Pirmas

Šiame numeryje

Savivaldybės žinios
Miesto žinios
Klausimas
Policijos žinios
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija

Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  “Dar galiu nuvažiuoti į Monte Carlo...”

Į naujuosius namus architektas atsigabeno savo baldus, dokumentus ir knygas

Dailininkas Andrius Mosiejus pasistengė - indėnų meno parodos atidarymui gavo indėniškus drabužius

Rasita BOČIENĖ

   Jau prabėgo beveik trys mėnesiai, kaip architektas, dailininkas Alfredas Kulpa-Kulpavičius gyvena Lietuvoje. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje, 84 metų vyras jaukiai įsikūrė Druskininkuose, giminaičių namuose. Ir per tokį trumpą laiką jau suspėjo dalyvauti net keturiose meno parodose.

Apsisprendė nesunkiai


   Su Alfredu Kulpa-Kulpavičium kalbamės įsitaisę ant antikvarinių baldų bute Šv.Jokūbo gatvėje. Jo dukterėčia Aušra Orentienė, “Lietuvos” sanatorijos kineziterapeutė, išverda arbatos. Ant liežuvio sukasi klausimas, kodėl garbaus amžiaus vyras iš Kanados, kur ilgus dešimtmečius gyveno, nusprendė grįžti Lietuvon? “Matai, ten artimų draugų neturėjau, - nelinksmai sako A.Kulpa-Kulpavičius. – Kai beveik prieš metus mirė žmona, likau vienas”. O kai praėjusią vasarą pas dėdę Kanadoje svečiavosi Aušra, ji ir įkalbėjo giminaitį kraustytis pas ją į Druskininkus. “Ir brolio sūnus, gyvenantis Kėdainiuose, telefonu ją juokais perspėjo: “Jei neparveši dėdės, gali negrįžti”, - šypsosi A.Kulpa-Kulpavičius.
   Galop kaip tarė, taip ir padarė. Susikrovė architektas knygas, dokumentus, meno kolekcijas, antikvarinius baldus, kitus mielus daiktus ir spalio pabaigoje jau buvo Lietuvoje. Nesunku buvo apsispręsti? “Gyvendami Kanadoje mes nuolat keliavome. Kruiziniais laivais kone kasmet aplankydavom įvairiausias šalis. Prie namų nebuvom prisirišę, todėl ir šįkart pakeisti gyvenimo vietą neatrodė sunku”, - užtikrina vyras. 

Bėgo nuo tremties

   Kokie gyvenimo vėjai nubloškė lietuvį iš Kėdainių už jūrų marių? Alfredas prieš pat karą įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti architektūros. Jis prisimena, kaip karo metu universitetas buvo uždarytas, o paskaitos vykdavo profesorių namuose. “1945-aisiais, užėjus rusams, iš patikimų žmonių sužinojom, kad kitą dieną mūsų šeimą žada išvežti. Tad skubiai susirinkom ryšulius ir nusprendėm bėgti iš Lietuvos”, - pasakoja A.Kulpa-Kulpavičius. Tada jis turėjo 23 metus ir buvo paskutiniojo kurso studentas.
   Atsidūrė Vokietijoje. Ten baigė studijas ir gavo architekto diplomą. Pasiliko dirbti universitete, įgijo architektūros mokslų daktaro laipsnį. Vedė savo studentę lietuvaitę Norą. Ir vėl ėmė kelti sparnus tolimai kelionei. “Žmona įkalbinėjo likti Vokietijoje. Bet alga buvo maža, amerikiečių lėktuvai skraidė virš galvos, kamavo slogi nuotaika”, - apsisprendimo motyvus vardijo architektas. Taip 1951-aisiais šeima išvyko į Kanadą. 
   Pakliuvo į Monrealį ir susidūrė su netikėta problema. Ten visi kalbėjo prancūziškai ir niekaip kitaip. Laimė, A.Kulpa-Kulpavičius sužinojo apie paskelbtą konkursą katalikiškai bažnyčiai Toronte rekonstruoti. Jis laimėjo 1-ąją premiją ir išvyko į Torontą.

Projektavo ir statė bažnyčias

   Deja, dėl kilusių parapijiečių nesutarimų su klebonu ta bažnyčia taip ir nebuvo atstatyta. Tačiau Kulpavičiai liko Toronte. “Tais laikais ten buvo protestantiškas kraštas. Jei pasakysi, kad esi katalikas, galėjai ir darbo negauti”, - prisimena architektas. Dabar, aišku, viskas pasikeitę, o tada A.Kulpą-Kulpavičių į statybų firmą dirbti priėmė žydai. Teko projektuoti daugiaaukščius namus.
   Vėliau įkūrė savo architektūros biurą ir daugiausiai projektavo bei statė katalikiškas bažnyčias. “Per savo amžių suprojektavau ir prižiūrėjau statybas 17-os bažnyčių Kanadoje ir JAV”, - tiksliai suskaičiavęs A.Kulpa-Kulpavičius. Įdomu tai, kad Kenenbunk Port miestelyje, Maino valstijoje, jis pastatė pranciškonų bažnyčią, o kitas garsus išeivijos menininkas V.K.Jonynas ją dekoravo. Architektas prisipažįsta su šiuo lietuviu dailininku bendravęs nedaug, tik profesiniais reikalais, tačiau bendrai pastatytą bažnyčią vadina vienu geresnių savo projektų.
   A.Kulpa-Kulpavičius projektavo ne tik maldos namus. “Gyvenamieji pastatai, fabrikai, parduotuvės – visokių projektų buvo, nedariau tik ligoninės”, - kalba jis. Vyras aktyviai dirbo iki garbingo amžiaus, kol prieš kelerius metus nusprendė profesinę veiklą baigti. “Įdomiausia, kad paskutinis mano projektas buvo koplyčia Toronto slaugos namuose”, - šypsosi jis.

