O dėl pastato Maironio g. 8 buvo galutinai susitarta tiktai Baltarusijos ambasadoriaus vizito pas tuometinį merą V.Janonį metu.

Kadangi konkrečių pasiūlymų dėl savivaldybei priklausančių statinių panaudojimo pastaraisiais metais nebegaunama, miesto taryba nusprendė įtraukti statinius į 1998 m. privatizavimo programą ir tai jau padaryta.

- Teko girdėti, kad palyginti neseniai vieną medinuką Kosciuškos gatvėje norėjo įsigyti ir įkurti poilsiavietę “Valstiečių laikraštis“, kitą Vilniaus alėjoje - centras “Dainava“, tačiau sužinoję miesto valdžios už juos prašomas kainas, savo užmačių atsisakė. Tai didelis paradoksas, turint galvoje, kad netgi šalies didmiesčiuose avariniai vertingos architektūros pastatai atiduodami veltui juos įsigyti panorėjusiems, nes juk juos restauruojant reikės investuoti didelius pinigus. Kodėl Druskininkuose tokia praktika netaikoma? Negi geriau medinukus ir toliau palikti tręšti?

 

E.P. Turto įsigijimo, perdavimo ar panaudojimo tvarką bei vertės nustatymą sprendžia Lietuvos įstatymai. Viena iš tokių turto perdavimo formų yra panaudos sutartis. Pavyzdžiui, pastatas Liepų g. 2 panaudos sutartimi buvo perduotas Vilniaus Gedimino technikos universitetui be jokio papildomo mokesčio, su sąlyga, kad pastatas būtų suremontuotas ir naudojamas pagal paskirtį. Tačiau universiteto vadovybė, įvertinusi pastato remonto ir eksploatavimo kaštus, statinio atsisakė, sutartį nutraukė.

Paminėti konkretūs sandoriai, ko gero, negalėjo būti sudaryti todėl, kad šie statiniai jau buvo įtraukti į Vyriausybės patvirtintą privatizavimo programą. Beje, apie klausime minėtus atvejus girdžiu pirmąkart, jų nežinau.

- Ar jau pradėtas įgyvendinti kurorto želdinių atnaujinimo projektas? Kokia šio projekto realizavimo pradžia?

 

E.P. Visi specialistai sutaria, kad reikalinga Druskininkų želdinių regeneracija. Tarkim, dendrologų atlikta Šv. Jokūbo gatvės medžių analizė patvirtino, kad mieste sveikų medžių mažai beliko. Jų rūšiai, augančiai šv.Jokūbo g., labai pakenkė ir elektros linijos, dėl kurių teko jų šakas, nemėgstančias karpymo, praretinti. Anksčiau šioje gatvėje išimtini medžiai pagal visas Vyriausybės nustatytas želdinių priežiūros taisykles buvo pažymėti, tačiau jų kirtimą sutrukdė Žaliųjų judėjimas.

Bendrojo miesto plano, kuris nuo 1994 m. atnaujinamas Vyriausybės lėšomis, dalis skirta Druskininkų želdinių atnaujinimo išvadoms ir rekomendacijoms. Jas paruošė kraštovaizdžio projektavimo specialistė D.Banienė, pasitelkusi autoritetingus konsultantus. Tai principinis projektas, pagal kurį privalėtume renovuoti vietinę augmeniją. Imantis konkrečių veiksmų, reikalingi detalieji projektai, pagal tokį, pavyzdžiui, pradėta tvarkyti M.K.Čiurlionio paminklo teritorija. Netrukus bus paskelbtas konkursas paruošti senųjų gydyklų parko želdinių bei Nemuno krantinės atnaujinimo detaliajam projektui, kuriuo bus vadovaujamasi tvarkant šią teritoriją. Teks įvertinti medžius, atrinkti senojo sodinimo vertingą mediją, išpuvusią versti, detaliai suplanuoti naują augmeniją, atsižvelgiant į dirvožemio sąlygas, ir kt. Manyčiau, kad tokio pobūdžio parkai turėtų būti tvarkomi griežtesniais kriterijais, nors ankstesniųjų - labai griežtų,“su kirviu rankoje“, kraštovaizdžio architektų pasiūlymų atsisakėme, nes buvo patariama senųjų gydyklų parko augmeniją iškirsti ir visiškai atnaujinti. Esu tokios nuomonės, kad natūraliai gamtos atrankai derėtų palikti Ratnyčios upės šlaitus, tuo tarpu senųjų gydyklų parką reikėtų sutvarkyti kompoziciškai, nepaliekant savaime tręšti senosios augmenijos.

