Pirmas

NAUJIENA!


NAUJIENA!

Šiame numeryje

Savivaldybės žinios
Miesto žinios
Policijos žinios
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija

Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  “Žmonos su naminiu chalatu vaidmuo – ne man“, -

Jurga ir Paulius Jurkevičiai savo bute Druskininkuose vasaroja kasmet

23 metų Jurkevičių sūnus Simonas laisvalaikį skiria muzikai

11-metė Barbora Romoje lanko baleto pamokas

Violeta KLIMAITĖ

   Ką tik atšventusi savo sidabrines vestuves, prisipažino garsi mados žurnalistė druskininkietė Jurga Jurkevičienė. Dienraščio „Lietuvos rytas” korespondentai Italijoje Jurga ir Paulius Jurkevičiai teigia, jog Druskininkai jų gyvenime suvaidino lemtingą vaidmenį. 

Namo grįžta kasmet


   Žinomo dailininko Alfonso Šuliausko dukra Jurga Jurkevičienė – dažna viešnia gimtinėje. Dirbdami Italijoje, jie kiekvieną vasarą grįžta į Jurgos Druskininkus. Čia šeima slepiasi nuo Italijos karščių. Prieš septynerius metus kurorto centre Jurkevičiai nusipirko mansardą. 
   Kai Druskininkuose pamatau šią žavią ir visuomet stilingą porą, aplink, rodos, pakvimpa Italija. Ten, kur nėra nelaimingų žmonių, blogų orų ir iš proto varančios pilkumos. Ryškiaspalviais drabužiais apie savo sugrįžimą iš tolo pranešantys Jurga su Pauliumi visada spinduliuoja gera energija ir nenusakoma amžinos šventės nuotaika. „O, mūsų italai grįžo! Kaip visuomet gražūs ir laimingi“, - Jurkevičius gatvėje graibsto poros pažįstami druskininkiečiai. 47 metų Paulius Jurkevičius - specialusis „Lietuvos ryto“ korespondentas Italijoje ir Vatikane, rašantis apie viską – Italijos politiką, ekonomiką, mafiją, popiežių ir šalies kulinarinį paveldą. Jis taip pat gerai žinomas “Lietuvos ryto” gurmanas, vertinamas restoranų bei kavinių virtuvės ekspertas, vyno specialistas. 46-erių Jurga Jurkevičienė - viena garsiausių šalyje mados teoretikė, „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ korespondentė Italijoje. „Aš Jurgą išmokiau sėdėti prie stalo, o ji manyje išugdė stiliaus, elegancijos pojūtį“, - apie mylimą moterį sako Paulius. 

Geriausi draugai


   Šis rugpjūtis Jurgai ir Pauliui – ypatingas. Druskininkuose kartu su artimaisiais pora ką tik atšventė savo sidabrines vestuves. Sūnus Simonas ir dukra Barbora paruošė tėvams siurprizą - muzikinę programą. Simonas, Pizos Universiteto studentas ir juodojo metalo grupės „Luctus“ lyderis, Barbora - balerina savo gimdytojams padovanojo pačių režisuotą spektaklį - dainą, filmą ir klasikinio baleto šokį. “Buvo tikrai originali šventė, pagardinta mūsų nuostabia lietuviška virtuve, kurios labai pasiilgstame. Panašūs pietūs vestuvių proga mums buvo surengti Vilniuje, „Erfurto“ restorane, prieš 25-erius metus. Jūros gėrybių nenorėjome ir šiandien – pageidavome lietuviškų patiekalų. Karbonadas buvo dieviško skonio“, - šypsosi Jurga.
   Sidabrines vestuves pora atšventė jaukioje kurorto kavinėje. Specialiai šiai progai Jurga išsirinko margaspalvio satino šilko italų aukštosios mados dizainerio RoccoBarocco suknelę. „Jai teko paaukoti pusantros darbo dienos. Išvaikščiojom pusę Romos boutique-ų, kol Jurgai pagaliau viena suknia įtiko“, - prisimena Paulius, savo gyvenimo moteriai sidabrinių vestuvių proga padovanojęs žiedą su deimantu. 
   Ši pora – viena iš tų, apie kuriuos sakoma: „Įsimylėję iki grabo lentos“. Net po 25 bendro gyvenimo metų abu juokiasi, kad vienas be kito ištvertų vieną dieną, bet dvi – tai jau ne.
   „Druskininkams jaučiame ypatingą trauką. Juk čia susitikome būdami vaikai. Kurorto fotografas Anatolijus Andrejevas yra mūsų istorijos liudininkas. Jis fotografavo mūsų lemtingą susitikimą vaikystėje, žvarbią lapkričio popietę. Štai ši juodai - balta nuotrauka. Man penkeri, Pauliui - šeši. A. Andrejevo ieškojome ir švęsdami mūsų sidabrines vestuves. Tai vienas talentingiausių fotografų, kuriuos man teko gyvenime sutikti, nors Milane man jų tenka pažinti daugybę”, - sako Jurga.

