Pirmas

Šiame numeryje

Savivaldybės žinios
Miesto žinios
Klausimas
Policijos žinios
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai

Druskininkų TVIC
Organizacijos
Sanatorijos
Menai

Druskininkų apylinkės

Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija

Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  “Saulutės” sanatorija paminėjo savo 50-metį
Valerijus VORONINAS 

   XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje buvo planuojama turėti 500 vietų modernią “Saulutės” sanatoriją, tačiau amžiaus pabaigoje buvo stengiamasi šią sanatoriją išsaugoti. 


Dabartinis sanatorijos “Saulutė” kolektyvas

Nurimus karų audroms 


   1908 m. Druskininkuose buvo kelios atvykusiems vaikams skirtos įstaigos. Peterburgo vaikų kolonija buvo įsikūrusi tuometinėje Ratnyčios (dabar M.K.Čiurlionio) gatvėje, juvelyrinės parduotuvės “Ūla” vietoje, tuo tarpu Vilniaus vaikų kolonija buvo kitoje gatvės pusėje – dab. K.Dineikos gatvėje. Neabejotina, kad mažieji kurorto svečiai jau tuomet buvo gydomi. Tikriausiai, šių, kaip ir daugelio kitų Druskininkų miestelio įstaigų veiklą, nutraukė 1-asis pasaulinis karas. 
   Bene pirmąją pokarinę vaikų sveikatingumo ir poilsio stovyklą Druskininkų kurorte 1924 metais įsteigė Vilniaus vaikų ligų klinikų prof.V.Jasinskis. Žinoma, kad tarpukaryje Druskininkų kurorte buvo kelios vaikų poilsio ir gydymo įstaigos.
   2-ojo pasaulinio karo metais kurortas tapo sužeistų vermachto karių, o vėliau tarybinių karių gydymo vieta, todėl tik karo audroms nurimus, į Druskininkus sugrąžinti vaikai. 1952 m. Baltarusijos geležinkeliečių žinyba kurorte įsteigė vaikams sanatoriją, vėliau pavadintą “Žibutė”. Vaikų reumatinę sanatoriją nusprendė steigti ir LTSR Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai. Jos laikinąja vyr. gydytoja paskirta, o nuo 1953 07 17 iš užimamų pareigų atleista gyd. Tatjana Kalinkina. Tuo pačiu įsakymu Druskininkų vaikų reumatinės sanatorijos vyr. gydytoju paskirtas dar jaunas gydytojas Vincas Tekorius. Viena ryškiausių asmenybių pokarinių Druskininkų kurorto istorijoje gyd. V.Tekorius gimė 1922 08 11 Kaune. Marijampolės gimnazijos auklėtinis 1953 m. Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos fakultete įgijo pediatro specialybę ir iš karto atvyko dirbti į Druskininkus. Jaunas gydytojas suburė kolektyvą, įrengė sanatoriją dabartinės K.Dineikos gatvės dviaukščiame medinuke Nr. 12 (dabar “Parko vila”).

Oficiali gimimo diena 


   1953 m. gruodžio mėnesio pradžioje vyr. gydytojo įsakymais į darbą priimti pirmieji vaikų sanatorijos darbuotojai: darbininkai, virėjos, auklėtojai A.Padubnaja, J.Balčius, O.Baltuškonytė, medicinos seserys B.Rimšaitė ir O. Naginevičienė.
   1953 12 28 į sanatoriją iš Vilniaus atvyko pirmoji reumatu serganti mažoji pacientė Valerija Stankevičiūtė. Jos ligos istoriją Nr.1 parašė tuo metu dar vienintelis sanatorijos gydytojas V.Tekorius. Ši diena laikoma “Saulutės” sanatorijos gimimo diena. Pirmaisiais sanatorijos gyvavimo metais joje tebuvo 50 lovų. 1954 m. sanatorijoje apsilankė 265, o 1955 m. - 339 vaikai. Tuometinės Lietuvos pediatrai į sanatoriją siuntė mažuosius ligonius po ūmaus reumato periodo. Dėka papildomų - sanatorinio gydymo priemonių komplekso daugumai vaikų sveikata žymiai pagerėdavo. 1956 m. sanatorijoje jau buvo 100 lovų fondas. Didėjo ir darbuotojų kolektyvas. Dar 1954 m. pradžioje sanatorijoje pradėjo dirbti ilgametė sanatorijos gydytoja - ordinatorė J. Lappo-Dulaitienė, nuo 1958 m. iki 1995 m. Reumato (pediatrinio) skyriaus vedėja. 
   1956 01 01 sanatorija pavadinta Respublikine Druskininkų vaikų specializuota sanatorija “Saulutė”. Tuo metu vaikams gydyti čia buvo taikoma fizinė terapija, papildomai skiriamos balneoprocedūros, tęsiamas medikamentinis gydymas.

