Pirmas

Šiame numeryje

Savivaldybės žinios
Miesto žinios
Policijos žinios
Klausimas
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai

Organizacijos
Sanatorijos
Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija

Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Braškių karalystės nenuorama

Zdanavičiai Druskininkų krašte garsūs savo braškėmis ir pavyzdinga sodyba

Violeta KLIMAITĖ

   Kasmet vasaros pradžioje 72 metų leipalingietis Algimantas Zdanavičius tampa populiariausiu Druskininkų krašto žmogumi. Tai vis dėl tų raudonskruosčių gražuolių – braškių, kurioms atsispirti negali nei senas, nei jaunas.

Augina dėl anūkų

  
Druskininkų šeimininkės šiandien gyvena braškėmis. Visą mėnesį uoliai smalsavusios, kada gi pagaliau šios uogos pradės pigti ir pasieks žemiausios kainos ribą, moteriškės iš turgaus namo grįžta nešinos jau ne kilogramais, bet braškių kibirais. Tokios pirkėjos – pats smagumėlis ir braškių augintojams. O jų Druskininkų turgelyje šįmet – nors vežimu vežk. Neregėtų veidų ir negirdėtų tarmių. Tačiau raudonuosius atvykėlių aruodus vietiniai apžiūri įtariai – kas norės kimšti chemijos prifarširuotą braškieną? O savi marškiniai vis tiek arčiau kūno, - akin krenta susidariusi pirkėjų eilė prie vieno braškininko. Jau iš tolo girdžiu apkalbant Algimanto braškes – čia geros, zdanavičinės iš Leipalingio. 
   Pasirodo, kad reikalų turime su nepaprastu braškininku – Algimantas 1996-aisiais buvo pripažintas geriausiu Lietuvos braškių augintoju. Jo uogynai matuojami hektarais, o rūšys – dešimtimis. Smulkaus kūno sudėjimo, vietoje nenustygstantis, greitakalbe beriantis vyras braškėmis gyvena jau 25 metus. 
   „Pragyventi laisvai galėčiau ir iš savo pensijos, bet anūkams padėti reikia“, - atvirauja jis, paklaustas, kam garbaus amžiaus sulaukusiam žmogui reikalingas šitoks uogų verslas ant galvos. 

Sunkus kelias namo

   Algimantas savo gražuoles augina Kamorūnų kaime už Leipalingio. 9 hektarus turintis dzūkas braškėms atidavęs vieną hektarą. Nusistebėjus, kaip jam tų augintinių nenurenka ilgapirščiai kaimynai, Algimantas atsako, kad nuo vagių turi gerą apsaugą – teritorijoje gyvenančius ir jo aruodus saugančius žmones. 
   Paklaustas, kodėl prasidėjo būtent su šiomis uogomis, pašnekovas tikina nuo pat mažens jautęs potraukį žemės ūkiui. Iš Noragėlių apylinkės, Seiliūnų kaimo, kilęs Algimantas 1948-aisiais baigė pirmąjį Alytaus žemės ūkio mokyklos kursą, kai liaudies gynėjai jam liepė rištis patalynę ir lipti į prekinį vagoną. 15-metis ilgam dešimtmečiui išdardėjo į Sibiro anglių kasyklas. Tėvas per stebuklą liko Lietuvoje, o jiedu su motina tolimoje žemėje susitiko tik po pusantrų metų. Priežastis šiai kelionei buvo paprasta – tėvai turėjo žemės, todėl buvo „buožės-nacionalistai“. Lietuvą Algimantas vėl išvydo 1958-aisiais. Pradėjo dirbti paprastu ekskavatorininku – iš pradžių Kaune, paskui persikraustė į Leipalingį. Mėgo ir vertino darbdaviai Algimantą – labai jau darbštus ir užsispyręs šis dzūkas buvo. Dar gyvendamas laikinojoje sostinėje, 28 metų Algimantas gavo iš darbo poilsinį kelialapį į Druskininkus. Čia, sanatorijos valgykloje, jam krito į akis žavi jaunutė padavėja. 19-metė Danutė Česnulevičiūtė iš Varėnos rajono, Papiškių kaimo, netrukus tapo Algimanto žmona.