Prajuokino kakavinės kelnės

   Jurga su Pauliumi pažįstami nuo kūdikystės. „Mūsų mamos buvo geros draugės, kartu mokėsi. Viena buvo Kauno aukštųjų Šančių, kita – žemųjų Šančių gražuolės. Pauliaus tėvai iš Kauno dažnai atvykdavo pas mus į Druskininkus pasisvečiuoti. Bet čia gyveno dar dvi Pauliaus mamos draugės, kurios taip pat turėjo dukteris. Pauliui niekada mergaičių dėmesio netrūkdavo. Ir pats joms negailėdavo komplimentų. Jau tada jis buvo „itališkas“ vyras. Konkurencijos smėlio dėžėje aš, deja, neatlaikiau“, - juokiasi Jurga. „Būdama penkerių metų jaučiausi bjaurusis ančiukas. Pauliaus dėmesys tuomet buvo nukreiptas tik į mano lieknąsias geltonplaukes konkurentes. Aš, žinoma, protestavau: vaikystės nuotraukoje, pastatyta šalia Pauliaus, specialiai išsižergiau – kad žinotų, jog man jis visai ir nepatinka“, - prisimena Jurga. 

Prabėgo geras dešimtmetis

   „Kadangi buvau gera mokinė, nebuvo kada dairytis į kavalierius. Tik vienuoliktoje klasėje sugalvojau stoti į Dailės akademiją, drabužių modeliavimo specialybę. Tėvai susiėmė už galvų: kaip spėsiu per metus pasiruošti studijoms, kaip sugebėsiu įstoti į elitinį tekstilės fakultetą, vos šešias drabužių dizainui skirtas vietas? Juk tuomet ten mokėsi tik aukščiausios nomenklatūros atžalos. Tačiau visada buvau užsispyrusi karjeristė. Mokyklą baigiau aukso medaliu. Ėmiau ruoštis stojamiesiems egzaminams. Mama paprašė savo draugės, Pauliaus mamos, kad atsiųstų man prieš metus baigusio vidurinę mokyklą Pauliaus egzaminų konspektus. Mano „smėlio dėžės priešas“ tuomet jau sėkmingai studijavo prancūzų kalbą Vilniaus universitete, - prisimena Jurga. - Kruopščiai sudaryti, preciziškai surašyti Pauliaus užrašai man tuomet labai pravertė. Sėkmingai įstojau į savo svajonių specialybę. Vilniuje, su kurso draugėmis netikėtai užklydusi papietauti į universiteto valgyklą, visai atsitiktinai susidūriau su Pauliumi. Jis, aišku, buvo savo stiliuje, - apsuptas aštuonių gražuolių. Pasisveikino, paklausė, ko mes čia ieškome, palydėjo į universiteto valgyklą. Mano draugės - mados ekspertės, spėjo pastebėti, kad mano „vaikystės draugas mūvi baisiai nemadingomis kelnėmis. Negana to, kad per trumpos, bet dar ir klaikios kakavinės spalvos! Štai tau ir gražuolis...“. 

