Pirmas

Šiame numeryje

Savivaldybės žinios
Miesto žinios
Policijos žinios
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai

Druskininkų TIB
Organizacijos
Sanatorijos
Menai

Druskininkų apylinkės

Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija

  Druskininkų krašto bajorai

Gražina ir Vytautas Vaikšnorai (pirmieji iš kairės ir dešinės) su savo giminėmis. Ketvirtoji iš kairės – Veisiejų krašto muziejaus įkūrėja Joana Vaikšnoraitė

Valerijus VORONINAS 

   Nors dažnas lietuvis težino tris ar keturias savo protėvių kartas, Druskininkuose, kaip ir visoje Lietuvoje, atsiranda vis daugiau žmonių, žinančių savo giminės istoriją, būtus įvykius ir legendas apie protėvius ir jų kilmę. Manoma, kad geriausi savų genealogijų žinovai - Lietuvos bajorų provaikaičiai, dar visai neseniai smerkti vien už domėjimąsi savo kilme.

Bajorijos atsiradimas


   Mūsų kraštas, kaip ir kiti Lietuvos kampeliai, nuo seno turėjo savo kunigaikščius, kitus kilminguosius ir juos supusią kariauną – raitelius ir pilėnus. Senoviniai kilmingųjų vardai išliko ne tik tautosakoje, bet ir vietovardžiuose, senuose raštuose. Kunigaikštis Kunotas ( Kunas, Kuneika - aut.), žinomas iš Vinco Krėvės raštų, galėjo būti istorinis asmuo. Šalia Latažerio yra vietovė - Kunabalis. Iš J. Reitelaičio raštų sužinome apie vieną kilmingą pervalkiškį senoviniu jotvingių vardu - Skumantas (Skomantas = rūpintis+sumanus). Skumanto kelias kadaise vingiavo kitoje Nemuno pusėje, ties Druskininkais. Paplitusi mūsų krašte Vai(k)šnorų pavardė kilusi iš senovinio lietuviško vardo Vaišnoras (nori+kaimo, žmonių, bendruomenės). Lietuvių tautosakoje minimas Juknaičių pilies kunigaikštis Gintautas turėjęs vienturtį sūnų Vaišnorą. Kad mūsų krašte kadaise būta kunigaikščio karių - raitelių gyvenvietės, ko gero, liudija senovinis Ricielių (raiteliai - ? ) kaimo vardas. 14 a. Lietuvos bajoro sąvoka išstūmė raitelio, pilėno ir panašias sąvokas. Bajorais pirmiausia buvo vadinami žmonės, atliekantys karo tarnybas. Į jas bajorai turėjo atvykti savo ištekliais, o didiesiems kunigaikščiams reikėjo gerai aprūpintų karių. 
   Tačiau dar karaliaus Jogailos ir jo palikuonių laikais dalis bajorų dėl įvairių priežasčių buvo išbajorinti. Valstybinių dvarų žemėse atsirado bajorų - karinių tarnų, nuo baudžiavos laisvų valstiečių, kaimai. Dar ir dabar kai kurios krašto giminės prisimena savo priklausymą karinių tarnų - bajorų sluoksniui. Štai ką apie savo kilmę pasakojo Petras Zalanskas iš Mardasavo kaimo: “ Mano brangieji, gal bus ir tiesa, kad buvo seniau Zalanskai bajorai...”. Iš tiesų, 18 a. Merkinės dvaro inventoriuose Mardasavo kaimas vadinamas bajorų kaimu. 1798 m. Merkinės dvaro inventoriuje Grūtnikų (Grūto) kaime gyvenantis Jonas Akstinas vadinamas bajoru. 
   15-16 a. įvairiomis privilegijomis ir dovanomis Lietuvos - Lenkijos monarchai apie save subūrė platų bajorų - žemvaldžių - didikų sluoksnį. Mūsų krašte gavo žemes didikų Sapiegų giminė, kelis šimtmečius valdžiusi Leipalingį ir jo apylinkes. Liškiavą valdė žinomos didikų Glinskių giminės atstovas - Mykolas Glinskis. Įvairiais laikotarpiais Druskininkų krašto žemes tiesiogiai ar karaliaus pavedimu valdė didikų: Valavičių, Radvilų, Pacų, Masalskių, kun. Sluckių, Oginskių giminių atstovai. Tiesiogiai didikų valdomose Leipalingio ir Liškiavos, kitose žemėse kūrėsi smulkieji bajorai. Mūsų krašte atsirado: Zagajų, Miciūnų, Radvilonių, Stračiūnų, Ulšičių, Černiauskų ir kt. “akalicos” ir dvareliai. “Akalicų” bajorai, tapę didikų vasalais, karo tarnybą turėjo atlikti pastarųjų būriuose. Tik 16 a. privilegijos ir įstatymai įdiegė bajorų asmens laisvės principą. Smulkieji bajorai galėjo pasirinkti sau ponus, kurie, gavę aukštas valstybės tarnybas, buvo suinteresuoti turėti kuo daugiau atsidavusių vasalų ir tarnų. 
   Rusiškai lietuvišką terminą “bajoras” ėmė išstumti lenkiškas terminas “šlėkta”. Tai buvo jau bajoro kilmę, o ne karo tarnybos prievolę pažymintis terminas. 16 a. pradžios karai privertė padaryti visų Lietuvos valstybės bajorų reviziją. 1528 m. pirmą kartą buvo surašyta visa L.D.K. bajorija.
   18 a. tik mūsų krašto Užnemunėje bajorų luomas liko gausus. Liškiavos, Leipalingio ir artimose apylinkėse gyveno bajorai: Micevičiai, Radvilavičiai, Ulčickai, Bakanauskai, Kulikauskai, Volungevičiai, Zurliai, Karvauskai, Daugirdai, Kauzonai, Rumševičiai, Janauskai, Čejauskai, Černiauskai, Jaciuskai, Graževskiai, Jakimavičiai, Dambrauskai, Mackevičiai, Šumkauskai, Valatkevičiai, Savilioniai, Lastauskai, Dzemidavičiai, Babravičiai, Meividai, Achramovičiai, Vrubliauskai, Gronskiai, Rauluševičiai (Lauruševičiai), Raidneriai, Mizarai, Maliukevičiai ir daugelis kitų.
   Rusijos imperijos laikais dalis krašto bajorų, ko gero, buvo išbajorinti. Pagrindinės to priežastys - neturtas, nesugebėjimas įrodyti priklausymo luomui, aktyvus dalyvavimas sukilimuose prieš carų valdžią.

