Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  „Raigardo slėnyje matydavau savo vizijas“
   Neseniai Druskininkuose viešėjo bei paskaitoje „Buva miestas Raigrodas tynais...” dalinosi moksline bei archeologine Raigardo slėnio tyrimų patirtimi žinomas archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. Vykintas Vaitkevičius. Nuo 1993 m. jis rengia ekspedicijas baltų paveldui pažinti, jų atradimai aprašyti daugelyje knygų ir straipsnių, pristatomi viešose paskaitose, ekskursijose, žygiuose. Dr. V.Vaitkevičius yra baltų šventviečių, Lietuvos ir etninių lietuvių žemių tyrinėtojas, žygeivis, Nacionalinės dr. Jono Basanavičiaus premijos laureatas. Jis buvo Geologijos instituto, Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos istorijos instituto vykdyto projekto „Raigardo slėnio – unikalaus gamtos ir kultūros paminklo – raida ir vaidmuo dvasinėje kultūroje” (1998–1999 m.) dalyvis. 
   „Druskonis“ kreipėsi į dr. V.Vaitkevičių išsamesnio paaiškinimo, kiek tiesos gali būti mituose, legendose ar istorijose apie išnykusį Raigardo miestą? Dėkojame profesoriui už atsakymą, kuriuo dalijamės su „Druskonio“ skaitytojais.



M. K. Čiurlionis. Raigardas. 1907 m. (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniai)


1947 m. žemėlapyje pažymėtų Švendubrėje ir Raigarde vietų sąrašas: 1) Raigardas (Raistas); 2) Kubilnyčia; 3) Kleboniškė; 4) Kelias Pervalkas–Švendubrė per Raigardo slėnį; 5) Nemuno senvagė (Dvarnas); 6) Pervalko dvaro vieta; 7) Astravo kalnas (Svetaja hara); 8) Ažubalio kalnas; 9) Nemuno senvagė (Nemunykštis); 10) Kapinynas (Senkapis); 11) Senkelis (Ravas); 12) Senkelis į Ratnyčią; 13) Karaliūno duobė; 14) Menama Gojų vieta; 15) Didžiulis akmuo; 16) Baltas kalnas; 17) Menama Skomanto kelio vieta


Kubilnyčios, ištekančios iš Raigardo šaltinėtų pašlaičių, aukštupys 
                                                              Česlovo Kudabos nuotr.

Vykintas VAITKEVIČIUS 
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono
istorijos ir archeologijos institutas