Paprastai atsodinant medžius susiduriama su būtinos rūšies augmenijos stoka medelynuose, nes jie, negaudami valstybinių užsakymų, pernelyg orientavosi į privatų pirkėją ir nuskurdo profesionalaus pasirinkimo atžvilgiu.

Tiek žalieji, tiek vietinė visuomenė vadovaujasi vien augmenijos sodinimo principais - kirtimas ir želdinių atnaujinimas jiems ne itin suprantami dalykai, todėl dažnai kyla nepagrįstas triukšmas dėl kertamų medžių ar krūmų, nors pas mus kirtimas vyksta pagal visas želdinių priežiūros taisykles, surašant aktus. Druskininkuose pakankamai daug “isteriško sodinimo“ atvejų, kuriuos įgyvendino sodininkai, dažniausiai tik sodinę ir sodinę, bet kompleksiškai savo želdinių netvarkę; miškininkai, kurių nieks nemokė kompozicijos dalykų, biologai, teturintys augmenijos žinias, arba statybų architektai, neįgiję kraštovaizdžio projektavimo pagrindų. Toks sodinimas davė rezultatus: dėl vis gausėjančios lapijos išnaikinti įvairių lygių dekoratyvūs krūmai, medžiai išgenėti taip, kad sunku atpažinti jų rūšį. Kur trūksta šviesos, yra silpni žolynai ir grunto erozija. Į prieškarinio laisvo išplanavimo želdynus įspraustos dirbtinės alėjos, kurių formantai, neišlaikę didžiųjų medžių konkurencijos, išsiklaipė, skursta. Todėl jau seniai miestui iškilo landšafto architekto etato poreikis, tačiau vieniems specialistams buvo per mažas atlyginimas, kitiems reikėjo buto, tarp vietinių pasirinkimo nebuvo, todėl savivaldybė iki šiol tokio kvalifikuoto specialisto neturi. Šalyje didelis kraštovaizdžio specialistų (landšaftininkų) poreikis, tuo tarpu juos ruošia tik Vilniaus dailės akademija.

Kita vietinių želdinių problema - lėšų stoka.

- Ar vyr. architektui neatrodo, kad kuo toliau, tuo labiau pagrindinis komunalininkų darbas tampa medžių kirtimas? Kokia tvarka tai daroma?

 

E.P. Neatrodo, nes komunalininkai nesuspėja patenkinti gyventojų pareiškimų dėl tragiškos būklės medžių kirtimų. Jau tampa tradicija mieste, kai praūžus stipresniems vėjams, komunalininkai tarsi avarinė tarnyba skuba likviduoti padarinius. Galima paminėti pavyzdžių, kai savivaldybė dengė nuostolius teismuose dėl laiku nenugriautų ar nenukirstų medžių. Krintantys medžiai ir žmones sužeidė, ir pastatus ar automobilius apgadino. Be to, želdynų priežiūros taisyklės draudžia kirsti, retinti žaliuojančius medžius. Vien namo Fonbergo g. 8 kieme atsitikęs atvejis daug ką pasako: gerai, kad sena eglė, vėjo driokstelta, virto ne į namo verandą, kurioje žmogus miegodavęs, bet, nulaužusi galingą klevo šaką, pati lūžo pusiau.