Persikėlimas į kitą vietą 

   Kalbama, kad sanatorijos “Saulutė” plėtimosi ir perkėlimo į kitą miesto vietą iniciatoriumi buvo anuometinis ministrų tarybos pirmininkas M.Šumauskas, kuris pamėgtame kurorte dažnai lankydavosi. Nuo 1958 04 16 V.Tekorius pradėjo dirbti sujungtos vaikų sanatorijos “Saulutė” vyr. gydytoju. Jam buvo pavesta sujungti “Saulutę” ir nuo 1952 m. Druskininkuose veikusią “Žibutę” į vieną sanatoriją ir persikelti į naujas patalpas Kurorto g.5, dabartinėje “Saulutės” vietoje. Reorganizuota sanatorija užėmė senąsias poilsio namų “Pušynas” (iki 1958m.) patalpas. Senasis dviaukštis medinukas iki šiol tebestovi san. “Saulutė” teritorijoje, o buvusios valgyklos pastatas jau nugriautas.
   Sanatorijų susiliejimo dieną (1958 04 16), vyr. gydytojo V.Tekoriaus įsakymu, savo pareigose buvo patvirtinti 48 senosios san. “Saulutė” darbuotojai : buhalterė, ūkvedys, sandėlininkas, vairuotojas, elektrikas, kiemsargis, du kūrikai, dvi skalbėjos, 10 medicinos seserų, vyr. med. sesuo, laborantė, sesuo šeimininkė, diet.sesuo, 12 sanitarių, virėja, indų plovėja ir 7 pedagogai-auklėtojai (M.Matulevičienė, O.Baltuškonytė, A.Dambrauskas - vertėjas, Druskininkų miesto garbės pilietis, A.Padubnaja, S.Pulauskienė, B.Valtkevičienė, B.Ragauskienė), du gydytojai (J.Lappo ir rentgenologas A.Gaidys). Tos dienos įsakyme išvardinti ir į naująjį specializuotos vaikų san. “Saulutė” kolektyvą įsilieję 22 buvusios vaikų san. “Žibutė” darbuotojai, iš jų 7 med.seserys ir pedagogė-auklėtoja N. Deviatova. 1958 m. pradžioje naujai sujungtoje vaikų sanatorijoje “Saulutė” dirbo 71 darbuotojas ir jau buvo 175 lovų fondas. 100 lovų buvo skirtos Poliomielito skyriui, o 75 lovos - Reumato skyriui. Tais metais pedagoginės dalies vedėja tapo auklėtoja O.Baltuškonytė. Dirbti priimti nauji pedagogai-auklėtojai: V.Katčenko, G.Nagornaja, E.Alesienė bei gydytojai R.Zagorskienė, V.Zenkevičius, V.Vainauskas. Pastarasis - Vilniaus eksperimentinės medicinos instituto mokslinis bendradarbis, tyręs vaikų, sergančių reumatu, kurortinio gydymo efektyvumą. Čia bedirbdamas V.Vainauskas apgynė mokslų kandidato disertaciją. Jis dirbo sanatorijoje iki 1967 m. Kadangi kadrų stygius buvo juntamas, vėliau priimti nauji darbuotojai. Sanatorijoje tuo metu buvo gydomi ir suaugusieji, persirgę ūmiu poliomielitu. Panaudojus kitų šalių patirtį, ligoniams buvo skiriama kineziterapija, masažas, balneoterapijos procedūros bei karšti vilnoniai įvyniojimai. Šių procedūrų dėka gautas ryškus motorikos(judesių) pagerėjimas. Daugelis pacientų buvo prikelti judėjimui ir savarankiškam gyvenimui.

