Pirmas

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija

Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Kryžius gyviesiems ir mirusiems

Laidotuvių procesija birželio 20-ąją taip pat buvo sustojusi prie pasvirusio ir papuvusio kryžiaus, kuris dabar neatpažįstamai pasikeitė

Žilvinas Vaikšnoras daugelio atmintyje išliko kaip energingas ir pilnas sumanymų vaikinas

Arūnas ZURLYS 

   Visa Ricielių kaimo bendruomenė, išeiviai iš Ricielių, parapijiečiai ir visi kiti kviečiami lapkričio 4-ąją, sekmadienį, 12 val. į Liškiavos bažnyčią, kur bus aukojamos Šv. Mišios už Ricielių kaimą, jo gyvuosius ir mirusius, o po jų Ricielių kaimo prieigose, prie vieškelio į Liškiavą, klebonas V.Zubavičius pašventins atnaujintą kryžių. Vėliau visi vietiniai ir svečiai susirinks į Ricielių laisvalaikio centrą papietauti ir tuokart drauge pabūti.

Tarsi padėka geradariams 

   Savo pažadą atnaujinti papuvusį ir pasvirusį Ricielių kaimo kryžių prie kelio į Liškiavą ištesėjo ricieliškiai Irena ir Regimantas Vaikšnorai, tarsi atsidėkodami visiems geradariams, padėjusiems jų šeimai itin tragišku gyvenimo momentu. Šį savo įsipareigojimą jie ištarė gedulingų šv.Mišių metu, šių metų birželio 20-ąją laidodami savo 20-metį sūnų Žilviną. Ricielių laisvalaikio salėje, kur buvo pašarvotas jų sūnus, ricieliškių iniciatyva buvo padėta aukų dėžutė, į kurią suplaukė gerokai daugiau lėšų nei Vaikšnorai galėjo tikėtis, todėl jie, jausdami savotišką skolą žmonėms už jų gerumą, nutarė apie du tūkstančius paaukotų litų skirti kaimui, simboliškai - kryžiui, prie kurio sustoja visos laidotuvių procesijos, lydinčios išėjusius amžinybėn ricieliškius į Liškiavos kapines. Čia padedamos gėlės, sugiedama. Šioje vietoje kryžius stovėjo nuo seniausių laikų, kai vienas nusvirdavo, jį pakeisdavo kitas. Atgimimo metais jį labdaringai atstatė ricieliškis Saulius Aleksonis. Iki šiol jis išliko tarsi atsisveikinimo su gimtuoju kaimu simbolis. 

“Globok mus ir saugok jaunimą” 

   Į šalia sūnaus karsto padėtą aukų dėžutę Vaikšnorai pradžioje sureagavo prieštaringai, juolab Ricieliuose, kaip ir kitur, įprasta artimuosius palaidoti šeimos lėšomis. Kai R.Vaikšnoras ją vis išnešdavo, ricieliškiai sugrąžindavo į ankstesnę vietą. Galiausiai su tokiu aplinkinių dėmesiu gedintieji tėvai susitaikė kaip su geranoriška pagalba, ricieliškių vienybe ištikus nelaimei, palaikymu. Paminklą ant sūnaus kapo jie nutarė pastatyti savo lėšomis, tuo tarpu paaukotų pinigų dalį skirti kaimo vienybės įprasminimui. “Viešpatie, globok mus ir saugok mūsų kaimo jaunimą,” – liudija ant ąžuolinės naujojo kryžiaus lentos išskobti žodžiai. Pasak I.Vaikšnorienės, šie žodžiai lai primena jaunimui, jog reikia branginti savo jaunystę, tausoti save. Šis kryžius – savotiška auka ir per anksti anapus išėjusiam Ricielių jaunimui: pastaraisiais metais žuvusiems Balevičių sūnums, nuskendusiam Miliauskų berniukui bei kitiems. Vaikšnorai kryžiaus auka taipogi norėtų atsiprašyti visų, kuriuos galbūt kada nors sūnus yra įžeidęs, galbūt netaktiškai su kuo nors bendravęs. 
   Dailų kryžių atnaujino žinoma tautodailininkė Monika Lukaševičienė, gana originaliai įprasminusi nukryžiuotojo Kristaus kančią. Kad nepūtų kaip į žemę įkasti jo pirmtakai, kryžiaus pušinis stotas metaliniais strypais tvirtai įbetonuotas. 

Tragiškas birželis 


   Šįmetinis birželis R.ir I.Vaikšnorų šeimai buvo dvejomis skaudžiomis netektimis paženklintas. Birželio 1-ąją, sūnaus Žilvino gimimo dieną, gimtojoje Žemaitijoje laidodama savo 83-ejų metų mamą, kuri 5-erius paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Ricieliuose, I.Vaikšnorienė nė nujaust negalėjo, jog už 17-os dienų jai prireiks didžiulės dvasios ir fizinės tvirtybės išgyvenant tragišką žinią apie sūnaus žūtį. Būtent birželio 17-ąją Vilniaus technikos kolegijos antrakursis Žilvinas, viešėdamas kursioko sodyboje prie Utenos, nuskendo tenykščiame vandens telkinyje. Ilgai Žilvinas pas draugą į Uteną ruošėsi, vis per darbų galybę savo viešnagę atidėdamas ir tuokart atitolindamas lemtingą sau dieną.
Nei kartu iškylavusių kurso draugų, nei kitų šios tragiškos nelaimės liudininkų parodymai iki šiol neišaiškino visų sūnaus netekties aplinkybių. Tiesiog vyksta ikiteisminis tyrimas. I.Vaikšnorienė nesyk sūnaus kursiokams priminė, jog nebūsianti nei bylos dėl sūnaus žūties iniciatorė, nei ieškosianti kaltininkų – kaip bebūtų, jo vis tiek nieks nesugrąžins. Kita vertus, Žilvinas su tėvais visuomet išliks – tik kitaip ir kitoks.
 