Estetiniu požiūriu komunalininkams irgi yra ką veikti: visur daug džiūstančių eglių, savaiminių medžių, ypač klevų, gadinančių augmenijos kompozicijas. Mūsų mieste daug pavyzdžių, kai nedideli medinukai, įsprausti didelių senų medžių pavėsyje, rizikuoja būti užgriūti ir sparčiai sutręšti, nes jie mažai besivėdina, drėksta. Kaip besidžiaugtume augmenija, tačiau nedera medžių sodinti ant vamzdynų, kuriuos ardo šaknys, bei pernelyg arti gyv. namų - mažiau negu 5-10 m. Nelabai seniai senųjų gydyklų parke kanalizacijos vamzdynus tikrinę užsienio ir mūsų specialistai juos išvydo praktiškai gana gerai išsilaikiusius, bet aktyviausiu jų naikintoju pripažintos medžių šaknys, todėl sveiki vamzdynai buvo įvilkti tvirta plėve.

- Vietinė valdžia nuolatos skundžiasi, kad neatgauna įvairioms žinyboms priklausančių statinių bei neturi pinigų senosioms gydykloms, medinukams ir kt. restauruoti. Kokius principingus žygius darė savivaldybė, kad juos atgautų, ir ar nors vienąsyk stengėsi juos biudžeto lėšomis atnaujinti? Beje, neatrodo, kad savivaldybė stokoja lėšų, jei kurorto šventei atrado 30 tūkst. Lt., “Ladruvos“ vėliavai - 1200 Lt, 15 žmonių kelionei 59-ių vietų “Neoplanu“ į tolimą susigiminiavusį miestą pinigų irgi užteko... Tai tik keletas miesto biudžeto “taupymo“ pastebėjimų, nors lašas po lašo ir akmenį pratašo...

Kokia vyr. architekto nuomonė, ar biudžeto taupymas mūsų sąlygomis neturėtų būti pirmiausiai nukreiptas senųjų pastatų restauravimui, skaudžiausiai kurorto infrastruktūros problemai?

 

E.P. Taip, strateginės miesto biudžeto lėšos turėtų būti nukreiptos būtent strateginiams dalykams. Jei biudžetas minusinis, šiam tikslui dera atidaryti ir kreditines linijas bankuose. Svarbu, kad kredito lėšos būtų kryptingai panaudojamos, neskiriamos biudžeto skylėms lopyti - t. y. vienadieniams ar socialiniams reikalams. Būtent strateginiu reikalu įvardinčiau šiltnamių rezervinės teritorijos pirkimą, juolab už juokingai mažą sumą, nes tik tos teritorijos tvora netrukus tiek kainuos. Daugelis, šį pirkimą vertinusių prieštaringai, manau, nesuprato šio rezervinio ploto svarbos miesto perspektyvai, kaip ir lėšų skyrimo miesto vizitinės kortelės - Turizmo informacijos biuro - patalpų įrengimui. O dėl smulkiųjų savivaldybės išlaidų būtų galima pasakyti: harmoningame organizme privalo gyvuoti visos funkcijos.

- Miesto valdžia skelbia, kad tuščius ir apleistus senamiesčio statinius galima išsinuomoti panaudos sutartimi berods 99-eriems metams. Tai galima padaryti jau dabar ar reikia laukti, kol pasibaigs nuomos laikotarpis?

E.P. Savivaldybė praktiškai išnuomoti neturi ką, nes beveik visi jai arba Vyriausybei priklausantys statiniai įtraukti į Vyriausybės privatizavimo sąrašą. Kadangi pastaraisiais varganos būklės objektais niekas nesidomi, yra atvejų, kai savivaldybė patalpas juose laikinai skyrusi, pavyzdžiui, dailininkų dirbtuvėms. Teigiamas pavyzdys yra elektrinės panaudos sutartis 50-čiai metų, idant apgriuvęs jos pastatas ant Ratnyčios upės būtų sutvarkytas, įdėtos lėšos atsipirktų ir statinys būtų naudojamas pagal paskirtį.

- Kodėl niekaip nepradedamas restauruoti senųjų gydyklų unikalus pastatas?

