Laikas nenumaldomai bėga, tačiau jis mums palieka ne tik malonius gražius prisiminimus, bet kartais ir primena apie nebaigtus, o ir nepradėtus darbus. Spartus, greitas gyvenimo tempas ir tas kasdienis skubėjimas tai lyg ir pasiteisinimas sau ... Vėliau tai jau tikrai turėsiu laiko... Tada jau ir pabaigsiu taip senai pradėtą, dar su a.a. tėvu, Lietuvos partizanu Vytautu Sadausku Strazdu mūsų krašto partizaninio judėjimo aprašymą Laiko vis mažiau, o pašėlęs gyvenimo garvežys lekia dar greičiau, ir jau atrodo jis mus pranešė ne vieną stotelę. Primiršti dar vaikystėje girdėti senelių, vėliau tėvų pasakojimai ir jų prisiminimai - apie pokarį, partizanus, tremtis. Jų, o gal tai jau mūsų istorija, - neužrašyta, neišlikusi užmiršta. Tai tarsi neužrašyti paskutiniai atodūsiai prislėgti nuovargio ar vienatvės, tada, kai mes buvome lyg ir svetimoje žemėje. Nurimk gi, žmogau, su tom praeities partizanų istorijom, nes šiandien jos tokios tolimos ir pamirštos, o dar kiek jų, ar daug ? Ar mes kažką pakeisim. Na ir kas, kad iš nykstančio kaimo senos trobos, iš apdulkėjusios pašto dėžutės po daugelio metų ištraukei vieną pageltusį popieriaus lapelį. Tik vieną, gal ir gyvybę kainavusį laisvės lašelį... Ar šiandien jis bus kam įdomus ar reikalingas tame žiauriame praeities datų kataloge? Jeigu surasi - atliksi lyg ir savo pareigą. Bet ar tuo prikelsi praeities dvasią ar bent pagarbą taip ilgai slėptai ir vis dar tyliai praeičiai. O neduok dieve, nes atrodo, kad šiandien jau atsiranda kažkaip išlikusių ar naujai išdygusių didvyrių, jie tik ką atsiradę ir labai greitai išgarbinti neapsigaukim tai netikra. Tad šiandien be pykčio, kaltinimų ir melo išdrįsim pasakyti kažkada senai girdėtus žodžius - suraskim, prisiminkim, pagerbkim.
Lietuvos eilinių partizanų istorijos klaidžios, tiek metų niekintos, slėptos ir labai labai užmirštos. Dargi jų tragiškus gyvenimus palydėjo vien tik artimųjų netektys, praradimai ir mirtys. Ar žuvusiųjų sielos pakylėtos ar jos pakilusios nuo turgaus purvino grindinio iki mūsų pasaulio pagarbos? Gal tikrai sunkiausias likimas išeiti anapus už Tėvynės laisvę - neapraudotam, neapglostytam, užmirštam Ar šiandien po šitiek metų dar galime kažką sužinot, suprast ? O duok Dieve, ir surast. Kad ir pačią mažiausią mūsų didvyrių istorijos eilutę. Tad vis dar ieškosiu...
Pabandysiu praskleisti 1947 m. liepos 13 d. Jaskonių kaime, Jaskelevičių sodybos kluone, žuvusių partizanų žūties istorijas, aplinkybes, gal ir priežastis .Tuo laiku, kai žiaurusis pokario laikų cenzorius be gailesčio dėliojo laisvės troškusių mūsų tėvų, senelių ir jų brolių, sesių likimus. Ankstyvą ir saulėtą liepos 13 d. rytą Jaskonių kaime žuvo Dainavos apygardos Merkio rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas (Gardino tėvūnijos) būrio vadas Alfonsas DamulevičiusSakalas (g. 1925 m. Ratnyčios kaime), Petras MiškinisSiuvėjas (g. 1928 m. Marcinkonių kaime), Antanas ČesnulevičiusĖglis (g. 1926 m. Zakorių kaime, Varėnos raj.), Jonas ValentukevičiusJaunuolis (g. 1928 m. Ašašninkų kaime). Dar vienas su jais buvęs partizanas Juozas Milutis-Briedis (1927-2011 m.), gimęs Vieciūnų kaime) pasidavė ir išliko gyvas. Tačiau keista, kodėl okupantai neatleido Briedžiui, gal jo pagalba nebuvo labai vertinga? 1947-12-06 taip vadinama NKVD Troika skyrė jam 25 metų bausmę, kurią J.Milutis atliko Magadano bei Pečioros sričių lageriuose, o tremtį Tiumenėje. Grįžo į Lietuvą 1964 m. Kaimuose, kad ir nedrąsiai patyliukais, dar ilgai buvo aptarinėjama, kalbama ir vis prisimenamas šis tragiškas įvykis ir partizanų klaidos. Taip, buvo netgi kaltinimų Sakalui. Kaip jis toks patyręs, užsigrūdinęs partizanas, būrio vadas, kovojęs ne viename mūšyje, dalyvavęs Merkinės puolime, galėjo taip suklysti... Tad ilgam išliko klausimas kodėl? Kodėl nebuvo palikta būriui apsaugoti sargyba? Kodėl nepasirinkta saugesnė vieta poilsiui ? Kodėl, Sakale, Sakalėli ... Dabar jau nesužinosime, gal nuovargis ar kita lemtinga būrio vado klaida pražudė keturis partizanus Jaskonių kaime...