Energingas ir mėgiamas 

   Darbštus ir energingas vaikinas, Druskininkų “Atgimimo” vid. mokyklos 57-osios laidos abiturientas, puikiai išlaikęs tris egzaminus kolegijoje, be baimės laukė dar dviejų. Besimokydamas kolegijoje, dirbo “Audi 4 žiedai” autoservise Vilniuje, todėl save materialiai išlaikė, o ateitį su mėgiama lengvųjų automobilių remonto ir eksploatacijos specialybe siejo. Grįžęs į namus noriai tėvams talkindavo, tai šieną veždamas, tai žoliapjovę į rankas imdamas, tai pats susigalvojo baseiną įsirengti, pavėsinę iki savo gimtadienio užbaigti. Laisvalaikiu jį vanduo itin traukdavo – visus aplinkinius ežerus buvo išžvejojęs, dažnai su nemažu laimikiu sugrįždavęs. Ne tik tėvams su lengvai bendraujančiu ir sumanymų pilnu Žilvinu buvo smagu bendrauti. Daugeliui jis buvo draugas, galbūt todėl atsisveikinti su juo susirinko tiek daug Ricielių jaunimo, bendradarbių, klasiokų, kursiokų. Pastarieji iki šiol Vaikšnorams kiekvieno mėnesio 17 dieną paskambina, Žilvino kapą Liškiavoje aplanko.

Padėjo išgyventi netektį 

   R.ir I. Vaikšnorai nelinkę savo begalinį skausmą viešinti – jie daugiau pasakoja apie kitus, savo visapusiška pagalba jiems padėjusius pakilti iš nevilties, suteikusius jėgų išgyventi netektį, pasidalinusius skausmu. Jie nesitikėjo, jog pagerbti sūnaus Žilvino atminimą palydint jį į paskutinę kelionę susirinks tiek daug žmonių, tiek daug pagalbos sulauks. Pasimetusiems tėvams, tik gavusiems žinią apie sūnaus žūtį, bičiuliai ir kaimynai patys pasiūlė autobusiuką nuvažiuoti į Uteną, įdavė pinigų, suorganizavo laidotuves. Nors buvo pats vasaros darbymetis, kone visas 200 žmonių Ricielių kaimas iki vėlumos budėjo prie Žilvino karsto. Jau 20 metų Ricieliuose gyvenanti, ilgą laiką bibliotekininke dirbanti 46-erių metų Irena Vaikšnorienė sulaukė ir buvusių bendradarbių iš Druskininkų sanatorijos “Saulutė”, ir esamų iš Viešosios bibliotekos palaikymo. 47-erių metų Regimantui Vaikšnorui, dirbančiam UAB “Eja”, taip pat padėjo bendradarbiai. Laidotuvėse dalyvavo ir Žilvino 14-metės sesers Ievos, ir brolių 17-mečio Justino ir 7-mečio Karolio draugai bei bendraklasiai. Tetos ir pusbroliai iš Žemaitijos tarsi paskutinę dovaną Žilvinui atvežė muzikantus su instrumentais, nes populiarus tuose kraštuose giedojimas, pritariant el.vargonėliais, triūba, jam labai patiko per močiutės laidotuves. Už visapusišką paramą ir dvasinę atspirtį R.ir I. Vaikšnorai norėtų asmeniškai padėkoti: Aldonai ir Antanui Majauskams, Laimutei ir Algiui Leknickams, Stasiui ir Julijai Čiurlioniams, Valei ir Vytui Micevičiams, Arvydui ir Birutei Boziams, Romutei Bozienei, Zinutei Kašalynienei, Žilvino draugei Dovilei, kursiokams, visiems kitiems, neleidusiems palūžti. 

Tikėjo stebuklu 

  
“Tas keturias savaites iki keturnedėlio gyvenome tarsi sapne, deginom žvakelę ir tikėjome stebuklu, kad sūnus sugrįš, - prisimena I.Vaikšnorienė. – Visi ūkio darbai buvo tokia smulkmena, jog nekilo rankos kažką daryt”. Realybėn sugrąžino ir 7-mečio Povilo žodžiai, jog reikia liautis verkus, nes ir kiti vaikai nori būti mylimi, pamaitinti, apeiti, ir šeimos draugų iš Vilniaus Danos ir Juozo Radžiūnų nuolatiniai išieškoti stiprinantys žodžiai, ir dvasinės atspirties paieškos Liškiavos bažnyčioje, Panaroje. Ir aplinkinių bei draugų suteikta galimybė pabūti vieniems. Ir šeimos vienybė, visur ir visada būnant drauge – ar lankant kapus, ar išvažiuojant. Į daugelį klausimų, kodėl Žilviną ištiko tokia lemtis, I.Vaikšnorienė pati sau bando atsakyti, stengdamasi iki smulkmenų prisiminti visus įvykius, susijusius su sūnumi nuo pat mažumės. Atranda sutapimų, ženklų, nuojautų.


Paieška


Kas, jūsų spėjimu, gyvens garsioje pilyje ant Vijūnėlio tvenkinio kranto?
Statytojas alytiškis A.Baranauskas
Kurorto meras R.Malinauskas
Princesė ant žirnio
Ten bus senelių prieglauda
Manęs tai nedomina


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui






© 1997-2004 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.