Mūsų kraštietis Juozas Žibūda, Šiaulių dramos teatro režisierius ir aktorius  Giedriaus BARANAUSKO nuotr., skrastas.lt

Izabelė ŪSIENĖ

   Nekantriai laukiau spalio 19-os dienos. Vykstame į Dalios Tamulevičiūtės teatro festivalį. Kasmet tai darome su ,,Bičiulių“ klubo nariais – senaisiais mokytojais, menančiais ,,tris“ Lietuvas – tarpukario laikų, sovietinių ir šių laikų. O stebi jie tą gyvenseną jau iš šalies. Šįsyk žiūrėsime spektaklį apie gyvenimo rudenį. ,,Rudens istorija“- tai aliuzija į kiekvieno žmogaus gyvenimo perspektyvą, sulaukus senatvės. Ir nebijokime šio žodžio. Veikiau reikėtų pasidžiaugti, kad gali nurimti, neskubiai pažvelgti į gyvenimą, gamtą, žmones, nuolat kažkur skubančius. Beje, dažnai be ypatingos reikmės skubėti. 
   Deja, spektaklis ne apie tokią senatvę ir ne apie tokius žmones. Spektaklis – liūdnoka skubančio laiko ir absurdo žmonėse rezultatas. Kai vieni labai stengiasi nulėkti savo maratoną, kiti dažniausiai lieka palikti. Senoliai. Kažkada buvę svarbūs sau, artimiesiems, darbdaviams. Bet šiuo metu jie ,,ant suolelio“. Kaip tame spektaklyje, kurio taip laukėme. Kaip sužinojau iš internetinės spaudos, ,,Rudens istorija“ yra pirmasis spektaklis – dovana gerbiamam aktoriui V. Baranauskui, kuris su šia premjera pasitinka savo jubiliejų: Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriui gegužės 24 d. sukako 70 metų. Ant suolelio du sėdintys žmonės – Liberoboka ir Luidžis Palja. Ir labai raiški scenos detalė – jie sėdi nugaromis vienas į kitą. Nežiūri į akis, netrokšta kontakto. Bet tam ryšiui atsirasti lemta. Kaip teigia aktorius ir režisierius Juozas Žibūda: ,,Man svarbiausia ryšys tarp žmonių“. Kaip malonu šitai aiškiai matyti, jausti, kad scenoje aktoriai nepalikti likimo valiai – su jais ,,išmanusis“ spektaklio vairininkas. Jis - nematomas pasakotojas, stebėtojas ir, žinoma, padėjėjas. Mane asmeniškai labai suintrigavo spektaklio režisierius. Puikiai žinau, kad Juozas Žibūda yra puikus aktorius, tikras profesionalas. 
   O balsas mane pakerėjo dar tais laikais, kai jis buvo keliolikos metų paauglys. Tuomet dirbau Kapčiamiesčio Onos Sukackienės vidurinėje mokykloje. Tai buvo dar sovietiniais laikais - 1967 – 68 metais. Atmintinai mokėti klasikų tekstus buvo privaloma ugdymo programos dalis ir mokiniams neišvengiama. Kaip ir Juozui. Gerai atsimenu, kad uždaviau išmokti Antano Baranausko ,,Anykščių šilelio“ ištrauką. Žinoma, Juozas, kaip ir kiti vaikinai, namų darbą atliko nepilnai. Betgi koks vaikinuko balsas! Įprašiau, kad važiuotų į meninio skaitymo konkursą. Ten iškart buvo pastebėtas ir tinkamai įvertintas. Žinoma, akivaizdus talentas. Betgi ne kiekvienas žmogus moka elgtis su savo talentu – būti jo sodininku. Mačiau keletą jo spektaklių, su malonumu klausiausi to ypatingo balso, subtilių niuansų, dikcijos ir gebėjimo išgauti iš skirtos rolės tą akustinę aurą, kuri apgaubia žiūrovą, įtraukia į gyvenimą, vykstantį scenoje. 
  Ir štai įvardijimas – spektaklio režisierius. Labai norėjau ne tik pamatyti ,,Rudens istoriją“, bet ir suprasti žinomo ir pripažinto aktoriaus virsmą režisieriumi. ,,Rudens istorijoje“ atsiveria senyvi žmonės skausmingąja senatvės puse. Jie yra vieniši. Ne šiaip sau vieniši – vieniši savo šeimose. Tai nėra pamesti senukai likimo valiai. Jie bendraamžiai – abiem, pasirodo, per septyniasdešimt. Tas amžiaus slenkstis, kai jau pasakoma – na, žinote, amžius. Taip dažnai nejučia ištaria kai kurie gydytojai. Vieni nutyli, kiti užsimena, tam tikra dalis ciniškai įvertina senolių galimybes – negalimybes. Riba, ties kuria stabtelima, susimąstoma, įvertinama dabartis. Šioje italų rašytojo Aldo Nikolaj pjesėje dėmesys koncentruojamas į seno žmogaus gyvenimo virsmą – nereikalingumo situaciją. Ši abiejų aktorių išpažintis scenoje atrodė jaudinanti ir įtikinama. Salėje neliko abejingų. Nors autorius, manau, stengėsi tų dviejų istorijų pernelyg neapnuoginti. Atvirkščiai – pridengti. Vos kelios šykščios detalės atskleidžia senukų dramatišką situaciją. Kaip suprantu, režisierius irgi spektaklį tarytum padalina perpus – I dalyje Boka ir Palja šmaikštauja, vyriškai pasižodžiaujama, o II dalyje atsiveria. Su tokia jėga, kad negali likti abejingas šių vyrų skausmui, net ašaroms. Ambra pavaizduota kaip moteriškumo aurą skleidžianti būtybė, kuria žavisi abu, bet to neparodo. O gal bijo? Juk šiuos žmones išdavė artimiausi – jų vaikai su šeimomis. Kamerinio pobūdžio spektaklis, o problemos tikrai globalios – žmonių atitolimas, susvetimėjimas, atskirtis – šiuo atveju ne socialinė, bet dar skaudesnė – psichologinė.