Remiantis Lietuvos ypatingojo (KGB) archyvo duomenimis ir mano tėvo partizano V.Sadausko-Strazdo pasakojimais, naktį iš liepos iš 12 į 13 d. Sakalo būrys vykdė užduotį. Būrys, netoli Ratnyčios kaimo palaukęs pasaloje, užpuolė ir apšaudė grįžtančius iš Grūto kaimo NKVD 51979 dalinio karius. Taip okupantams buvo pabandyta atkeršyti už gyventojų trėmimą bei plėšimus. Per apšaudymą žuvo du rusų kareiviai, dar vienas buvo sunkiai sužeistas. Partizanai šiame mūšyje nenukentėjo. Ištrauka iš Juozo Sadausko knygos Naujasodė ir Jaskonys. Kaimų istorijos: 1947 m. liepos 16 d. Nutarimas (dėl išaiškinto nusikaltimo). Aš, Varėnos MGB operatyvinis įgaliotinis, leitenantas Poroškovas,
peržiūrėjęs turimą operatyvinę medžiagą apie Sakalo grupuotės įvykdytą nusikaltimą Varėnos raj. Druskininkų apylinkės Ratnyčios kaime, šios grupuotės nariai nušovė du karius iš karinio /dalinio p/p 51979 , žuvo jaunesnysis seržantas Žukov Evgenij Dmitrijevič ir eilinis Nazarov Nikolaj Petrovič. NUSTATYTA:
Pagal tyrimo medžiagą, liudininkų parodymus bei agentūrinius pranešimus nustatyta, kad kareivius Žukov E.D. ir Nazarov N.P. nušovė Sakalo grupuotė , kuriai vadovauja Alfonsas Damulevičius -Sakalas, veikianti Druskininkų
apylinkės teritorijoje. Liepos 13 d. buvo gauta informacija, kad Jaskonių kaime Elenos Jaskelevičiūtės sodyboje minėta Sakalo grupuotė apsistojo ir ruošiasi nakvoti. Remiantis šia informacija, buvo surengta pasala ir buvo sunaikinti 4 grupuotės nariai:
1) Petras Miškinis Siuvėjas, Jono, 25 metų, gimęs Marcinkonių kaime;
2) Jonas Valentukevičius Jaunuolis, Zigmo, 20 metų, gimęs Marcinkonių apylinkės Kabelių kaime;
3) Ėglis, kiti asmenybės duomenys nenustatyti;
4) Alfonsas Damulevičius-Sakalas, 20 metų, gimęs Druskininkų apylinkės Vieciūnų kaime (gimęs Ratnyčios kaime - autoriaus pastaba);
Vienas Sakalo grupuotės narys suimtas. Tai Juozas MilutisBriedis, Nikodemo, 20 metų, gimęs Varėnos raj. Druskininkų apylinkės Vieciūnų kaime.
NUSTATYTA: kad Sakalo grupuotė, nušovusi seržantą Žukov ir eilinį Nazarov, sunaikinta.
Perdavė: Varėnos YO MGB operįgaliotinis leitenantas Poroškov.
Priėmė: Varėnos YO MGB viršininko pavaduotojas, major Grišin.
Dokumentas iš Lietuvos ypatingojo (KGB) archyvo, iš rusų kalbos išvertė Juozas Sadauskas.
Šiandien 2024 m. gegužės 28 d. prieš mane iš šios istorijos kol kas beveik tuščias baltas popieriaus
lapas... Tad po 77 metų pabandysiu dar kartą atverti tos tragiškos dienos įvykius, žuvusių partizanų gyvenimo istorijas, jų šeimų, artimųjų likimus. Tuo labiau, jog ši 1947 m. Jaskonių tragedija palietė ir Naujasodės kaimo penkių partizanų Sakalo būrio rezervistų ir dar 5 partizanų ryšininkų likimus (taip pat ir mano dėdės partizano Adolfo SadauskoLiūto). Po to, kai Jaskonyse vienas partizanas Juozas Milutis Briedis pasidavė, jis išbėgo pakeltomis rankomis iš degančio kluono, Sakalas šovė į jį iš pistoleto, bet tik lengvai sužeidė... Briedis liko gyvas, jis pabijojo mirties, pasidavė-išdavė savo draugus... Visiems buvo aišku, koks spaudimas ir kankinimai Milučio laukia. Kas blogiausia -toliau jis bus verčiamas bendradarbiauti su priešu. Ko iš išdaviko tikisi ir laukia okupantai? Ištrauka iš Antano Suraučiaus knygos Žaliojoj rikiuotėj:
Dėl tragiško įvykio Jaskonyse ir pavojingu lūžiu vietos partizanuose Naujasodei pakibo grėsmė. Negaliu pasakyti, ar tiesiogiai dėl Briedžio kokių nors parodymų, ar ir be to, priešui sukrutus, gal ir kokių įkalčių ar įtarimų Naujasodėje anksčiau surinkus. Buvo suimtas Sadauskas, berods vardu Juozas, o Bitele vadinamas. Žinia apie tardymus dėl ryšio su partizanais kėlė didelį pavojų. Jaunieji naujasodiečiai pradėjo privengti namų. Besislapstydami tarėsi su vietos partizanais Danieliumi, Kiškiu, Kelmu.