Negaili braškėms nieko

   Su savo augintinėmis braškėmis nuolat dalyvaujantis parodose, 1996 m. Lietuvos žemės ūkio parodoje leipalingietis buvo pripažintas geriausiu tų metų braškių augintoju. Tais metais jis didžiavosi ypač didele braškių kolekcija – Algimanto ūkyje jų buvo galima suskaičiuoti daugiau nei 50 veislių. Šiuo metu Zdanavičiaus braškyne veši kur kas mažiau veislių, bet jos – pačios geriausios. „Elkat“, „Vigora“ ir t.t. – Algimantas pripažįsta tik olandiškas rūšis. Lietuviškų išradimų uogos – „Saulenė“, „Nida“, „Venta“, pasak braškininko, jam asmeniškai nėra nei skanios, nei patvarios. O juk šis biznis ir taip be galo laikinas: nuskynei ir lėk į tiesiai turgų.
   Toms savo braškėms pašnekovas teigia niekada nieko negailėjęs. Nors vienas retesnės veislės daigelis sovietiniais laikais kainavo 3-15 rublių, Algimantas savo pomėgiui atverdavo piniginę nesusimąstydamas. Žmona tik nusišypso ir moja ranka, paklausta, ar jai nebuvo gaila tiek šeimos pinigų braškėms paleisti. O kur dėtis - negi su tokiu užsispyrusiu darbštuoliu pasigalynėsi? – aišku ir be žodžių. 

Žmona augintinių nemėgsta

   Vardindamas jam labiausiai patinkančias braškių veisles „Zefir“, „Korona“, „Polka“ ir kitas, Algimantas tikina, kad prasimaitinti vien tik braškėmis jis tikrai galėtų. Kasdien darbštuolis suvalgo iki pusės kilogramo savo augintinių, ko nepasakysi apie Algimanto žmoną. „Mano skrandis nelabai jas priima“, - nusišypso moteris, plačiai atverdama savo šiltadaržio valdas – vaisiais apkibusius stambius pomidorų daigus. Jiedu pasiskirstę įtakos zonomis – Algimantas paskendęs savo braškėse, o žmona – 20-yje arų aplink šeimos namą Leipalingyje. Kruopščiai iščiupinėti gėlynai, apglostytos daržovių lysvės jau iš tolo liudija čia gyvenančią neeilinės ištvermės bei darbštumo šeimininkę. Zdanavičių sodybą Leipalingyje žino visi – tiek dėl braškių, tiek dėl aplinkos grožio.
   Vieną sūnų, dvi dukras ir 6 anūkus turintys Zdanavičiai savo gyvenimo neįsivaizduoja be sodo ir daržo. Moteris savo daržoves užsiaugina nuo sėklytės. Tupinėdami apie sodo turtą, jiedu ir pavargsta, ir pailsi. 

Kovoja su lenkiškom braškėm 

   Algimantas savo braškių versle išsisuka be samdomų rankų – jam daugiausiai padeda 18-metis anūkas. Solidžią patirtį turintis leipalingiškis pasakoja niekada net nesusimąstęs, kad žmones galima apgaudinėti įvairiausia chemija, ką išmaniai daro kitų kraštų augintojai. Algimanto kritikos strėlės ypač krenta Lenkijos pusėn, iš kur tūkstančiais kilogramų pusvelčiui parsigabenamos braškės. Ne vienas druskininkietis savo skrandžiu patyrė, ką reiškia „greito“ sirpimo lenkiškos raudonosios. Ne vienas lietuvis braškininkas tylom keikia tuos vežėjus, dėl kurių pigienų jie priversti pusvelčiui pardavinėti savo ekologiškai užaugintas braškes. „Keista, kad Druskininkų turguje nėra jokios laboratorijos, darbuotojų, specialiai tikrinančių čia parduodamų braškių kokybę. O juk visiems būtų geriau, kad žmonės nepirktų atvežtinio „brudo“, - piktinasi Algimantas. „Daugiau pinigų išleidžiu nei surenku“, - nusišypso pašnekovas, paklaustas, kokio dydžio sėkmę jam atneša šis neįprastai trapus ir kaprizingas braškių verslas. Algimantas labiausiai jaučiasi bejėgis prieš gamtos kaprizus. Didžiausias leipalingiškio priešas – užsimezgusius žiedus žudančios pavasarinės šalnos. Jos vienais metais Algimantą kone į kapus nuvarė – perniek nuėjo pusė hektaro būsimo derliaus. Anksčiau Algimantas didesnį dėmesį skirdavo braškių daigams, dabar daugiau pluša prie uogų. O jų sezono įkaršty kasdien jis su anūku prirenka apie 200 kilogramų. Eilės prie Zdanavičiaus braškių ir komplimentai jo augintinėms atperka visą nuovargį uogų ežiose, kaitrioje saulėje ir lietaus dulksnoje.


Paieška

Kas, jūsų spėjimu, gyvens garsioje pilyje ant Vijūnėlio tvenkinio kranto?
Statytojas alytiškis A.Baranauskas
Kurorto meras R.Malinauskas
Princesė ant žirnio
Ten bus senelių prieglauda
Manęs tai nedomina


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui






© 1997-2004 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.