Pirmas

Šiame numeryje

Savivaldybės žinios
Miesto žinios
Policijos žinios
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija

Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Vasaros gimtoje sodyboje


Gimtosios sodybos kiemas - tarsi skulptūrų parkas

Arūnas ZURLYS 

   “Klaipėdoje esu švendubrėnas, Švendubrėje – klaipėdietis, “ – šypsosi iš Švendubrės kilęs Klaipėdoje gyvenantis 57-erių metų Juozas Šikšnelis. 

Savas ir vienam pakrašty, ir kitam


   Ir Klaipėdoje, ir Švendubrėje J.Šikšnelis yra žinomas žmogus - prozininkas, dramaturgas, skulptorius, bibliotekininkas. Ilgametis Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojas netgi kandidatu į uostamiesčio tarybą buvo iškeltas, tačiau, ko gero, pernelyg nuo priklausomybės partijoms buvo laisvas, kad į valdžios kėdę atsisėstų. Be Velnio akmens ar Raigardo slėnio prieigų, Švendubrėje turistai neretai ir į kitą lankytiną vietą – Juozo Šikšnelio sodybą – atvesdinami. Svetingas jos šeimininkas, visų savo vasarų pajūrio malonumus į gimtosios sodybos ramybę išmainantis, čia įkurdintas savo akmenines skulptūras aprodo. Jos būtinai kiekvieno žvilgsnį pristabdo.


Iškaltas Čiurlionis žvelgia į slėnį

Praėjusiais metais ponas Juozas susirentė rąstų namelį

Šikšnelių Švendubrė 

   Pokalbį nuo Šikšnelių giminės pačios pradžios Švendubrėje pradedam. Istorikai liudija tai, kas J. Šikšneliui yra žinoma: Švendubrė jau seniai tapusi Šikšnelių tėvonija. Dar 17 amžiaus istoriniuose dokumentuose išlikusi Pervalko bajoro Teodoro Šikšnelio pavardė. Pono Juozo giminės keturios kartos su Švendubre susijusios. Jo šviesios atminties tėvai, Švendrubrės kapinėse besiilsintys po sūnaus iš akmens iškaltu antkapiu, buvo šio Lietuvos pakraščio žinomi žmonės: mama – garsi siuvėja, tėvas – vietinės plytinės vienas savininkų. Taipogi su Šikšneliu, Česlovu, susisiekimo viceministru, ir Švendubrės pradinės, ir Druskininkų 1-osios vidurinės mokyklos vieną suolą trynęs.
 
Tylos ir ramybės palaima

   Įstrigo ponui Juozui neseniai Druskininkų viešojoje bibliotekoje įvykęs jo susitikimas su druskininkiečiais, kur apie 40 metų neregėtus savo mokytojus išvydo. Priminė jie, kad visai neblogas mokinys buvęs. Juozas, Švendubrės bibliotekoje augęs, iš Druskininkų 1-osios vid.mokyklos į bibliotekininkystės mokslus Vilniaus universitete pasuko. Aukštąją baigęs paskyrimą į Klaipėdą gavo, nors, pats juokauja, žmoną žemaitę link pajūrio vijosi. Jau 35-eri metai apsistojęs uostamiestyje, 33-ejus metus - su ta pačia pasivyta žmona Terese, kuri tiek pat metų kartu su vyru Juozu Švendubrėje atranda ir ramybę, ir tylą. “Miestuose arba į pilką sieną, arba į kito žmogaus pakaušį žvilgsnis atsiremia, tuo tarpu Švendubrėje akys lygumų erdvę iki anapus sienos aprėpia,” – sako J.Šikšnelis. – Mieste jautiesi tarsi sukapotas, čia esi platybės ir tylos palaimintas”. 

Skolą ketina grąžinti

   Susitikime su druskininkiečiais J.Šikšnelis susilaukė klausimo, kada apie savo gimtąjį kaimą parašysiąs, juolab išsamios Švendubrės istorijos iki šiol lyg ir nebūta. Rimčiausiomis studijomis apie Švendubrės palikimą ponas Juozas laikąs straipsnių seriją, parengtą pagal mokslinės ekspedicijos medžiagą, bei V.Vitkausko sudarytą Švendubrės tarmės žodyną. Viena vertus, tos prašomos aprašyti istorijos jau nėra ką paklausti, nes vietiniai senoliai išmirę, o iš 10-ies kaime per dieną sutinkamų švendubrėnų koks vienas belikęs Juozui pažįstamas. Kita vertus, jaučiąs stipresnį poreikį grožinei kūrybai nei dokumentinei. Skolą gimtajam kaimui, kuris tapęs įstatymų, valdžios, pasienio zonos, priblėsusios vietinių iniciatyvos įkaitu, J.Šikšnelis ketina grąžinti. Kasmet 40 vasaros dienų gimtojoje sodyboje praleidžiantis Juozas pastebi, jog etnografinio kaimo ir Raigardo landšaftinio draustinio ar pasienio ruožo statusas švendubrėnams jokių privalumų neteikia – priešingai, varžomi jų poreikiai statyti ar laisviau judėti. Švendubrėnams draudžiama, o nieko konkretaus neduodama, tarkim, pagal reikalavimus prižiūrint savo etnografinę sodybą ar puoselėjant landšaftinį draustinį, kuriam leidžiama apkeroti krūmynais. Likimo valiai palikta ir reta vietos augmenija, tarkim, ko gero, pats seniausias ir storiausias apylinkėse ąžuolas. Galbūt dėl švendubrėnų iniciatyvos varžymo įstatymais iki šiol nesusikūrė vietinė bendruomenė, čia nebeliko nei laisvalaikio salės, nei bibliotekos. Pastarąją atgaivinti J.Šikšnelis turi viltį, kaskart iš Klaipėdos atsigabendamas po dvi dėžes knygų. Kai jų skaičius sieks tris tūkstančius, bus galima tartis dėl bibliotekos Švendubrėje atkūrimo. 