E.P. Nors senosioms gydykloms restauruoti buvo parengtas statybinis projektas (autorius - architektas Vytautas Janonis), tačiau buvę jų šeimininkai Kurortų valdymo taryba darbų pradėti nesiryžo. Pirmiausia, tai - labai brangus objektas. Seniai žinoma tiesa, kad nauja statyba yra pigesnė negu restauravimas. Gydyklų vieta - gana komplikuota: greta griežto režimo vandens apsaugos zona, daugelį vėlyvesnių statinių būtina nugriauti (panaikinti griozdišką ūkio kiemą), nėra gerų privažiavimų, automobilių stovėjimo aikštelių. Pastatas iš esmės geriausiai tiktų įvairaus profilio kurortinių paslaugų centro, gal kultūrinei (pav., kurorto muziejaus) paskirčiai. Dėl šių priežasčių senosios gydyklos galimiems investuotojams nėra patrauklus objektas.

Paprastai vertingi kultūriniu ar meniniu požiūriu, pagal paskirtį menkai atsiperkantys pastatai turėtų būti atstatinėjami valstybės arba savivaldybės biudžeto lėšomis, jeigu tokių būtų. Atsirastų garantija, kad pastatas bus naudojamas pagal paskirtį ir bus išsaugotas ateičiai. Kadangi senosios gydyklos įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą, belieka su viltimi laukti rezultato.

- Kokį nualintų T.Kosciuškos gatvės medinukų likimą įsivaizduoja miesto vyr. architektas?

E.P. T.Kosciuškos gatvės medinukai vienoje gatvės pusėje priklauso “Nemuno“ sanatorijai, kuri, kaip žinia, pavaldi besisteigiančioms profsąjungoms, kitoje - du įtraukti į privatizavimo programą, buvęs laboratorijos korpusas bei kiemo gilumoje esantis Bendruomenės centrui skirtas T Kosciuškos g. 7 ir Vilniaus al. 34 statiniai patikėti savivaldybei.

T.Kosciuškos gatvės užsatymas, be abejo, vertingas kaip atsiradęs amžių sandūroje ir tęsęsis iki pat 2-ojo pasaulinio karo. Pastatai - taip pat unikalūs: pavyzdžiui, “Nemuno“ ir buvę “Sūručio“ korpusai, tarpukario tvariniai, yra racionaliosios bei pigios architektūros pas mus reti pavyzdžiai, klestėję tuometinėje Vokietijoje ir, matyt, lenkų pasisavinti, todėl labai svarbu šiuos varganus medinukus išsaugoti nors išoriškai ir viename komplekse. Ankstesnės miesto tarybos tikėjo, kad visam šiam vieningam, vienoje linijoje išstatytam “ansambliui“ atsiras nuomininkas, todėl jis komplekse ir buvo saugomas. Tačiau to nesulaukta. Belieka tikėtis, kad naujasis savininkas geriausiu atveju čia įrengs poilsinę, nes Taryba neturi jokių ypatingų teisių savininkui diktuoti savo sąlygas.

Vienaip ar kitaip T.Kosciuškos gatvės mediniuose pastatuose regiu menko apkrovimo, elegantiškus poilsio namus, nes dideli srautai alina pastatus.

- Daug metų nesusitariama dėl kurorto muziejaus vietos. Kokiame Druskininkų statinyje vyr. architektas regi jo vietą?

E.P.Taryba juk priėmė sprendimą kurorto muziejų įrengti Santuokų rūmų pastate, nors susilaukė ten įsikūrusiųjų prieštaravimų. Jau skirti pinigai šio pastato fasadui restauruoti. Manau, kad tai per maža suma. Be abejo, ši vieta - ideali muziejui, nes pats pastatas yra kurorto istorija. Santuokų rūmai liks, o likusios patalpos visiškai tinka lankyti. Kultūra atgaivintų šį “šaltą“ pastatą. Jei visi savivaldybės skyriai susikraustys į pastatą Vasario 16-osios gatvėje, muziejui tiktų ir Švietimo skyriaus namelis prie 2-osios vid.mokyklos.

- Kažkada iš teritorijos aplink M.K.Čiurlionio muziejų buvo iškraustyti gyventojai, ši aplinka paskelbta saugotina, tačiau pastaruoju metu šioje reguliuojamo užstatymo zonoje, ypač kalvos nuolydyje, dygsta vilos, garažai, neišvaizdūs nameliukai. Gal įstatymai jau pasikeitė ar dėl kokių nors priežasčių vyr. architektas tapo mažiau principingas?