Kas padovanojo obuolį?


   “Tada pradėjau maliavoti, - toliau pasakoja architektas. – Tiesą sakant, tapiau visą laiką, bet nutraukęs veiklą tą daryti pradėjau intensyviai. Štai į Lietuvą atsivežiau 176 paveikslus. Ir nežinau, ką dabar su jais daryti?” 
   Čia, aišku, A.Kulpa-Kulpavičius juokauja. Nes jo vardas druskininkiečiams jau tapo žinomas kelių parodų dėka. Su savo tapybos darbais jis dalyvavo bendrose vietinių dailininkų parodose Mažojoje galerijoje ir Miesto muziejuje, jo personalinė paroda veikia V.K.Jonyno galerijoje. Praėjusį penktadienį Mažojoje galerijoje atidaryta jo surinktos indėnų meno kolekcijos paroda. 
   “Dabar ieškau dailininkės, kuri man šios parodos atidarymo metu padovanojo obuolį. Suvalgiau, skanus buvo, bet kaip ją man surasti?” – nesuprasi, juokauja ar rimtai kalba architektas. 
Ir jau visai surimtėjęs jis pasakoja, kad dar laukia atkeliaujant iš Kanados akmeninių eskimų skulptūrėlių kolekcijos. Kad svajoja sudaryti religinio meno darbų parodą, kuri galėtų keliauti iš vienos Lietuvos vietos į kitą. Pats turi 13 tinkamų tokiai parodai darbų, kviestų ir kitus dailininkus prisidėti. “Ieškau prietėlių šitam reikalui”, - sako jis.
   Negana to, A.Kulpa-Kulpavičius tvarko rankraštį savo knygos apie lietuvių medinę sakralinę architektūrą, ieško leidėjo. “Tiesiog sergu šia idėja, tai didžiausias mano uždavinys. Išleisdamas šią knygą, noriu pastatyti Lietuvai paminklą”, - prisipažįsta vyras.
Į Druskininkus jis atsivežė ir savo biblioteką – apie 4 tūkst. knygų lietuvių, vokiečių, anglų, lenkų, hebrajų kalbomis. Planuoja patalpinti ją V.K.Jonyno galerijoje ir leisti naudotis visiems norintiems.

Kurortas daro gerą įspūdį

   Pasinėręs į prisiminimus, A.Kulpa-Kulpavičius tiesiog atgyja. Jis pasakoja, kaip gyvendamas emigracijoje, kas 3-4 metai lankydavosi Lietuvoje. Septyniomis kalbomis galintis susikalbėti vyras sako, kad buvodamas Europoje visada stengdavosi užsukti į Veneciją. “Tai mano miestas, - nostalgiškai kalba jis. – Ten aš gerai jaučiuosi. Mielai lankydavomės ir Monte Carlo, nes žmonai gerai sekėsi lošti kazino”. Prabilus apie žmoną, architektas trumpam nutyla. “Mes labai gerai sutarėm. Ji man buvo viskas”, - tyliai sako vyras ir jo akis akimirkai užpildo begalinis ilgesys.
   Na, o Druskininkai – kaip? “Sunku man pajusti Druskininkų dvasią, - neslepia A.Kulpa-Kulpavičius. – Dėl paprastos priežasties: sunku vaikščioti. Juolab prieš pusmetį Kanadoje suklupau ir susižeidžiau stuburą”. O kiek pavyko pamatyti, tai mūsų kurortas, pasak jo, daro labai gerą įspūdį – architektui patiko miesto planavimas, tvarka jame.
   O kas čia stebina? “Keista, kad mieste greitai važinėja automobiliai. Vairuotojai taip laksto, kad Kanadoje visi jau netektų teisių, - stebisi A.Kulpa-Kulpavičius. – Be to, čia labai statūs laiptai. Aš gi specialistas, žinau standartus, bet pas jus, matyt, visi stato kaip kas nori. Taip pat keista, kad žmonės čia vaikšto susiraukę, susitraukę, žiūri vienas į kitą nei šiaip nei taip. Anapus Atlanto visai kita nuotaika – visi vieni kitiems šypsosi”. 
   Ir dar – A.Kulpai-Kulpavičiui Druskininkuose atrodo šalta ir drėgna. “Bet kai užplūsta niūri nuotaika, aš visada sakau: “Juk dar galiu nuvažiuoti į Monte Carlo...”, - optimistiškai užbaigia jis.

