Pirmas

Šiame numeryje

Savivaldybės žinios
Miesto žinios
Policijos žinios
Klausimas
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija

Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Auksarankės žaislai ir siuviniai 

Lina Raškauskienė su 78-erių metų mama Emilija Šuminskiene ir dukterimi Gabija 

Arūnas ZURLYS 

   “Druskonis” jau skelbė, jog praėjusį mėnesį vykusiame dzūkiško suvenyro konkurse Marcinkonyse, kur dalyvavo 37 regiono tautodailininkai, net trys druskininkiečiai tapo laureatais. Tarp jų ir – 47-erių metų Lina Raškauskienė, apdovanota už siuvinėtus paveiksliukus. 

Nepakartojamos dovanos 

  
“Stengiausi, kad mano suvenyrai atitiktų konkurso reikalavimus – tilptų rankinėn, būtų nebrangūs ir turistų pageidaujami, - pasakoja ponia Lina apie savo mažus įrėmintus siuvinius dzūkiško miško gėrybių tema, kuriuos pateikė konkursui. Tautodailininkė jau spėjo ir Grybų šventei Varėnoje suvenyrų, vėlgi įvairiausių grybų, išsiuvinėti. Jau džiovina grynos medienos šakeles, į kurias savo rankdarbius įrėmins. 
   L.Raškauskienę kaip tautodailininkę “pakrikštijo” daugeliui žinoma Monika Lukaševičienė, ilgametė vietinio tautodailės skyriaus pirmininkė. Ragino po skyrybų ir sunkios plaučių operacijos be skatiko likusią Liną papildomai užsidirbti rankdarbiais. Nuo 1994 m. L.Raškauskienės smulkiai siuvinėti paveiksliukai, įvairiausios lėlės, nėriniai atsidūrė Druskininkų tautodailės parduotuvėse. Kadangi juos neblogai pirko, prie 120 Lt invalidumo pensijos prisidurdavo litą kitą. Nors nemažai rankdarbių iškeliavo į svečias šalis, pvz. Australiją, Vokietiją, didžiausią rankdarbių dalį padovanojo bičiuliams ir artimiesiems. Iki šiol jau 40-metį perkopę pažįstami tarsi vaikai džiaugiasi Linos dovanomis – iš medžiagų atraižų pasiūtais meškinais ar siuvinėtais paveiksliukais. 


Ponios Linos siuvinėti paveiksliukai 

Per sapnus ir vaizduotę 

   Tolydžio nuo žurnalinių rankdarbių pavyzdžių perėjo prie liaudiškos smulkesnės ornamentikos, kuri ir Linos proproprosenelės austose juostose išliko. Poreikį kruopščiam darbui druskininkietė per kartų kartas paveldėjo. Mama Emilija Šuminskienė siuvinėjo, audė, verpė ir šiaudinius sodus vėrė. Tuo tarpu nerti vąšeliu 5-metę Liną tėtis išmokė. Vorkutos lagery iš kupranugario pledo siūlus traukdamas, jis ir kojines, ir pirštines mediniu vąšeliu nusinerdavo. 2-oje klasėje Lina jau pagalvėles didelėmis gėlėmis išsisiuvinėdavo. Beveik visą laisvalaikį tiek Šeštokų vidurinėje, tiek Kauno prekybos-kulinarijos mokykloje besimokydama, tiek Vieciūnų “Drobės” fabriko valgykloje virėja- konditere 10 metų dirbdama, rankdarbiams skirdavo. Po to likimo išbandymai “surežisavo” pertrauką, kuri nutrūko ligoninės palatoje, kuomet po operacijos teko save užimti. L.Raškauskienė siuvinius religine tema itin pamėgusi, nes būtent Dievui ir bažnyčiai už klūpant laiku pajaustą auglį ir atgautą sveikatą yra dėkinga. Vienus siuvinėtus paveiksliukus nuo abrozėlių nusikopijavo, kiti per sapnus ir vaizduotę į galvą atėjo. Šiuo metu piešinį būsimam siuviniui vis tikslina. Jame tarsi angelas skrenda mažametė mergaitė, viena ranka gėles laikanti, kita jas barstanti. Šį paveiksliuką ketina padovanoti pusbrolio šeimai, kuri neseniai žuvusią 13-metę dukterį apraudojo. 