   Spektaklis baigėsi – gyvenimas tęsiasi. Kokia džiugi akimirka – salėje tvyksteli šviesa, dėkojama aktoriams ir režisieriui. Betgi pats režisierius pasveikina kiekvieną aktorių, padėkoja, akimirką susitapatina su jais. Kaip bičiulis, kolega, scenos bendramokslis. Tuo ypatingu balsu. Jam kiekvienas aktorius reikalingas, svarbus, artimas.
   Po spektaklio įsiprašiau trumpučiam interviu. Džiugiai kalbinu Juozą Žibūdą, kaip šio spektaklio režisierių.
   - Tai kiek laiko režisuoji?
   -Turbūt nuo mokyklos šimtadienio. Na o dabar, kai tenka dirbti su studentais, režisavimo dalykai yra esminiai, ir jie įsikomponuoja į visus aktorystės meno dalykus. Dabar jau penktą scenos meno laidą leidžiu, tai irgi savotiška režisūros mokykla ir man pačiam.
   - Kiek dėmesio skiriama praktiniam aktorystės meno atskleidimui?
   - Su kiekviena laida padarome kelis spektaklius. 
   - Ar jauti savo balso jėgą ir įtaigą?
   - Žinau, kad turiu balsą, bet tai tik prielaida. Vien balsu toli nevažiuosi. Meistriškumas – amžina siekiamybė.
   - Mačiau, kaip gražiai po spektaklio dėkojai savo aktoriams. Tarytum pailiustravai savo žodžius apie žmogaus ryšį su žmogumi.
   - To irgi išmokau, dirbdamas su studentais. Kai ateina peržiūra, visi labai jaudinasi. Tenka nuimti stresą, kažkaip įtikinėti, kad aktoriaus darbo džiaugsmas – būtina sąlyga. Įtikinti, kad jie vaidina ne vertintojams, o išsako savo sceninę tiesą. Jei to nepasieksite – spektaklio nebus. Kaip ir mums gyvenime reikia mokėti džiaugtis jo privalumais, tada ir su problemomis įmanoma susigrumti ir laimėti.
   - Kaip kilo mintis režisuoti būtent tokio turinio spektaklį?
   - Tai atsitiko spontaniškai. Aš tiesiog norėjau padėti tiems aktoriams, kad jie neatsidurtų ,,ant to suolelio“. Aktorių profesija ypatinga – jie gi save išdalija. Ir staiga – senatvė. Pakalbinau savo vyresniuosius kolegas. Jie sutiko. Štai ir viskas. Pradėjome repetuoti be įsipareigojimų. Išeis – neišeis tas spektaklis. Smagu, kad sumanymas pavyko, o mūsų bandymai, įtraukti į repertuarą, virto scenos reiškiniu.
   - Kodėl būtent šis autorius pa-traukė dėmesį?
   - Gal visų pirma todėl, kad Nikolaj Aldo – monologų autorius. O ir tema labai aktuali – susvetimėjimas netgi tarp artimiausių žmonių. Pjesė pavadinta ,,Geležiniai žmonės“. Savu laiku jie buvo ,,geležiniai“, o štai dabar nereikalingi net savo vaikams. Juk tai tipiška kiekvieno žmogaus problema šiais globaliais technologijų laikais. Todėl jie ir sugalvoja tokią avantiūrą – pabėgti nuo savo vaikų.
   - Ko norėtum palinkėti savo kolegoms, žiūrovams?
   - Ko gero, visiems linkėčiau įžvelgti džiaugsmingąsias gyvenimo puses. Kitos pačios atsiras. Neužsibūkite ,,ant to suolelio“. Beje, į mano gyvenimą skaičių labirintais taip pat atkeliauja pirmoji pensija... 
                                  *  *  *
    Pašnekesys baigėsi paprastai ir jaukiai. ,,Ačiū, kad pakalbėjai“. ,,Ačiū, kad atvažiavai“. Čia prie mūsų priėjo Juozo Žibūdos matematikos mokytoja Janina Dailidavičienė (Kemežytė), bendramokslė Aldutė Turčinienė (Kelmelytė). Smagiai šnektelėjome. Malonu buvo pajausti, kad jau garsus aktorius moka tikrai meistriškai sukurti pašnekesio natūralumą, peržengti ribą, kuri kartais skiria žmones. Po spektaklio darsyk atsisveikinome. Kaip geri pažįstami, kuriems senokai magėjo susitikti ir pakalbėti. 
Esame dėkingi savo klubo vadovei Ritai Mikalčienei, kuri sudaro galimybes atvažiuoti čia, į Varėną. Ir ne tik. Dėkojame ir ,,Atgimimo“ mokyklos direktorei Danutei Časienei, kuri tas galimybes sutvirtina.