E.P.Niekur neparašyta, kad ši teritorija yra urbanistinis paminklas ar savotiškas buities muziejus, kur turėtų stovėti vien tik bakūžės. Pats esu reguliuojamo užstatymo zonos bendrautorius, ir tai jokiu būdu nėra joks griežtas užstatymo režimas. Aplink M.K.Čiurlionio memorialinį muziejų, valstybinės ir istorinės reikšmės muziejų, kontroliuojamą teritoriją apibrėžėme tam, kad ten nesavivaliautų tuomet itin išbujojusi savavališka, kičinė architektūra. Iki šios žiemos kalvos nuolydyje turėtų būti užbaigtas spėriai kylantis šiuolaikinės architektūros individualus gyvenamasis namas. Šią valdą savininkai nusipirko iš ankstesnių jos šeimininkų. Kadangi savininko teises gina įstatymai, nusipirktoje valdoje jis negali patirti neįteisintų apribojimų. Statyba suderinta su Alytaus nekilnojamų kultūros vertybių agentūra. Nuo M.K.Čiurlionio muziejaus šio gyv. namo nesimato, o nuo parko pusės jis taps vizualinės domės objektu. Atitinkamai suderintos ir išorės apdailai panaudotinos medžiagos, pavyzdžiui, degto molio plytų, medžio elementai bei spalvos. Šioje vietoje sąmoningai pritarta naujoviškai architektūrai - vis dėlto 20 amžiaus pabaiga. Rekonstruojami ir kiti du šioje zonoje esantys individualūs gyvenamieji namai. Kadangi pastarosios statybos tęsiasi, jų eigą nuolatos deriname tarpusavyje.

- Kokia vadinamo Lipšico viešbučio Šv.Jokūbo gatvėje, kasdien vis griūvančio, ateitis?

E.P. Jis - privatizavimo sąraše. Geriausias variantas įvyktų, jeigu jis išliktų laisvesnio tipo viešbučiu, būtų išsaugota jo koridorinė sistema. Papildomoms patalpoms gali būtų panaudoti šalia esančios vasaros skaityklos vietą, prieš tai ją, labai susidėvėjusią, nugriovus. Žinoma, tokius pasiūlymus galima bus pateikti tik tuo atveju, jeigu atsiras pirkėjas. Jis, suprantama, tik po aiškių analizių investuos čia pinigus. Akivaizdu, kad rimtos finansinės struktūros į Druskininkus su investicijomis nesiveržia, nes nėra jokios garantijos, jog įdėti pinigai sugrįš. Tai pavirtina ir dabartinė kurorto būklė.

Neišnaudota ir už Lipšico viešbučio esanti teritorija, kur dabar mašinų stovėjimo aikštelė. Kažkada šioje vietoje buvo planuojama statyti reprezentacinius kultūros rūmus, tačiau šiai idėjai nelemta buvo išsipildyti.

Apmaudu, žinoma, kai geriausi projektai lieka tik lentynose, o kuriama miesto vizija vis neišsipildo.

- Ar ne Jūs turėtumėt kontroliuoti, kokius medinukus palieka išsikeliantys? Druskininkų tradicija tampa, kai išsikraustantieji nusipjauna radiatorius, išplėšia klozetus, kriaukles, vamzdžius ir išsiveža savo kryptimi. Pavyzdžiu gali būti neseniai “Sūručio“ paliktas medinukas Vilniaus alėjoje Nr. 34.

E.P. Tai ne mūsų skyriaus kompetencijoje. Kad išsikeliantis tvarkingai perduotų turtą, o perimantis priimtų, berods turi rūpintis Miesto ūkio skyriaus turto apskaitos poskyris, įsteigtas dabartinio mero potvarkiu. Su tokia praktika Druskininkuose esu susidūręs, pavyzdžiui, kai Fizioterapijos gydyklos kraustėsi iš buvusios laboratorijos medinuko, nusiplėšė instaliaciją, lupo radiatorius ir kt . Įdomiausia, kad šis pasisavintas turtas po to beveik nepanaudojamas.