   2021-ųjų rudenį Dzūkijos nacionaliniame parke prasidėjo Varėnos ir Druskininkų krašto senųjų šventviečių žvalgymai – šiam svarbiam ir prasmingam darbui dalinę paramą suteikė Lietuvos kultūros taryba, Varėnos rajono ir Druskininkų savivaldybės. Numatoma, kad po metų rankose jau turėsime leidinį – išsamų šventviečių sąvadą su aprašymais, išmatavimais, žemėlapiais, po kruopelę surinktais padavimais ir tikėjimais. Reikia pabrėžti, kad ši medžiaga Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje Henriko Gudavičiaus, Algimanto Černiausko, Romo Norkūno, Dalios Blažulionytės ir kitų pastangomis kaupiama ir „Šalcinyje“ skelbiama jau daugiau kaip du dešimtmečius; tiek pat metų duomenis apie Dainavos šventvietes renka ir šių eilučių autorius. 
Tik ką baigtas rengti Raigardo slėnio bei jo pietrytinėje dalyje buvusio Raisto ir Kubilnyčios aprašas (žr. žemėlapyje). Nuo 1620 m. paliudytų vietovardžių, padavimų, sakmių ir tikėjimų visuma – pribloškianti. Kažin ar yra kita, dar labiau nepaprasta, didesnė ir šventesnė vieta Dainavoje ir visose jotvingių žemėse. Kaip ją įsivaizduoti, žvelgiant iš baltų mitologijos taško, ką mums byloja tautosaka ir prisiminimai? 
   Nemuno dešiniojo kranto praplatėjimas – vidutiniškai 30 m gylio slėnis – nuo seno buvo laikomas ir vadinamas Šventąja dubre, kilo sudurtinis Švendubrės kaimo pavadinimas. Raigardas buvo mitinio miesto – mirusiųjų buveinės – pavadinimas (Kazimiero Būgos nuomone, jotvingiai tarė Rōgardas (< *Rōjagarda-s). Yra rimto pagrindo manyti, kad šis vardas susijęs su jotvingių kunigaikščiu Skomantu (jaunesniuoju) (XIII a. antroje pusėje galėjo būti jo paties arba valdinių atneštas).
   Raigardo šventvietės branduolį sudarė: aukštapelkė su akivarais, supama žemapelkių ruožo, Kubilnyčios aukštupys (iš viso apie 400 ha, žr. nuotraukoje) ir Kleboniške vadinama perpustyta smėlinga Nemuno terasa (apie 250 ha ploto; žr. žemėlapyje). Pastarąjį sausumos plotą galime įsivaizduoti kaip milžinišką mitinę salą – mirusiųjų miestą – iš visų pusių supamą vandens; pats miestas, įvedus krikščionybę, nugrimzdo į Raistą, žyniai esą išėjo senuoju keliu į Ratnyčią (žr. žemėlapyje) ir rūpinosi čia jau katalikų bažnyčios statyba... 
   Laikas nuo laiko Raiste į paviršių iškildavo Raigardo miesto gyventojų daiktai: baldai, indai, neretai brangiųjų metalų, gi piemenys ir šienpjoviai, žvelgdami į akivarus, matė ten miesto pastatų stogus, kitus gyvų mirusiųjų gyvenimo ženklus. Kartą jau pasilenkę, švendubrėnai girdėjo iš Raigardo sklindančius garsus, dažniausiai varpų skambesį; beje, ši apeiga – ant žemės parpuolus klausytis požemin nugrimzdusių bažnyčių varpų – išliko iki pat XX a. vidurio!
   Jei per šimtmečius Raigardo slėnis pagarbiai keliaujančių iš Gardino ir Pervalko buvo apvažiuojamas lenkiant lanką iš rytų, tai įvedus krikščionybę, imta važiuoti tiesiai, trumpesniu keliu (žr. žemėlapyje). Šventvietės branduolys, kaip patvirtina ir Kleboniškės pavadinimas, atiteko Pervalko klebonui, šiaurės vakariniame jo pakraštyje apie XV–XVII a. būta kapinyno (žr. žemėlapyje). 
   Koks švendubrėnų santykis su Raigardu buvo XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje, rodo būdingas Jadvygos Čiurlionytės pasakojimas: „Čia, anot žmonių pasakojimų, nugrimzdęs tas didysis miestas Raigardas – su fantastiškais bokštais, su skambančiais Velykų naktį varpais, su balto marmuro sienomis ir auksiniais stogais. Tai to vargšo paskendusio miesto gyventojų gerosios vėlės klaidžioja po raistus ir kaip žvaigždės danguje žiba vidunaktį pelkėse. Tai iš to miesto piktosios vėlės išeina naktį pakelėse gąsdinti pravažiuojančių žmonių, visokių piktų išdaigų jiems krėsti. Tai čia tylią naktį girdimas širdį veriantis šauksmas: „Gelbėkit, gelbėkit, skęstu!“ – tai vienoje vietoje, tai kitoje, tai vyriško balso, tai tai moteriško. Tai čia mėnesienoje skamba nuostabi muzika, lyg iš po žemės sklindanti, tokia liūdna, bet kartu guodžianti, negirdėtų instrumentų garsais aidinti. 
   O kokios klastingos tos žaliosios erdvės, margaisiais gėlynais nusėtos! Čia ne vienas šienpjovys, pataikęs koją į plaukiantį kupstą, dingo it prarajoje su dalgiu ir pustykle – liko tik šiaudinė skrybėlė, plūduriuojanti vandens paviršiuje.
   Čia ne vienas piemenėlis, prapuolusios karvės ieškodamas, ir pats vandens bedugnėje galą gavo. Veltui jis buvo motulės laukiamas ir apverkiamas. Ne kas kitas, kaip Raigardo požeminiai gyventojai pasigrobdavo vargšus žmones, kad jų kalbos ir dainų neužmirštų. Tad Švendubrės, Pervalkų ir kitų kaimų moterys, išleisdamos savo vyrus šienauti, o vaikus ganyti, aprūkydavo juos švęstomis žolelėmis ir įprašydavo neiti į tas vietas, kur po žolynais ir samanomis klastingai slapstėsi gilios versmės, vedančios į Raigardo paskendusį miestą <…>. Šis upelis (Kubilnyčia – Vait.) išplukdo į paviršių iš paskendusio Raigardo miesto visokių daiktų: tai duris, beveik sveikas, tai durų rankena randama upelio dugne, tai karolių vėrinys, tai sidabrinė sagtis. Tik visa bėda, kad ir kur padėtum tuos daiktus, kad ir kaip paslėptum ar užrakintum, visi jie per naktį dingsta. Matyt, „jie“ (turimi omenyje nuskendusio Raigardo miesto gyventojai – Vait.) ateina ir atsiima savo daiktus“ (J.Čiurlionytė. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1970, p. 77, 81).
   Taip, Kubilnyčia mums jau pažįstama iš M. K. Čiurlionio triptiko Raigardas (1907 m.), ji taip pat nuostabiai spindi 2021 metų Gyčio Grižo nuotraukoje (žr. 1-ame puslapyje). O M. K. Čiurlionio žodžiai: „Čia, tame slėnyje matydavau savo vizijas“, kuriuos 1925 m. prisiminimuose užrašė Ona Puidienė-Vaidilutė, patvirtina, kad žymiojo dailininko nutapytos Karalių, Pilies pasakos (1909 m.) ir kiti panašios tematikos to paties laikotarpio kūriniai kyla iš vizijų, patirtų Raigardo slėnyje, mitiniame protėvių mieste. Taip tolima praeitis sugrįžta, veikdama kūrėjus ir iki šiol turtindama visuomenę. Baltų šventviečių paveldas suteikia mums dvasios, kurios šiuolaikiniame pasaulyje taip stinga. 
   Naudodamasis proga kviečiu žiniomis apie šventvietes pasidalinti ir jus, būtume dėkingi už kraštovaizdžių, Nemuno, kitų upių ir ežerų, piliakalnių, akmenų bei šaltinių nuotraukų kopijas. Rašyti visada galima: vykintas.vaitkevicius@ gmail.com arba dalia.blazulionyte @gmail.com.

 


Paieška



T-shit
onita.lt

Darbo skelbimai

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Greitas kreditas
internetu

Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2020 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Aurimas A.