Pirmoji naktis - viešbutyje

   Netrukus Jurgos mama sulaukė draugės skambučio: sūnus jai sakęs, kad „jau Jurga kaip išgražėjusi!“. Vaikystės draugai ėmė susitikinėti vis dažniau. Netrukus Paulius pasiprašė Jurgos tėčio paviešėti kelias dienas Druskininkuose. „Nesugalvojau nieko gudresnio, kaip užsodinti jį ant dviračio ir paleisti takais aplink miestą. Po trijų dienų mūsų pasivažinėjimo Paulius man prisipažino meilėje, - pasakoja Jurga. – Jis tada čia taip „užsiviešėjo“, kad jo mama, pilna baimės, kad Paulius „nuskriaus“ dar vieną mergaitę, po savaitės pradėjo sūnaus ieškoti“. Sekančią vasarą pora išsiruošė į Krymą. Kai po atostogų grįžo namo ir pradėjo iš lagaminų traukti vienas kito daiktus, tėvai suprato, kad teks būti ne tik draugais, bet ir giminėmis.
   „Mūsų vestuvės daugeliui sukėlė šoką. Užprotestavau, kad nebus jokių tradicinių užstalių, piršlių korimo ir rūtų vainikų. Man būtinai reikėjo vestuvinės mini suknelės ir pirmosios nakties garsiajame Vilniaus viešbutyje „Lietuva“, pačiame aukščiausiame - 22-ame aukšte. Juk su tradicine suknia ir nuometu mane Dailės akademijoje būtų negyvai užjuokę. Buvo gūdūs 1984-ieji, ir tokius nuotakos kaprizus, švelniai tariant, giminė nelabai suprato. Teko ieškoti kompromiso – pirmoji naktis viešbutyje, bet už tai kitos dvi dienos – kaip priklauso tikriems lietuviams. Tradicinę dalį teko atšvęsti ir Kaune, su Pauliaus giminėmis, ir Druskininkuose, „Nemuno“ restorane, - pasakoja Jurga. – Anyta, sužinojusi apie tą viešbutį, pakraipė galva: „Žiūrėkit, tik neprisišaukit - ar nereikės visą gyvenimą su lagaminais viešbučiuose gyventi?“. Taip ir atsitiko. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame klajodami iš vietos į vietą, o lagaminas - mano mylimiausias aksesuaras. Viešbučiai tapo mūsų antraisiais namais. Ir, kaip nekeista, mes juose labai gerai jaučiamės“. 
   „Tik neseniai, prieš septynerius metus, įsigijome savo butą Druskininkuose. Italijoje būstą nuomojame. Mums nuosavybės poreikis nėra gyvybiškai svarbus. Mokame džiaugtis kasdienėmis gyvenimo smulkmenomis, pavyzdžiui, – pusryčiais geroje kavinėje, - žmonai antrina Paulius. - Mano proseneliai, seneliai dirbo daug, akių nepakėlė, turėjo daug turto. Bet jį proletarų valdžia atėmė vieną kartą, paskui kitą, ir nieko neliko. Mes gyvename kiek kitokiu įsitikinimu - kaip sakoma, ką suvalgei, ir pamatei, tai yra tavo“.

„Jaučiuosi esanti moteris“

   Kuo Jurgą sužavėjo jos vaikystės draugas? Avino ženkle gimęs Paulius turi puikių savybių – Jurgą imponuoja jo stiprus garbės supratimas, tikslumas, racionali įžvalga. Jis labai metodiškas, nepripažįstantis jokių aferų. Pauliui šeima, vaikai, vakarienė prie balta staltiese užtiesto stalo yra šventas dalykas. Kad ir kas būtų, kad ir kokia sumauta diena praeitų, susėsti visai šeimai vakare prie gražiai padengto stalo yra šventas reikalas. Jis lojalus darbdaviui, išdaviko jausmas jam svetimas ir santykiuose su moterimi, kurią pats išsirinko. 
    „Gyvendami kartu bei dirbdami panašų darbą, gal ir supanašėjome. Užtenka vienam išsižioti, o kitas jau žino pabaigą. Žavi jo įgimta pagarba moteriai. Aš niekada nesu sau pirkusi dovanos, kaip daro dažna, kuriai vyras duoda pinigų ir liepia išsirinkti dovaną pačiai. Man svarbi Pauliaus nuomonė perkant kiekvieną suknelę. Žmonos su naminiu chalatu ir nutrintomis šlepetėmis vaidmuo – ne man, - prisipažįsta Jurga. – Tokių buities aksesuarų mano namuose nėra. Žaviuosi italėmis – jos namuose vaikšto avėdamos aukštakulnius batelius, tarsi vyras būtų labiausiai laukiamas svečias. Ir tuo pat metu pačios sau yra gražios. Tuo jau mes tikrai panašios.“
   