- Kur dingo iš neseniai pradėjusio veikti fontano prie senųjų gydyklų vaiko skulptūrėlė? Jei ji būtų sugrąžinta į savo ankstesniąją vietą, fontanas nebūtų panašus į pradurtas vamzdyje skyles vandeniui prasiveržti.

E.P. Pasidomėsiu, netgi įdomu, kur ji dingo, nors meniniu požiūriu ji nėra vertinga. Beje, šis fontanas tikrai taps normaliu, kai prasidės parko ir gydyklų atgaivinimo darbai.

- Druskininkai, matyt, vienintelė Lietuvos vieta, kur prie vertingos architektūros paminklų neprikaltos tai pranešančios lentelės. Kodėl to nėra? Gal dėl to, kad senąją architektūrą būtų galima sėkmingai griauti, kaip tai vyksta iki šiolei?

E.P. Tokios lentelės yra tarybinio laikotarpio dažnai viešai kritikuojamas išmislas. Statinių autoriai su savo pavardėmis taip pat nenori būti prikalti “katino imidžo“ vietoje. To nepageidavo ir Fizioterapijos gydyklų architektai Šilinskai. Skulptūrų autoriai ant savo kūrinio paprastai palieka inicialus.

Visai kita - vertinga informacija apie statinį šalia skydo su numeriu. Tai ketiname padaryti žaliomis raidėmis baltame skyde. Be to, gatvių pradžioje tokiu būdu pažymėsime kryptis, kur sanatorijos, pagrindinės miesto įstaigos, lankytini objektai. Planavome tam reikalui panaudoti brokuotų šaldytuvų dureles, tačiau sumažėjus šiai produkcijai, sumanymo teko atsisakyti. Šiuo metu bandom sutvarkyti Gardino gatvės adresų chaosą, sunumeruoti Ratnyčią.

- Neseniai išgražintas tiltelis Ratnyčios upės žiotyse jau spėjo įsigyti savo gerbėjų ir priešininkų. Antai kultūros žmonės jį jau pravardžiuoja “memorialu“, nes jaukų ir paprastą ankstesnį tiltelį pakeitė pompastika. Kiek miesto biudžetui kainavo pastarojo tiltelio atnaujinimas ir kokia vyr. architekto nuomonė apie jo dabartinę išvaizdą?

E.P. Tiesiog neturiu apie tai ką pasakyti, nes darbai čia dar neužbaigti. Priešistorė tokia, jog idėja atnaujinti apverktinos būklės tiltuką buvo kolektyvinė. Akivaizdu, kad jis buvo netinkamos būklės, neatitiko tiltams keliamų reikalavimų bei invalidų poreikių, buvo slidus ir tuo pavojingas tiek pėstiesiems, tiek ir dviratininkams, neturėjo porankių, todėl pradžioje jo atnaujinimo projektas buvo patikėtas Kelių projektavimo institutui, po to, man visai netikėtai, - vietiniam “Komprojektui“. Sunku komentuoti atvejį, kai lyg bandoma su aplinka padaryt vieningą junginį, tačiau buvęs tiltelio lengvumas tarsi išauga į pompastiką, diskutuotinas statybinių medžiagų, pavyzdžiui, trinkelių, panaudojimas, tačiau tai nėra tragedija, nes tiltelis neužbaigtas.

- Koks likimas laukia namo Maironio g.11? Ar tiesa, kad jį ruošiasi pasisavinti centras “Dainava“?

E.P. Kadangi šis pastatas stovi svarbioje urbanistiniu požiūriu senamiesčio gatvių sankirtoje, turima galvoje jo vietoje pastatyti kažką gražaus, įjungiant į šio statinio teritoriją ir šalia esantį ūkinį kiemą. Šiais laikais jauni architektai moka netgi originaliai panaudoti ir kaminus, koks ten stovi. Dėl paminėtos priežasties namelio gyventojams jį privatizuoti neleidžiama, tačiau atsiradus investuotojui, viena iš jam keliamų sąlygų bus juos iškeldinant aprūpinti gyvenamuoju plotu. Nors butus šio namo gyventojams savivaldybė jau siūlė, tačiau pastarieji atsisakė.