 

  “Auksinis repertuaras” bažnyčioje

   Vargonų ir kamerinės muzikos ciklas “Festivalio aidai”, rengiamas Druskininkų bažnyčioje, jau įpusėjo.
   Sausio 21 d. 13.30 val. skambės klasikinės sakralinės muzikos kūriniai, atliekami žymių vargonininkų ir choro CANTEMUS. Pristatoma programa bus skirta W.A.Mozarto jubiliejiniams metams palydėti. Žymus vargonininkas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų ir klavesino katedros vedėjas doc. Gediminas Kviklys ir druskininkiečiams gerai pažįstama vargonininkė Živilė Survilaitė atliks W.A.Mozarto, L.van Beethoveno, J.Haydno vargonų kūrinius 4-ioms rankoms ir solo. Sekmadienio muzikos valandoje išgirsite ir kamerinį chorą CANTEMUS, dalyvavusį įvairiuose prestižiniuose tarptautiniuose chorų konkursuose. Į Druskininkus jis atveš „auksinį choro repertuarą“ – W.A.Mozarto Mišias ir giesmes. 

“Druskonio” inf.

 

  Mūsų paveikslas kabo rotušėje 

Iškilmių svečiai apžiūri druskininkiečių dailininkų bendrai nutapytą paveikslą, pakabintą Gdansko naujojoje rotušėje

Maria BORKOWSKA-FLISEK

   Praėjusių metų gegužės 13-ąją Druskininkų miesto muziejuje vyko kolektyviai nutapytų Gdansko ir Druskininkų dailininkų paveikslų mainai. 20 druskininkiečių dailininkų bendrai nutapė paveikslą “Druskininkų įspūdžiai” bei padovanojo jį Gdanskui, tuo tarpu 17 gdanskiečių dailininkų savo nutapytą paveikslą “Gdanskas mūsų akimis” padovanojo Druskininkams. Pastarasis Lenkijos uostamiestį reprezentuoja kabodamas Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžių salėje. 

  
Praėjusių metų pabaigoje druskininkiečių nutapytas paveikslas iškilmingai “išmetė inkarą” (renginys pavadintas uostamiesčio terminologija) Gdansko naujojoje rotušėje, kur pakabinta ir 15-os gdanskiečių dailininkų nutapyto paveikslo “Gdanskas mūsų akimis” antroji versija, užsakyta uostamiesčio savivaldybės. Nors pastarąjį paveikslą nutapė iš esmės tie patys dailininkai, jis labai skiriasi nuo Druskininkams padovanoto: labiau disciplinuotas, rimtesnis, nutapytas senamiesčio statinių spalvomis.
   Visų “Inkaro išmetimo” dalyvių apmaudui, renginyje nedalyvavo Druskininkų atstovai, kuriems buvo nepatogus viešnagės laikas. Druskininkų autorių paveikslas kabo 1-ame aukšte, reprezentacinėje Tostų salėje, kur tuokiasi jaunavedžiai. Gdanskiečių tapytojų paveikslas pakabintas virš reprezentacinių rotušės laiptų pagrindiniame vestibiulyje. Tie du paveikslai, kabantys tokioje prestižinėje vietoje, puikiai simbolizuoja abiejų miestų ir šalių dailės bendradarbiavimą, pagaliau ryšį tarp žmonių. Virš jų dvelkia Europos Sąjungos idėja. Dera pabrėžti, kad naujoji rotušė, kur įsikūrusi Gdansko miesto tarybos būstinė, yra miesto istorijos simbolis nuo XIX a. pab. iki nūdienos. 
   Į paveikslų “Inkaro išmetimo” renginį atvyko daug kviestinių svečių, dailininkai, jų artimieji ir draugai, Gdansko dailės akademijos profesoriai, Druskininkų mylėtojai, miesto valdžia, žiniasklaidos atstovai. Apžiūrėjo abu paveikslus, stebėjosi. Druskininkų senbuviai indentifikavo druskininkiečių paveiksle nutapytas vietas, savaip jas prisiminė. Iškilmingo renginio pradžioje šio staipsnelio autorė papasakojo šių paveikslų atsiradimo istoriją, apie Lenkijos pajūrio ir Druskininkų meninį bendradarbiavimą. Miesto sekretorė įteikė Gdansko paveikslų autoriams sidabrinius medalius. Taip pat atidaryta fotoparoda apie Gdansko paveikslo kūrimą. 
   Dabar, kai paveikslai kabo “rėmas prie rėmo”, nors ir per sieną, tokioje neįprastai prestižinėje Gdansko vietoje, manau, jog abiejų paveikslų autoriai gali iš tikrųjų būti išdidūs, kad kartu bendromis pastangomis, sutelkę savo talentus, sukūrė tai, kuo visuomet stebėsis peržengusieji naujosios rotušės slenkstį, Gdansko gyventojai, oficialūs ir neoficialūs svečiai, interesantai.


Paieška


Koks vietovardis Jums tinkamiausias ?
Vieciūnai
Viečiūnai


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui






© 1997-2004 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.