Patikdavo pirmūnės

    „Jurga iki pažinties su manimi virtuvės reikaluose buvo tamsuolė, - prajuokina Paulius. – Ji galėdavo sukramsnoti sūrio gabalą stovėdama, ir tai vadindavosi pietūs. Išmokom mėgautis laiku prie stalo - kasdien prie švarios staltiesės, su gražiais indais. Tapome išrankūs tam, ką valgome. Kūnas juk nėra kuro bakas, į kurį galima pilti bet ką ir bet kada“. 
   Tapti virtuvės žinovu P.Jurkevičiui lėmė genai. Pauliaus proseneliai buvo talentingi verslininkai, ir Sibire, ir Kaune turėję nuosavą restoraną. Senelis garsiajame laikinosios sostinės restorane „Metropolis“ irgi jautėsi kaip namuose – čia jis dirbo buhalteriu. Puikiai valgį gaminantis Paulius į virtuvę žmonos nevaro. Jam užtenka, kad Jurga išmoko pagaminti tikrą itališką espreso kavą.
   Savo žmonai Paulius teigia esantis dėkingas už estetikos ir stiliaus suvokimą. „Kai sutikau šią moterį, kakavinių kelnių mano spintoje neliko“, - nusijuokia. Kodėl gerbėjų dėmesy besimaudęs jaunuolis susižavėjo būtent Jurga? „Žodžio „dvasiškai“ aš nelabai mėgstu, bet su šia mergina bent jau buvo galima pasikalbėti“, - šypteli vyras. „Ir apskritai, man visada labiausiai patikdavo pirmūnės. Jurga buvo aukso medalininkė, tai jai ir pasisekė labiausiai iš visų“, - prajuokina Paulius.

Romantikų pora

   Kartu dirbantys Jurkevičiai tikina, jog vienas kitam nusibosti dar nespėjo. „Abu turime pietietiško temperamento, ginčus sprendžiame iškart ir audringai. Kaip tikri italai“, - šypsosi Jurga. Ir dažnai taip nutinka? „Mūsų buto kaimynai Druskininkuose turbūt jau itališkai išmoko, - sako Paulius. – Mes pykstamės tik italų kalba – barnių dialogams ši kalba geriausiai tinka, kaip keikiantis – rusų“. 
   Italija Jurkevičių gyvenime atsirado atsitikinai, kai Kauno Vytauto Didžiojo universitete prancūzų ir italų kalbas dėstęs Paulius susipažino su baltistikos profesoriumi iš Pizos universiteto Pietru Diniu, paskatinusiu talentingą lietuvį savo akademines žinias gilinti Italijoje. Italų kalbos tada teko mokytis ir Jurgai. „Sėdėjau kartu su studentais ir atsakinėjau savo vyrui. Na griežtas dėstytojas jis buvo! Ypač, kai atsisukdavo į mane ir visų akivaizdoje sumaldavo į miltus: „Nesitikėjau, kad tu tokia nemokša...“.
   Jurkevičiai, ieškodami atostogų būsto Druskininkuose, rinkosi tokį, kuris būtų netradicinio išplanavimo. Jie apsisprendė iškart, pažvelgę pro siūlomo pirkti buto langą. Beveik ranka pasiekiami bažnyčios bokštai, beržų viršūnėse skendinti ramybė – romantiškas ir jaukus vaizdas atsiveria iš Jurkevičių miegamojo. „Esame Druskininkus įsimylėję romantikai“, - prisipažįsta Paulius. Vaikystėje jis svajojo tapti lakūnu ir į mūsų kurortą sutikdavo važiuoti tik tuo atveju, jei tėvai į Druskininkus iš Kauno skris lėktuvu. „Skraidė tuomet į kurortą visokie AN-2, IL-14. Jausdavausi toks laimingas! Kartą, kai Druskininkų oro uoste dėl rūko tris paras neskrido lėktuvai, aš tėvus vis tiek verčiau sėdėti ir laukti. Pyko, jog autobusu būtume prieš tris dienas namo į Kauną grįžę. Bet ką tai reiškia prieš tikrą romantiką? - šypsosi Paulius Jurkevičius. - Didžioji mano gyvenimo romantika - keliauti po pasaulį su mylima moterimi“.


Pirmoji poros nuotrauka kurorte, prie gydyklų parko rotondos. Paulius su Jurga (pirmoje eilėje iš kairės) su tėvais ir mažąja Jurgos sesute


Paieška



Koks vietovardis Jums tinkamiausias ?
Vieciūnai
Viečiūnai


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Langai



Viešbučiai visame pasaulyje. Clever-hotels.com Siūlome viešbučius Maljorke ir
  Automobilių nuoma







© 1997-2004 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.