Bajorai Vai(k)šnorai

   Mūsų kraštą valdžiusių didikų genealogijos gerai žinomos, o štai “akalicų” bajorų palikuonių mažuma apie savo protėvių kilmę težino tik iš nuogirdų ir pasakojimų. Tačiau ir tarp jų yra gerai pažįstančių kilmingą savo giminės praeitį. Apie bajorų Vai(k)šnorų giminę sutiko papasakoti druskininkiečiams gerai žinomas “Ryto” gimnazijos mokytojas Vytautas Vaikšnoras. Jis gimė Lipliūnų kaime 1940 m. 20-metis 1960 m. pradėjo dirbti mokytoju gimtojo Lipliūnų kaimo aštuonmetėje, 1964 - 1968 m. buvo šios mokyklos direktoriumi. 1972 m. su pagyrimu baigęs Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą buvo paskirtas dirbti Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi. 1974 m. gavęs paskyrimą dirbti Druskininkų 1-oje vid. mokykloje, apsigyveno kurorte. Nuo 1976 m., Druskininkų 3-iosios vidurinės įkūrimo pradžios, iki 1986 m. V. Vaikšnoras dirbo mokyklos direktoriaus pavaduotoju, vėliau reiškėsi kaip politikas. 1989 m. - Sąjūdžio tarybos narys, o 1991 m.- Druskininkų miesto tarybos deputatas. 1992 m. V.Vaikšnoras išrinktas respublikinės mokytojų Sąjūdžio tarybos nariu.
    V.Vaikšnoro, mokytojaujančio “Ryto” gimnazijoje, pomėgis - giminės istorija, kuria domėtis pradėjo dar vaikystėje. Jo seneliai sakydavo, kad vietiniai Vaikšnorai ir Vaišnorai - visi “iš vieno krūmo”, susieti artimesniais ar tolimesniais giminystės ryšiais. Giminėje buvo kalbama, kad Vai(k)šnorai senovėje neprasti žmonės buvo.
    Pirmas genealogines žinias mokytojas įgijo per savo dėdę - miškininką Bronislovą Vaikšnorą, kuris savo ruožtu bendravo su Lipliūnų kaimo istorijos žinovu kanauninku B.Vaišnoru (1895-1967). Žinios apie protėvių praeitį buvo išsamiau surinktos ir užrašytos tik išsilavinusios tarpukario kartos Vai(k)šnorų ir ypač kanauninko rūpesčiu. Tuomet (1935 m.) kai kurie iškilesni Vaišnorai tapo Lietuvos bajorų draugijos nariais. 
    V.Vaišnoras priminė, kad tarybiniais laikais domėtis kilmingų protėvių praeitimi nebuvo galima. Tik dabarties susidomėjimas genealogija atvėrė archyvų fondus ir suteikė naujas galimybes. Tačiau šioje srityje jį aplenkė sesuo - žinoma kraštotyrininkė, mokytoja Joana Vaikšnoraitė, savo genealoginiuose darbuose aprašiusi ne tik savo giminės legendas, istoriją, bet išnagrinėjusi Vai(k)šnorų pavardės kilmę. Joana, mokydamasi Druskininkų vid. mokykloje, 1947 ir 1948 m. tapo Lietuvos mergaičių granatos metimo čempione, o 1948 m. buvo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narė. Pasirinkusi mokytojos profesiją, pelnė kelias premijas už pedagoginius skaitymus, yra daugelio straipsnių pedagoginėmis temomis autorė. 1965 m. J.Vaikšnoraitei suteiktas nusipelniusios mokytojos vardas. Ji žinoma ir kaip poeto S.Gedos mokytoja, Veisiejų krašto muziejaus įkūrėja. Vaikšnorai pripažįsta, kad giminės istorijos temomis - J. Vaikšnoraitė yra neginčijamas autoritetas. V.Vaikšnoras savo genealogines žinias taip pat papildė savo sesers darbų dėka. Mokytojas papasakojo vietinių Vai(k)šnorų kilmės legendą, žinomą ne tik iš senų spaudinių darbų, bet ir iš leipalingiškio V.Volungevičiaus straipsnio “Gimtinėje”. Vietiniai Vai(k)šnorai savo giminę kildina iš Deltuvos bajoro Vaišnoro, dalyvavusio Žalgirio mūšyje, o vėliau, 1413 m., Harodlėje, gavusio herbą - “Cathus marinus”. Po