Gabija mamos pasiūtų žaislų karalystėje

Dailius žaislus siuva

   Žaislų iš medžiagų atraižų padaugėjo, kai 1998 m. dukra Gabija gimė. Nors gimdymui daktarai prieštaravo, tačiau Lina motiniškam žygdarbiui pasiryžo ir, kaip pati sako, kūdikį “išgulėjo”, neturėdama sveikatos išnešioti. Į laimingų tėvų Aliaus ir Linos pastatytą lėlių namelį visi mamos pasiūti meškiukai, kiškiai, beždžionės, vabalai, krokodilai, žuvys ir kitoks gyvasis pasaulis jau seniai nebetelpa. O jei visus Linos rankų darbo žaislus, dailius tarsi jos nėriniai ir siuviniai, į vieną vietą surinktum, ko gero, atskiros žaislų parduotuvės patalpos prireiktų. Ne veltui druskininkietės sukurptus medžiaginius žaislus ir suaugusieji mėgsta – kiekvienas iš jų savo charakterį ir spalvingą aprangos stilių turi.

Visur vos spėja 

   Įsisukusi į Druskininkų tautodailininkų veiklą, L.Raškauskienė ir parodoms, ir konkursams pasiruošti suspėja, nors didžiausią dienos dalį savo vyro Aliaus pervežimų verslui talkina. Beje, abu Raškauskai jau nuo ankstyvos jaunystės yra pažįstami, nes toje pačioje Lazdijų rajono Rudaminos parapijoje išaugę. Likimas jiems lėmė po daugelio metų šeimos saitais susisieti. Nuo šio rugsėjo 1-ąją klasę pradėjusios lankyti 6-metės Gabijos gabumai taip pat tėvus įpareigoja polinkį muzikai ir piešimui lavinti. Išsiaiškino tėvai, kad dukra - ne pirmoji smuikininkė giminėje, nes vienas Raškausko dėdžių smuikavo. 
  “Ši aktyvi vasara tarsi praėjusius ramius metus kompensavo,” – sako tautodailininkė, šiemet ypač daug kur su savo darbais pabuvojusi. Viena iš paskutiniųjų išvykų - į Suvalkijos tautodailininkų plenerą Zyplių dvare. Iš įvairių mūsų krašto tautodailininkų parodų jos darbai atrinkti leidžiamam Dzūkijos metraščiui. Linos mintyse jau skraido siuvinėti angelai būsimai teminei kalėdinių angelų parodai. O prieš kiekvienas Velykas L.Raškauskienė skalpeliu dailiai kiaušinius išskutinėja. 

 

  Gausi įspūdžiais vasara

“Rokc-Rock” šokėjai šįmetinėje moksleivių dainų šventėje

Birutė LEVANAITIENĖ, 
šokių studijos „Rock-Rock“ vadovė

   Turininga ir gausi įspūdžiais ši vasara buvo sportinių šokių „Rock-Rock“ šokėjams. Birželio antroje pusėje jaunimo grupės studijos šokėjai treniravosi kartu su Vilniaus baleto studijos šokėjais. Dienotvarkė buvo intensyvi ir nelengva, tačiau nepaprastai įdomi. Jogos užsiėmimus vedė Suomijos baleto mokyklos dėstytoja Saima Kranig, klasikinio šokio pagrindus dėstė choreografas Jurijus Smoriginas, Lotynų Amerikos šokių – studijos „Rock-Rock“ vadovė, aktoriaus meistriškumo pagrindų mokė režisierė Ramunė Kudzmanaitė.
Liepos pradžioje dalyvavome moksleivių dainų šventėje „Mes – laisvės vaikai“. Tik grįžusios namo jaunimo poros turėjo ruoštis jubiliejiniam M.Suraučiaus grupės „BASSVIM“ koncertui, o jaunesnieji ir vėl krovėsi kelioninius krepšius. Šįkart vykome į šokių stovyklą Kaltanėnuose, Molėtų rajone. Čia stovyklavome drauge su Molėtų šokėjais iš „Domino“ klubo. Stovyklos metu ne tik mokėmės naujų šokių: susipažinom su kinologų darbu, organizavom įvairius teminius vakarėlius.
   Rugpjūtį viena mūsų pora treniravosi kartu su stipriausiomis šalies poromis, kurios stovyklavo centre „Dainava“. Treniruotes vedė Kauno „Kaspino“ klubo vadovai.