Akmens ir medžio skulptūros

   Švendubrės ramybę pamėgusi visa klaipėdiečių Šikšnelių šeima: ir žmona Teresė, dirbanti matematike mokykloje, ir sūnus, dirbantis Klaipėdoje vadybininku, ir anūkė Kotryna, vis klausianti, kada gi važiuosianti į Švendubrę. Dideliam senelių džiaugsmui, būsimoji antrokė Kotryna kuria žavias pasakas, kurias noriai spausdina vaikiška spauda. Ponas Juozas gimtojoje sodyboje vasaroja pagal griežtą grafiką: kėlęs anksti ryte, kai dar Švendubrės slėnį dengia rūkas, rašo, taiso, redaguoja. Vėliau ūkiniais darbais užsiima. Praėjusiais metais seną tvartelį nugriovė, vietoj jo rąstų namelį medžio dirbtuvėms susirentęs. Čia pasistatė Nacionalinės premijos laureato rašytojo Juozo Apučio sukonstruotą ir padovanotą varstotą. 
   Prieš kelerius metus J.Šikšnelis užbaigė savo akmens skulptūros trijų dešimčių metų kūrybos etapą. “Tarsi kažkas būtų įsakęs paimti į rankas plaktuką, kaltą ir nuėmus nuo akmens tai, kas nereikalinga, palikt skulptūrą, - kalybos pradžią ir eigą prisimena Juozas. – Gamta, tobuliausias mokytojas, pašnabždėdavo, kokios formos Švendubrės laukų akmenį parsinešt ir kaip iš jo skulptūrą padaryt”. Pradėjęs nuo 1-2-iejų akmens skulptūrų per atostogų mėnesį, dabar jų jau apie 300 iškaltų suskaičiuoja. “Kam tau to reikia, kų tau tai duoda,” – protino sūnų, tegalintį dirbti viena ranka, tėvas, vėliau apsipratęs, jog kitaip nebus. Kalant ar drožiant, Juozo vienai darbingai rankai talkindavo kojų pirštai, prilaikantys kaltą ar plaktuką. Bene daugiausia akmens skulptūrų, žmonos vadinamų nekilnojamuoju turtu, nusėdo gimtosios sodybos Švendubrėje kieme, kitos išsibarsčiusios po visą Lietuvą, antkapiniai paminklai pastatyti ant tėvų, žmonos tėvo - garsaus Mažeikių fotografo Kosto Bužoko, mamos, brolio, ant kitų kapų. Mažesnės skulptūros keliavo ir tebekeliauja po parodas Lietuvoje ir užsienyje – vieną skulptūrą parodoje Sankt Peterburge netgi ilgapirščiai nugvelbė. Netrukus Druskininkus pasieks kilnojamoji J.Šikšnelio skulptūrų paroda, viešinti šalies viešosiose bibliotekose. Parodos didžiuma - medžio skulptūros, kurias iki šiol ponas Juozas skobia. Ir drožybos didžiąja mokytoja jis įvardija gamtą, diktuojančią medžio skulptūros formas. 

Rašymas – individualus vyksmas 

   “Kūryba - tai bėgimas nuo sausros savo sieloj, - pakartoja J.Šikšnelis, 16 knygų autorius. – Tai itin individualus vyksmas, paaiškinantis, kodėl pradedama kurti ar kuriama”. Pradėjo rašyti nuo vienaveiksmių pjesių, paskui sekė novelės, detektyvai, psichologiniai romanai. Tebeseka, nes geriausio romano dar nesukūręs. Šį mėnesį leidykla “Vaga” išleis jo naująjį psichologinį romaną “Surišti ir atrišti”, kurio tema – vadavimasis nuo priklausomybės alkoholiui – savo patirtimi išbandytas. Detektyvinių romanų seriją pasirašė Raido Dubrės slapyvardžiu, perfrazuodamas Švendubrės pavadinimą. Daugumos J.Šikšnelio kūrinių pabaigoje įvardijama jų sukūrimo vieta “Švendubrė- Klaipėda”. Švendubrėnas vienas iš nedaugelio rašytojų, kuris už savo kūrybą gauna honorarus, jo romanai įtraukiami į skaitomiausių knygų dešimtukus, premijuojami. Jo detektyvai “Nuogas lietaus nebijo” ir “Pyro pergalė” buvo premijuoti Vidaus reikalų ministerijos kaip geriausi detektyviniai kūriniai, o bene garsiausias J.Šikšnelio psichologinis romanas “Kryžiau žalio medžio”, išleistas 2000 m., gavo dvi literatūrines premijas – I. Simonaitytės ir Žemaitės, buvo literatūros kritikų palankiai įvertintas. Su savo skaitytojais J.Šikšnelis susitinka daugmaž po du kartus per mėnesį, kartais ir po keturis. Itin laukiamas aklųjų bibliotekose, kur jo visos knygos yra įgarsintos. Būtent aklieji yra smalsiausi J.Šikšnelio knygų skaitytojai.
   J.Šikšnelio būdas daug darbų ir vilčių aprėpia. Be direktoriaus pavaduotojo rūpesčio, kad Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka taptų viena moderniausių Lietuvoje, o pagal investicijų kiekį antroji po Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos, jis vis nepraranda vilties, jog prisidės suburiant kraštiečius dzūkus į stiprią pajūrio bendruomenę.


Paieška


Ar pritariate nuomonei: "Vagia, bet ir miestui duoda"
Pritariu
Nepritariu
Tai nusikaltimas


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui







© 1997-2004 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.