Vytauto Didžiojo mirties šis Vaišnoras, parėmęs Lietuvos kunigaikštį Švitrigailą, priešinosi Lietuvos-Lenkijos susijungimui. Kai dėl šios priežasties jam buvo atimtos bajorystės teisės - pabėgo į Vakarų Europą. Vėliau šis Vaišnoras, ar kaip pasakojama giminės legendoje - jo palikuonis, sugrįžo į Lenkijos-Lietuvos valstybę ir susigiminiavo su grafu Vilkolevičiumi. Giminėje iki šiol kalbama apie nuostabią lietuvio ekonomo, Paryžiuje baigusio mokslus, ir grafaitės lenkaitės meilę, kurios tėvas nenorėjo žento “litvino”. Šio Vaišnoro palikuonis Kazimieras Vaišnoras Vilkolevičius tapo Vilniaus kapitulos kancleriu, karaliaus kanceliarijos vedėju. Jis žinomas kaip daugelio dvasiškų ir politinių veikalų, išleistų 1846-1858 m. Liubline, Krokuvoje, Romoje, autorius. Šis Vaišnoras buvo vienas pirmųjų Vilniaus bibliotekų steigėjų. Kitas jo palikuonis ar giminaitis - Vincentas Vaišnoras Vilkolevičius, Andriaus sūnus, buvo prisiekęs advokatas Lenkijos karalystėje, Suvalkuose. Jo teta, tėvo sesuo Dorota, ištekėjusi už Jono Lukoševičiaus, vėliau tapo Ulčyčių dvaro savininke. Ko gero, šių Vaišnorų giminaičiai ar palikuonys apsigyveno mūsų panemunės kaimuose. 
   Kai kurie iš Lipliūnų kaimo kilę ir Vilniuje apsigyvenę Vaišnorai savo genealogiją nenutrūkstama linija veda nuo 18 a. pabaigos ir turi net giminės asmenų pripažinimus, suteiktus dar Rusijos carų laikais. Iškilesnių 19-20 a. gyvenusių ir tebegyvenančių Vai(k)šnorų giminės narių svarbiausius biografinius faktus surinko ir aprašė Leipalingio istorijos mylėtojas žurnalistas J.Kuckailis. Jis paminėjo, kad iš Lipliūnų kilo keli aktyvūs 1863 m. sukilimo dalyviai, kunigai. Tai Vištyčio klebonas Augustinas Vaišnoras (1816-1888 m.) ir 1817 m. gimęs Kazimieras Vaišnoras - Garliavos klebonas. Giminėje gerai žinomas advokatas Vincas Vaišnora, miręs 19 a. pabaigoje Suvalkuose. 
   Krašte gerai žinomas šviesuolis, jau minėtas kanauninkas kun. B.Vaišnoras gimė Lipliūnų kaime, mokėsi Pervalkoje, Druskininkuose, Seinuose. 1919 m. įšventintas kunigu. Įvairiais laikotarpiais tarnavo Alytaus, Seirijų, Leipalingio, Šakių, Šeštokų, Vilkaviškio, Kauno maldos namuose. Palaidotas Leipalingyje.
   Iš tos pačios giminės kilo Lietuvoje žinomas ekonomistas, valstybės veikėjas, spaudos darbuotojas, politinis kalinys Juozas Vaišnoras (1911-1972 m.). 1940 m. šis lipliūniškis buvo paskirtas Finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi, vėliau laikinai ėjo finansų ministro ir finansų liaudies komisaro pareigas, o 1940 m. rudenį - kartu ir liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas. 1944-1945 m. dirbo Valstybės plano komisijos pirmininku, dėstė Vilniaus universitete. 1945 m. buvo represuotas ir iki 1956 m. kalintas. Lipliūnų kaime gimė ir krašte žinomas miškininkas Alvydas Vaišnoras.
   Apie savo giminę mokytojas V. Vaikšnoras pasakojo daug ir įdomiai. Suprantama, yra kuo didžiuotis. Vienoje giminėje tiek dvasiškių, mokytojų, miškininkų, ministras, meras, ne vienas kraštui nusipelnęs žmogus. 

 


Paieška


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>






© 1997-2003 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikrašcio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informacija be laikrašcio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.