 

  Druskonio vardo paslaptis
Valerijus VORONINAS 

   Kad senieji Druskininkų gyventojai ir jų ainiai vietinio ežero nevadino Druskoniu, patvirtino kalbininkas V.Vitkauskas, dar 1972 m. ir vėliau mūsų krašte rinkęs žodžius Druskininkų tarmės žodynui. Pasak jo, senieji apylinkių kaimiečiai ežerą vadino tiesiog Ežeru ar Ežerėliu. Taigi pavadinimas Druskonis yra naujadaras. Kada ir kaip atsirado šis vardas? 

Šaltiniai 

  
Druskininkų miesto ir apylinkių senieji planai (1837 – 1935), kuriuose yra mūsų ežeras, surinkti prieinamoje A.Miškinio knygos “Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai” 1-oje dalyje. Dar keli čia neskelbti istoriniai Druskininkų planai saugomi Lietuvos istorijos archyve. Seniausius atvirlaiškius su ežero vaizdu galima išvysti ir miesto muziejuje. Ir planuose, ir atvirlaiškiuose rusų kalba ežeras dažniausiai vadinamas – Druskininkų, o lenkų kalba išleistuose – Druskonie. Antai 1885 m. “Pamiatnik Fizyjograficzny” išvardinti tokie vietinių ežerų vardai: Ilgis, Grutta, Druskonie. 20 amžiaus pradžioje rusų kalba išleistuose atvirlaiškiuose ežeras jau vadinamas Druskoni. 

Vienas spėjimų 

   Ežero pavadinimu, kaip ir kitais apylinkių vietovardžiais, matyt, susidomėta Druskininkų miestelio kūrimosi laikais. Neabejotina, kad tuo metu ieškota originalaus vardo. Savaime suprantama, kad ežeras buvo vietinių druskininkų ar druskonių, tad nieko nuostabaus, jog miestelio seniausiuose planuose tiek rusų, tiek lenkų kalbomis vandenvardis atspindi būtent šią ežero priklausomybę. Vienuose spaudiniuose ežeras vadinamas tiesiog Druskininkų, o kituose – Druskoniai (lenk. Druskonie, rus. Druskoni). Prisiminkime žinomą 1636 10 02 Pervalko dvaro dokumentą, kur minimi vietiniai žmonės, K.Jablonskio išversti druskoniais. Taigi senųjų miesto planų sudarytojai mums pateikė kitą – jau užmirštą vietinių gyventojų pavadinimą, iš kurio galbūt reikėtų kildinti dabartinį ežero vardą. 
   1935 m. Druskininkų miesto plane lenkų kalba ežeras senu įpročiu vadinamas Druskonie. Tuo tarpu pokaryje jau reikėjo aiškesnio – suprantamesnio ežero vardo. Tais laikais gamintuose atvirukuose yra bendras ežero pavadinimas rusiškai ir lietuviškai – Druskonė. Taip, matyt, buvo bandoma nevykusiai “išversti” ežero pavadinimą, žinomą iš senesnių spaudinių. Dar 1970 m. Druskininkų miesto generaliniame plane ežeras vadinamas – Druskonių. Tačiau vėlesnėje literatūroje ir miesto planuose jau galutinai prigijo – Druskonis.

Paieška

Ką esate labiau linkę rinktis?
nemokamai dalijamą valdžios propagandą
kompensaciją už "gyvatuko" mokestį
nei vieno iš jų


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui






© 1997-2004 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.