Pagarsėjo visoje šalyje 

   Vyr. gydytojo pareigos V.Tekoriui nepatiko. Parašęs kelis pareiškimus skirti jį vaikų gydytoju sanatorijoje, gaudavo neigiamus atsakymus. Tačiau po to, kai vyr. gydytojas kelis kartus atsisakė priimti ministerijos siųstus ligonius, motyvuodamas laisvų vietų stoka, sveikatos apsaugos ministras prisiminė V.Tekoriaus pareiškimus. 
   Nuo 1960 04 20 san. “Saulutė” vyr. gydytoju paskirtas buvęs Respublikinės Trakų vaikų sanatorijos vyr. gydytojas Juozas Gontis. Buvęs vyr. gydytojas V.Tekorius paskirtas Poliomielito skyriaus vedėju. San. “Saulutė” vyr. gydytojo pareigose J.Gontis dirbo daugiau nei 26 m.(iki 1986 m.). Per tuos metus sena medinė, griūvanti “Saulutė” virto moderniai įrengta mūrine, kelių korpusų sanatorija. J.Gončio vadovavimo metais susiformavęs medikų, auklėtojų, mokytojų, kineziterapeutų ir kitų sanatorijos specialistų kolektyvas pagarsėjo ne tik respublikoje, bet ir už jos ribų.
   1960 m. įsteigtas 150 lovų Kardioreumatologijos skyrius. Sanatorijos poliomielito skyriaus specialistų komanda nusprendė, kad pajėgi gydyti vaikus, sergančius cerebriniu paralyžiumi, nors tuo metu ši liga buvo įrašyta kaip sanatorinio gydymo kontraindikacija. Pradžioje buvo nuspręsta panaudoti asmeninę patirtį, vėliau gydytojo V.Zenkevičiaus iniciatyva buvo gauta literatūra apie cerebrinio paralyžiaus sutuoktinių K. ir B. Bobath taikytą gydymo metodiką. Skyriaus vedėjas gyd. V.Tekorius, ja remdamasis, paruošė savo cerebrinio paralyžiaus gydymo metodiką. Vadovaudamas specialistų grupei (kineziterapeutams, logopedams, pedagogams), ją įdiegė. Vėliau V.Tekoriaus metodika naudojosi visos šalies specialistai. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sanatorijos vyr. gydytojas pradėjo rūpintis naujo - mūrinio sanatorijos korpuso statyba. Kadangi tam numatytos lėšos gerokai viršijo pinigų sumą, skiriamą panašioms respublikinėms įstaigoms, reikėjo gauti Maskvos palaiminimą. “Saulutės” medikai buvo žinomi šalyje, todėl buvo leista statyti. 1972 m. sanatorijos korpuso statyba užbaigta. Tų pačių metų lapkričio 30 d. įsteigtas naujas - Centrinės nervų sistemos pakenkimo su atramos judėjimo aparato sutrikimu 100 lovų skyrius. Nuo 1973 m. skyriui vadovavo gyd. E.Renevienė. 1973 m. sanatorijoje jau buvo 300 lovų fondas. Gerą dešimtmetį sanatorijos lovų fondas buvo pastovus. Tačiau sanatorijos pacientų skaičius nuolat didėjo. 1974 m. “Saulutėje” gydėsi 1364 ligoniai, 1975 m. - 1671, 1980m. - 1828, 1981m. – 1901,1982 m. - 1938, 1983 m. - 1951, 1984 m. – 1885.

Planai turėti 500 vietų 

   Dar 1961m., be ministerijos vadovų pritarimo, buvo pradėta, o 1963 m. užbaigta šiuo metu tebeveikiančios mokyklos statyba. 1972 m. ši mokykla pradėjo veikti oficialiai, buvo patvirtintos mokytojų pareigybės. Pradžioje tai buvo aštuonmetė mokykla, o nuo 1986 m. - devynmetė mokykla. 
   Didėjo sanatorijos darbuotojų skaičius. 1981m. - 247 darbuotojai, iš kurių: 14 gydytojų, 20 mokytojų. 1981-1982 m. san. “Saulutės” etnografinis moterų ansamblis buvo visų Druskininkų saviveiklos renginių puošmena. 
    Devintojo dešimtmečio pradžioje jau buvo planuojama turėti 500 vietų modernią sanatoriją. 1983 m. pradėti statyti “Saulutės” nauji 200 vietų korpusai su 500 vietų virtuvės bloku, kurio vertė buvo 2,9 mln. rublių. Korpusai eksploatuoti atiduoti 1986 m., pradėjo funkcionuoti 370 lovų fondas. 

Tęsinys kitame numeryje


 

Paieška


Ar pritariate nuomonei: "Vagia, bet ir miestui duoda"
Pritariu
Nepritariu
Tai nusikaltimas


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui






© 1997-2003 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.