Nemanau, kad “Dainavai“ šio pastato reikia. Galbūt per nuolatos turintį gerų idėjų centro direktorių pasklido žinia, ką šioje vietoje galima būtų daryti?

- Esant bendrasavininkams, kai namas padalintas į 2 dalis, o žemė bendra, ar gali vienas iš savininkų šalia savo namo dalies statytis kitą namo dalį, jeigu neturi kito bendrasavininko sutikimo? Jeigu ne, tai kokios taikomos sankcijos ir nuobaudos?

E.P. Statyti ir projektuoti gali, tačiau reikalingas bendrasavininko sutikimas. Netgi ir tuo atveju, jeigu bendrasavininkas nesutinka, derėtų kreiptis į mūsų skyrių ir išsiaiškinti motyvus - gal bendrasavininkas nesuvokia esmės, neskaito brėžinių. Padedant architektams tai išsiaiškinus, dažnai prieštaraujantis pakeičia savo poziciją. Be to, bendrasavininko sutikimas turi būti notariškai patvirtintas, nes būna atvejų, kai ranka pasirašytas sutikimas neigiamas. Jeigu nuskriaustoji pusė nesugeba su bendrasavininku išsiaiškinti, jis turi teisę kreiptis į teismą. Vienaip ar kitaip techninių projektų be derinimų su miesto vyr. architektu ir statybos inspektoriumi niekas nedarys.

- Vertingi kurorto pastatai nuolatos griaunami ar sudeginami. Pavyzdžiui, vila prie Druskonio, senasis Švietimo skyriaus pastatas. Ar buvo nubaustas nors vienas toks niokotojas ir griovėjas?

E.P. Per atitinkamą laikotarpį renovuoti pasiruošta daugmaž 80 proc. savivaldybei priklausančių medinių avarinių statinių. Dažniausiai buvo planuojama atnaujintuose pastatuose įrengti žinybines poilsines, pensionatus.

Buo parengtas vilos prie Druskonio ežero atstatymo projektas, iškeldinti gyventojai, statinys aptvertas tvora. Kilo gaisras. Kas jį sukėlė, nenustatyta. Pats gaisras didesnės tiesioginės žalos nepadarė, kadangi pagal projektą pastatas turėjo būti atstatomas naujomis medžiagomis pagal tikslius brėžinius. Nepalyginamai didesnę žalą padarė tuometinė miesto taryba, paskubomis priėmusi iš anksto neparuoštą sprendimą likviduoti pastato likučius, o kartu ir statybos aikštelę. Planuotas būsimasis savininkas - Klaipėdos “Sirijaus“ įmonė- prasidėjus ūkio permainoms, savo sumanymo atsisakė. Statinys nebuvo įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą, tad Kultūros ministerija bei Kultūros paveldo inspekcija pretenzijų nepareiškė. Man šis pastatas buvo viena savičiausių Druskonio ežero aplinkos dominančių, savotiškas kurorto įvaizdis. Projektas, žinoma, saugomas.

Dėl senojo Švietimo skyriaus pastato (buvusi vila “Erin“) kol kas kaltų nėra, nes nėra ir nusikaltimo. Senasis statinys pagal suderintą projektą nugriautas tam, idant išoriškai atstatyti identiškai naują. Tačiau banko “Hermis“vadovybė (jie šio pastato šeimininkai) pakeitė savo ketinimus, statybos darbus sustabdė ir ieško įdomaus bendro statybos pasiūlymo. Savivaldybei pareikalavus deramai sutvarkyti statybvietę, banko vadovybė tvorą nugriovė. Nors banką ir savivaldybę saiksto bendra sutartis, kurioje nurodytos privalomos sąlygos dėl pastato atstatymo, tačiau lieka bloga nuojauta, ar neprigis druskininkiečių sąmonėje tuščias kalnelis prie V.Krėvės paminklo.

Kitas rubrikos “Pareigūnas atsako skaitytojams“ pašnekovas Druskininkų ligoninės vyr. gydytojas Eugenijus ŽEMAITIS. Jam klausimus redakcijos telefonais skaitytojai gali pateikti visą mėnesį.

E-Mail




Sorry, your browser doesn't suppor Java.